Donatui Banioniui – Nacionalinė premija. Pagaliau!

Visa Lietuva turbūt giliai įkvėpė iš palengvėjimo 2013 m. gruodžio 9 d., kai garsiausiam Lietuvos kino ir teatro aktoriui, kuris 2014 m. balandžio 28 d. švęs 90 metų jubiliejų, pagaliau buvo paskirta Nacionalinė premija. Kaip paskelbė premiją skyrusi komisija, „Už Juozo Miltinio teatro legendos tąsą šiuolaikiniame teatre ir kine“. Laimei, lietuvių neištiko nedovanotina ir nepataisoma gėda, kaip kadaise Nobelio taikos premijos komisijos, kuri net tris kartus nominuotam Mahatmai Gandhi taip ir „nespėjo“ paskirti pelnytos premijos. Ką gi, šias Kalėdas švęsime garbingai.

Kaip visada galantiškas, energingas ir geros nuotaikos Maestro Donatas Banionis maloniai pasitiko jaukiuose namuose pokalbiui apie suteiktą Nacionalinę premiją ir kūrybinio gyvenimo patirtį. Iškart pajuokavome, kad pokalbio diena taip pat ypatinga – 2013 m. gruodžio 13-osios penktadienis.

Maestro neskubėdamas nuoširdžiai pasakojo apie didžiausią gyvenimo mokytoją Juozą Miltinį, aktorystę Vytauto Žalakevičiaus filmuose, teatro ir kino skirtumus, pelnytą tarptautinę šlovę, dramatiškas vedybas su mylima moterimi, taip pat aktore, kurią reikėjo gelbėti nuo tremties. Dar apie lemtingas studijas Kaune keramikos amatų mokykloje su Vaclovu Blėdžiu ir tėvo norą, kad būtų stalius ar batsiuvys, apie savamoksles naktines fortepijono pamokas Panevėžio teatre ir ne visada suprantamą kritiką.

Žodis „pagaliau“ man tinka...

Pasak D. Banionio, žodis „pagaliau“ labai tinka kalbant apie paskirtą Nacionalinę premiją. O į klausimą, už ką pats sau ją skirtų, Maestro atsakė taip pat nedvejodamas.

„Tas žodis „pagaliau“ man tinka, nes buvo tokių „pagaliau“ ir vis atkrisdavau. Bet nelaukiau, nes daug ko gyvenime lauki ir neateina, o kai nelauki – ateina. Taip gyvenimas susiklosto. Nacionalinę premiją skirčiau už Miltinio auklėjimą, ne tiek už visą vaidybą, kiek už auklėjimą, už kadro, jau gyvenime. Gyvenome viename name, šalia buvo mūsų butai. Ir jis auklėjo, žiūrėjo, kad nepadarytume kokių kiaulysčių. Nekalbant jau apie vaidybos formas, kurioms reikalavimai buvo jo nustatyti. Vaidybos formos turi būti ne tos teatrališkos, kurios buvo madoj. Todėl mes kartais buvome niekinami, kad nemokame vaidinti.“

Donatas Banionis sukūrė per šimtą svarbių ir įsimintinų vaidmenų teatro scenose ir kino filmuose. Ir vis dėlto, nepaisant garsiausių režisierių, su kuriais teko dirbti, Maestro vienareikšmiškai pripažįsta vienintelio Juozo Miltinio asmenybę – kaip didį mokytoją ir kaip savo lemtį. D. Banionis gerai prisimena pirmą įspūdį, kurį patyrė pamatęs J. Miltinio teatro gastroles gimtajame Kaune. Tuomet iškart nusprendė patekti į J. Miltinio teatro studiją, nepaisant griežto tėvo abejonių. Visų laimei, jaunasis Donatas nesuabejojo.

