Maras, arba komunistų ištrinta atmintis: užmirštieji kunigaikščiai Krošinskiai Rokiškyje

Lietuvoj – kvailių, kaip šieno...
Neapgaus uoslė Juršėno:
Iš kvailių jis vašką spaus,
Iš Maskvos meduolį gaus!
K. M. B.

Ten, kur siautė maro epidemija, buvo deginami miestai ir kaimai. Ten, kur praėjo komunizmo epidemija, žmonės sugyvulėjo ir sunaikino viską, kas buvo per amžius sukurta. Vietas, kurias palytėjo maras, žmonės atpažindavo iš raudonų skudurų, kuriais būdavo apjuosti kaimai. Komunistus, XX amžiaus maro skleidėjus, žmonės taip pat atpažindavo ir iki šiol atpažįsta iš raudonų skudurų. Ten, kur praėjo maras ir komunizmas, ten neliko tautos atminties. Didis lietuvių poetas Adomas Mickevičius yra rašęs apie moterį, klajojančią po kaimus su raudona skepeta, besibraunančią pro langus ir platinančią marą. Išgelbėti kaimą, anot poeto, galėjo tik bajoras, nukirtęs ranką su raudona skepeta - zigmuntiniu kalaviju, ant kurio buvo užrašas „vardan Jėzaus, vardan Marijos“. Tiesa, bajoras ir visa jo giminė, anot legendos, žuvo, bet daugiau tame kaime maro nebuvo. Kas ir kokiu būdu išgelbės nuo žūties lietuvių tautą, praradusią atmintį ir pakerėtą raudonųjų skudurų, kai brolis kankina brolį, neva, įstatymo vardu, kai sesuo moko seserį ir jos vaikus ne tikėjimo tiesų, o etikos? Ir tai nėra nuomonė, kaip mėgsta tvirtinti komunistų ainiai, o nykstančios tautos realybė, kai stribų šautuvai keičiami biurokratiniu vėzdu, o pyliavos - mokestinėmis bylomis. Jie taip viską supainiojo jaunosios kartos galvose, kad net faktų konstatavimas tapo dar viena nuomone, šalia komunistinio genocido ir kleocido.

Komunistai nesiliauja pasakoti budelių gyvenimų istorijų. Aš aprašau jų aukų, tai yra lietuvių tautos, tikrąją istoriją. Raudoni, kruvini ar nekruvini, skudurai, kokie jie bebūtų, lietuviams yra blogos lemties ženklas. Ne išimtis ir raudoni komunistų įpėdinių socialdemokratų šalikai. Raudonas skuduras – maro ir mirties ženklas.

Apie atsakingus už okupacijos padarinius ir tautos atmintį

Nors Lietuvos metrikoje ir kituose senuosiuose dokumentuose tvirtinama, kad Rokiškio dvare apie 1515 metus apsigyveno ir daugiau nei du šimtmečius valdė kunigaikščių Krošinskių giminė, tačiau tik 2012 m. vasarą archeologinių tyrimų, inicijuotų verslininko Raimondo Sirgėdo, metu, buvo surasta minimos kunigaikščių giminės heraldinio koklio dalis, kurioje pavaizduotas Krošinskių giminės herbas – žvakidė. Tai bene vienintelis daiktas, menantis Krošinskių giminės gyvenimą Rokiškio dvare. Po karų, o vėliau sovietmečio kunigaikščių Krošinskių pėdsakai dvarvietėje ir apylinkėse išnyko. Būtent to ir siekė sovietai.

