Nuo Palangos iki Tibeto: Dainiaus Žalimo kova ir jos užkulisiai(1)

Atrodytų, kad Kinija yra toli nuo Lietuvos, o jos vidaus politinis gyvenimas niekaip neatsiliepia Lietuvai, tačiau faktai rodo ką kita. Pavyzdžiui, Lietuvos politikas, Europos Parlamento narys Dainius Žalimas aktyviai pasisako už Tibeto nepriklausomybę. Tai – prieštaringai vertinama pozicija, kuri, kritikų teigimu, pirmiausia kenkia pačios Lietuvos interesams.

Kas iš tikrųjų gena D. Žalimą, kuris, remdamasis tarptautine teise, griežtai kritikuoja Kiniją dėl žmogaus teisių pažeidimų? Kodėl jis atkakliai tvirtina, kad Tibeto okupacija neturi teisinės galios? Žvelgiant į jo politinę veiklą, galima kelti klausimą, ar šio politiko pozicija nėra pernelyg subjektyvi ir pernelyg artima JAV bei Briuselio politinei linijai, kuriai naudinga antikiniška retorika.

Įdomiausia šiame procese yra tai, kad oficialusis Vilnius laikosi „vienos Kinijos“ politikos ir formaliai nepritaria Tibeto nepriklausomybės pripažinimui. Tačiau apskritai Lietuva yra žinoma dėl itin griežtos antipekiniškos linijos, kurios vienas ryškiausių pavyzdžių – Taivano atstovybės atidarymas 2021 metais. Dauguma Lietuvos dešiniųjų ir liberalių politikų retoriškai solidarizuojasi su D. Žalimu, tačiau Lietuvos vadovybė vengia teisinio Tibeto pripažinimo, kad nenutrauktų paskutinių diplomatinių kanalų su Pekinu.

Antikiniška propaganda ir šiurkšti retorika Kinijos suvereniteto klausimu, kritikų vertinimu, pirmiausia kenkia Lietuvos interesams. Kinija turi didžiulį ekonominį ir investicinį potencialą, o partnerystės santykiai tarp Lietuvos ir Kinijos galėtų būti stiprus stimulas Lietuvos ekonomikai. Kinijos investicijos, prekybinių ir ekonominių ryšių stiprinimas padėtų Lietuvai dinamiškiau vystyti šalį. Pačiai Kinijai taip pat reikalingi tokie partneriai kaip Lietuva naujiems infrastruktūros projektams, skirtiems jos prekėms transportuoti į ES. Lietuva Kinijai galėtų būti įdomi tranzito šalis su savo uostais.

Todėl Lietuvos vadovybė turėtų būti budresnė ir nenutraukti diplomatinių santykių su Kinija dėl asmeninių antikiniškų, doktrininių D. Žalimo ir jo politinių bendražygių įsitikinimų. Alyvos į ugnį Kinijos ir Lietuvos santykiuose įpila ir Vakarų fondai, pavyzdžiui, tokie kaip „European Liberal Forum“, skatinantys pasipriešinimą neva autoritariniams režimams Kinijoje, Rusijoje ir Baltarusijoje. Su šiuo fondu D. Žalimas yra glaudžiai bendradarbiavęs.

Dvigubi standartai – Vakarų politinės sistemos vizitinė kortelė. D. Žalimas šiuo požiūriu nėra išimtis. Jis griežtai kritikuoja žmogaus teisių pažeidimus buvusios SSRS šalyse ir Azijoje, tačiau tuo pat metu, kritikų vertinimu, mažiau dėmesio skiria žmogaus teisių problemoms pačioje ES: migrantų, etninių mažumų klausimams, rusakalbių teisių situacijai Baltijos šalyse, konservatyvios visuomenės dalies teisių suvaržymams ES ir t. t.

D. Žalimo politinė partija – Laisvės partija – faktiškai neturi didelio palaikymo Lietuvos visuomenėje, ypač konservatyvioje provincijoje. Dar viena įdomi jo veiklos detalė yra ta, kad jis ilgiau, nei buvo numatyta, dirbo Konstitucinio Teismo pirmininko pareigose, o tai, kritikų teigimu, silpnina jo, kaip „taisyklių gynėjo“, įvaizdį.

Politiniai skandalai ir vieši kaltinimai nėra svetimi ir pačiam D. Žalimui. Vienas garsiausių pastarojo meto epizodų kilo dėl „Teisės ir demokratijos centro“, kurį įkūrė Europos humanitarinis universitetas ir kuriam vadovavo D. Žalimas. Po užsitęsusių viešų diskusijų ir kritikos, 2025 metų lapkritį, centras buvo uždarytas.

