R. Juknevičienė. Laimingas sausio riboženklis

Rekomenduojame labiausiai apie Rusijos grėsmes šaukiančios, tačiau tuo pačiu savo veiksmais labiausiai prorusiškos, vienos iš konservatorių partijos lyderių Rasos Juknevičienės rašinėlį apie Sausio 13-ąją. Ekspertai.eu.

„Tam, kad blogis įsigalėtų, užtenka, kad geri žmonės nieko nedarytų“ (Edmundas Burke'as)

Sausio 13-oji yra laiminga diena, nes laimėjome. Todėl verta ją švęsti, džiaugtis. Neužmiršti, o neužmirštant – saugoti. Kai jau pradedam kalbėti apie saugojimą, vėl reikia kalbėti apie Rusiją. Norėčiau dar savo gyvenime sulaukti meto, kad apie Rusiją, kaip mūsų nesaugumo faktorių, kalbėti nebereikėtų. Deja.
 
Sausio 13-ąją laimėjome paskutinį šimtmečio mūšį už Laisvę. Dabar savęs vis dažniau paklausiame – ar tikrai paskutinį? Ar tikrai Sausio 13-ąją apginta valstybė jau sukurta amžiams?
 
Šiomis dienomis beveik kiekviename pokalbyje esu klausiama, kas vyksta Lietuvoje, kodėl taip agresyviai elgiasi Rusija, kas mūsų laukia?
 
Žmonės svarsto, ar Rusijos spaudimas kaip nors susijęs su valstybėje vykstančiais įvykiais, pavyzdžiui, bandymais žlugdyti energetinius projektus, artėjančiais Prezidento rinkimais, neryžtinga ir todėl pažeidžiama Vyriausybe? O gal šaknys gilesnės?
 
Mano bandymas dėlioti šias įžvalgas yra skirtas pirmiausia tiems, kam tikrai nuoširdžiai rūpi, kad ši mūsų pačių rankomis atkurta valstybė turėtų ilgalaikio projekto ateitį ir kurie nori prie to projekto prisidėti.
 
Mums reikia kaip galima labiau atsiplėšti nuo sovietinės praeities
 
Dabartinius Lietuvos įvykius matuoju nepriklausomybinio laiko ašimi, vis pasižiūrėdama į praeitį – kokį kelią esame nuėję nuo Kovo 11-osios, kur esame, lyginant su kitomis teritorijomis, kurias valdė Sovietų Sąjunga iki 1991 metų. Išvada – Lietuvai labai pasisekė laiku pabėgti iš lagerių šalies, esame teisingame kelyje. Sunkiame, bet teisingame. Tik trys Baltijos valstybės iš buvusios Sovietų Sąjungos yra NATO ir Europos Sąjungos narės, jos kol kas vienintelės, pasiryžusios toliau gilinti savo vakarietiškos demokratijos kryptį. Lyginant su tuo, kas yra į rytus nuo Lietuvos, tai yra didžiulė mūsų sėkmė.
 
Tačiau kelias atgal į Europą dar toli gražu nebaigtas, o geopolitine prasme išliekame paribio šalimi. Ties mūsų rytinėmis sienomis prasideda kitokia erdvė – dar labiau sovietizuota, nuskurdinta ir pasimetusi vertybėse.
 
Mums reikia išlaikyti savo pasirinktą kryptį ir kuo greičiau, negrįžtamai atsiplėšti nuo sovietinės praeities, atsikratyti to marazmo, kuriame gyvenome ir kuriame dalis visuomenės dar tebegyvena. Reikia neprarasti tempo ir ryžto toliau kurti civilizuotą, krikščioniškomis vertybėmis ir žmogaus teisėmis grįstą, teisinę, dorą, sąžiningą valstybę.

Iki to dar reikės toli ir kantriai eiti.
 
