Informacinė „provokacija“ prieš Respublikos prezidentę (be Rusijos pagalbos)

Skelbiame Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Zigmo Vaišvilos tekstą, perskaitytą 2013-11-05 Seime per spaudos konferenciją.

Š. m. spalio 31 d. prezidentė Dalia Grybauskaitė paskelbė, kad ji informuota apie informacines provokacijas, rengiamas prieš ją. Vytautas Landsbergis tą pačią dieną nusprendė, kad tai gali padaryti ir Zigmas Vaišvila. Suprask, KGB. Provokacija? Taip. Tačiau kieno – Rusijos ar Lietuvos?

Valstybės požiūriu pasirodėme liūdnai. Net žinant, kad taip yra, profesionalumo ir diplomatijos prasme tokia viešoji akcija ir mūsų prezidentės verksmas – didžiulis pralaimėjimas. Ne tik santykiuose su Rusija. Tai ir visiškas VSD neprofesionalumas. Rusijai nereikia kažko ieškoti archyvuose – medžiaga apie valstybių vadovus, KGB ar GRU, tremtinių ar polit. kalinių bylos visada jiems yra „po ranka“. Jiems šių dokumentų ieškoti tikrai nereikia.

Tai, kas Maskvai reikalinga, iš Vilniaus išvežė – laiko pakako. Tai, kas buvo Leningrade ar Maskvoje, ten ir liko. Tai, ką Maskva nusprendė palikti mums, paliko. Prezidentės D. Grybauskaitės iniciatyva net internete skelbiame. Kodėl mums bylų negrąžina? Grąžina. Tačiau tik tai, ką jie nusprendžia grąžinti. Pvz., net neprašoma grąžinta Vytauto Landsbergio mokyklos suolo draugo Aloyzo Sakalo byla.

1991 m. iš KGB rūmų Vilniuje pavogtuose maišuose (skaitykite www.alkas.lt 2013-11-04 interviu su Z. Vaišvila) dominavo dvi temos – mūsų inteligentija ir išeivija. Ir nebūtinai viskas ten buvo tiesa. KGB darbuotojai patys buvo sudėję šias „dovanas“ į maišus. Tik imkite – košės užteks ilgam. 1989 m. pavasarį Tbilisyje į KGB rūmus įsiveržusi minia plačiai paskleidė Gruzijos KGB dokumentus. 1991 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje mus nuo to skyrė vienas žingsnis. Gerai, kad ekstremalioje situacijoje pavyko įtikinti TSRS KGB vieną dieną laikinai tevadovavusį pernai galimai nusišovusį a. a. generolą Leonidą Šebaršiną (pagal viešai skelbiamą informaciją atleidusį iš darbo V. Putiną). Jis per naktį atsiuntė į Vilnių TSRS įgaliotą atstovą jo pavaduotoją V. Lebedevą. Gruziją primenu ne šiaip jau. Prezidentas Michailas Saakašvilis ką tik didvyriu paskelbė pirmąjį Gruzijos prezidentą disidentą Zviadą Gamsachurdiją, kurį 1991–1992 m. sandūroje nuvertė buvęs TSRS užsienio reikalų ministras Eduardas Ševardnadzė. 1990 m. gruodį, t. y. Sausio įvykių Vilniuje išvakarėse, E. Ševardnadzė paliko M. Gorbačiovo komandą ir TSRS užsienio reikalų ministro postą, viešai perspėjęs apie artėjančią diktatūrą, ir išstojo iš TSKP. Tačiau disidento Z. Gamsachurdijos vadovaujama Gruzija vienintelė pasaulyje 1991 m. rugpjūtį pripažino Maskvos perversmininkus. Įpinkime dar Bidzinos Ivanišvilio ir Michailo Saakašvilio dvikovą ir atsakykime, kas yra kas toje šalyje.