Prie atminties apie kunigaikščius Krošinskius atgaivinimo per pastaruosius dešimt metų niekuo neprisidėjo ir rinkti Seimo nariai muziejininkas Algis Kazulėnas, Vytautas Saulis. Pastarasis netgi atvirkščiai, yra linkęs propaguoti sovietinius simbolius. Rokiškio „Saulės“ gimnazija buvo įkurta 1918 m., 1933 m. pavadinta Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) vardu, o sovietiniai okupantai 1958 m. mokyklą pervardino bolševiko Edvardo Tičkaus vardu. 1989 m. mokykla atgavo Juozo Tumo-Vaižganto vardą, tačiau dabartinis Seimo narys V. Saulis savo biografijoje didžiuojasi tuo, kad baigė seniausią ugdymo įstaigą Rokiškio mieste... sovietų jai duotu E. Tičkaus vardu. Jam artimesnis okupanto mokyklai duotas vardas. Todėl nenuostabu, kad Rokiškyje beveik užmiršti kunigaikščiai Krošinskiai.

Dar keisčiau, kad A. Kazulėnas, istorikas, praeitos kadencijos Seime buvo Pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvių ir nuo okupacijos nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos narys (2008-12-02 - 2012-11-16), o Vytautas Saulis - tos pačios komisijos narys nuo 2004-12-16 iki 2008-11-17, nuo 2012-12-06 tapęs šios komisijos pirmininku. Mieste verda ginčai dėl paminklo zuikučiui ir kitokiems kosmopolitiniams stabams, o tikrieji Rokiškio miesto praeities simboliai lieka užmiršti ir, manoma, netgi kenksmingi rokiškėnams. Rokiškio rajone nepakankamai įamžintas 1918 metų nepriklausomybės akto signataro Vlado Mirono, tarpukario Lietuvos ministro pirmininko Juozo Tūbelio ir kitų iškilių to laikotarpio asmenybių atminimas. Tačiau įrengta atminimo lenta kolaborantui Nr. 1, Lietuvos komunistų partijos pirmajam sekretoriui Algirdui Brazauskui. Rokiškėnai pasigenda tokio pat aktyvaus ir darnaus dešiniųjų ir kairiųjų veikimo, įamžinant vyskupo Juozo Tunaičio atminimą.

Atmintis

Lietuvos valstybė turi savo seną istoriją, tačiau laiko tėkmė realius įvykius pavertė legendomis arba juos visai nugramzdino į užmarštį. Šiandien niekas negali tiksliai pasakyti, kiek sūnų turėjo Lietuvos Didysis kunigaikštis Kęstutis. Mūsų žinios apie Kęstučio vaikus, anūkus neatspindi šios giminės nuopelnų Lietuvai. Žinome tik tai, ko negalima ir neįmanoma paslėpti.

Kunigaikščių Krošinskių giminės šaknys sovietmečiu nieko nedomino. Paskelbus nepriklausomybę, jie vėlgi liko užmiršti, jų kilmė ir nuopelnai Lietuvos valstybei liko kaip balta dėmė mūsų istorijoje. Pastaraisiais dešimtmečiais kunigaikščiais Krošinskiais susidomėjo rusų, ukrainiečių ir lenkų istorikai. Lietuvos istorikai iki šiol aiškiai nenurodo Krošinskių kilmės ir neįsitraukia į svetimų valstybių istorikų pradėtą ginčą. Šie, kad ir gerų norų vedami, vis dėlto yra savo krašto patriotai, ir todėl jų teiginius reikia vertinti atsargiai. Kad kunigaikščiai Krošinskiai buvo Gedimino palikuonys, šiandien kaip ir neginčijama. Tačiau kurio Gedimino sūnaus ar anūko tai giminės šaka? Skirtingų šalių istorikai laikosi skirtingų nuomonių, o mūsų istorikai šiuo klausimu, deja, dar nepasisakė.

