Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
DELFI rugpjūčio 18 d. paskelbė iškalbingą antraštę: „Žvalgyba: Putino ekonomika dar turi metus.“
Skamba beveik kaip atgalinis laikmatis. Dar metai – ir Rusijai galas.
Tik pirminis šaltinis „Fox News“ kalba gerokai atsargiau. Leidinio cituojamas Europos žvalgybos šaltinis teigia, kad išaugusios naftos kainos sumažino spaudimą Rusijos biudžetui ir suteikė Vladimirui Putinui papildomo laiko. Pasak šaltinio, Maskva gali būti pajėgi tęsti karą dar „vieną pavasarį“ ar „dar vieną sezoną“. Apie Rusijos ekonomikos žlugimą lygiai po metų nekalbama.
Tačiau įdomiausia čia net ne tai.
Jeigu jau skaičiuojame, kiek laiko karą gali finansuoti Rusija, kodėl neskaičiuojame, kiek laiko jį gali ir nori finansuoti Vakarai?
Juolab kad pats „Fox News“ tekstas pateikia beveik paruoštą atsakymą, kas su kuo ekonomiškai varžosi.
Buvęs Rusijos valstybinio plėtros banko VEB.RF vyriausiasis ekonomistas Andrejus Klepačas perspėjo, kad Rusija technologiškai ir ekonomiškai atsilieka. Ukrainos atsparumą jis tiesiogiai siejo ir su nuolatiniu Vakarų finansavimu, o pačią ekonominę konkurenciją apibūdino kaip išsekimo karą su Vakarais.
Taigi net publikacija apie tariamai paskutinius Putino ekonomikos metus kalba jau ne vien apie dviejų valstybių – Rusijos ir Ukrainos – ekonominę dvikovą.
Kalbama apie Rusiją ir Vakarus. Tam yra labai konkreti finansinė priežastis.
Naujausiais Europos Sąjungos Tarybos duomenimis, bendra ES ir jos valstybių narių su Ukraina susijusi parama, įskaitant finansinę ir karinę paramą, pajamas iš įšaldyto Rusijos turto bei paramą Ukrainos pabėgėliams, jau siekia 220,3 mlrd. eurų. Vien parama Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms vertinama 88,7 mlrd. eurų.
Ir tai nėra istorinis skaičius, po kuriuo jau padėtas taškas.
2026–2027 metams Europos Sąjunga patvirtino dar 90 mlrd. eurų paskolą Ukrainai. Orientacinis jos paskirstymas – apie 30 mlrd. eurų ekonominei ir biudžeto paramai ir net 60 mlrd. eurų gynybos pramonei bei karinei produkcijai įsigyti. Pinigus ES skolinasi kapitalo rinkose, o paskolą užtikrina ES biudžetas.
Dar iškalbingesnė detalė slypi oficialiuose ES dokumentuose.
Remiantis preliminariais Tarptautinio valiutos fondo skaičiavimais, likęs Ukrainos finansavimo poreikis 2026–2027 m. buvo įvertintas 135,7 mlrd. eurų, darant prielaidą, kad karas baigsis 2026 metais.
ES skiriami 90 mlrd. eurų sudaro maždaug du trečdalius šio poreikio. Likusią dalį tikimasi padengti kitų valstybių, pirmiausia G7 partnerių, lėšomis.
Štai čia ir atsiranda nepatogioji DELFI antraštės pusė.
Ukraina, žinoma, turi savo ekonomiką, renka mokesčius, finansuoja savo kariuomenę ir pati neša milžinišką karo naštą. Tačiau dabartinis Ukrainos valstybės finansinis stabilumas ir galimybė tokiu mastu tęsti karą yra neatsiejami nuo dešimtimis milijardų eurų matuojamos išorinės paramos. Pati ES Taryba nurodo, kad jos finansinė pagalba leidžia Ukrainai mokėti atlyginimus ir pensijas, išlaikyti viešąsias paslaugas bei ekonominį stabilumą.
Be šios paramos karo finansinė lygtis būtų visiškai kitokia.
Todėl galima nuolat skaičiuoti Rusijos rezervus, naftos pajamas, biudžeto deficitą ir spėlioti, ar V. Putinui liko metai, dveji ar penkeri.
Tačiau tada reikėtų skaičiuoti ir kitą lygties pusę.
Kiek metų Europa pasirengusi kasmet skirti dešimtis milijardų eurų Ukrainos valstybės ir jos gynybos finansavimui?
Kiek metų tam pasirengę JAV ir kiti Vakarų partneriai?
Ir čia nebūtinai kalbama apie dieną, kai Vakarams tiesiog „baigsis pinigai“. Riba pirmiausia gali būti politinė – kiek ilgai visuomenės ir valdžios bus pasirengusios išlaikyti tokį prioritetą, skolintis, finansuoti Ukrainos biudžetą bei ginkluotę ir kartu didinti savo pačių gynybos išlaidas.
Teisiniu ir tiesioginiu kariniu požiūriu tai tebėra Rusijos karas prieš Ukrainą. Vakarų valstybės nėra oficialios kariaujančios šalys.
Tačiau ekonominiu, finansiniu, technologiniu ir karinės pramonės požiūriu karo konstrukcija jau seniai gerokai platesnė.
Jeigu Rusijos galimybės tęsti karą matuojamos jos ekonomikos atsparumu, o Ukrainos galimybės tęsti karą didžiule dalimi priklauso nuo Vakarų finansinių ir karinių išteklių, tuomet ekonominio išsekimo varžybos faktiškai vyksta ne vien tarp Rusijos ir Ukrainos, bet ir tarp Rusijos bei Ukrainą remiančių Vakarų.
Ir tai nėra vien Maskvos politinė tezė.
Paradoksalu, tačiau pats pasakojimas apie tai, kiek dar „turi“ Putino ekonomika, šią konstrukciją ir atskleidžia: vienoje pusėje – Rusijos ekonominiai ir kariniai ištekliai, kitoje – Ukraina, už kurios stovi milžiniškas Europos Sąjungos, JAV ir kitų partnerių finansinis, technologinis bei karinis potencialas.
Dar daugiau – „Fox News“ cituojamas A. Klepačas pats kalba apie ekonominį išsekimo karą su Vakarais ir Ukrainos atsparumą sieja su Vakarų finansine parama.
Todėl, jeigu DELFI jau pradėjo skaičiuoti, kiek metų liko Putino ekonomikai, būtų visai logiška šalia pastatyti ir antrą laikrodį.
Kiek metų turi Vakarai? O gal dar tiksliau: kiek metų jie – tame tarpe ir Lietuva – pasirengę už šį karą mokėti?
Oficialiai atsakymas vienas – kol nugalėsime Rusiją. Kito kelio mes tiesiog neturime.
Šaltinis: foxnews.com, consilium.europa.eu, consilium.europa.eu, consilium.europa.eu, consilium.europa.eu
Komentarai (1)
Jei ginsimes kartu su Latvija ir Lenkija nematau problemu, Rusija neturi jokiu sansu.