Izraelio kontroliuojama teritorija plečiasi: kas liko iš Palestinos po 59 okupacijos metų(2)

Norint suprasti dabartinį Palestinos žemėlapį, reikia pradėti nuo 1948 m. Po karo naujai susikūręs Izraelis kontroliavo apie 77 proc. buvusios Britų mandato Palestinos teritorijos. Vakarų Krantas, įskaitant Rytų Jeruzalę, liko Jordanijos, o Gazos Ruožas – Egipto kontrolėje. Daugiau kaip pusė Palestinos arabų gyventojų tapo pabėgėliais – iki 1949 m. pabaigos jų buvo apie 726 tūkst.

Tačiau tarptautinės teisės požiūriu dabartinė Izraelio okupacija prasidėjo 1967 m. Per Šešių dienų karą Izraelis užėmė Vakarų Krantą, Rytų Jeruzalę ir Gazos Ruožą – teritorijas, kurių po 1948 m. nekontroliavo.

Rytų Jeruzalę Izraelis vėliau aneksavo, tačiau tarptautinė bendruomenė šios aneksijos nepripažįsta. Vakarų Krante tuo metu pradėjo kurtis Izraelio gyvenvietės, kurios per dešimtmečius virto milžinišku gyvenviečių, kelių ir kitos infrastruktūros tinklu.

1990-aisiais Oslo susitarimai Vakarų Krantą padalijo į A, B ir C zonas. Palestinos administracija gavo skirtingo lygio savivaldą A ir B zonose, tačiau daugiau kaip 60 proc. Vakarų Kranto sudaranti C zona liko beveik išimtinėje Izraelio kontrolėje, įskaitant saugumą, teritorijų planavimą ir statybas.

Gyvenviečių plėtra nesustojo. JT generalinio sekretoriaus 2025 m. ataskaitoje nurodyti 503 732 Izraelio naujakuriai Vakarų Krante ir dar 233 600 Rytų Jeruzalėje – iš viso 737 332 žmonės.

Procesas tęsiamas ir dabar. 2026 m. liepą Izraelio saugumo kabinetas skyrė apie 434 mln. dolerių 34 naujoms Vakarų Kranto gyvenvietėms steigti. Finansų ministras Bezalel Smotrich viešai pareiškė, kad gyvenviečių plėtra padeda užkirsti kelią Palestinos valstybės sukūrimui.

Gazoje situacija klostėsi kitaip. 2005 m. Izraelis išvedė nuolatines sausumos pajėgas ir panaikino ten veikusias Izraelio gyvenvietes. Izraelis nuo tada tvirtino, kad Gazos okupacija baigėsi.

Tačiau 2024 m. Tarptautinis Teisingumo Teismas konstatavo, kad net ir pasitraukęs Izraelis išlaikė svarbius Gazos kontrolės elementus – oro erdvės, teritorinių vandenų, dalies sausumos sienų, žmonių ir prekių judėjimo bei buferinės zonos kontrolę. Todėl Izraelio, kaip okupacinės valdžios, pareigos priklauso nuo jo išlaikomos faktinės kontrolės masto.

2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ vadovaujami kovotojai užpuolė Izraelį. Žuvo apie 1200 žmonių, o 251 žmogus buvo paimtas įkaitu. Izraelis pradėjo plataus masto karinę operaciją Gazoje ir jo kariuomenė vėl įžengė į teritoriją.

2025 m. spalį sudarytas JAV remiamas paliaubų susitarimas numatė dalinį Izraelio kariuomenės pasitraukimą iki vadinamosios „geltonosios linijos“. Pagal pirminį išdėstymą Izraelio pusėje liko maždaug pusė Gazos teritorijos.

Tačiau linija pradėjo slinkti.

2026 m. gegužę „Reuters“ apskaičiavo, kad Izraelis faktiškai kontroliavo jau apie 64 proc. Gazos. Benjaminas Netanyahu tuomet nurodė kariuomenei pirmuoju etapu kontrolę išplėsti iki 70 proc.

Liepos pabaigoje „Reuters“ vis dar rašė apie maždaug 64 proc. faktinę kontrolę ir dokumentavo „geltonosios linijos“ stūmimą gilyn į Gazą.