Ukrainiečių istorikas Leontijus Voitičius nurodo, kad pagal įvairius šaltinius kunigaikščio Vaidoto (Ivano) vaikai buvo Jurgis, Aleksandras ir Ivanas. Pastarąjį spėja esant kunigaikščių Krošinskių giminės pradininku. Savo versiją dėl kunigaikščio Vaidoto palikuonių siūlo ir Janas Tengovskis. Istorikas Juzefas Puzyna teigia, kad Vaidotas turėjo katalikišką vardą Konstantinas. P. Petrovas 1886 metais teigė, kad Vaidotas galėjo turėti Danilos vardą. 1399 m. Vorkslos mūšyje žuvęs Briansko kunigaikštis Dimitras Lietuvos metraštyje paminėtas kaip Kęstutaitis. Sunku pasakyti, kurią paslaptį greičiau atskleis tyrinėtojai: ar kunigaikščio Vaidoto krikšto vardus, o gal Lietuvos premjero Butkevičiaus vardų keitimo priežastį.

Rusų istoriografijoje senokai nebeegzistuoja niekuo mūsų istoriografijoje nepagrįstas, tačiau labai populiarus teiginys, kad su Mykolu Žygimantaičiu baigėsi LDK Kęstučio dinastija. Pavyzdžiu gali būti Kęstutaičių genealoginis medis iš Slavų enciklopedijos (Богуславский В. В. Славянская энциклопедия ), kuriame iš Vaidoto vedama Ostrogiškių giminė.

Istorinėje literatūroje autoriai nesutaria dėl Vaidoto krikšto vardo. Ginčijamasi, koks gi buvo Vaidotui stačiatikių bažnyčios duotas krikšto vardas. Dėl katalikiško vardo ginčo kaip ir nėra. Ginčas seniai turėjo kilti dėl Teodoro Narbuto tvirtinimo, kad Albertas Vijūkas-Kojalavičius, neva, klaidingai įvardino Vikundą, kaip kunigaikščių Krošinskių giminės pradininką ir Kęstučio sūnų, vietoj Vaidoto, nes pastarasis tokio neturėjo (Viguntas T. Narbuto istorijoje). O gal Vikundas - tai Vaidoto katalikiškas krikšto vardas? Toks vardas turėtų būti kildinamas iš Skandinavijos. Krenta į akis vardų Vikundas, Viguntas, Vygandas (Wigand) panašumas. Vygandu 1383 metais Tepliavoje (dabar Gvardeiskas) buvo pakrikštytas Vytautas, gaudamas vardą iš savo krikšto tėvo, Ragainės kontūro Vygando iš Baldersheimo. Antonijus Prochaska (Antoni Prochaska) nemato didelio skirtumo tarp vardų Wigund ir Wigand. Būtų logiška daryti išvadą, kad Vaidoto krikšto vardas buvo toks pat kaip ir Vytauto, tai yra Vygandas.

Kęstutaičiai

Dar ir šiandien neaišku, kiek iš tikrųjų kunigaikštis Kęstutis turėjo sūnų. Jeigu tikėtume kronikomis ir metraščiais, tai, anot Juzefo Volffo, LDK Kęstutis turėjo ne šešis, o septyniolika sūnų. Istorikas J. Puzyna taip pat yra nurodęs, kad pagal šaltinius Kęstutis turėjo ne mažiau 14 vaikų.       

Antanas Kučinskas monografijoje „Kęstutis“ teigia, kad „Kęstutis, kiek iš šaltinių duomenų galima spręsti, yra turėjęs šešis sūnus: Patriką, Vaidotą, Butautą, Vytautą, Tautvilą ir Zigmantą...“.