Grįžkime į Lietuvą. Kodėl Rusija turėtų demaskuoti D. Grybauskaitę? Mes patys per prezidentės kadenciją nemažai išsiaiškinome prieš rinkimus jos slėptų ar melagingų biografijos faktų. Papildyčiau nebent tuo, kad Leningrade ir Maskvoje labai griežtai buvo ribojamas asmenų registravimas, be kurio neįmanoma buvo nei gyventi, nei įsidarbinti. O kad vakarinio skyriaus studentė vadovautų viso fakulteto (ir dieninio skyriaus) studentų profsąjungai, ko gero, nebuvo visoje TSRS. Atkreipsiu dėmesį ir į tai, kad po 1968 m. įvykių Čekoslovakijoje Tarybų Sąjungoje tapti komunistų partijos nariu buvo išskirtinai sudėtinga, net buvo įvestos kvotos. Inteligentams – beviltiškai mažos, darbininkams – didesnės. Reikėjo ne tik būti to „nusipelniusiam“, bet ir turėti 28 metų komjaunuolišką stažą, bent metus paskui dar pabūti kandidatu į kompartijos narius. D. Grybauskaitė TSKP nare tapo 1979 m., t. y. būdama 23 metų. Nesikartosiu dėl važiavimo į užsienį iš Leningrado tik „pateikus Inturistui prašymą“, juodojo diržo ir iš priešiškos Pribaltikos į Leningradą atvykusios mergaitės, kuriai atsivėrė visos durys ir kuri dėstė partinės nomenklatūros ruošimo aukštojoje mokykloje, vadovavo užsienio turistinėms grupėms, o po 1989 m. gruodžio pasirinko M. Burokevičiaus stovyklą ir buvo paaukštinta į mokslines sekretores, po Kovo 11-osios kaip viena Vilniaus aukštosios partinės mokyklos vadovių nevykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo perduoti šį perversmininkų štabą Lietuvai. Tik priminsiu, kad Sausio 13-osios byloje nebetiriamos kolaborantų galimai nusikalstamos veikos.

Todėl š. m. lapkričio 1 d. www.rubalt.ru samprotavimai apie D. Grybauskaitės sąsajas su KGB mums beviltiškai pasenę. Tai tik pasišaipymas iš VSD ir mūsų visų. Dar 2009 m. gegužės 11 d. Kremliaus svetainėje www.regnum.ru Lietuvos ekspertas Viktoras Olžičius perspėjo, kad „eurokomisarės kompromitacijos kampanija“ užsiima „profesionalūs polit. technologai“, minėjo Kovo 11-osios Akto signataro Zigmo Vaišvilos interviu „Balsas.lt“. Jei Rusija nuspręstų demaskuoti savo agentą (jau nekalbu apie rezidentą), tai ji elgtųsi profesionaliai ir logiškai, nes:

– kompromituojanti medžiaga efektyvi tik tol, kol apie ją viešai nežinoma;

– kompromituojanti medžiaga pateikiama viešai, kai patenka į kitas rankas ar įtakos asmens atsisakoma;

– žinant, kad gali prarasti svarbų įtakos asmenį, atskleidžiama dalis tiesos, kad galima būtų išgelbėti šį asmenį ar pakeisti jį kitu.

Kodėl D. Grybauskaitė netiktų Rusijai? Per visą jos kadenciją taip ir nesužinojome, kad prezidentė bent ką būtų nuveikusi Lietuvos santykiuose su Rusija. Šiemet ji net viešai pareiškė, kad užsienio politiką vykdysianti tik su Vakarais. Jei Rusijai reikia pyktis su mumis ir išlaikyti dideles energijos išteklių kainas, tai D. Grybauskaitė tam idealiai tiko. Ypač dabar, jos kadencijos pabaigoje.

www.regnum.ru mane įvardijo kaip pagrindinę D. Grybauskaitės problemą, V. Landsbergis dar prikabino man KGB etiketę. Kodėl? Kremliaus rūpestį suprantu, tačiau koks V. Landsbergio interesas? 2009 m. prezidento rinkimuose bene vienintelis viešai paklausiau, kodėl toks jo pasirinkimas Lietuvai. Atsakymo nėra.

Kai V. Landsbergis, pasirodžius 2012-10-14 referendumo rezultatams, išvadino mane „Gazprom“ atstovu ir kitais naujadarais, pakviečiau jį į viešą dikusiją. Atsakymo nebuvo. Šiemet mūsų Nepriklausomybės simbolis peržengė moralės ribas, kurios jo, kaip viešo asmens, nepalyginti aukštesnės. V. Landsbergis savo dabartiniu pasisakymu prieš tai, ko Tauta siekė Atgimimo laikotarpiu, – mūsų įstatymų viršenybės ir žemės Tautai, kad valstybę valdytų Tauta, o ne nomenklatūra, – peržengė šias moralės ribas. Tai parodė, kad jis ne tik nejaučia atsakomybės dėl Tautos likimo, bet ir piktnaudžiauja savo statusu. Mūsų žmonės jį tapatina su Nepriklausomybe, jos Nepriklausomybės simbolis veikia prieš Tautą ir Konstituciją.