Laukia dar didesni valstybingumo išbandymai
 
Išdėsčiau, atrodytų, sutartus ir gerai žinomus dalykus, tereikia daryti, dirbti, rankoves atsiraitojus. Tačiau šiandien Lietuvoje – tikras chaosas ir aš nesu tikra, ar Lietuva per artimiausią penkerių, gal dešimties metų laikotarpį nesulauks didesnių savo valstybingumo išbandymų.
 
Taigi, kas vyksta, kokios aplinkybės lemia šį chaosą?
 
Aplinkybės, žinoma, yra kompleksinės, įvairios, tačiau bene stipriausias veiksnys esame mes patys.
 
Nereikia būti giliu ekspertu, kad suprastum, jog Lietuvos ir dabartinio Kremliaus interesai yra iš esmės priešingi. Dar daugiau – dažnai Kremliaus interesai yra nukreipti prieš mūsų nacionalinio saugumo interesus. Kad tai suprastum, užtenka pasidomėti, ką mąsto Kremliaus žmonės, atsakingi už Baltijos regioną.
 
Jų mąstymas yra maždaug toks: Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybė ir valstybingumas yra laikini, jos neišgyvens kaip valstybės; laukiama, kad nusivylimas savo pačių valdžiomis peraugs į nusivylimą Europos Sąjunga ir, atsitikus valandai „x“, sakykim, subyrėjus euroatlantiniam ryšiui NATO viduje, įvykus rimtiems kataklizmams Europoje, pasikeitus geopolitinių jėgų balansui pasaulyje Rusija galėtų susigrąžinti prarastas teritorijas arba bent jau įtaką joms.
 
Tai yra scenarijus, dėl kurio ir bandomos įvairios priemonės. Mums tai – pats juodžiausias scenarijus, tikiu, kad jo nebus, tačiau tam, kad jo nebūtų, turime nepamesti tokio scenarijaus iš akių.
 
Neturime užsiliūliuoti laisve. Dar per anksti galvoti, kad mūsų valstybė jau yra atkurta amžiams, kad ji yra nepajudinamai saugi ir įsileisti vien tik į nepabaigiamas kovas dėl valdžios ar didesnių pinigų.
 
Manau, kad artimiausi dešimt metų mums bus lemiami. Ko gero, panašiai skaičiuoja ir Kremliaus strategai.
 
Kodėl?
 
Kai atkūrėme Nepriklausomybę, mūsų visuomenės struktūra buvo palanki, kad nusimestume okupacijos naštą. Tuomet aktyvią visuomenės dalį sudarė žmonės, kurie buvo gimę anoje Nepriklausomybėje. Jie per visą sovietmetį sugebėjo išlaikyti tam tikrus anos Lietuvos skiepus. Tokių buvo gal 30 procentų visuomenės ir jų pakako, kad taptume laisvi, kad nubrėžtume teisingus europietiškus orientyrus.
 
Šiandieninė situacija yra tokia, kad ši karta išėjo arba išeina ir tokio didelio vaidmens nebevaidina. Jau pradeda matytis naujoji, teikianti labai didelių vilčių jaunoji karta, bet ji dar tik ateina. Ji nėra ta didžioji dalis visuomenės, kuri nulemtų rinkimų ar kitų politinių įvykių esmę. Didžiąją dalį visuomenės sudaro mano karta – tai 40-65 metų žmonės, kurie gimė, užaugo, brendo Sovietų Sąjungoje, kuriems rusų kalba yra vienintelė užsienio, kuriems galima Kremliaus politiką diegti per „Piervyj Baltyjskij“ ar kitus kanalus. Net Facebook'e ši karta dalijasi rusiškais tekstais ir juokeliais. Ne tik kalba, bet ir visa vaikystę bei jaunystę formavusi sistema paliko savo pėdsaką.
 
Taip, šeimose buvo atsparumo, kai kurie buvome mokomi suprasti, kas yra sovietmetis, tačiau vis dėlto nemaža dalis žmonių tuometinį gyvenimą tebepriima kaip savo jaunystę ir jaučia tam tikrą natūralią nostalgiją. Jie taip ir nėra giliau susipažinę su kitokio gyvenimo vertybėmis, yra praradę tikėjimo dovaną. Todėl, mano galva, dabar Rusija mato prielaidas pabandyti Baltijos valstybėms daryti stipresnę įtaką.
 