Naujausiuose rugpjūčio pranešimuose jau kalbama apie maždaug 60 proc. Gazos teritorijos, esančios Izraelio pajėgų kontrolėje. Taigi šiuo metu už tiesioginės Izraelio sausumos pajėgų kontrolės lieka maždaug 40 proc. Gazos.

Tai, žinoma, nėra tas pats, kas klausimas, „kiek Palestinos dar liko okupuoti“.

2024 m. Tarptautinis Teisingumo Teismas konstatavo, kad Vakarų Krantas, Rytų Jeruzalė ir Gaza sudaro okupuotą Palestinos teritoriją ir kad tęstinis Izraelio buvimas joje yra neteisėtas. Teismas nurodė Izraeliui kuo greičiau nutraukti neteisėtą buvimą ir sustabdyti naujų gyvenviečių kūrimą.

Todėl tarptautinės teisės prasme klausimas „kiek dar liko okupuoti?“ turi paradoksalų atsakymą – visa Palestinos teritorija, užimta 1967 m., jau laikoma okupuota.

Jeigu kalbame ne apie teisinį statusą, o apie faktinę tiesioginę kontrolę, vaizdas kitoks: daugiau kaip 60 proc. Vakarų Kranto sudaro C zona, kur Izraelis išlaiko beveik išimtinę kontrolę; Rytų Jeruzalę Izraelis administruoja kaip savo teritoriją; o Gazoje jo kariuomenė šiuo metu kontroliuoja maždaug 60 proc. teritorijos.

Izraelis tokį vertinimą ginčija. Jis Vakarų Kranto statusą dažnai vadina ginčijamu, gyvenviečių neteisėtumo vertinimą atmeta, o savo veiksmus Gazoje aiškina būtinybe užtikrinti saugumą ir sunaikinti „Hamas“ karinius pajėgumus.

Čia vieno tikslaus skaičiaus pateikti negalima.

Nėra vienos metodologiškai vientisos duomenų bazės, kuri nuo 1967 m. iki šiandien registruotų visas palestiniečių žūtis. Ypač sunku viename bendrame registre aprėpti laikotarpį nuo 1967 m. iki Pirmosios intifados.

Tačiau turimi atskirų laikotarpių duomenys leidžia pamatyti mastą.

Izraelio žmogaus teisių organizacija „B’Tselem“ nuo 1987 m. gruodžio 9 d. iki 2000 m. rugsėjo 28 d. okupuotose teritorijose užfiksavo 1376 palestiniečius, nužudytus Izraelio saugumo pajėgų, ir dar 115 palestiniečių, nužudytų Izraelio civilių. Iš viso – 1491 žmogų.

Palestinos centrinis statistikos biuras 2000–2022 m. registruoja 11 541 žuvusį palestinietį. Statistikai naudoti PCBS, Palestinos sveikatos ministerijos, JT OCHA ir kitų institucijų duomenys.

Tačiau po 2023 m. spalio 7-osios aukų mastas tapo nepalyginamai didesnis.

PCBS 2026 m. liepos 18 d. skelbė, kad nuo 2023 m. spalio 7 d. Palestinoje užregistruoti 74 452 žuvusieji: 73 269 Gazoje ir 1183 Vakarų Krante. Tarp Gazos aukų tuomet buvo registruoti 18 592 vaikai ir 12 400 moterų.

Nuo to laiko Gazos skaičius dar išaugo. Rugpjūčio 18 d. Gazos sveikatos ministerija skelbė jau 73 400 žuvusiųjų ir 174 312 sužeistųjų vien Gazos Ruože.

Šių skirtingų laikotarpių statistikų mechaniškai sudėti į vieną galutinį skaičių negalima, nes duomenų rinkimo metodikos ir laikotarpių ribos nėra visiškai vienodos. Tačiau jos aiškiai rodo mastą: iki dabartinio Gazos karo jau buvo dokumentuota daugybė tūkstančių palestiniečių žūčių, o nuo 2023 m. spalio 7-osios oficialiai registruotų aukų skaičius vien Gazoje perkopė 73 tūkstančius.

Bendras žuvusių palestiniečių skaičius nuo okupacijos pradžios 1967 m. neabejotinai yra didesnis, tačiau vieno patikimo visus 59 metus apimančio skaičiaus nėra.