Todėl š. m. spalio 31 d. ryte straipsniu „Nuopuolis (du klausimai Vytautui Landsbergiui)“ www.ekspertai.eu kreipiausi į V. Landsbergį dėl tokios jo pozicijos paaiškinimo. Taip pat ir dėl to, kuo D. Grybauskaitė, jo požiūriu, skiriasi nuo K. Prunskienės ir V. Uspakicho, nes visi trys atitinkamais laikotarpiais tiko V. Landsbergio keiksnojamai Maskvai? Atsakymas buvo greitas ir labai skubotas – tos pačios dienos VSD „pažyma“ apie prezidentės puolimą, išsigandusios mūsų vyriausiosios kariuomenės vadės prezidentės trumpas pareiškimas, ikiteisminis tyrimas ir vakarinis V. Landsbergio pakalbėjimas LRT.

Kadangi KGB etiketę be jokių argumentų man viešai prikabino Atgimimo laikų bendražygis, puikiai viską žinantis apie mane, ir padarė tai sąmoningai, siekdamas išsaugoti antrajai kadencijai prezidentę D. Grybauskaitę, esu priverstas kalbėti apie tai viešai. Mano nuomone, žmones būtina vertinti pagal darbus, o ne etiketes. Pagal darbus vertinu ir Vytauto Landsbergio darbus – tiek Atgimimo laikotarpio, tiek dabartinius. Po Kovo 11-osios kiekvienas tautietis turėjo teisę apsispręsti, kurioje barikadų pusėje jis ar ji atsistos. Būtent dėl šios priežasties Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 27 d. priėmė V. Landsbergio pasirašytą tebegaliojantį kreipimąsi į KGB darbuotojus, kurie buvo kviečiami išeiti iš šios struktūros ir atsakyti už savo veiksmus tais atvejais, jei jie yra padarę kriminalinius nusikaltimus. Jums, Pirmininke, kaip ir man, žinomas ne vienas atvejis, per kurį ir šios struktūros darbuotojai šį bei tą nuveikė dėl Nepriklausomybės. Jei ne kai kurie liudijimai Sausio 13-osios byloje, vargu ar M. Burokevičiaus nusikalstamas veikas būtų pavykę teismui tinkamai įvertinti. Kai kas žinoma tik Jums ir man.

Paaiškinkite, Pirmininke, kodėl 2009 m. prezidento rinkimuose VRK ir Liustracijos komisija netyrė mano prašymo dėl D. Grybauskaitės galimo bendradarbiavimo su užsienio spec. struktūromis, tačiau labai uoliai tai darė ir mane agitavo prisidėti tiriant mano prašymą dėl analogiško K. Prunskienės patikrinimo? Apie ministrės pirmininkės K. Prunskienės veiklos peripetijas Sausio 13-osios naktį vienintelis Z. Vaišvila viešai pasakė, pvz., Gynėjų konferencijoje Seime 2011 m. sausio 12 d. Tačiau V. Landsbergiui kažkodėl nerūpi dingusi tai tyrusios valstybinės komisijos medžiaga. Negana to, V. Landsbergis kaltina mane dėl www.rubaltic.ru eksperto Algirdo Paleckio puolimo. Būtų sveika Tautai išgirsti ir prezidentės nuomonę dėl to, kad Sausio 13-ąją „savi šaudė savus“. Valerijus Ivanovas, įkvėptas mūsų tolerancijos, antrą kartą prašosi būti teisiamas. O dėl K. Prunskienės Jūs neprisimenate, kad po 1991 m. rugpjūčio pučo tiesioginiame LTV eteryje, į kurį šiandien išleidžiami tik parinkti asmenys, atskleidžiau jos bendradarbiavimą su KGB ir po Kovo 11-osios? Kodėl V. Landsbergis ir B. Gajauskas teismų procesuose dėl K. Prunskienės bendradarbiavimo su KGB nustatymo nenaudojo VSD surinktos medžiagos, kuri po V. Landsbergio sumąstytų VSD reorganizacijų vargu ar išliko? V. Landsbergis tikriausiai nežino ir to, kad 1992 m. pabaigoje, pasikeitus valdžiai, K. Prunskienė kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl baudžiamosios bylos man iškėlimo už minėtos informacijos paviešinimą LTV eteryje?

