Kai pagalvoju apie našlaičių ašaras, išverktas į pagalves, man atrodo, kad danguje jos bus suskaičiuotos ir kaltieji atsakys

Andra Manfeldė – Latvijos rašytoja, žinoma ir lietuviams. Klaipėdos muzikiniame teatre buvo pastatyta muzikinė drama „Adata“, kuriai libretą, paprašyta kompozitoriaus Zigmaro Liepinio, pagal autobiografinį romaną parašė Andra Manfeldė. Kūrinys pasakoja apie jauną merginą, pabėgusią nuo tėvo smurto, ieškojusią vyro idealo, bet patekusią į tokią kompaniją, kuri įtraukė į narkomaniją. Taip, tai pačios rašytojos išgyventa drama. Šiuo metu Andra yra viena populiariausių Latvijos rašytojų – poetė ir prozininkė. 2013 metais jos romanas „Tėviškėlė“ ( „Dzimtenīte“) buvo nominuotas Geriausio metų prozos kūrinio kategorijoje Latvijos literatūros metų apdovanojimo ceremonijoje. Kalbėdama su žurnaliste Inese Lūsinia Andra išsako savo nuogąstavimus dėl tragiškos latvių tautos situacijos, kuri susiklostė per pastaruosius emigravimo metus. Giliomis ir labai skaudžiomis įžvalgomis abi moterys dalinasi ir su lietuvių skaitytojais, davusios leidimą ekspertai.eu publikuoti interviu.

Romane „Tėviškėlė“ tu taip sodriai aprašai savo herojes, lyg pati būtum dirbusi Škotijos miestelio žuvų fabrike. Kaip arti savo romano veikėjų esi pati?

Anksčiau nemokėdavau išlaikyti distancijos, dabar suprantu, kaip tai mato tas, kuris skaito. Jei kažkas Meksikoje skaito mano kūrinį, jau nėra svarbu, ar taip buvo, ar ne. Jam svarbiausia, kokia tikroviška mano perkurta realybė. Jaučiuosi kaip audėja, kuri vaikštinėja po mišką ir rankioja spalvas: žilvičius, samanėles, plastmasėles. Galiausiai sukuriamas gobelenas, ir svarbiausia yra rezultatas, o ne sudedamosios dalys. Atsitrauki – pasižiūri, atsitrauki – pasižiūri. Tik metams praėjus galiu įvertinti paveikslo visumą. Škotijoje būčiau įgijus tikresnės patirties, bet negaliu – turiu penkerių dukrytę, ir aš ją pagimdžiau ne tam, kad palikčiau!

Svečiuodamasi pas mane seniai matyta jaunystės draugė taip vaizdžiai pasakojo apie savo gyvenimą Škotijoje, kad toptelėjo: kodėl apie tai neparašius? Buvo likę trys mėnesiai iki Gerkeno (Raimondas Gerkenas – Latvijos milijonierius, skiriantis premijas menininkams) romano konkurso pabaigos. Sėdėdavau po dešimt valandų prie kompiuterio, buvau kaip išspausta citrina. Bet suspėjau!

Viskas susipynę: aš pati, kitos moterys, mano vyras, kuris buvo dirbęs Anglijoj ir Švedijoj. Kuo ilgiau rašiau, tuo labiau supratau, kokia tai skausminga tema – šeimos sugriaunamos ir sutrypiamos. Taip nebūna, kad žmogus pagyvena pusmetį kažkur kitur ir viskas OK. Įtrūkimai neišvengiamai randasi, mes irgi išgyvenom šeimos krizę, kai vyro pusę metų nebuvo. Jis yra tipiškas emigrantas, besistebintis atlyginimu Latvijoje. „Du šimtai latų? Per savaitę?“ – tai jo tekstas. Kai gavau Gerkeno premiją, man buvo nejauku: jau viskas, jau viskas! Ne, tokio aš negaliu išspausdinti! Po metų vėl liepa, visi maudosi, o aš rašau. Darbo etapai labai įdomūs – pirmiausia ant įkvėpimo sparnų tau atrodo: taip, aš žinau, kaip rašyti, tai bus genialiausias, geriausias darbas! Ir čia pat jausmas – niekam tikęs! Man atrodo, kad tikrasis romanas bus „Viršininkų žmonos“ – apie Karinį uostą septyniasdešimtaisiais.

