V. Landsbergio mirtinas bučinys(14)

Neseniai nušurmuliavusi konservatorių „demokratijos šventė“ buvo gera proga mąstančiai visuomenės daliai dar kartą įsitikinti, kokia prasta yra demokratijos būklė Lietuvoje.

Demokratiją norime matyti, visų pirma, kaip veikiančią valstybės valdymo formą, kurioje turi teisę dalyvauti visi piliečiai, o ne išblukusią iškabą, kuri lieka kaboti ant ištuštėjusių tautos namų fasado.

Demokratija reiškia, jog piliečiai turi teisę dalyvauti valstybės valdyme tiesiogiai arba per savo išrinktus atstovus, tačiau dažnai ši teisė prisimenama tik politologų pasisakymuose.

Beveik trečdalis lietuvių, kurie jau yra emigracijoje, šios teisės nebepuoselėja. Teiginys Konstitucijoje, jog „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ skamba tarsi reliktas iš tolimos praeities.

Šiandien visuomenė tarsi stumiama tolyn nuo pamatinių demokratijos principų suvokimo ne be vis labiau degraduojančio „politikos elito“ pastangų. (Šia prasme, „politikos elitas“ yra nebūtinai įsitvirtinęs veikiančioje Vyriausybėje ar parlamentinėje daugumoje.)

Realiame politiniame vyksme šių principų su žiburiu nerasi. Čia veikia savotiškas demokratijos mutantas – „dozuojamoji demokratija“, kurioje leidžiama reikštis tik atskiriems personažams, padedantiems užtikrinti absoliutų valstybės aparato ir privilegijuotų valdančiųjų grupių sukurtos valdymo sistemos viešpatavimą.

Išlikimo būsenos stabilumas ir tęstinumo užtikrinimas – svarbiausias valdžios aparato rūpestis, nes laisvi rinkimai – savivaldos, parlamento ar prezidento – yra potencialiai pavojingi. Oligarchija ir jos interesus aptarnaujanti žiniasklaida turi itin kruopščiai prižiūrėti ir kontroliuoti visus su tuo susijusius procesus.

Rinkimų priežiūrai yra pašauktos ir pagal lojalumo kriterijus sudarytos valstybės institucijos: Vyriausioji rinkimų komisija, kuri yra tik tariamai nepolitizuota, visuomeninis transliuotojas, kuris neva laiduoja visuomenės „teisę žinoti tiesą“ bei specialiai sukonstruota teisės aktų sistema ir kiti politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės mechanizmai.

Lietuvos politikos įvairovė yra absoliučiai nustekenta, o žmonės įvairiausiais būdais kvailinami per žiniasklaidos priemones, diegiant mintį, jog šiame lauke nebegali iškilti nieko naujo ir originalaus. Be to, visuomenė reguliariai yra bandoma profilaktiškai „paskiepyti“ nuo tariamo nacionalizmo ir populizmo epidemijos grėsmės.

Pavargę sisteminės politikos veikėjai „neša sunkų jungą“ tam, kad spontaniškai atgiję visuomenės demokratiniai instinktai netikėtai neiškeltų naujų lyderių, idėjų bei valstybės raidos strategijų ir nenušluotų į istorijos sąvartyną susireikšminusio dabartinio elito „nuopelnų“.

Net „patriarchas“ turi akylai stebėti šį „politikos procesą“ ir stengtis, kad partijos paveldėtojo regalijos būtų perduotos iš rankų į rankas, kad neatsitiktų taip, jog kažkam kiltų pagunda praskleisti „valdymo“ užkulisius ir miniai sušukti, jog „karalius visą laiką buvo nuogas“.

Lietuvoje lyg pamėklė vis labiau ima dominuoti konservatorių partijos viršūnių „išprievartauta demokratija“, kurioje slepiasi užvaldytų arba užvaldomų pagrindinių valstybės institucijų mechanizmai, kaupiasi manipuliacijos finansais ir teisėsaugos struktūrų galia, neteisėtas disponavimas įvairių registrų informacija, daroma įtaka žiniasklaidos priemonėms.

Ši „demokratija“ yra orientuojama taip, kad per rinkimus prie „balsavimo urnų“ negalėtų įvykti nenumatyti ir šiai politinei grupuotei nepalankūs dalykai.

Dėl šios priežasties kasdienė „politika“ yra persotinta įvairiomis manipuliacijomis viešojoje erdvėje, kurių tikslas nukreipti visuomenės dėmesį į šalutinius ir mažareikšmius dalykus, profanuoti socialinius ir ekonominius klausimus, eskaluoti ir provokuoti grėsmes nacionaliniam saugumui.