Kodėl Jūs nepasakėte mūsų Aukščiausiajai Tarybai ir Tautai savo nuomonės dėl Virgilijaus Čepaičio ir jo paruošto Liustracijos įstatymo? Gal Jūs ką nors žinote apie jį? Spręsdamas pagal Atgimimo istoriją, aš negaliu pasakyti V. Čepaičiui nė vieno priekaišto, tik padėkoti, taip pat ir už kol kas objektyviausią Sąjūdžio istoriją, kurią jis rašė 10 metų.

Kodėl, Pirmininke, Jūs taip manipuliuojate žmonėmis ir Tauta? Kas Jums suteikė tokią teisę?

Nekartosiu istorijos, kaip 1992 m. Seimo rinkimus laimėjusi naujoji Seimo dauguma norėjo, kad Jus demaskuočiau dėl ginklų sandorių su Rusija, kuriuos Jūs bandėte priversti mane sudaryti su a. a. Genadijaus Konopliovo verslo įmonėmis. Pakalbėkime apie Jūsų paliestą KGB kortą, kurios viešai eksploatuoti mano atžvilgiu iki šiol nedrįsote, nes puikiai žinote, kad tai melas. Todėl ir 1992 m. Seimo rinkimuose Jūsų pasiuntiniai šią kortą prieš mane naudojo pašnibždomis. Net instrukcijoje iš KGB kompiuterių dėl veikimo prieš mane nebuvo sugalvotas šis melas. Instrukciją skaitėte ir Jūs, ir aš. Prikabinti man Kruonio HAE joje tikrai numatyta, bet bendradarbiavimo su KGB prikabinti net KGB nesugalvojo. Būtent Jūsų dėka tais metais „Lietuvos aide“ pasirodė KGB „voratinklio“ medžiaga apie Vitą Tomkų iš to paties KGB kompiuterio, nes šia medžiaga disponavo tik VSD ir Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyrius. Artūras Skučas, mano paklaustas dėl autorystės, parodė į Jūsų duris. Mudviejų pokalbis, Pirmininke, buvo apgailėtinas. Tuo metu Jūs tikslą pasiekėte – impulsyviai į šį pusiau tiesos, pusiau netiesos kūrinį sureagavo V. Tomkus. Jis pamanė, kad tai yra mano darbas, ir kitą dieną „Respublikoje“ išspausdino feljetono tipo straipsnį, kuriame ekspromtu sugalvojo „žaliojo“ vardą Zigmui. Tačiau Jūs neįvertinote to, kad Sąjūdžio bendražygiai Vitas ir Zigmas gali susitikti ir viską išsiaiškinti.

Kas Vytautą Landsbergį sieja su Dalia Grybauskaite, kad Jūs galite šypsotis LTV ekrane, kabindamas man KGB etiketę? Jūs, Vytautai Landsbergi, tai padarėte, nors žinojote, kuo rizikuodami Zigmas ir jo žmona Regina 1989 m. rudenį iš Kanados į Maskvą parvežė Sąjūdžiui nupirktą įvairią techniką. Antrąją siuntą, kuri užėmė beveik pusę vagono, atsiimti Šeremetjevo krovininiame oro uoste važiavau su sąjūdiečiu Lionginu Vasiliausku, transportu talkino Lietuvos TSR Vyriausybės atstovybės Maskvoje darbuotojai. Tačiau nei Jūs, nei jie nebūtų apgynę mūsų nuo KGB darbuotojų, stovėjusių šalia mūsų ir nesiryžusių nei oro uoste, nei važiuojant iš paskos iki Baltarusijos geležinkelio stoties Maskvoje mūsų sulaikyti. Jie žinojo, kad vežame ne tik kompiuterius, diktofonus, bet ir rotaprintus. Apgynė mano TSRS diplomatinis pasas. Šie rotaprintai tuomet, kai LKP sustabdė Sąjūdžio rinkimų spaudinių spausdinimą spaustuvėse, gelbėjo 1990 m. rinkimus į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, skelbusią Kovo 11-osios Aktą ir išrinkusią Jus Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos, o ne Atkuriamojo Seimo pirmininku. Jaunimui priminsiu, kad tarybiniais laikais KGB registravo ne tik visus dauginimo aparatus, bet ir kiekvieną jais daromo dokumento kopiją. Mes, naivuoliai, vežėme ne vieną kitą žibalinį dauginimo aparatuką, o aibę rotaprintų. Jūs drįsite tvirtinti, kad ir tai KGB sankcionavo – leidimą juos atvežti į Lietuvą ir eksploatuoti prieš tarybų valdžią?