„Tai mano gyvenimo lemtis, kad pas Juozą Miltinį priimtas buvau. Jie į Kauną buvo atvažiavę ir gastroliavo su Panevėžio teatru. Aš su Vaclovu Blėdžiu mokiausi keramikos mokykloje ir jis jau buvo priimtas į teatrą, o aš dar mokiausi. Bet jisai mane rekomendavo ir pristatė Miltiniui, jie Kaune gastroliavo tuo metu ir Miltinis pasakė – gerai, ateik. Jis buvo apsistojęs Aleksote, Liūnės Janušytės bute, tai aš ten užėjau. Miltinis sako, gerai, paklausysim, eilėraštį pasakyk. Pradėjau sakyti ir užmiršau tekstą iš strioko – apie Paryžių. Pasijuokė Miltinis iš manęs, na, gerai, važiuokim. O aš galvoju, dabar tai prapuoliau, užmiršau tekstą, na tai viskas. O jis nusikvatojo, na gerai gerai, važiuokim. Aš kartu su visais į autobusą ir kitą dieną išvažiavom po jų gastrolių Kaune į Panevėžį. O tėvas pasijuokė, koks čia priėmimas. Tėvas nepatikėjo – kas taip įstoja į teatrą, turi eiti per studijas, o tu pasakei eilėraštį, ir viskas. Bet tuoj karas prasidėjo ir viskas apsivertė. Karas, frontai visokie, įstrigau ir taip likau.“

Maestro puikiai prisimena ne tik savo pirmuosius įspūdžius apie J. Miltinio teatro gastroles Kaune, bet ir „bilietininkių-kontrolierkų“ pasipiktinimą, kurioms nepatiko J. Miltinio teatras: „Koks čia teatras, kaip gyvenime. Turi būti teatras, o jie gyvenimą vaizduoja.“ D. Banionis pabrėžia, kad „Miltinio teatro principas buvo parsivežtas iš Paryžiaus – nevaizduoti teatro, o būti kaip gyvenime. Užtai jis nebuvo iškart pripažintas“.

Pasak D. Banionio, ne tik buvo, bet ir dabar yra didžiulis skirtumas tarp šiuolaikinio teatro ir garsiosios J. Miltinio mokyklos.

„Na, matot, esminis dalykas, kad Miltinis norėjo daryti taip, kad atspindėtų gyvenimo detales, gyvenimo sudėtingumą, gyvenimo komplikacijas. O kiti nori teatro, nes gyvenimą ir taip mato, todėl vaidina kaip teatre. O čia ir buvo didelis nesutapimas. Buvo tam tikra grupė žiūrovų arba žinovų, kuriems teatras turėjo būti teatras, kurie norėjo matyti teatrališkumą.“

Kinas ne mažiau svarbus už teatrą

Vis dėlto didelė dalis žiūrovų ir ištikimų gerbėjų D. Banionį pažino iš bene garsiausio iki šiol lietuviško kino filmo „Niekas nenorėjo mirti“, kurį 1965 m. pastatė režisierius Vytautas Žalakevičius. Nors kino mėgėjai puikiai prisimena ir pirmuosius D. Banionio filmų vaidmenis. Pirmasis buvo 1959-ųjų V. Žalakevičiaus „Adomas nori būti žmogumi“, paskui iškart du 1964-ųjų filmai „Vienos dienos kronika“ (rež. V. Žalakevičius) ir „Marš, marš, tra-ta-ta!“ (rež. R. Vabalas). Tačiau būtent „Niekas nenorėjo mirti“ aktoriui nutiesė kelius į žmonių širdis ir tarptautinę kino aktoriaus šlovę.

Tačiau į klausimą, ar teatras buvo svarbiau nei kinas, Maestro neabejodamas atsakė neigiamai.

