Lietuvos problema - elitas

Netolimoje – gerų dvidešimties metų senumo – praeityje toks pat susireikšminęs, pasipūtęs ir atsiribojęs elitas buvo vadinamas partine nomenklatūra – tai, ko gero, ir bus vienintelis skirtumas tarp vieno ir to paties reiškinio.

Jei peržvelgtume tada ir dabar veikusias personalijas, o dar įvertintume ir „paveldėjimo teisę“ bei giminystės ryšius, išvystume beveik tą patį paveikslėlį, na, nebent anuomet „draugus liaudies tarnus“ vežiojusias tarybines „Volgas“ tektų pakeisti į dabartinius „tautos atstovus“ aptarnaujančius naujesnių laikų BMW. Permaina, sakyčiau, ne esminė. Tačiau tiek tada, tiek ir dabar šitas politinis auglys, neišvengiamai kainuojantis faktinį valstybingumą, gyvena atsiribojęs nuo mirtingųjų pasaulio ir verda savose sultyse.

Labiausiai elitistinė valstybę graužianti grupė yra ne kuri nors partija, o biurokratija – patys tikrieji valdžiažmogiai. Jų nuosekliai daugėja ir visa ši veltėdžiaujanti publika genama išgyvenimo instinkto – taip taip, parazituojantys organizmai irgi jį turi – išranda vis įdomesnių sąvokų savo egzistencijos kenksmingumui pateisinti – populiariausias ir bene veiksmingiausias iš jų yra „viešasis interesas“, po kuriuo pakišti galima praktiškai bet ką. Iki įsigalint konservatoriams – tik pažiūrėkite, kaip nuožmiai ir kokiomis pajėgomis dabar stengiamasi nesilaikyti demokratijos pagrindų – rinkimų! – biurokratijos svertus savo rankose patikimai laikė brazauskiniai kadrai. Net senasis Vytautas Landsbergis neįstengė jų priveikti.

Tačiau kas nepavyko „tėtei“, žiūrėk, pavyksta „augintiniui“, o galimai ir kartų kaita turėjo įtakos – juk jaunųjų biurokratijos metastazių gausa ir kokybė neabejotinai pranoksta ankstesnes pajėgas nė kiek ne menkiau, nei šiuolaikiškas BMW nusenusią „Volgą“. Nesikeičia tik važiavimo kryptis. Įvertinus tą aplinkybę, kad Andrius Kubilius sugebėjo išsilaikyti premjero poste visą kadenciją, kas nepavyko net Algirdui Brazauskui, ir sąmoningai neužmerkiant akių į tai, kokio galingumo palaikymą tebeturi konservatorių dominuojama Vyriausybė, nesunku suprasti, kodėl šiomis dienomis, nepaisant nieko, įskaitant tokią „smulkmeną“, kaip rinkėjų valia, daromos visokiausios kliauzės, kad tik ta kompanija ir toliau liktų valdžioje. Elitui protesto balsais išrinktos politinės jėgos nereikalingos, nereikalingi ir patys protesto balsai. Geriau būtų, kad emigruotų, takelis juk seniai pramintas ir procesas visokeriopai skatinamas. O kas nesusipras – tam represijos.

Tokie dalykai įvairia apimtimi ir skirtingais lygiais jau vyksta. Įdomiausia, kad į darbą paleidžiami ne vienai kuriai nors politinei partijai priklausantys jos nariai, bet iš įvairių politinių darinių susirinkę „patikimi kadrai“. Štai Seimo „Maliuta Skuratovas“, vadovaujantis Etikos ir procedūrų (berods, taip ji vadinasi, nors etikos ten ir ne kažin kiek) komisijai, sklandžia demagogijos meistro kalba papasakoja, kas gresia tokiam Nagliui Puteikiui (beje, nuosekliam protestuotojui ir vidiniam konservatorių skauduliui, bet apie tai truputį vėliau) už tai, kad sadistus policininkus pavadino sadistais policininkais ir dar pateikė konkrečius pavyzdžius, o Ligitui Kernagiui – už tai, kad sąžiningai dirbo Antikorupcinėje komisijoje ir nesidavė manipuliuojamas. Galvokime, kad tai švelnus įspėjimas, pasakant, kas bus, jei tiedu nesusipras. Na, L.Kernagis jau neišrinktas naujai kadencijai, o štai kaip bus su N. Puteikiu?

Jį juk svarstė ir dar svarstys patys konservatoriai savo „cerberių taryboje“ – ir ne šiaip dėl kokių smulkmenų, o už baisių baisiausią dalyką, koks begali atsitikti sisteminėje partijoje – už savo nuomonės turėjimą. Šito neatleisdavo socdemai, neatleidžia ir konservai – partinė ištikimybė aukščiau visko, demokratiją – velniop. To dar betrūko, kad konservatorius Tiesą gintų labiau, nei partinį interesą – o juk N. Puteikis kaip tik tai ir padarė ne kartą ir ne du, bene labiausiai pastebimi atvejai - dalyvavimas Lietuvos Sąrašo politinėje veikloje ir dviejų to Sąrašo kandidatų parėmimas savais (!) pinigais rinkimo kampanijos metu. Baisiausia, kad tose vienmandatėse apygardose nelaimėjo konservatorių kandidatai – nors nelaimėjo ir remtieji asmenys.

Tuo tarpu TS – LKD prezidiumo posėdyje, nors viešumoje ši partija nesidrovi dėtis tyros ir vertybėmis besivadovaujančios politinės srovės aureolės („ir tiesa, ir šviesa mūs žingsnius telydi“), tikėtina, ne pačių pigiausių „pjarščikų“ atstovas išsijuosęs giriasi, kaip jų firma kūrė ir įgyvendino „mėsos vietoje Tie-sos“ idėją, kaip atsirado „Mėslita“ ir jos pilvūzas direktorius, kaip organizavo tyčiojimosi kampaniją iš tų, kam Tiesa tebėra svarbi – matyt, tokiu būdu atsiskaitė užsakovui. Įdomu, ar Valstybinio himno eilutei ši „mėsos – tiesos“ perversija irgi bus taikoma? Na, tiesą sakant, nieko naujo – juk šios partijos ideologo pasėta „šunaujos ir kirmėlyno“ sėkla niekur nedingo, ji sudygo ir duoda šimteriopą vaisių.

„Kamufliažinė demokratija visiems, reali valdžia mums“, – toks galėtų būti vidiniam vartojimui skirtas tos partijos šūkis. Juk negalima leisti, kad tikrieji Lietuvos patriotai – elitistai būtų vertinami pagal tuos pačius kriterijus, kaip ir visi kiti. Norite gyvenimiškų akis badančių pavyzdžių, suprantamų net ir politinio pradžiamokslio neišėjusiems tautiečiams? Prašau: konservatorė Agnė Bilotaitė viešai vadinama „Seimo pažiba“, o su Darbo partijos sąrašu išrinkta Vitalija Vonžutaitė, pasirodo, verta ne Seimo kėdės, o kažko kietesnio... Konservatorių stogas tą neginčijamai žino?

O juk dar reikės kažką daryti ir su referendumo rezultatais, mat sunku net įsivaizduoti, kad jie bus besąlygiškai vykdomi.

Taip ir gyvename parazituojančio elito šešėlyje, kuris savo diktatą vykdo „demokratišku keliu“, vis surasdamas būdų, kaip padaryti taip, kad padėtis nesikeistų – na, nebent „į gerąją pusę“, išlaikant kryptį nuo „Volgos“ link BMW. Runkelių tai neliečia, nesvaikite.