Niujorko teisme, svarstant „Snoro“ bylą, Lietuvos vyriausybė įkliuvo meluodama teismui

Iš kairės: legendinis Žmonių partijos nusamdytas žulikas iš svečios šalies Saimonas Friklis, nemeluojančiosios Žmonių partijos teisininkas, Lietuvos banko Teisės skyriaus viršininkas, melo didmeistris  Gintaras Kukauskas, ir melagius demaskavęs advokatas Ramūnas Audzevičius. Kairiame violetiniame stačiakampyje – nemeluojanti būsima Žmonių partijos premjerė Ingrida Šimonytė su garsiuoju Lietuvos bankininkų vedliu Vitu Vasiliausku, dešiniame violetiniame stačiakampyje – Lietuvos žulikai turi ypač didelį pomėgį vienas kitą apdovanoti už nuopelnus vienas kitam.

Aiškėja naujos aplinkybės, kad LR vyriausybė ir jos advokatai bandė visokiais būdais suklaidinti Pietų Niujorko apygardos teismą, kuris nagrinėjo banko „Snoras“ advokatų prašymą pateikti visus dokumentus, susijusius su banko užgrobimu.

Redakcija gauna visus su šia byla susijusius dokumentus, ir LR vyriausybės elgesys šioje byloje, atvirai pasakius, šokiruoja. Itin keista, kad bylą nagrinėjanti teisėja neliepė kelti bylos šiam teismui įžūliai melavusiam LR vyriausybės advokatui.

Nemeluojančiosios Žmonių partijos teisininkas, Lietuvos banko Teisės skyriaus viršininkas, melo didmeistris  Gintaras Kukauskas. Nuotr. lb.lt

Mat šiame teisme apklaustas Lietuvos banko Teisės skyriaus viršininkas Gintaras Kukauskas davė žinomai melagingus parodymus, kad neva Lietuvos banko įstatymai reikalauja, kad „banko paslapčių neva negalima išduoti bet kokiomis aplinkybėmis“.

Kaip žinia, „Snoras“ dar 2011 m. pabaigoje buvo užgrobtas Grybauskaitės-Kubiliaus-Šimonytės vyriausybės, o paskui paskelbtas bankrutavusiu, paskirtas banko administratorius Saimonas Friklis (Simon Freakley) darė labai sunkius nusikaltimus, nes turėjo „neliečiamybę“. Gal kas prisimena, kad kai S. Friklis padarė „užskaitą“ bankrutavusiame „Snore“ Seimo pirmininkės Degutienės sūnui, tai Seimo opozicija kreipėsi į prokuratūrą – toks veiksmas, paskelbus banko bankrotą, yra nusikalstamas. Tada prokuratūra ir „apsišvietė“ – atsisakė kelti bylą S. Frikliui tuo motyvu, kad jis „nežinojo Lietuvos įstatymu“.

Galiausiai, kai visas kelių milijardų eurų vertės „Snoro“ turtas buvo išvogtas, bankininkai už akių beveik nuteisti Vilniaus apygardos teisme, neva jie kalti, kad banko turtas išvogtas, visa ši kriminalinė LR vyriausybės epopėja atsidūrė Niujorko apygardos teisme.

Šio teismo „Snoro“ advokatai prašė įpareigoti jau minėtą S. Friklį pateikti nesuklastotus „Snoro“ dokumentus.  S. Friklis visaip spyriojosi, po teismo įsakymo tai padaryti padavė apeliaciją, tačiau ji buvo atmesta.

Niujorko teisme parodymus davė ir Lietuvos advokatų kontoros „Motieka@Audzevičius“ advokatas Ramūnas Audzevičius.

Šie jo parodymai atskleidė, kad LR vyriausybė bandė suklaidinti Niujorko teismą, teigdama, kad neva LR įstatymai saugo bankų paslaptys ir ji negalinti pateikti reikalaujamų dokumentų.
 

Advokatas Ramūnas Audzevičius.

Tai paaiškėjo iš advokato Ramūno Audzevičiaus deklaracijos Niujorko teisme:

„Aš esu advokatas iš advokatų kontoros „Motieka & Audzevičius“. Man CV pateikta teismui kaip priedas A. Aš teikiu šią deklaraciją remdamas ieškovo reikalavimą pateikti visą informaciją tarptautiniam arbitražui. Ieškovo advokatas prašė manęs peržiūrėti ir pateikti kai kuriuos aspektus Lietuvos teisės pristatymo, kuriuos rugsėjo 30 d., 2019, pateikė Mr. Gintaras Kukauskas („Kukauskas Decl.“). Tai darau remdamasis 17 metų savo patirtimi svarstant arbitražo bylas ir tuos aspektus, kuriuose kalbama apie „bankų paslaptis“ pagal Lietuvos įstatymus.

Kaip aš paaiškinu smulkiai tekste toliau, ponas Kukauskas neteisus, sakydamas, kad teismo įsakymas pateikti banko dokumentus, kurių siekia ieškovas, neva prieštarauja Lietuvos banko įstatymo 19 ir 43 straipsniui. Ponas Kukauskas taip pat neteisus sakydamas, kad „visi dokumentai, kurių siekia ieškovas, „turi likti konfidenciali ir neatskleista bet kokiomis aplinkybėmis“.