„Ne, nieko ne svarbiau. Teatras svarbiau už blogą kiną, o geras kinas – gerai. Yra ir teatro gero, ir kino gero, kaip ir prasto teatro, ir prasto kino. O gerų režisierių kinas man labai priimtinas. Lietuvoje režisierius man buvo labai geras. Pirmas buvo pas Žalakevičių, o geriausias Žalakevičiaus buvo gal antras ar trečias mano filmas. Bet filme „Niekas nenorėjo mirti“ aš režisavausi beveik pats. Tarpais Žalakevičius nepatenkintas buvo. O aš taip, kaip gyvenime, norėjau. Na, o Žala yra Žala. Bet gerai praėjo filmas. Sudėtingas buvo darbas. Ne viskas priimtina buvo ir Žalos, ir mano.“

D. Banioniui šiandien visiškai nedaro jokio įspūdžio, kad jam teko filmuotis su tokiomis pasaulinėmis žvaigždėmis kaip Claudia Cardinale, Seanas Connery, Peteris Finchas (M. Kalatozovo filme „Raudonoji palapinė“, 1969 m.), Luigi Vannucchi ir daugeliu kitų. Kaip ir dėl garsių to meto kino režisierių žvaigždyno. Net ir pasaulinė šlovė nuo 1972-ųjų su Andrejaus Tarkovskio filmu „Soliaris“, kuriame vaidino pagrindinį vaidmenį, D. Banioniui šiandien nėra svarbu. Nes tai buvo tik darbas. O didis mokytojas visur ir visada buvo vienintelis J. Miltinis. Tačiau mokytojas kine buvo V. Žalakevičius.

„Nors nesutapo daug kur požiūriai, vis dėlto jis (V. Žalakevičius) buvo mano mokytojas kine. Taip. Nors kai ką aš dirbau prieš jo valią. Bet nieko. O (J. Miltinis) vadino netinkamu kiną, nes teatre reikia visai kitaip, o kinas yra chaltūra. Bet vaidinau, o jis nevertino kino mano gyvenime, nors turėjau didelius vaidmenis, ir labai svarbius. Jo akimis, teatras buvo menas daugiau, o kinas – toks... chaltūra.“

Į klausimą, kaipgi J. Miltinis vertino jo vaidmenis ir darbą kine, maestro D. Banionis prisipažino, kad pirmiausia suderindavo su J. Miltiniu ir tik tada galėjo filmuotis. Tačiau apie kiną ir savo vaidmenis kine su J. Miltiniu nėra kalbėjęs, nes J. Miltinis nevertino to darbo.

„Pirma suderindavau su Miltiniu, o tada eidavau filmuotis. Pirma susitariam, kad leidžia, tada filmavausi. Jis nevertino šito darbo, nes jam teatras buvo teatras, o kinas – toks prabėgantis reikalas.“

Nustebau, kad A. Tarkovskio filmas „Soliaris“ (1972 m.) D. Banioniui nebuvo labai svarbus. Už filmą geriau vertino lenkų autoriaus Stanisłavo Lemo to paties pavadinimo mokslinės fantastikos knygą „Soliaris“, išleistą 1961 m. Ir gana skeptiškai iki šiol žvelgia į šio filmo anuomet pelnytą pasaulinį pripažinimą ir net savo vaidmens šlovę. „Šlovę kaip šlovę aš nevertinu taip aukštai. Man knyga geresnė negu filmas.“

Vis dėlto kinas buvo tik šalia teatro, nes taip reikalavo J. Miltinis, pasak maestro D. Banionio.

„Miltinis reikalavo, kad teatras būtų viskas, o kinas šalia kur nors, kaip nors. Į kiną jis žiūrėjo labai skeptiškai ir nelaikė mūsų pašaukimu. Mūsų pašaukimas yra teatras. Taip aš ir gyvenau. Kine taip slapta, kaip sakoma, pinigų uždirbt ir pasifilmuot. Daug prisivaidinau, bet trys keturi filmai buvo pagrindiniai – pirmieji Žalakevičiaus.“

Maestro meilė išgelbėjo žmoną

Pokario laikų Lietuvos dramą D. Banionis sieja su žmona Ona, kuri buvo aktorė, iš tremtinių šeimos ir kurią kaip tik todėl Maestro pamilo ir vedė.