Šioje plotmėje ypač ryškiai matomi kovos su korupcija ir neteisėtu praturtėjimu elementai, kurie iš tiesų dažnai pasireiškia tik atskirų politikų pasisakymuose, o iš tiesų turi kompensuoti visuomenės interesą ištirti tikras politines ir finansines aferas, kurioms buvo diriguojama iš valdžios kabinetų.

Žiniasklaidos alkis skandalingoms istorijoms ilgiems metams yra patenkintas vadinamaisiais „rezonansiniais politinės korupcijos tyrimais“ ir „amžiaus bylomis“, kurių medžiaga pirmiau pasiekia socialines medijas nei teismų kanceliarijas.

O tikrosios praėjusio šimtmečio pabaigos ir šio amžiaus politinės aferos, kurios buvo įvykdytos brutalaus politinio prastūmimo būdu visuomenės akyse, pavyzdžiui: valstybės įmonių turto abejotina privatizacija, sklypų dalybos, „Mažeikių naftos“ strateginės investicijos, Ignalinos atominės elektrinės uždarymas, suskystintųjų gamtinių dujų terminalo epopėja, bankų likvidacija ir dar daug kitų „akcijų“, kurių visų nėra prasmės minėti, lieka tik retorinių pasvarstymų lygyje. Laikas ir senatis čia visagaliai...

Valstybės antikorupcinė politika tėra tik figos lapelis pridengti įtakingų valdančiųjų grupuočių įtakai ir teisėsaugos institucijų surinktos informacijos panaudojimui politiniams tikslams.

Visuomenę bandoma įbauginti nuolatine grėsme iš Rusijos ir „nuraminti“ trijų karinių miestelių statybomis iš žmonių „suaukotų“ asignavimų krašto apsaugai.

Ši eskaluojama karinės grėsmės baimė suponuoja galimybę visuomenei besąlygiškai susitaikyti su valdžios saugumo priemonių politika, biudžeto išlaidų didinimu karinėms reikmėms ir pilietinių teisių suvaržymu.

Konservatorių „demokratijos šventės“ preliudija, lyg puota maro metu, buvo persmelkta priešų paieška ir žmonių supriešinimu. Niekas, šiukštu, negali pretenduoti dalyvauti Respublikos Prezidento rinkimuose, jeigu jo kandidatūra kaip nors galėtų kelti abejonių dabartinės prezidentinės linijos architektams.

Maža to, jog žiniasklaidos priemonių pagalba pirminių rinkimų iškėlimas į nacionalinį lygmenį buvo akivaizdus demokratinių rinkimų tvarkos ir skaidrumo principų nepaisymas, tai buvo apgailėtinas plagiatas, „pasiskolintas“ iš Jungtinių Amerikos Valstijų politinės sistemos, kuri gerokai skiriasi nuo mūsiškės, nė vienas rinkimų „prievaizdas“ ar politologas nedrįso nė amtelėti.

Jungtinėse Amerikos Valstijose beveik visą jų egzistavimo laikotarpį veikia dvipartinė sistema, kurioje visų lygių renkamiems pareigūnams išrinkti rengiami pirminiai rinkimai atskirose valstijose, išrenkami visuotinių rinkimų kandidatai. O Lietuvoje veikia europinė daugiapartinė sistema, kurioje galioja kitokios taisyklės. Visiems galbūt ir galioja, tačiau ne konservatorių vedliams...

Pirmąja šio keisto spektaklio auka tapo Vygaudas Ušackas, viešumoje didmeistriškai padarytas Kremliaus agentu. Konservatorių partijos narys, buvęs užsienio reikalų ministras, profesionalus diplomatas – Lietuvos ambasadorius Vašingtone, Europos Sąjungos atstovas Rusijoje, patyręs užsienio politikos žinovas, žmogus, žadėjęs grąžinti Lietuvai viltį, jau iš anksto buvo pašalintas iš rinkimų starto.

Mirtinas V.Landsbergio bučinys buvo skirtas ir kitai pretendentei į Respublikos Prezidento postą – Ingridai Šimonytei, kurios politinis likimas šiuo „palaikymu“ taip pat buvo nulemtas dar tą patį sekmadienio vakarą...

Būsimieji Respublikos Prezidento rinkimai, iki kurių dar yra likę pusė metų, jau dabar konservatorių partijos yra paversti tikru politikos farsu.

Naujausi

Rusijos raketų skeveldros – Lietuvos ambasados kieme: šito nepaliksimeKaras ir taika · 2026-08-01Medininkų žudynės ir Landsbergio nusivylimas: kas buvo užsakovas?Politika · 2026-08-01Landsbergis: vieni abejingai dairosi, užsiima savo versliukais ir šaiposi iš tėvynės, o kiti tebėra sargybojeNuomonės · 2026-08-01Ukraina laimi – V. Zelenskis paskelbė naujus karo nuostolių skaičiusPasaulis · 2026-08-01