Kodėl „Tėviškėlė“ ir kodėl tokiu šriftu, kuris vizualiai primena prekybos tinklo „Maxima“ iškabas?

Todėl, kad tėvynė kaip vertybė giliausiame suvokime yra išnykusi ir pavirtusi pamėgtu latvių deminutyvu su visomis „Maximos“ pasekmėmis. Didumas nyksta. Visur. Net širdy. Pavadinimas turi dvi prasmes, nes lygiai taip vadinama ir krūminė. Aš emigraciją suvokiu kaip didžiulę tragediją. Ne tik mistinei tautai, bet ir žmogaus asmenybei. Viena iš panašumo su Dievu skiaučių yra tautybė, nacionalumas. Jei žmogus tai praranda, jis negali būti laimingas. Man truputį apmaudu, kad „Tėviškėlėje“ per mažai parodžiau Latvijoje paliktų vaikų skausmą. Kai pagalvoju apie našlaičių ašaras, išverktas į pagalves, man atrodo, kad danguje jos bus suskaičiuotos ir kaltieji atsakys.

Ar draugė sugrįžo?

Ji jau dešimt metų išvykus ir, atrodo, Latvijon nebegrįš. Bet jeigu jos kas klausia, ar vykti dirbti į užsienį, atsako: „Jei nori išsiskirti ir prarasti šeimą – važiuok!“ Ji neperdeda. Nežinau, kokiems stipriems reikia būti ir kiek metų nugyventi kartu, kad galėtum gyvent atskirai ir viskas būtų puiku. Tai nenormalu. Šeimos paprasčiausiai yra naikinamos. Visų pirma, prisuka deguonį, kad žmogus iškeliautų... Bet ten žmogus visą laiką bus emigrantas. Sunku yra ir sugrįžti. Dalis išvyksta su visais vaikais ir leidžia į kitos šalies mokyklą.

Bet Sibiro latviai, kai tik atsirado galimybė grįžti, paliko visą sukrautą turtą, nes argumentas buvo toks: mano vaikai mokysis latvių mokykloje! Tai buvo esminis argumentas, ir tuomet nieko nebegaila. Neseniai vėl peržiūrėjau filmą „Ar lengva būti jaunam?“ Viešpatie, istorija kartojasi! Sistema byra, tėvai plėšosi keliuose darbuose, o su vaikais niekas nesikalba. Žmonės priprato būti vartojimo ir malonumų automatais. Bet kaip ilgai? Skudurų ir daiktų troškimas praeina. Pirmiausia tampi išrankus, o paskui nieko nebereikia. Ir tuomet tu lieki savo užsieniuose su tuo „nieko nereikia“. Grįžti praeitin ir Latvijon jau nebegali, draugų irgi nebėra, lieki vienas. Britai turi įprotį kiekvieno penktadienio vakarą šokti „pabe“. Proletariatas penktadienio vakarais dažniausiai prisigeria. Tai va, ir viskas. Apie knygą kažkas pasakė: „Autorė tikriausiai nematė nuostabios Škotijos gamtos, ji mato tik šiukšles!“ Aišku, kad mačiau grožį, bet mano tikslas buvo kitas.

Multikultūra ir kosmopolitizmas turi ir savų pliusų?