Tokia Rusija neturi ateities
 
Gali būti, kad net dabartiniai Kremliaus vadovai supranta, jog tokia Rusija, kokia yra dabar, neturi ateities. Tačiau jiems vis dar atrodo, kad Rusiją išgelbės vėl ir vėl iš naujo atkuriama imperinė teritorinė galybė. Todėl nuo jos gręžiasi Ukraina, veržiasi į Europą Moldova, galvoju, kad net ir Armėnija anksčiau ar vėliau suras pamestą taką.
 
Strategiškai mąstant, Rusija eina į niekur. Gali būti, kad dabartinė politika ją prives prie vadinamosios „failed state“, tai yra, valstybės, kuri yra neprognozuojama, skurdi ir galiausiai ima nebesuvaldyti pati savęs.
 
Sunku patikėti, kad Europoje, turint mintyje dabartines galimybes žmonėms bendrauti, išsilaikytų tokia diktatūrinė, korumpuota, purvinais pinigais paremta valdžia. Rusijos ekonomika taip ir nepradedama modernizuoti, net premjeras D.Medvedevas neseniai dėl to pareiškė susirūpinimą. Kol kas remiamasi brangia nafta ir dujomis. Tačiau šiandien JAV jau pralenkė Rusiją pagal dujų išgavimą ir šiame sektoriuje tampa svarbiausia valstybe. Didesne energetine nepriklausomybe susirūpino ES. Akivaizdu, kad šios aplinkybės turės didžiulį neigiamą poveikį Rusijos ekonomikai.
 
Vystantis procesams šiuo scenarijumi, Kremliui neišvengiamai kils noras rodyti savo nepamatuotą jėgą. Manau, kad todėl taip aktyviai militarizuojamasi prie vakarinių bei pietinių Rusijos sienų.
 
Tačiau daugelis dalykų gyvenime vyksta be jokių scenarijų.
 
Gali būti, kad noras keti sumaištį Baltijos valstybėse, nuolat jas erzinti, korumpuoti, lemti politinius procesus yra ir dėl to, kad parodytų Ukrainai, Gruzijai bei visai buvusiai sovietinei teritorijai, kad Baltijos valstybių kelias nėra sėkmės kelias.
 
Yra ir visai paprasta, merkantilinė aplinkybė – tiesiog visur aplinkui daryti pinigus. Lengviausi jie – iš energetikos.
 
Labai taikliai apie visa tai yra rašęs „The Economist“ apžvalgininkas Edward Lucas: „Kas yra didžiausia Rusijos grėsmė? Viena didžiausių grėsmių yra Rusijos purvini pinigai. Rusijos purvinais pinigais naudojasi politinės partijos, privačios politikų kišenės, smegenų centrai, akademinės bendruomenės, nevyriausybinės organizacijos. Taip Rusija išplauna tuos pinigus. Rusija dirba su atskiromis ES šalių kompanijomis turėdama tikslą, kad tos kompanijos pasakytų – mes turime didelių reikalų su Rusija, politikai, tik to nesugadinkite...“.
 
Taip vyksta ir čia. Rusijos pinigai tebėra svarbūs Lietuvos vidaus gyvenime. Akivaizdu, kad Kremliaus ir kai kurių mūsų visuomenės sluoksnių, verslo, žiniasklaidos interesai sutampa. Todėl ir nesibodima naudotis purvinais pinigais, rusiška parama užimti tam tikrus postus, pareigas, valdžią. O kodėl dar ir neuždirbus?
 