Lietuvos metraštyje taip pat rašoma, kad Kęstutis, valdęs Trakus ir Žemaičių žemę, turėjo šešis sūnus. Pirmasis - Vytautas, Andrius - Kuprys, kunigaikščiavęs Polocke, trečiasis – Žygimantas, ketvirtasis – Patrikas, penktasis – Tautvilas, šeštasis – Vaidotas; pastarieji trys mirė jauni, negavę dalių. Šešis Kęstučio sūnus mini ir Albertas Vijūkas - Kojalavičius „Lietuvos istorijoje“: Vytautą, Patriką, Tautvilą arba Teofilį, Žygimantą arba Zigmantą, Andrių Vaidotą, kitaip vadinamą kupriu, Daujotą...“ Augustinas Rotundas apie 1576 metus taip pat nurodo Kęstutį turėjus šešis sūnus, kurių vienas įvardijamas Dangučiu (lotyniškai Dongutum). Martynas Kromeris nurodo, kad Kęstutis turėjo sūnų Daugautą (lenkiškai J. Puzina įvardija kaip Dowgot, lotiniškai Dougotum, o lenkiškame M. Kromerio veikalo vertime Dołgot). Kyla klausimas, kodėl mūsų istoriografijoje neegzistuoja Kęstučio sūnus Daugautas. Verta prisiminti, kad J. Puzyna yra nurodęs, kad Vaidotas turėjo sūnų Jurijų Daugautą  (Jurij Dowgowt) ir Hryčko. Pastarasis laikytinas kunigaikščių Krošinskių protėviu.

Ar iš tiktųjų Jurijus Daugautas buvo Vaidoto sūnus, kaip teigia J. Puzyna? J. Puzynos teiginiais nėra pagrindo abejoti. Trys skirtingi šaltiniai nurodo Daugautą, lietuviškai vadinamą ir Daujotu (Dougothus), kuris, anot Alberto Vijuko – Kojalavičiaus, 1386 metų vasario 16 dieną Krokuvoje pakrikštytas Jurgio (Georgijus) vardu. Kartu pakrikštytas Jogaila – Vladislovu, Vytautas ir Vigandas gavo Aleksandro vardus, Skirgaila ir Karigaila – Kazimiero vardus, Švitrigaila pakrikštytas Boleslovu. Netgi lietuviškos skirtingos vardo variacijos sukelia skaitytojų galvose sumaištį: Daujotas, Daugutis ir t. t. Ant K. Būgos, Dowgot, tai Daugotas.

Šaltiniuose vienodai įvardijami tik Vytautas, Žygimantas, Tautvilas ir Patrikas. Ir netgi dėl šių keturių Kęstučio sūnų nėra visai aišku. J. Tengovskis 1997 metais teigia, kad Patrikas buvo Kęstučio brolio Narimanto sūnus, taip lyg pratęsdamas seną Juzefo Puzynos ginčą su Henriku Paškevičiumi. Sunku atskirti legendą nuo tikrovės, susiorientuoti, ar tai metraštininko klaida, ar politinis užsakymas, kuris galėjo nulemti ir ne tik vardų pateikimo eiliškumą.

Kunigaikščiai Krošinskiai

Istorikas J. Puzyna nurodo, kad Naugarduką po Vaidoto valdė jo sūnūs: Jurijus Daugautas (Jurij Dowgowt) ir Grigalijus (Hryčko).

Vaidotą mini grafas Kazimieras Stadnickis savo veikale „Algirdas ir Kęstutis Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnūs“ ir konstatuoja, kad jis patekęs į kryžiuočių nelaisvę 1362 metais, ginant Kauno pilį. Daugiau apie jį žinių nėra. Šiandien apie Vaidotą ir jo palikuonis žinoma daugiau.

