Kas padarė V. Putiną konservatoriumi

Konstitucijos dienos proga Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kreipėsi į Rusijos Federalinį Susirinkimą su tradicine kasmetine kalba. Ji buvo jubiliejinė dvejopai: tai 20-oji Rusijos prezidento kalba naujausioje Rusijos istorijoje ir 10-oji V. Putino kalba.

Rusijos Federalinį Susirinkimą sudaro – ne tik Federacijos Tarybos ir Valstybės Dūmos deputatai, vyriausybės nariai, Konstitucinio, Aukščiausiojo ir Arbitražo teismų vadovai, bet ir tradicinių religinių konfesijų vadovai, visuomenės veikėjai.

Be abejo, sunki ekonominė Rusijos situacija tapo šios kalbos pagrindiniu akcentu. Visgi analitikai sutaria, kad kažkokios veiksmingos programos kaip išbristi iš prastos ekonominės padėties V. Putinas nepateikė. Ko gero, vieninteliu ryžtingesniu žingsniu vertėtų laikyti V. Putino pareiškimą, kad valstybės mokesčių politika neberems užsienyje registruotų ofšorinių įmonių. Tuo būdu siekiama, kad rusiškas kapitalas (šimtai milijardų dolerių) grįžtų į savo šalį.

Todėl natūralu, kad V. Putino kalbos ašimi tapo vertybiniai dalykai, Rusijos vaidmuo tarptautinėje arenoje. Čia gana netikėtai šiemet Rusija įgijo iniciatyvą. Būtent aktyvi V. Putino užsienio politika, kol JAV sau įprastu stiliumi žvangino ginklais, padėjo taikiai išspręsti Sirijos krizę.

Negana to, V.Putinas savo kalboje pasireiškė kaip konservatorius ir tradicinių vertybių gynėjas. „Žinome, kad pasaulyje daugėja žmonių, palaikančių mūsų poziciją dėl tradicinių vertybių, kurios tūkstantmečiais buvo dvasinis, moralinis kiekvienos tautos civilizacijos pamatas, apsaugos“, (…) „Šiandien daugelyje šalių persvarstomos moralės ir dorovės normos, nyksta nacionalinės tradicijos, skirtumai tarp valstybių ir kultūrų. Iš visuomenės dabar reikalaujama ne tik sveikai pripažinti kiekvieno teises į sąžinės, politinių įsitikinimų ir asmeninio gyvenimo laisvę, bet ir būtinai pripažinti gėrio ir blogio – savo prasme priešingų sąvokų - lygiavertiškumą“, - teigė V.Putinas.

Jis nedviprasmiškai įsipareigojo ginti tradicines šeimos vertybes, kurios, pasak jo, yra Rusijos didybės pamatas ir apsauga nuo „vadinamosios tolerancijos, belytės ir bevaisės“. Rusijos prezidentas aštriai sukritikavo „moralės normų persvarstymo“ kitose šalyse, pareiškęs, kad „Toks tradicinių vertybių ardymas iš viršaus nulemia negatyvias pasekmes visuomenei ir savo esme yra nedemokratinis, nes yra vykdomas prieš liaudies daugumos valią“.

Tokios retorikos V.Putinui galėtų pavydėti ne vienas konservatorius. Jei šių minčių autorius būtų nežinomas, po jomis pasirašytų ne vienas nuo liberalizmo diktato pavargęs Lietuvos ir Europos Sąjungos pilietis.

Susidaro įspūdis, kad kol vakarai inertiškai kritikavo Rusijos poziciją žmogaus teisių srityje ir jos vykdomus politinius suvaržymus, V.Putinas surado Achilo kulną vakarietiškoje gyvensenoje ir politinėje kultūroje. Vertybių krizė, ribų visuomenės sambūvio normose išplovimas, metodiškas bei nuoseklus religijos išstumimas į visuomenės paribius, etinis išgverimas sunaikino vakarietiškos gyvensenos pamatus. Ji tampa nebepajėgi ką nors, išskyrus materialinį gerbūvį, priešpastatyti ne tik rusų, bet ir islamo ar kinų civilizacijų sistemoms.

Taip V.Putinas mikliai išnaudojo kozirius, kuriuos jam patys įbruko bestuburiai Vakarų politikai. V.Putino metinis pranešimas parodė, kad jis pereina nuo šovinistinės prie konservatyvios retorikos ir veikimo. Tai jam neša sėkmę net ekonominės krizės sąlygomis. Ar ilgam? Kol kas V. Putino era paprastiems rusams atrodo esanti „aukso amžius“, nes jis jiems yra tas žmogus, kuris palengva grąžina Rusijai galią. Juk eiliniai rusai nenori jokių revoliucijų ar „euromaidanų“, o tik stabilumo.

Rusijos stabilumu suinteresuotos ir JAV bei ES. Tik tokia Rusija yra bent kažkiek prognozuotina. Todėl V.Putinas – konservatorius yra vakarams priimtinas variantas, net jei to kaina stiprėjančios Rusijos pozicijos tarptautinėje arenoje.