2026 m. „The Lancet Global Health“ paskelbtas nepriklausomas reprezentatyvus Gazos mirtingumo tyrimas pateikė dar niūresnį vaizdą.

Apklausę 2000 Gazos namų ūkių mokslininkai apskaičiavo, kad vien nuo 2023 m. spalio 7 d. iki 2025 m. sausio 5 d. galėjo būti apie 75 200 smurtinių mirčių. 95 proc. pasikliautinasis intervalas siekė nuo 63 600 iki 86 800.

Tuo pačiu laikotarpiu Gazos sveikatos ministerija buvo registravusi apie 49 090 smurtinių mirčių. Tyrimo centrinis įvertis buvo gerokai didesnis už oficialiai tuo metu registruotą skaičių.

Tyrėjai taip pat apskaičiavo apie 16 300 nesmurtinių mirčių – nuo ligų, sveikatos problemų, nelaimingų atsitikimų ir kitų priežasčių. Iš jų maždaug 8540 buvo perteklinės mirtys, t. y. mirtys virš to skaičiaus, kurio būtų buvę galima tikėtis įprastomis, prieškarinėmis sąlygomis.

Šių 75 200 negalima pridėti prie dabartinių daugiau kaip 73 tūkst. oficialiai registruotų Gazos aukų, nes abu skaičiai apima persidengiantį laikotarpį ir yra gauti skirtingais metodais.

Tyrimo reikšmė kita – jis rodo, kad oficialioji registracija galėjo neaprėpti visų žuvusiųjų, ypač kai tūkstančiai žmonių liko po griuvėsiais, o sveikatos apsaugos ir civilinės registracijos sistema buvo smarkiai suardyta.

Gazos sveikatos ministerijos statistika taip pat neleidžia visų žuvusiųjų patikimai suskirstyti į civilius ir kovotojus. Izraelis dalį palestiniečių skelbiamų skaičių ginčija, tačiau JT agentūros Gazos sveikatos ministerijos bendrus aukų duomenis plačiai naudoja, o nepriklausomi moksliniai tyrimai rodo, kad realus mirčių skaičius gali būti net didesnis už oficialiai registruotą.

Taigi po beveik šešių okupacijos dešimtmečių teritorinės kontrolės kryptis aiški: Vakarų Krante toliau plečiamos Izraelio gyvenvietės ir jų infrastruktūra, Rytų Jeruzalę administruoja Izraelis, o Gazoje jo kariuomenė šiuo metu tiesiogiai kontroliuoja maždaug tris penktadalius teritorijos.

Žmonių kainą tiksliai suskaičiuoti sunkiau. Tačiau patikimai dokumentuoti atskiri laikotarpiai rodo dešimtis tūkstančių palestiniečių žūčių, o didžioji šio skaičiaus dalis tenka laikotarpiui po 2023 m. spalio 7-osios. Viso laikotarpio nuo 1967 m. tikrasis aukų skaičius yra didesnis, tačiau vieno patikimo ir visus 59 metus apimančio galutinio skaičiaus nėra.

Visame šiame kontekste Lietuva išlieka artima Izraelio politinė ir saugumo partnerė. Lietuvos diplomatijos vadovas Kęstutis Budrys 2026 m. vizito Izraelyje metu pabrėžė Izraelio teisę gintis ir būtinybę toliau stiprinti Lietuvos ir Izraelio bendradarbiavimą saugumo, gynybos, technologijų, inovacijų bei ekonomikos srityse.

Vilnius tvirtai remia Izraelio saugumą ir teisę gintis, Izraelį laiko svarbiu strateginiu partneriu ir santykius su juo siekia toliau stiprinti. Net ir okupacijos, gyvenviečių plėtros bei milžiniško palestiniečių aukų skaičiaus fone Lietuvos politinė partnerystė su Izraeliu išlieka tvirta.

Šaltinis: admin.ekspertai.eu, icj-cij.org, ochaopt.org, un.org, reuters.com, reuters.com, reuters.com, btselem.org, pcbs.gov.ps, pcbs.gov.ps, reuters.com, urm.lt, urm.lt