Pirmininke, Jūs kaltinate veikimu KGB naudai Z. Vaišvilą, kuris vienintelis įveikė KGB užtvarą salės prieigose ir į I TSRS liaudies deputatų suvažiavimo salę įnešė bei platino rusų kalba išleistas „Sąjūdžio žinias“ apie Ribbentropo–Molotovo slaptus protokolus. Tą patį, kuris Jus, nesiryžtantį pakilti, išstūmė iš kėdės, kai reikėjo kilti ir protestuojant prieš TSRS Konstitucinės priežiūros komiteto rinkimą išeiti iš TSRS liaudies suvažiavimo.

Pernai perskaičiau paskubomis išleistus Artūro Skučo „Pėstininko užrašus“. Kai buvo skubama išleisti knygą, joje liko ir judviejų su Artūru pokalbiai apie 1990 m. balandžio 20 d. įvykius LKP CK spaustuvėje Maironio gatvėje. Ačiū, kad juos palikote. Nemalonu sužinoti, kad buvau „pakištas“, tačiau žinosiu bent kas tai padarė.

Tad, Vytautai Landsbergi, kas Jus sieja su Dalia Grybauskaite? Verslo projektai Visagino AE, SGD terminalas, „Snoro“ administravimo galimybės? Po 1992 m. mano patirties su Jūsų siūlytu ginklų sandoriu, padedant a. a. G. Konopliovui, tai nenustebintų. Todėl akivaizdžiai matant, kad pralaimėjus prezidento rinkimus ir pasikeitus generaliniam prokurorui šie „projektai“ tikrai bus ištirti, norom nenorom peršasi išvada, kad Jus abu vienija ATSAKOMYBĖS BAIMĖ. Jei dėl to, kaip ir dėl „Williams“ istorijos, Jūs aukojate savo, Nepriklausomybės simbolio, moralę ir vardą, aukokite. Tačiau būkite bent tiek garbingas – neklaidinkite žmonių. Ramiai pasitraukite iš politikos. Po „Williams“ istorijos maniau, kad Jūs tikrai išvyksite iš Lietuvos. Pavyzdžiui, į Australiją.

Beje, vakar man teko apskųsti Vilniaus ekonominės policijos nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl AB „Snoro“ banko administratoriaus be pateisinamų dokumentų šiemet išleistų 33,5 mln. Lt vadinamųjų administravimo išlaidų.

Koks kitas ryšys V. Landsbergį gali sieti su D. Grybauskaite? Juodasis? Skirtingai nei V. Landsbergis, nekalbėsiu užuominomis, o kalbėsiu tik faktais ir remsiuosi jo nuomone. Nekalbėsiu apie V. Landsbergio šeimos istoriją, ji šiek tiek aprašyta. Tačiau noriu paklausti V. Landsbergio apie tai, ką jis pats pasakojo viešai. 1991–1992 m., per KGB „voratinklių“ draikymąsi, atsakydamas į mestus kaltinimus dėl galimo bendradarbiavimo su KGB, V. Landsbergis paaiškino, kad buvo tik KGB kandidatas į verbavimą, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Paaiškino, kad tik keletą kartų konspiraciniame bute buvo susitikęs su KGB darbuotoju dėl verbavimo. Jei taip, tai atsakyta nebuvo sąžiningai. Jei į konspiracinį butą patenka pašalinis, t. y. sistemai nepriklausantis, asmuo, nuo to momento šis butas jau nėra konspiracinis. Konspiraciniam butui paruošti reikia ne tik lėšų, bet ir ne vienų metų, legendos, nes priešingu atveju ir kaimynai supras, kad tai yra konspiracinis butas. Net ir atsižvelgdamas į tai, V. Landsbergį vertinu pagal jo darbus ir dėkoju likimui, kad Atgimimo laikotarpiu dirbome drauge.

