Laiškas Lietuvai

Mieloji, artėja gražus Tavo Jubiliejus. Būk pasveikinta!
Myliu Tave. Tokią, kokia esi.

„Tiek kartų deginta – ir nesudeginta, Tiek kartų šaudyta – ir nesušaudyta…“, kaip sakė Tautos Dainius, į kurį, beje, irgi neseniai buvo nusitaikyta…

Neliaupsinsiu Tavęs, nes atsiras daugybė apžvalgininkų, politikų, istorikų, žurnalistų, parsidavėlių ir gražbyliautojų, kurie, oi kaip mokės Tave pamaloninti… (Tris idėjas jau išgirdai? Ir kaip jauteisi?...)
Man gera žinoti, kad Tau nereikia tų liaupsių, atskiestų melu ir šmeižtu, dažnai net neapykanta ir nusikaltimais.

Žinau, kad Tu kaip niekas kitas atsirenki, kas tikra.

Daug sunkiau tą padaryti mums, paprastiems žmonėms. Tik Meilė Tau parodo mums tikrąjį kelią į Tave. Mylintys Tave, tikrai atsirinks, kas yra kas. O tie, kurie niekada nežinojo, arba JAU nebežino, kas yra Meilė, apsimetinės ir sveikins tuščiais, netikrais, dvokiančiais žodžiais. Tau teks ištverti. Ištversi.

Žinau, kad Tau būna liūdna ir pikta. Man irgi. Prisimeni, prieš trisdešimtmetį, kai dar retas svajojo apie laisvą Lietuvą, aš budėjau prie badaujančio P. Cidziko? Aišku, prisimeni. Ne protas man tada sakė tai daryti. Taip liepė širdis ir nuojauta – aš turiu būti čia, čia mano vieta. Paprašyta spausdinau laikraščius ir dokumentus, nujausdama, kad jie slapti, kad tai pavojinga, bet... Mitingai, „bananai“, sausio 13-osios naktis. Netapau didvyre, nes nežuvau, tankai ir kulkos pasirinko kitas aukas. Bet aš buvau ten ir dariau viską, ką galėjau tada padaryti. Kaip ir daugelis eilinių lietuvių buvau pasiryžusi paaukoti gyvybę, už Tave, Lietuva, jei tik to reikėtų.

Ir štai po tiek metų, mūsų demokratinėje šalyje, vėl baisu kalbėti, pasakyti savo nuomonę, nes bemat būsiu apšaukta „buduliu“, „vatniku“, „runkeliu“, „patvoriniu“, „valstybės kenkėju“ir t.t. Kaip toj Krylovo pasakėčioj apie vilką ir ėriuką (Ты виноват уж тем, что хочется мне кушать) - aš kalta vien dėl to, kad gimiau sovietmečiu! Mat daugelio „iškeptų patriotų“, arba „atsivertusių patriotų“, arba „apsiskelbusių patriotų“ nuomone, aš ir mano amžiaus žmonės (man 51 metai) esame neišmanėliai, piktavališkai nusiteikę, tiesiog be proto ilgimės „raudonosios bolševikų šmėklos“… prieš kurią patys kovojome! Ar ne absurdas?

Visada kalbu tik nuo savęs (nors dažniausiai tyliu ir stebiu), tačiau šios gražios šventės proga noriu pasakyti nuo visų „runkelių“: mes nesame tokie, kaip jūs eskaluojate - iš kaimo, neišsilavinę, neapsiskaitę, prasigėrę, „nulinės savivertės gyvenimo duženos“... Aš gyvenu mieste, turiu aukštąjį išsilavinimą, gražią šeimą, pati sau susikūriau darbą, sąžiningai moku mokesčius... žinau, už ką ir kodėl balsuoju per rinkimus. Mano senelis buvo Lietuvos savanoris 1918 metais, karo metais gelbėjo žydus, rizikuodamas viskuo. Tėvas, prisimenu, slaptai klausydavosi „Amerikos balso“ ir visą gyvenimą laukė, kada „išvys ruskius“. Ne šiaip laukė, o kovojo, kaip sugebėjo – buvo vienas iš grupelės žmonių, kurių pastangomis, persekiojant „saugumui“, buvo atstatyta stribų sudeginta kaimo bažnyčia.

Tai, ką darė senelis, tėvas, aš – tai visai paprasti dalykai. Juk kai aš slaugau, globoju ar rūpinuosi artimu žmogumi, nesu didvyrė ir nelaukiu atpildo, o tik darau su meile, ką privalau daryti. Lygiai taip pat ir su Tavim, Lietuva. Mano gyvenimas natūraliai skirtas Tau. Tu tai žinai.

Ir aš negaliu užmerkti akių prieš neteisybę, padlaižiauti valdžiai ar sistemai, apsimetinėti, kad viskas gerai, kai nėra gerai… negaliu neturėti savo nuomonės bet kuriuo klausimu, nes tada jau nebūčiau laisvas žmogus laisvoje valstybėje. Va toks aš „runkelis“. Tokių – daug, daugiau, nei manome.

Mieloji Lietuva, šiais globalizacijos laikais, šiuo labai keistu valstybės gyvavimo laikotarpiu (ir ne klimato atšilimą turiu mintyse, bet žmones, MUS, LIETUVIUS) keldama trispalvę Vasario 16 dieną, aš prisiminsiu Lietuvą nuo Mindaugo laikų, – visą Tavo didybę, tvirtumą, nemirtingumą.

„Tiek kartų deginta – ir nesudeginta, Tiek kartų šaudyta – ir nesušaudyta…“ - Tu išlikai. Ačiū Tau. Linkiu, išlik ir klestėk.

Tikiu – išliksi ir po 100 metų. Ir po 1000 metų...

O mes, Tavo vaikai, deja, tolyn gyvensim ir egzistuosim, vaidinsim ir vaidysimės, laimėsim ir pralošim, stengsimės ir persistengsim, žaisim su senais - naujais žaisliukais:

globalizacija – migracija – integracija - dislokavimas – reformavimas - priekabiavimas…

Eni beni diki daki...

BŪK PASVEIKINTA, LIETUVA!