E. Kusaitės byla: provokacijų technologijos

Rytoj, gruodžio 19 dieną, 11.30 val. Vilniaus Apygardos teisme (Gedimino pr. 40/1) bus skelbiamas sprendimas Eglės Kusaitės byloje dėl „grasinančios" SMS žinutės prokurorui Justui Lauciui, kurio "nuopelnai" minimi šiame ir kituose mūsų publikuotuose A. Endriukaičio straipsniuose (nuorodas rasite publikacijos pabaigoje). Ekspertai.eu.

Šįkart rašinį pradėkime nuo tokio klausimo:

Kodėl byloje nėra privalomo nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų, kuriuos leido atlikti teismas, sąrašo?

Lietuvos Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir generalinė prokuratūra taip įsitikinę savo teisumu ir visagalybe, kad nekreipė jokio dėmesio į nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų įteisinimą pagal Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 158 ir 159 straipsnių reikalavimus. Kaip teigia Eglė Kusaitė, tokie veiksmai prieš ją atlikti 2008 metais, tačiau neatsispindi jos baudžiamosios bylos medžiagoje – paprasčiausiai nėra jokios įstatymu numatytos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, o taip pat prokuroro Justo Lauciaus prašymo teismui su konkrečiai nurodytais veiksmais, kuriems atlikti prašoma leidimo.

Pagal BPK 159 straipsnio 2 dalį ,,Leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus“, ikiteisminio tyrimo teisėjas priima nutartį nurodydamas:

1) asmuo, kuriam leidžiama atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus;
2) asmuo, prieš kurį veiksmai turi būti atlikti;
3) duomenys apie asmens, prieš kurį veiksmai turi būti atlikti, nusikalstamą veiką;
4) konkretūs veiksmai, kuriuos leidžiama atlikti;
5) siekiamas rezultatas;
6) veiksmų atlikimo trukmė.

Kokia anoniminės liudytojos Nr. 1 apgyvendinimo pas E. Kusaitę 2008 metų vasario – birželio mėnesiais prasmė?

Tokios sunkiasvorės ir ilgalaikės VSD ir prokuratūros praktikos nebuvo per visą nepriklausomybės laikotarpį. Nėra ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kuria būtų leista 2008 metų vasario – birželio mėnesiais atlikti prieš E. Kusaitę tokius veiksmus: apgyvendinti pas ją anoniminę liudytoją Nr. 1 (Serrin), abi jas maitinti, pilnai išlaikyti, duoti kas savaitę 500-1000 litų. BPK 159 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato, kad teisėjas leidžia atlikti konkrečius veiksmus. Todėl tai ir turėjo būti įvardinta nutartyje, o ne palikta patiems VSD pareigūnams pagal savo norus spręsti, ką, kaip ir kiek laiko daryti. Akivaizdu, kad teisėjas turėjo leisti E. Kusaitę apgyvendinti VSD patalpose 4-5 mėnesiams, kartu apgyvendinant anoniminę liudytoją Nr. 1, mokėti nurodytą pinigų sumą ir kt.

To paties BPK straipsnio 3 dalis numato: ,,Atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką.“. Jau vien faktas, kad neturint ikiteisminio teisėjo sankcijos E. Kusaitė tokiam ilgam laikui buvo apgyvendinta VSD patalpose, ten pat įkurdinant ir VSD anoniminę liudytoją Nr. 1 (Serrin), leidžia kelti klausimą, ar jauna klaipėdietė tokiu nenumatytu, specifiniu nepertraukiamu kasdieniu bendravimu nebuvo kurstoma ir provokuojama.