Apie Vaidoto valdytas žemes žinių nedaug. Tačiau žinoma, kad po Karijoto – Mykolo Gediminaičio Naugarduko kunigaikštystė atiteko kunigaikščiui Kęstučiui ir valdė jis ją apie 1358 -1362 metus. J. Puzyna teigia, kad po Karijoto – Mykolo Gediminaičio mirties jo valdyta Naugarduko kunigaikštystė atiteko kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui: rytinė kunigaikštystės dalis nuo Vilniaus atiteko Algirdui, o XIV amžiaus pabaigoje - Kaributui Dimitrui Algirdaičiui, o vakarinė dalis nuo Trakų - Kęstučiui. Tačiau atkreiptinas dėmesys į faktą, kad ties Vorskla 1399 metais žuvo Dimitrijus Vaidotaitis su broliumi Michailu. Vaidotas turėjo ir stačiatikišką vardą Danila (kiti nurodo, kad Ivanas), katalikišką – Konstantinas bei neaiškios kilmės vardą Vikundas. Kęstučio sūnūs tolimų rytinių žemių nevaldė, jiems buvo skirtos valdos netoli Lietuvos valstybės branduolio. Kęstutaičiai Vaidotas, Tautvilas, Žygimantas ir jų vaikai valdė Naugarduko kunigaikštystę. Kiek Vaidotas turėjo sūnų, šiandien tiksliai pasakyti sunku, tačiau iš esamų duomenų galima teigti, kad galbūt ne mažiau septynių: Michailas, Dimitrijus, Fedoras, Aleksandras, Ivanas (Jonas), Konradas,  Grigalijus (Hryčko), Jurgis (Juij Dowgowt). Pastarąjį lenkų istorikas Janas Tengovskis tapatina su Jurgiu Toločka (Jerzy Tołoczko). Kokiu giminystės laipsniu su minimais Vaidoto vaikais galėtų būti susijęs Jurgis Toločka, sunku pasakyti, nes jų palikuonių kunigaikščių Buinickių valdos Buiničiai (lenk. Bujnicze) yra ties Mogiliovu ir jos gerokai nutolusios į rytus nuo Naugarduko, kaip ir kunigaikščių Krošinskių valdos XV amžiuje. Kilmingose giminėse vardai dažnai kartojasi, todėl Jurgį Toločką reikėtų sieti su Aleksandru, kurį mini savo istorijoje Teodoras Narbutas, o Buinickių giminėje yra Aleksius.

                   Vaidotas (Danila, Ivanas, Konstantinas, Vikundas)
_________________________I_______________________________________
Michailas Dimitrijus Fiodoras Grigalijus Ivanas Jurgis  Aleksandra Konradas   
( - 1399) ( - 1399)       I           I            I            I                
                      Ostrogiškių Krošinskių Krošinskių? Kęstučių – Gediminų

Kildinant Ostrogiškius iš Vaidoto, daroma prielaida, kad jis turėjo krikšto vardą Danila. Konradą (netapatus Konradui Tautvilui, Vytauto broliui), kaip Vaidoto sūnų mini J. Tengovskis, jis tai pat nurodo, kad Jurgio palikuonys yra kunigaikščiai Buinickiai. Minimas autorius teigia, kad Vaidotas, kurio krikšto vardas, anot jo, Ivanas, turėjo tik du sūnus: Jurgį Toločką ir Konradą. Jurgio Taločkos ryšio su kunigaikščiu Vaidotu J. Tengovskis neargumentuoja pakankamai įtikinamai, neatskleidė Jurgio Vaidotaičio ir kunigaikščių Buinickių herbų tapatumo. Jurgis Vaidotas, kaip minėta, turėjo Vyčio herbą, o kunigaikščių Buinickių herbas nėra žinomas. Istorikas Janas Tengovskis taip įsivaizduoja Vaidoto palikuonių genealogiją.

                                             Vaidotas Ivanas
                          _______________I_____________________
            Jurgis   Taločka                                                 Kondratas
                        I_______________________________
                        I                                                              I
              Fiodoras                                 Nežinomo vardo sūnus (Ivanas?)
                                                                                        I
                                                                                Levas Buinickis  