Tačiau šiandien būtina vertinti kitą V. Landsbergio darbą – Dalios Grybauskaitės projektą ir beatodairišką jo gynimą. Į šį klausimą jie abu atsako tyla. Tačiau tuo pat metu abu veikia prieš Tautos valią ir siekia įgyvendinti minėtus „verslo“ projektus. Todėl jų abiejų atsakymai turi būti konkretūs, greiti ir vieši. Priešingu atveju neturime jokių alternatyvų šiems dviem paaiškinimams. Matydamas šias aplinkybes, nė kiek nesistebiu dėl Dalios Grybauskaitės ir Vytauto Landsbergio reakcijos į mano 2009 m. V. Landsbergiui pateiktą klausimą dėl jo taip ir nepaaiškinto pasirinkimo „Tebūnie Dalia – Lietuvos Dalia!“.

Stebuklų elektroninėse erdvėse mano š. m. sausio 13-osios kalbos Seime išvakarėse ir kitų aplinkybių tirti neprašiau. Tačiau ankstesnėse spaudos konferencijose minėjau apie mano atžvilgiu bent jau nuo 2012 m. lapkričio galimai taikomas neteisėtas elektroninio ar kitokio susižinojimo ir kontrolės priemones. Netgi apie mano išvakarėse teismui rengiamus procesinius dokumentus, oponentų (t. y. Juozo Matonio vadovaujamos UAB „Skomė“ ir bendrininkų) neteisėtai iš LITEKO sistemos ir Finansų ministerijos atstovų gaunamus teismų dokumentus ir jų naudojimus bylose, kuriose vyksta UAB „Skomė“ akcininkų ginčai, mano vadovaujamos UAB „FF lizingas“ ginčai, taip pat ir su Finansų ministerija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko G. Kryževičiaus iniciatyva šios galimai nusikalstamos veikos buvo pavestos ištirti Generalinei prokuratūrai. Kai ši atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, jį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo atitinkamą nutartį panaikino Vilniaus apygardos teismas. Generalinė prokuratūra praktiškai identišku tekstu 2013-09-17 dar kartą atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau š. m. spalio 28 d. jau Vilniaus rajono apylinkės teismas panaikino šį Generalinės prokuratūros atsisakymą. Skundą nagrinėjo Vilniaus rajono, o ne miesto apylinkės teismas, nes pastarasis buvo nušalintas, – vienas iš galimų informacijos nutekinimo šaltinių gali būti šio teismo teisėjas, apie kurio dar nepriimtą nagrinėti ieškinį sužinojo mūsų oponentai ar jų advokatas, šį faktą panaudojęs kitoje byloje.

Kadangi UAB „Skomė“ po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo š. m. vasario 28 d. nutarties, išaiškinusios, kad reikia tirti ir faktus dėl UAB „Skomė“ verslo nesąžiningo perėmimo, kurį 2009 m. įvykdė Lietuvos kriminalinės policijos vado Algirdo Matonio brolis ir UAB „Skomė“ direktorius Juozas Matonis, šie asmenys teismuose pradėjo pralaimėjimų seriją, gresiančią ir baudžiamąja atsakomybe, nenustebčiau, jei artimiausiu metu Juozas Matonis dingtų ir iš Lietuvos. Taip jam praėjusią savaitę buvo patarta. Todėl įtampa teismų ginčuose ir dėl jų, panašu, pasiekė apogėjų.

Sužinojęs kai kurias aplinkybes, š. m. spalio 25 d. Generalinės prokuratūros, Policijos departamento ir VSD raštu paprašiau paaiškinti, ar mano ir mano šeimos atžvilgiu nuo 2009 m. buvo ar yra taikomos operatyvinės priemonės, ar esame kokio nors ikiteisminio tyrimo objektai. Atsakymų kol kas negavau, tačiau vakar dienos naujienos sustiprina šias prielaidas. Kol kas negaliu to viešinti, tačiau tikiuosi, kad bus tokia galimybė.