Abejotina, ar Klaipėdos VSD pareigūnų paaiškinimą dėl E. Kusaitės apgyvendinimo 2008 metų vasario – birželio mėnesiais Klaipėdos VSD patalpose adresu Ryšininkų g. 8-114 galima vertinti kaip pagrįstą ir įtikinantį sveiko proto požiūriu. Vilniaus apygardos teismo posėdyje vienas VSD pareigūnų aiškino, esą su E. Kusaite apgyvendino Serrin tam, kad ši atkalbėtų ją nuo ekstremistinių veiksmų, tai yra ,,auklėtų“. Bet ar tai - VSD, o gal greičiau kokios nors labdaringos organizacijos funkcija? Iš tikrųjų VSD agentas Hafizas susirado E. Kusaitę, gyvenančią iš „Carito“ gautame bute, ir, pasinaudodamas jos naiviu patiklumu, įteigė, kad jai, kaip musulmonei, reikėtų gyventi su musulmonais. Ar tai - VSD funkcijos? Ar tai nėra provokacinis veiksmas? Kokios tuomet yra VSD oficialios funkcijos, jeigu 4-5 mėnesius (mažiausiai 120 dienų) ši institucija teikė E. Kusaitei butą, išlaikymą ir atliko ,,individualų auklėjimą“? Toks ilgas ,,auklėjimas“ nebuvo numatytas teisėjo nutartyje, o net jei ir būtų - kaip atrodo tokį ilgą laikotarpį trunkanti veika? Kaip tokiu atveju būtų suformuluoti tokie šios veiklos parametrai, kuriuos įstatymas imperatyviai reikalauja nurodyti teismo nutartyje, kaip ,,siekiamas rezultatas“ ir ,,veiksmų atlikimo trukmė“? Dar vienas klausimas: ar Lietuvos teisėsaugos praktikoje yra buvę tokios rekordinės trukmės auklėjimo ir ,,prevencinio“ bendravimo precedentų, ar tai brangiai kainuojanti naujovė, stropiai stengiantis apsaugoti valstybinius Rusijos interesus?

Kodėl atsisakyta įstatyme numatyto oficialaus įspėjimo?

Kaip matyti iš vėlesnių bandymų pateisinti represinius VSD veiksmus, ,,slaptas auklėjimas“ nepavyko. Ar tam, kad būtų galima tuo įsitikinti, tikrai reikėjo 4-5 mėnesių? Jei VSD ir prokuratūros veiksmus vertintume kaip giliai humanišką, perdėtai tėvišką rūpestį dėl jaunos merginos likimo, tai kodėl nei tuo metu, nei vėliau, net kai sužinota apie jos norą vykti į Maskvą, pareigūnai nesiėmė kitų priemonių – nepasikalbėjo su E. Kusaite (galbūt ir dalyvaujant motinai), nepareiškė oficialus įspėjimo pagal VSD įstatymo 81 straipsnį? Juk jos ,,nusikaltimas“ nebuvo „degantis“, laiko jai ,,paprotinti“ turėta pakankamai. E. Kusaitė visą laiką įsivaizdavo, kad bendravo su ,,musulmonais“ ir ,,čečėnais“, kurie ją akino galvoti taip, kaip jie. Dėl jos asmeninių savybių jai buvo sunku pasirodyti kitokia, negu ją supantys asmenys. Įsivaizduokime – juk, šios merginos supratimu, ji nepateko į VSD akiratį ir niekas jai nepasakė blogo žodžio, nes ją mokė, auklėjo ir ugdė Lietuvos ,,musulmonai“, nors jų tarpe nebuvo nė vieno čečėno...

VSD įstatymo 81 straipsnio 1 dalyje nurodyta: ,,Oficialus įspėjimas asmeniui yra Saugumo departamento rašytinis reikalavimas asmeniui laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti kitų teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.“ Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta: ,,Šio straipsnio pirmoje dalyje nurodytas oficialus įspėjimas pareiškiamas asmeniškai, pateikiant jį asmeniui susipažinti pasirašytinai. Oficialiai įspėtas asmuo turi teisę gauti jo oficialaus įspėjimo nuorašą.“

Tačiau veiksmai buvo kardinaliai priešingi. VSD ir generalinė prokuratūra brandino ir augino ,,teroristę“. Lietuvos generalinė prokuratūra 2009 metų spalio 1 dieną (likus 24 dienoms iki E. Kusaitės suėmimo) nurodė Lietuvos VSD pateikti Rusijos FSB (rus. ФСБ, Federalinė saugumo tarnyba) 9 telefono abonentų numerius, kuriais bendravo E. Kusaitė. Kasdieniškai kalbant - įskundė Magmadovus, gyvenančius Maskvoje. Sovietinių kalinių žargonu būtų pasakyta, kad VSD ir prokuroras J. Laucius tapo ,,stukačiais“. Širdyse nebuvo noro padėti jaunam žmogui, o tikslas turėtas aiškus – dėl savanaudiškų motyvų sutraiškyti savo šalies pilietę, padedant Rusijos FSB.

Lietuvos iniciatyva ir noras sudoroti E. Kusaitę labai akivaizdūs: jos ,,bendrininkai“ brolis ir sesuo Magmadovai suimti Maskvoje tik praėjus 111 dienų po to, kai Rusijai buvo perduota informacija. Tai reiškia, kad Rusija apie juos patyrė tik iš Lietuvos, o Lietuvos VSD ir generalinei prokuratūrai buvo žūtbūt reikalinga legitimi Rusijos FSB teisinė pagalba, kad galėtų susidoroti su socialiai nesubrendusia ir nepatyrusia savo valstybės piliete.