Dėl kokių priežasčių iš Naugarduko kunigaikštystės į rytus kėlėsi Kęstutaičiai, tarp jų ir kunigaikščio Vaidoto palikuonys, nesunku numanyti. Ties Maskvos kunigaikštystės siena savo valdas iki XV amžiaus pabaigos turėjo kunigaikščiai Krošinskiai, jie buvo saugumo garantas Sofijai Vytautaitei (1371 – 1453). Maskvos Didžiosios kunigaikštystės valdovo Dmitrijaus Doniečio sūnus Vasilijus I 1391 metais vedė Sofiją Vytautaitę. Viazmos kunigaikščių grupei priskiriami kunigaikščiai Glinskiai, Žilinskai, Kozlovskiai, Krošinskiai ir kiti. Kunigaikščiai Krošinskiai Viazmos – Možaisko zonoje žemes gavo apie 1403-1404 metus, vietoj Krošino buvusio Naugarduko paviete. Rusų istorikai kunigaikščių Krošinskių pasirodymą Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės periferijoje netoli Maskvos linkę sieti su rytinių sienų apsauga. Tiesa, į rytus nuo kunigaikščių Krošinskių valdų buvo ne Maskvos valdos. Tarp Viazmos kunigaikštystės (Krošinskiai buvo užėmę dalį jos teritorijos) ir Možaisko žemių egzistavo lyg ir niekieno žemės, nes buvo netinkamos apgyvendinimui. Ir tik XV amžiaus pabaigoje Maskvos valdos susisiekė su LDK teritorija ir Viazmos kunigaikštystės valdomis. Kunigaikščiai Krošinskiai valdė šias sritis: Tešinovičius (Тешиновичи (Тешинов)), Sukromnos (Сукромна (Сукрома)), Olchovo (Ольховец), Nadslavlio (Надславль), Otjezdo (Отъездец (Отъезд)), Lelos (Лела). Šios valdos, rusų tyrinėtojų įsitikinimu, kunigaikščiams Krošinskiams atiteko apie 1403 -1404 metus. Valdė kunigaikščiai šias sritis iki pat vadinamojo pasienio karo (1487–1494) tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir kylančios Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės. Jo pasekmė - LDK neteko Viazmos kunigaikštystės. Vytautui Didžiajam norėjosi šioje zonoje matyti patikimus kunigaikščius, nes jie turėjo būti Vytauto dukters saugumo garantais. O kas galėjo tai atlikti geriau už Vytauto brolio Vaidoto vaikus ir anūkus. Brolėno Jurgio ištikimybe jis įsitikino būdamas kryžiuočių nelaisvėje.

Laikoma, kad kunigaikščiai Krošinskiai pavardę yra gavę nuo Krošino vietovės, esančios Naugarduko apskrityje, Stolovičių valsčiuje (gmina Stołowicze). Krošine 1442 metais Jurgis (Jerzy Hojcewicz) fundavo bažnyčią. Kas tas Jurgis, šiuo metu nežinoma.

Apie kunigaikščių Krošinskių kilmę yra rašęs Kollosovičius L. 1652 metais, Albertas Vijukas - Kojalavičius savo darbus heraldine tema rašė 1648-1658 metais. Remiantis Alberto Vijuko – Kojalavičiaus darbais, XIX ir XX amžių sandūroje išleistoje lenkiškoje Didžiojoje visuotinėje enciklopedijoje (Wielka encyklopedya powszechna) teigiama, kad Krošinskiai gali būti tariamo Kęstučio sūnaus Vykundo palikuonys. Nuo 1908 metais lenkiškoje Didžiojoje visuotinėje enciklopedijoje suformuotų teiginių apie kunigaikščių Krošinskių giminę praėjo daugiau nei šimtas metų, tačiau lietuviškoje istoriografijoje nepavyko aptikti bandymų nustatyti šių kunigaikščių kilmę. Šia tema rašė ne tik lenkų, bet ir ukrainiečių istorikai. Apie kunigaikščių Krošinskių kilmę, be jau minėto Alberto Vijūko – Kojelavičiaus, rašė Juzefas Volfas, Janas Tengovskis, Levko Vojtolovič, Bronius Deksnys. Apie kunigaikščius Krošinskius kiek anksčiau, 1595 metais, Vilniuje yra rašęs K. Kiernowskis: Epithalamium na wesele ... Pana Piotra Kroszynskiego ... i Paniej Anny Sokolińskiej. Nekyla nė menkiausios abejonės, kad autorius žinojo kunigaikščių Krošinskių genealogiją, nes du šimtai metų - labai mažas laiko tarpas, apimantis vos apie septynias kartas. Deja, šios knygos neteko skaityti.