Pralaimint teisminius ginčus dėl UAB „Skomė“ oponentai bando įgyvendinti senąją savo svajonę – sugriauti mano vadovaujamą UAB „FF lizingas“. Rytoj Lietuvos apeliacinis teismas skelbs nutartį dėl UAB „FF lizingas“ apeliacinio skundo dėl 2013-01-25 Vilniaus apygardos teismo sprendimo, kuriuo Finansų ministerijai iš UAB „FF lizingas“ šios neegzistuojančios reikalavimo teisės pagrindu buvo nuspręsta priteisti 7 mln. Lt. Priminsiu, kad ginčuose dėl šio perleidimo Lietuvos apeliacinis teismas 2012-01-19 nutartimi buvo nustatęs, jog toks reikalavimo teisės perleidimas nesukuria jokių teisių ir pareigų nei Finansų ministerijai, nei UAB „FF lizingas“. Lietuvos apeliacinis teismas rytoj turėtų pasisakyti ir dėl mūsų prašymo pranešti prokuratūrai apie tai, kad Finansų ministerija šią reikalavimo teisę į 7 mln. Lt įgijo 2011-03-23 Šiaulių apygardos teismo nutartimi, pateikusi teismui žinomai melagingus duomenis apie tai, jog mes pirkome iš BAB „Oruva“ tariamai Finansų ministerijai įkeistą turtą. Užtenka palyginti byloje esančius įkeisto turto ir mūsų pirkto turto sąrašus, ir nėra jokios problemos nustatyti, kad nėra nė vieno sutampančio šiuose sąrašuose turto vieneto.

Tai yra kitas bandymas po to, kai nepavyko ikiteisminis tyrimas dėl BAB „Oruva“ turto iššvaistymo, – priminsiu, kad 2011-02-15 Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, konstatavus, kad BAB „Oruva“ turtą iššvaistė ne bankroto administratorius ar Z. Vaišvila, o Finansų ministerija. Nėra prokuratūros sprendimų ir dėl mano 2003 m. ir 2010 m. prašymų pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Finansų ministerijos, kuriai tuo metu vadovavo dabartinė prezidentė, veikų iššvaistant BAB „Oruva“ turtą, ką patvirtinto ir teismo ekspertizė, ir dėl neteisėtai pirma laiko bei paslapčia nuo BAB „Oruva“ į jos sąskaitą latviškame AS „Parex banka“ Finansų ministerijos sumokėtų beveik 25 mln. Lt, kuriuos į savo sąskaitą nusirašė šis bankas.

Dėl 7 mln. Lt ginčo minėtoje byloje su Finansų ministerija jau treti metai areštuotas UAB „FF lizingas“ turtas faktiškai stabdo įmonės veiklą, o tuo jau ne pirmą kartą bando pasinaudoti visi susivieniję oponentai, koordinuojami sprukti iš Lietuvos besiruošiančio UAB „Skomė“ direktoriaus J. Matonio. Šiemet jau antrą kartą Lietuvos apeliacinis teismas lapkričio 7 d. nagrinės bylą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „FF lizingas“. Dėl šios bylos teisme nuo š. m. kovo pradžios įmonė nieko nebegali parduoti – teismas atsisako leisti patenkinti kreditorių reikalavimus parduodant įmonės turtą, kurio yra daugiau nei pakankama, pasitelkdama vienintelį argumentą, kad galima jį bus parduoti ir iškėlus bankrotą. Tokia formali logika. Svarbu tikslas, o priemonės?

Vakar sužinojau, kad per elektroninį įsilaužimą, pirminiais duomenimis, organizuotą iš Vilniaus, bankui buvo pakeisti nurodymai dėl mokėjimo mums datos. Ji buvo pakeista iš spalio 31 d. į lapkričio 7 d., t. y. jau bankroto bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dieną. Kasacijos bankroto bylose nėra. Kai kas mano, kad sutrukdė išvengti bankroto. UAB „Skomė“ turto pasisavinimas taip pat įvykdytas iš dalies irgi elektroniniu būdu suklastotais dokumentais, tai tiria Vilniaus apygardos prokuratūra.

Baigdamas noriu pasakyti, kad jei susivieniję oponentai tikisi, jog sužlugdę UAB „FF lizingas“ sužlugdys ir mane, tai jie klysta. UAB „FF lizingas“ (buvęs pavadinimas – UAB „Parex Lizingas“) pagrindiniu akcininku tapau tuomet, kai taikiai baigėme ginčus teismuose su „Parex“ grupe, – jų veiksmais man padaryta žala buvo kompensuota jų akcijomis šioje bendrovėje. Pradėjau šią veiklą 1997 m., investuodamas 3 500 Lt į minimalų 10 000 Lt įstatinį kapitalą, ir savo bei darbuotojų triūsu pasiekiau tai, kas pasiekta. Be abejo, bus gaila tam skirtų 16,5 metų, bet atsiras laiko kitai veiklai. Tie, kurie manė, kad mane tokiais metodais nutildys, klysta.

Bent jau Vytautas Landsbergis ir jo gerbėjas Juozas Matonis turėjo laiko mane pažinti.