VSD pareigūno D. Noreikos veiksmai – E. Kusaitės „skandinimas“

2007 metų pabaigoje E. Kusaitės motina Virginija Kusienė kreipėsi į VSD pareigūną Dainių Noreiką, siūlydama paimti iš jos namų kompiuterį, kuriame buvo Eglės susirašinėjimai su Arnu ir Batašjeva. Motina šiam pareigūnui perdavė ir Arno telefono numerį, tačiau šiandien VSD teigia, kad Arno visai nebuvo. Iki šiol neatsakyta į klausimą, kodėl D. Noreika siūlė E. Kusaitės motinai ir tetai priimti islamą, aiškindamas, kad tai padarius mergina jaustųsi mažiau vieniša? O kaip vertinti Klaipėdos apygardos VSD poskyrio viršininko D. Noreikos simuliaciją, kai E. Kusaitei jau grįžus iš Vokietijos V. Kusienė paprašė išsiaiškinti, kodėl jos dukrai bandyta įsiūlyti padirbtą rusišką pasą? Pareigūnas tai nuleido negirdomis. Vilniaus apygardos teisme D. Noreika aiškino, kad Serrin buvo apgyvendinta su E. Kusaite, siekiant atkalbėti ją nuo blogų minčių ir darbų. Kyla pagrįstas klausimas: ar tam, kad įsitikintum šios jaunutės merginos ,,nusikalstama mąstysena“, reikėjo net 4-5 mėnesių?

E. Kusaitė tvirtina - o VSD pareigūnai nepaneigia - kad VSD su ja nebuvo kalbėta nei profilaktiškai, nei kaip nors kitaip. D. Noreika teisme paaiškino, esą pokalbiai arba oficialus įspėjimas būtų jos nepakeitę.

Provokacijos apogėjus

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas Miroslovas Gvozdovičius pagal prokuroro J. Lauciaus prašymą priėmė nutartį, kuria išimties tvarka leido anoniminiam liudininkui Nr. 1, kaip ne ikiteisminio tyrimo pareigūnui, atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus nuo 2009 metų spalio 24 iki lapkričio 24 dienos.

Ką nustato įstatymas? BPK 158 straipsnio 6 dalis numato: ,,Ypatingais atvejais, kai nėra kitų galimybių nustatyti nusikaltimus darančius asmenis, šiame straipsnyje nustatyta tvarka tyrimą gali atlikti ir asmenys, kurie nėra ikiteisminio tyrimo pareigūnai.“. Šiuo atveju - ne VSD darbuotojas. Taigi, anoniminis liudytojas Nr. 1 grįžo ir tęsė savo 2008 metais pradėtą darbą. Klausimas: ar išties nebuvo ,,kitų galimybių nustatyti nusikaltimus darančius asmenis“? Teisėjo nutarties tekstas atspindi tikrąją provokacinę šio sprendimo užmačią.

Ikiteisminio tyrimo teisėjo M. Gvozdovičiaus nutartyje nurodyta: ,,Asmens kratos metu išimtu Eglės Kusaitės mobilaus ryšio telefonu, atsiliepti vietoj E. Kusaitės, siųsti SMS žinutes ir atsakinėti į gaunamas SMS žinutes E. Kusaitės vardu bei kitu nuotolinės telekomunikacijos būdu prisistačius E. Kusaite, bendrauti su priklausančiais teroristinėmis ar islamistinėmis organizacijomis nenustatytais asmenimis iš Rusijos Federacijos, imituojant, kad vykstama į Rusijos Federaciją, Maskvą įvykdyti teroro aktą ten susisprogdinant.“ (Kalba netaisyta, teisėjas savo nutarties tekstą paraidžiui nurašė iš tos pačios dienos prokuroro J. Lauciaus prašymo teisėjui). Nutartyje minimam asmeniui leista daryti ir garso įrašus.

Ar įmanoma kaip nors kitaip, nei kaip provokaciją, vertinti anoniminio liudytojo Nr. 1 veiksmus, E. Kusaitės vardu imituojant vykimą į Maskvą ir aiškinant šią kelionę noru susisprogdinti? Beje, galime pridurti, kad šį darbą pavesta atlikti anoniminiam liudininkui Nr. 1 - Serren, kuri prieš tai buvo pragyvenusi su E. Kusaite 4-5 mėnesius. Tad koks buvo šiais veiksmais “siekiamas rezultatas”, kurį nurodyti įpareigoja įstatymas?