„Onutė atėjo į teatrą, ir kai buvo blogai, jai teko bėgti iš teatro, tai aš ją apsiženijau, kad apsaugočiau nuo išmetimo iš teatro. Ji buvo mano žmona ir tada liko teatre. O taip tai ką? Buožė. Tėvas 80 ha žemės turėjo Naujamiestyje. Vienas brolis Amerikoj pabėgęs, kitas sibiruose. Žodžiu, ji buvo prieš tarybų valdžią, taip sakant, nustatyta. Tai aš ją gelbėjau, tikrai. Bijojau, kad ją galėjo išvežt. Būtų neištekėjusi, tai ją būtų išvežę į Sibirą dėl šeimos. Tėvas buožė ir visa kita. Jau grėsė labai blogai, bet kai ištekėjo už manęs, o mano tėvas buvo partorgas, tai ją ir apsaugojau nuo išvežimo.“

Nors šeimoje buvo du aktoriai, D. Banionis pripažino nebuvus jokių prieštaravimų. Ir kritikos iš žmonos nesulaukdavo. O kad nenorėtų ir atsisakytų vaidinti kokiame nors filme Maestro, tokių atvejų biografijoje nebuvo.

„Kaip – nenoriu? Nenori, tai neik. Visų pirma, tai užmokestis buvo geresnis. Filmuotis iš viso buvo noras, nors teatre Miltinis buvo mano tėvas, taip sakyčiau. Teatro tėvas, ne tėvas gyvenime. Ką jis darydavo, tai man buvo idealas. Taip jau sutapo, kad patekau pas jį.“

Maestro su švelniu ilgesiu prisiminė vieną ankstyviausių savo vaidmenų J. Miltinio režisuotame Kazio Binkio spektaklyje „Atžalynas“, kuriame vaidino Jasių. Ir džiaugėsi sužinojęs, kad šiais metais Jonas Vaitkus vėl pastatė „Atžalyną“ Nacionalinio dramos teatro scenoje.

„Man „Atžalynas“ ir Jasiaus vaidmuo buvo labai svarbus. Tokiu metu pagrindinis vaidmuo, buvo geras vaidmuo. Miltinio mokslas man įstrigo. Kine tokio požiūrio nebuvo, ten daugiau amatas. O Miltinio buvo kūryba. Miltinis mane padarė aktorium, o ne Žalakevičius ar kas. Visko pasiekiau per Miltinį. Teatre. Jo reikalavimai buvo patys stipriausi, kad nevaidinti artistiškai, o atskleisti gyvenimo komplikacijas per žmogų, kas tai yra.“

Ir apie kritiką...

Donatas Banionis savo namuose 2013 12 13

Paklaustas apie kritiką maestro D. Banionis pripažino, kad kreipė dėmesį tik į J. Miltinio pastabas.

„Man buvo svarbiausia, ką Miltinis pasakys. O kritika – taip sau. Paskaitydavau tarp kitko, ką rašo, ką sako. Bet ką Miltinis pasako, tas ir yra tikras daiktas. O šičia tai kartais galvodavau, kad kvailėja ta kritika, rašo ne tai, ką reikia pasakyti, o iš savo galvos ištraukia ir parašo kritikas visai ne tai. Nesupranta pats kritikas, ką aš ten darau ar ką daro režisierius. Bet Miltinio žodis buvo svarbiausias.“

Belieka nuoširdžiai padėkoti Donatui Banioniui ir palinkėti gražaus 90 metų jubiliejaus, kuris – pagaliau – pagerbtas pelnyta Nacionaline premija, dėl kurios džiaugiasi visi Maestro gerbėjai.

***

Vytauto Žalakevičiaus filmas "Niekas nenorėjo mirti" (1965 m.):