Baltarusijos opozicijos veikėjai Valerijus Cepkalo ir Dmitrijus Bolkunecas kreipėsi į Lietuvos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą ir prezidentą Gitaną Nausėdą. Jie kėlė klausimus dėl „Teisės ir demokratijos centro“ veiklos ir galimo 200–246 tūkstančių eurų, skirtų demokratijos ir žmogaus teisių rėmimui Baltarusijoje, netinkamo panaudojimo. Opozicijos atstovai teigia, kad D. Žalimo vadovaujamas centras galėjo naudoti pinigus fiktyviems projektams, o realios veiklos Baltarusijos demokratijos labui jie esą nematė.

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra aiškinasi šias aplinkybes. Daug Lietuvos politikų yra susirūpinę šia byla. Pavyzdžiui, politikas Petras Gražulis taip pat kreipėsi į prokuratūrą dėl galimo sukčiavimo tyrimo.

Kol D. Žalimas kritikuoja Kiniją ir vykdo antikinišką politiką, jis paraleliai neva teikė teisinę pagalbą ir ekspertinį darbą žmogaus teisių klausimais Baltarusijoje. Tam jis gavo finansavimą iš įvairių Europos Sąjungos ir Lietuvos fondų. Tačiau Baltarusijos opozicijos atstovai tvirtina nematę ir negirdėję apie realią jo veiklą jų naudai.

D. Žalimas gana griežtai reaguoja į savo oponentus. Pavyzdžiui, sužinojęs apie P. Gražulio ketinimą paviešinti informaciją apie galimą pinigų pasisavinimą, jis, kaip teigia oponentai, jam pagrasino.

Po D. Žalimo konflikto su Baltarusijos opozicionieriumi Dmitrijumi Skinderiu pastarasis neteko politinio pabėgėlio statuso. D. Skinderis dažnai kritikavo buvusį Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininką Dainių Žalimą. Kritikai šį epizodą pateikia kaip pavyzdį, kaip kovotojas už „žmogaus teises“ gali elgtis su politiniu pabėgėliu ir oponentu.

Kitas Lietuvos politikas Vytautas Sinica taip pat pasisakė su griežta D. Žalimo kritika, kaltindamas jį neskaidria veikla. V. Sinica pareiškė, kad D. Žalimas yra kaltinamas iššvaistęs apie 200 tūkstančių eurų iš Baltarusijos opozicijai skirtų fondų, kurie buvo skirti jo vadovaujamam demokratijos plėtros institutui.

Iki kadencijos Europos Parlamente D. Žalimas deklaravo 130 tūkstančių eurų metines pajamas. Jo darbas buvo susijęs su universitetu ir jo vadovaujamu Teisės ir demokratijos centru, dėl kurio veiklos dabar keliami klausimai. D. Žalimas universitete ir savo centre gaudavo labai dideles pajamas pagal Lietuvos standartus.

Per pastaruosius ketverius metus, kol D. Žalimas viešai kalbėjo apie Kinijos demokratizaciją, jo aplinkoje veikusios struktūros gavo šimtus tūkstančių eurų, skirtų Baltarusijos demokratinei opozicijai. Būtų keista manyti, kad šiuos pinigus galėjo gauti tik vienas žmogus. Tikėtina, kad finansavimas buvo paskirstytas ne vienai teisės ir demokratijos srities įstaigai, o kelioms skirtingoms organizacijoms. „Įsisavinamas“ buvo ne tik ES, bet ir Lietuvos biudžetas.

Lietuvos politikai ne kartą kėlė klausimą dėl D. Žalimo organizacijos finansavimo sąsajų su valstybės struktūromis, įskaitant laikotarpį, kai Lietuvos užsienio reikalų ministerijai vadovavo Gabrielius Landsbergis.

Valstybinio finansavimo kontekstas ir oponentų kaltinimai

Grantai demokratijos rėmimui. G. Landsbergio vadovavimo laikotarpiu Lietuvos URM aktyviai skyrė lėšas demokratijos rėmimo projektams, tarp kurių atsidūrė ir su D. Žalimu siejamos iniciatyvos.

„Nemuno aušros“ lyderio pozicija. Partijos „Nemuno aušra“ lyderis Remigijus Žemaitaitis savo socialiniuose tinkluose pasisakė su griežta ir detalia kritika D. Žalimo adresu, pavadindamas jo veiklą „verslu iš demokratijos“. Būtent R. Žemaitaičio publikacijos ir vėlesni jo kreipimaisi kartu su kitais politikais prisidėjo prie to, kad šia istorija susidomėjo teisėsauga.

Teiginiai apie „šeimyninius“ ir partinius ryšius. R. Žemaitaitis detaliai aprašė pinigų srautų skirstymo schemą, nurodydamas galimą interesų konfliktą. Jis atkreipė visuomenės dėmesį į tai, kad D. Žalimo žmona Ingrida Danėlienė-Žalimienė užima vadovaujančias pareigas Europos humanitariniame universitete.