Pridurkime: bet kokie įrodymai, gauti provokacijos būdu, yra niekiniai.

Psichotropinis pėdsakas

2009 metų spalio 24 dieną 16 val. suimta E. Kusaitė 19 val. buvo atvežta į Vilniuje Kosciuškos gatvėje esančią VRM areštinę. Apie 22 val. į kamerą prisistatė Daud (Nerijus), jai pažįstamas kaip musulonas fundmentalistas, o iš tiesų aukštas VSD antiteroristinio skyriaus pareigūnas Arūnas Paukštė, ir jo bendras Sigitas Stasytis. Jiedu perdavė suimtai merginai rankšluostį ,,nuo sesers Serrin, grįžusios iš Egipto“, ir du saldainius “Kinder pingvin“. Rankšluostis, matyt, turėjo patvirtinti, kad šie lankytojai yra tikri ,,geri musulmonai”. Kaip ir pasisveikinimas - ,,Salam Aleikum, Aziza“.

Beje, šioje byloje duotuose parodymuose A. Paukštė visai neigia ką nors perdavęs E. Kusaitei, o S. Stasytis pripažįsta, kad buvo perduotas tik rankšluostis.

Draugais tokiomis aplinkybėmis drįsę prisitatyti Klaipėdos saugumiečiai gerai žinojo apie E. Kusaitės naivumą ir lengvatikystę. Juk mergina patikėjo, kad jie - bičiuliai, sugebėję per pažintis ateiti, kad jai padėtų. Jai net nekilo įtarimas, kaip jie galėjo sužinoti apie jos sulaikymą Kaune...

Čia svarbu pastebėti, kad procesinių veiksmų atlikimas be advokato yra neteisėtas.

Bet grįžkime prie E. Kusaitė teiginio, kad S. Stasytis davė jai 2 saldainius ,,Kinder pingvin“ (motinai ji yra ne kartą sakiusi, kad mėgsta šiuos saldainius), kurių vieną ji suvalgė. Naktį suimtąją pykino, svaigo galva, jautėsi karštis iš vidaus, skaudėjo pilvą, apie 5 kartus vėmė.

Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 6 punktas leido VSD ,,įsigyti psichotropinių ar narkotinių medžiagų bei I kategorijos pirmtakų (prekursorių)“.

Mes ne kartą teikėme paklausimus dėl tokių medžiagų naudojimo. VSD vadovas Gediminas Grina atsiuntė 2011 metų vasario 1 diena datuotą atsakymą, tačiau taip ir nepaaiškino, kokiu tikslu įstatyme numatytas toks dalykas ir kokia yra tokių medžiagų įsigijimo praktika. Nieko nei patvirtinus, nei paneigus, šis dalykas iš esmės buvo įslaptintas.

2012 metų spalio 2 dieną Seimas minėtą įstatymą panaikino ir naujame Žvalgybos įstatyme nebeliko normos, leidžiančios įsigyti narkotinių medžiagų. Niekas nepaaiškino, kodėl ją reikėjo keisti.

Anot lakios frazės - kas galėtų paneigti, kad tąsyk šia įstatymo galimybe buvo pasinaudota, panaudojant prieš E. Kusaitę minėtas medžiagas, ir tai nėra vien jos fantazija?

Iš aplinkybių, kuriuos aiškėja analizuojant E. Kusaitės istoriją, akivaizdu, kad prieš šią jaunutę klaidėdietę buvo mesta visa karaliaus kariauna, kurią patikimai ir ryžtingai parėmė demokratiškiausia ir patikimiausia Rusijos institucija - FSB.

Kitus A. Endriukaičio straipsnius, publikuotus ekspertai.eu, rasite čia:

Ar Kusaitė sukūrė Lietuvoje tarptautinę teroristų organizaciją? 

Kas įgaliojo VSD ir GP įsitraukti į karą Čečėnijoje Rusijos pusėje?

E. Kusaitė, įsižeidę prokurorai ir Ispanijos karalius

Kodėl E. Kusaitę teisia Vilniuje, o ne Klaipėdoje?

Kaip Teisėjų tarybos rekomendacija pakeitė įstatymą

Plieninis apsupties žiedas

Bet mes esame gyvi ir liudijame Lietuvai