Informacijos stygius Jonines pavertė šašlykų švente(5)

Birželio 24 dieną minima Joninių arba Rasų šventė. „TV publika“ klausė Lietuvos etnoastronomo, fiziko, muziejininko Jono Vaiškūno, kuo ši šventė prasminga ir kaip ji parodoma per televiziją?

- Televizijoje laidų, pasakojančių apie Joninių arba Rasų šventės turinį, jos pobūdį, beveik nėra. Labai trūksta gilesnių laidų. Viskas orientuota į paviršutinišką linksmybę gamtoje, o gilesnio turinio tikrai niekas neatskleidžia.

Seime nuolat keliamas klausimas, kad reikėtų atsisakyti Joninių, Rasų šventinės datos kokios nors kitos šventės labui arba apskritai sumažinti švenčių skaičių. Buvusi Seimo pirmininkė Irena Degutienė ne kartą viešai sakė, kad Joninės yra šventė, kuri neturi gilesnių tradicijų.

Ji yra pikniko, alaus gėrimo šventė. Niekas nekalba, kad reikėtų atsisakyti Žolinės, kurios prasmės daugelis žmonių galbūt irgi nežino.

Manau, kad tokie sprendimai yra to neinformuotumo pasekmė.

Reikėtų laidų, kurios supažindintų su švenčių turiniu, švenčių ištakomis, religine jų prasme. Galų gale 1967 m. etnokultūrinis sąjūdis prasidėjo nuo Rasų šventės atkūrimo. Žmonės dar buvo nepamiršę šios šventės ir pabandė ją atkurti. Ji gyvavo, tik šiandieninėje vartotojiškoje visuomenėje visi sureikšmina tą prekybinę ir linksmybių dalis.

Manau, reikėtų laidų apie gamtinę, pagonišką mūsų istoriją. O dabar bandoma pasakyti, kad pagonybė seniai išnykusi, jos nėra ir negalima jos atgaivinti. Ne visai taip. Mes žinome šventės turinį ir jis yra aprašytas knygose, etnologų darbuose, yra žmonių, kurie patys švęsdavo ir ją prisimena.

Rasos yra labai sena šventė, kilusi iš pagonybės laikų, o krikščionybės laikais ji pavadinta Joninėmis. Rasos yra švenčiamos Joninių išvakarėse, panašiai kaip Kūčios švenčiamos Kalėdų išvakarėse. Kalėdų dieną žmonės eina į bažnyčią, o vakare atliekamos pagoniškos apeigos, visiškai nieko bendra su krikščionybe neturinčios, taip ir per Jonines būna atlaidai bažnyčiose, bet per naktį švenčiama Rasų šventė.

Rasos – gamtos vegetacijos, kūpėjimo, aukščiausios vešėjimo viršūnės pasiekimas. Proga pasinaudojant gamtos galiomis sustiprinti ir savo vidines galias.

Visos apeigos: žolių rinkimas, vainikėlių plukdymas, šokinėjimas per laužą, simbolinis paparčio žiedo ieškojimas – yra atliekamos tam, kad gamtos galios pereitų į žmogaus vidų. Rasų šventė yra laikas, kai žmogus susikaupia, pasižiūri į savo paties vidų, pasitikrina, ar turi galios susikaupti.

O jeigu jos neturi, gal tada jam reikia sielą gydyti Rasų naktį surinktomis žolelėmis?

www.respublika.lt (parengta pagal priedą „TV publika“)