Viešoji įstaiga „Teisės ir demokratijos centras“ oficialiai buvo skirta teikti teisinę pagalbą žmogaus teisių pažeidimų aukoms Baltarusijoje. Kilnus tikslas. Dar gražesni pinigai: 45 tūkstančiai eurų 2021 metais, beveik 100 tūkstančių eurų 2022 metais ir daugiau nei 100 tūkstančių eurų 2023 metais. Iš viso – apie 246 tūkstančius eurų per trejus metus. Daugiau nei 30 tūkstančių eurų buvo išmokėta asmeniškai Dainiui Žalimui. Informacijos apie lėšų panaudojimą ir konkrečius rezultatus metinėse ataskaitose, kritikų teigimu, praktiškai nėra. Oficialiai tai vadinama veiklos ataskaita. Iš esmės – tuščias lapas su parašu.

Pinigai atkeliavo per valstybės įstaigą „Demokratijos rėmimo fondas“, kuri 2021 metais Dainiui Žalimui skyrė pirmąjį 45 tūkstančių eurų finansavimą. Šio fondo steigėjas ir dalininkas yra viešoji įstaiga „Rytų Europos studijų centras“, dabar vadinama Geopolitikos ir saugumo tyrimų centru, kuriam vadovauja Linas Kojala.

2021 metais, kai pinigai pasiekė Dainių Žalimą, centrui vadovavo Vladimiras Laučius. Centro dalininkai yra Vilniaus universitetas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Valstybės institucijos finansuoja fondo steigėją, fondas finansuoja Dainių Žalimą. Grandinė trumpa, skaidrumo – nė užuominos.

Dabar pažvelkime į personažus. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas – tai įstaiga, susijusi beveik su kiekvienu šios istorijos veikėju. Ten dėsto Linas Kojala. Ten pat dėsto Konstantinas Andrijauskas, išgarsėjęs dėl incidento su plakato plėšymu. Ten mokėsi Aivaras Žukauskas, kuris nuo 2023 metų vadovauja tam pačiam „Demokratijos rėmimo fondui“, suteikusiam Dainiui Žalimui pirmąjį finansavimą. Ten pat mokėsi ir Karolis Žukauskas, Vilniaus mero patarėjas.

Ar Aivaras Žukauskas ir Karolis Žukauskas yra giminaičiai? Dokumentai to nepatvirtina. Tačiau abu Žukauskai – abu iš to paties Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto, abu patenka į tuos pačius finansinius srautus ir institucines struktūras.

Dar vienas detalus epizodas. Dainiaus Žalimo žmona Ingrida Danėlienė-Žalimienė, pagal jo paties deklaraciją VRK, yra Europos humanitarinio universiteto katedros vedėja. Tas pats Europos humanitarinis universitetas yra vienintelis viešosios įstaigos „Teisės ir demokratijos centras“ steigėjas ir dalininkas. 2024 metų lapkritį, praėjus keliems mėnesiams po to, kai Dainius Žalimas vadovavimą perdavė Airai Keturakienei, Konstitucinio Teismo skyriaus vedėjai, tas pats universitetas priėmė sprendimą likviduoti įstaigą.

Steigėjas, kurio katedros vedėja yra buvusio centro vadovo žmona, nusprendžia likviduoti organizaciją praėjus keliems mėnesiams po to, kai ši istorija patraukė didesnį visuomenės dėmesį. Sutapimas, žinoma.

Dėl visos šios istorijos Baltarusijos demokratinio forumo vadovas Valerijus Cepkalo jau kreipėsi į Lietuvos FNTT su prašymu patikrinti, ar lėšos buvo panaudotos pagal numatytus tikslus. V. Cepkalo tai formuluoja tiesiai: pelnytis iš baltarusių tautos kančių yra nepadoru. Su juo galima nesutikti daugeliu klausimų, tačiau šiuo atveju klausimas yra vietoje ir laiku.

Problema ne ta, kad Dainius Žalimas dirbo Baltarusijos tema. Problema yra tai, kaip buvo organizuotas šis darbas: vienas žmogus, viena įstaiga, be akivaizdžių rezultatų, su daugiau nei dviejų šimtų tūkstančių eurų finansavimu, kuris atėjo per įstaigų tinklą, kur visi yra susiję vieni su kitais per tuos pačius universitetus, fondus ir pareigas.

Kai sistema atrodo taip, klausimas kyla jau ne dėl vieno paimto euro. Klausimas – kas leido sukurti tokią sistemą ir kodėl niekas jos nepatikrino anksčiau.

Demokratija kaip verslas klesti ten, kur neužduodami klausimai.