1404 metais Vytautas susigražino Smolenską. Jis buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dalimi iki 1514 metų. Po Smolensko atsiėmimo sekė dvejų metų (1406-1408) karas tarp Lietuvos ir Maskvos. Žentas, Maskvos kunigaikštis Vosylius I, susikovė su uošviu Vytautu. Gal dėl totorių įsikišimo, o gal dėl giminystės ryšių vienas prieš kitą stoję priešai kovos lauke išsiskirdavo sutarę paliaubas. Paskutinis susitikimas įvyko 1408 metais prie Ugros upės (kairiojo Okos prieupio). Vytautas Didysis 1408 metais raitas įjojo į Ugros upę ir derėjosi su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Vosyliumi I dėl taikos. Po derybų upė buvo pasirinkta kaip šalių sienos riba. Čia sutartos paliaubos virto pastovia taika. Abiems pusėms liko tai, ką turėjo iki tol. Paliaubų upė Ugra tapo siena tarp Lietuvos ir Maskvos kunigaikštijų. Sienos su Maskva apsaugą Vytautas patikėjo artimiausiems giminaičiams, kunigaikščiams Krošinskiamas, kaip garantui, kad Vytautas galės be baimės visas jėgas nukreipti kovai su lietuvių tautos priešais, kryžiuočių ordinu. Ramybę rytuose užtikrinę kunigaikščiai Krošinskiai svariai prisidėjo prie pergalės Žalgirio mūšyje 1410 metais.

Pasienio karo (1487–1494) tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos kunigaikštystės pasekmė buvo tai, kunigaikščiai Krošinskiai neteko savo valdų pasienyje. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad LDK Aleksandrui Ivano III dukterį Eleną į Vilnių 1495 metais atlydėjo ir kunigaikštis Ivanas Krošinskis.

Kunigaikštis Krošinskis, 1495 metais atvykęs į Maskvą Stanislovo Petreškevičiaus Strumilos – Kiškos (Станислава Петряшковича Стромилова-Кишки) delegacijos sudėtyje, skundėsi Maskvos didžiajam kunigaikščiui Ivanui III, kad jo raštininkas Vasilijus Karamyševas (Василий Карамышев) Smolensko paviete esančią jo tėvoniją priskyrė Viazmos pavietui. Vasilijus Karamyševas 1495 m. sausio 13 d. kartu su broliu Andrejumi buvo išsiųsti į Vilnių kaip arklininkai, palydintys didžiąją kunigaikštytę Eleną (Елену Ивановну).

Kunigaikščiai Krošinskiai yra kilę iš Vaidoto sūnaus Grigaliaus (Hrehory), kurį ir nurodė Albertas Vijūkas – Kojelavičius savovadinamajame Compendium'e, kurį parašė apie 1648-1658 metus. Grigalius Vikundaitis (Hregory Wikundowicz) pastatė Krošino pilį ir miestą prie Nemuno kairiojo intako Servečės. Nuo to ir kilo kunigaikščių Krošinskių pavardė.

                          
                                                        Vaidotas (Vikundas)

                                                       _______I_________
                                                       I                          I
                                                 Grigalius              Jurgis                              
                                                       I
                                                 Romanas    

                                                       I

                                        Ivanas (1446 -1450 )

Lenkų istorikas Janas Tengovskis bando įrodyti, kad kunigaikščiai Krošinskiai yra kilę iš Algirdo sūnaus Andriaus Kuprio (Andrzej Garbaty). Ukrainiečių istorikai laiko kunigaikščius Krošinskius Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnaus Vaidoto palikuonimis. Turimi duomenys leidžia tvirtinti, kad kunigaikščiai Krošinskiai yra Vaidoto sūnaus Grigaliaus palikuonys, kurie niekada nesusigundė Maskvos dovanomis ir nešlovino rusiškos tvarkos, skirtingai nuo šiandieninių politikų.