Ar tikrai nori būti kosmopolitas, kuris eina prisikrauti pilno vežimėlio kartu su kitų rasių atstovais? Aš galiu amžinybę vaikščiot skuduryno rūbais, kad tik būčiau Latvijoj. Pas mus juk šitaip gražu. Mes turim pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą. Drėgmę, kuri kartais žiauriai smelkias į kaulus. Bet niekur nėra kaip pas mus. Mes čia galime susitikti ir pasikalbėti. Kartą, eidama pasiimti dukrelės iš vaikų darželio, girdėjau, kaip viena mergaitė sumišusi klausė telefonu: „Mamyte, ar tu atvažiuosi per Kalėdas?“ Močiutė ant jos užriko: „Nesakyk taip, mamai jau ir taip sunku, paskui negalės dirbti.“ Vaikas nutilo, bet juk jis niekada daugiau nesulauks Kalėdų būdamas penkerių metų...

Laisvi, išsilavinę jaunuoliai išsiruošia pasaulin galvodami apie tarptautinę karjerą. Apie užmojus.

Gerai. Bus ta karjera. Ir kas toliau? Tie, kurie ilgai gyvena išvykę, pasikeičia. Keičiasi elgesys. Visi tampa vienodesni. Gyventi tik dėl savo komforto?

Moderniojoje Europoje tėvynės sąvoka jau ištirpusi. Ją pakeičia paaiškinimas „valstybė, kurią aš pažįstu geriausiai“.

Europa tai toks milžinas molio kojomis. Ir jei jis staiga grius? Ką tada daryti emigracijoje? Jei išvažiuosi, vaikas gimtosios kalbos daugiau nevartos kaip širdies kalbos. Kartą rašydama pradėjau „kalbėti“ tokia kuržemiečių kalba, kaip mano prosenelė Augustė, gulėdama šiaudų guolyje, mėgdavo valandų valandas kalbėti. Ir tai man suteikia tokio malonumo! Kai ji numirė, man buvo tik šešeri metukai, bet atmintyje viskas išliko taip gyva. Mane tai maitina. Jeigu tu tai nukerti, kaip gali būti laimingas? Vaikystėje įkoduotas šriftas, prosenelės kalba po 30 metų sudygsta kaip sėkla, atveria kitas duris. Tai nematoma, to negalima nei suvalgyti, nei apsirengti, bet tai maitina. Esu prieš globalizaciją. Jei nepuoselėsim mūsų kultūros ir identiteto, ateis kitos tautos. Mes išnyksim, nes žmonės daugiau nebėra tokie pajėgūs. Nebus daugiau Latvijos, kurioje daugiausia gyvena latviai, bet bus žemė, kurioje gyvens mažos marginalijos grupelės. Jei nėra centro, identiteto, kai vystymasis vyksta natūraliai, be pastangų, lyg kvėpavimas, Latvija bus tik kaip toks suvenyriukas.

Kas yra stipri tauta?

Tokia, kuri turi stiprias šeimas, kuri gerbia savo senus žmones, kuri nesilanksto kaip kokia jūržolė ir atsikerta. Mes vis pritariam viskam, kas ateina iš svetur: Taip, taip, taip... Šeimų iširimas yra baisiausia. Skyrybų procentas Latvijoje yra nepaprastai aukštas. Mes su vyru irgi buvom priėję iki skyrybų, kai jis pusmetį buvo išvykęs. Neiškalbėta, neišsakyta prisikaupė ir iškilo kaip siena. Net Biblijoje pasakyta: „Nesiskirkite vienas nuo kito ilgam laikui, kad velnias jūsų negundytų.“ Bet ne – išsiskiria pusmečiui, metams, dar ilgiau. O ką daro vyrų kompanija penktadienio vakarais? Saldžiai miega? Žiūri tam tikrus TV kanalus arba eina į „pabą“.

Šeima ir paskui jau visuomenė – tai didžiulė jėga. Šeima yra kelias į meilę. Tai reikia prižiūrėti ir saugoti. Tai yra darbas. Bet tai yra labai gražus darbas. Kažkas sakralaus tarp dviejų žmonių. Kažkas neišsemiama. Noriu gražaus, padoraus gyvenimo. Tikiu, kad toks yra įmanomas.

Vertė Erika Drungytė