Tai netiesa, nes pagal Lietuvos įstatymus nei pagal ES teisę (Lietuvos įstatymai yra ES teisės dalis), nėra absoliučiai jokių banko paslapčių.

Yra kaip tik priešingai – pagal Lietuvos įstatymus iš atsakovų, įskaitant ir Lietuvos banką, gali būti pareikalauta pateikti dokumentus, analogiškus tiems, kurių šioje byloje siekia pareiškėjai. Be to, ponas Kukauskas smarkiai perdeda bankų paslapčių neatskleidimo lygį, kurių neva reikalauja Lietuvos įstatymai. Jis taip pat ignoruoja su panašiomis bylomis susijusius Lietuvos teisinės sistemos sprendimus, kurie leidžia pareiškėjams susipažinti ir gauti dokumentus iš laikinųjų administratorių, kuriuos paskyrė Lietuvos bankas. To nedraudžia ir ES teisė.

Pateikiu kiekvieno šių straipsnių analizę:

LB įstatymo 19 straipsnis

Ponas Kukauskas nurodo, kad „19 straipsnis reikalauja, kad kiekvienas žmogus, kuris gavo „slaptus banko dokumentus“, turi neva pareigą laikyti šiuos dokumentus ir duomenis paslaptyje, ir kad kiekvienas, atskleidęs šiuos duomenis, gali būti persekiojamas pagal LR baudžiamąjį kodeksą.“

Tai netiesa.

Mat minėtas Lietuvos banko įstatymo straipsnis atrodo taip:

19 straipsnis. Lietuvos banko paslapčių saugojimas

Lietuvos banko valdybos pirmininkas, jo pavaduotojai, valdybos nariai ir darbuotojai privalo laikyti paslaptyje žinias, susijusias su Lietuvos banko veikla.

Žinių, kurios sudaro Lietuvos banko paslaptį, sąrašą nustato Lietuvos banko valdyba.

Žinios, sudarančios Lietuvos banko paslaptį, teikiamos tik įstatymų nustatytoms institucijoms ir įstatymų nustatyta tvarka.

Už žinių, sudarančių Lietuvos banko paslaptį, paskleidimą bei neteisėtų finansinių operacijų ir sandorių nuslėpimą kalti Lietuvos banko valdybos pirmininkas, jo pavaduotojai, nariai ir darbuotojai atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Toliau šiame Audzevičiaus pareiškime rašoma:

Iš tiesų 19 straipsnis nurodo, kad „nagrinėjant bylas teismuose, banko paslaptį sudarančios informacijos apsaugai taikomos Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos, užtikrinančios komercinės paslapties apsaugą.

Šios nuostatos randamos ir Civilinio kodekso 10 str. 2 punkte: „Priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Dėl teismo nutarties, kuria atmestas prašymas, gali būti duodamas atskirasis skundas“.

Civilinio kodekso 10 str. 3 punktas taip pat nurodo, kad ; „Norėdamas susipažinti su išnagrinėtos bylos medžiaga, asmuo atitinkamo teismo pirmininkui turi pateikti nustatytos formos prašymą ir jame nurodyti savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą, asmens kodą ir susipažinimo su išnagrinėtos bylos medžiaga tikslą. Susipažinimo su išnagrinėtos bylos medžiaga tvarką nustato teisingumo ministras, suderinęs su Lietuvos vyriausiuoju archyvaru“.

Trumpai tariant, informacija, kuri sudaro „banko paslaptį“, pagal Lietuvos įstatymus gali būti paviešinta, ir tai sprendžia teismas, kuri jos dalis gali būti apsaugota, o kuri ne.

Ponas Kukauskas taip pat pateikia ir Lietuvos banko įstatymo 43 (2) nepilną vaizdą.

Ponas Kukauskas teisingai pastebi, kad pagal šio 43 straipsnio antrą punktą . Informacija, gauta finansų rinkos priežiūros tikslais, negali būti skelbiama viešai, kam nors perduodama arba kitokiu būdu padaroma prieinama, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus“, tačiau ponas Kukauskas  pamiršta pripažinti, kad Lietuvos banko įstatymas daugeliu atveju numato priešingai : „43 str. 7 ir 2 punktas nurodo, kad . Priežiūros tikslu gauta informacija gali būti perduota:

1) Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatytais pagrindais, jeigu ji reikalinga ikiteisminiam tyrimui atlikti arba baudžiamajai bylai teisme nagrinėti, taip pat Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka;

2) teismui, kai ji reikalinga nagrinėjant bylas dėl prižiūrimo finansų rinkos dalyvio bankroto arba priverstinio likvidavimo;

3) Lietuvos Respublikos Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms, veikiančioms pagal Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymą, jeigu informacija būtina jų funkcijoms atlikti;

Pono Audzevičiaus CV pateikiama šiame dokumente ČIA.

Toliau pateikiama advokato R.Audzevičiaus deklaracija Niujorko teisme:

Šaltinis: laisvaslaikrastis.lt

Susiję:

Žmonių partijos premjerę Ingridą Šimonytę skandina Niujorko teismo dokumentai