Tokios aplinkybės, manau, lemia daugelį chaotiškų procesų valstybėje. Prognozuočiau, kad ypač chaotiškai gyvensime iki pavasario, iki Prezidento rinkimų. Labai aiškiai matosi, kad Kremliaus taikinys numeris vienas yra dabartinė prezidentė. Kremlius siekia neleisti jai tęsti savo darbo dėl energetikos projektų, kurie buvo pradėti įgyvendinti mūsų Vyriausybės, o prezidentė spaudžia, kad A.Butkevičiaus Vyriausybė juos tęstų. Pradėti energetikos projektai Rusijai – įtakos Lietuvoje praradimas, ir tai neatitinka jos interesų. Todėl šią prezidentę reikia žūtbūt pašalinti.
 
Su Europa, o ne su pralaiminčia Rusija
 
Visad sakėme ir sakome, kad mūsų taktika yra paprasta ir aiški – kartu su Europa. Ir tai jau pasiteisino – Europa įsitraukė į „pieno karą“, ir Rusija atsitraukė. Kai kas sako, kad mes neturime politikos dėl Rusijos. Turime, ir ta politika – dirbti kartu su Europos Sąjunga, stabdyti Kremliaus įtaką, pašalinant svarbiausias jos atramas čia, ne delsti ir trypčioti vietoje, bet energingai veržtis pirmyn. Tik kartu su Europos Sąjunga dirbdami mes galime sulaikyti Rusijos agresyvumą ir priversti Kremlių elgtis su mumis civilizuotai. Kitaip bus kaip toje pasakoje apie šluotą – po vieną šapelį labai lengva perlaužti, o kartu šluota yra neperlaužiama.
 
Rusijos agresyvumas jaučiamas visoje posovietinėje erdvėje. Ar tokiais veiksmais ji ką nors laimi? Žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, pralaimi. Yra ir konkrečių pavyzdžių. Rusijos agresija prieš Gruziją labai padėjo susivokti NATO ir mes šiandien turime gynybos planus, mūsų regione atsirado kolektyvinės gynybos pagrindu paremtos karinės pratybos.
 
Sausio 13-osios mūšis yra svarbus dabartinės Europos riboženklis, už kurio į Rytus tebevyksta mūšiai dėl Laisvės. Šiandien Sausio 13-osios dvasia gyvena Euromaidane, rusena Minsko pogrindžiuose, veržiasi mūsų link Moldovoje ir Gruzijoje.
 
Sausio 13-osios dvasia yra ypatinga, nes ji yra laiminti. Jai reikia laimėti prieš naujo imperializmo užmačias dabartiniame Kremliuje. Tačiau kova už laisvę į Rytus nuo mūsų užtruks. Rusijos imperializmo pralaimėjimas užtruks, o užtrukdamas jis dar sukels daug rūpesčių ir bandys trukdyti mūsų sėkmei bei pažangai. Kai kurie Rusijos opozicijos žmonės sako, kad kol kas Putiną stabdo ambicija parodyti save Sočio olimpiadoje, o kokie nors ypač brutalūs veiksmai gali ją sužlugdyti, tačiau po olimpiados pamatysime dar agresyvesnius veiksmus lipdant senoviškai naują imperiją.
 
Daug kas spręsis greitai. Jei pralaimės Euromaidano dvasia, gyvensime sunkiai suprantamo, diktatūromis ir neskaidriais santykiais grįsto darinio kaimynystėje, tad nuolat paūmėjantys chaosai, negebėjimas išsirinkti stiprios europietiškos vyriausybės, gali užtrukti ir pas mus. Sovietinė agonija rytuose tęsis.
 
Bet laimingąjį Sausio 13-osios riboženklį turime išsaugoti. Žūt būt išsaugoti ir nepavargti greitu žingsniu eiti tolyn į Vakarus nuo tos pavojingai besišiepiančios agonijos.
 
Ir turime šansą. Ateinančią jaunąją kartą, kuri moka džiaugtis, kuriai nevzorovai ar nevzorovos lietuviškais vardais – jokie autoritetai, kurie jau atsiplėšę nuo sovietmečio.

Todėl visus geros valios ir Laisvę mylinčius žmones sveikinu su Sausio 13-ąja, mūsų Laisvės diena! Darbas nebaigtas. Nesustokime.