Z. Vaišvilos spaudos konferencijos „Lietuvа parduodama. Ginamės referendumu” vaizdo įrašas

Pranešimo vaizdo įrašas:



Atsakymai į klausimus:



Š. m. sausio 23 d. spaudos konferencijoje Seime pateikiau informaciją apie melą dėl euro įvedimo – Lietuva tai daro ES reikalavimu, o euro įvedimas be organizacinių ir propagandinių išlaidų kainuos 800 mln. eurų (apie 2,76 mlrd. litų) pirminį įnašą bei 5 mlrd. eurų (apie 17,2 mlrd. litų) vertės vekselį, skirtą euro stabilizavimo mechanizmų fondui, įsteigtam 2012 m. euro zonos valstybėms gelbėti. Šiuos 5 mlrd. eurų ES turės teisę pareikalauti apmokėjimui bet kuriuo metu. Lietuvos banko valdomos mūsų valstybės užsienio atsargos (piniginės lėšos, auksas, vertybiniai popieriai 2013-12-31 – 8,468 mlrd. JAV dolerių) Lietuvai tapus euro zonos nare užtikrins jau ne litą, o eurą. Dar 43 mln. eu­rų Lie­tu­vos ban­kas įneš į Eu­ro­pos cen­tri­nio ban­ko ka­pi­ta­lą. Euras kaip ir JAV doleris jau emituojami ir be realaus šių valiutų padengimo. Priminsiu Danijos užsienio reikalų ministro H. Nielseno nuomonę …mes privalome lakytis atokiau nuo euro. Tai ne visai patikimas projektas.). Sugriuvus nepatikimai euro zonai ar dėl kitų priežasčių Lietuvai dar kartą įsivedant litą, visų šių lėšų sugrąžinimas nenumatytas. Skrydis į vieną pusę.

Sausio 23 d. tylomis ir be tautos referendumo Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Prezidentės 2011-09-26 dekretu Nr.1K-825 pateiktą Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 136 str., kiek tai susiję su stabilumo mechanizmu, taikytinu valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro, pakeitimą, priimtą 2011-03-25 Europos Vadovų Tarybos sprendimu 2011/199/ES. Atsižvelgdamas į Europos Komisijos ir Europos Centrinio Banko (ECB) nurodymus, mūsų Seimas pakeitė Lietuvos banko ir Valstybės kontrolės įstatymus. Lietuvos banko balanse apskaitomas ir patikėjimo teise valdomas turtas, įskaitant ir nekilnojamąjį turtą, tampa ne valstybės, o Lietuvos banko nuosavybe, kuriuo šis gali laisvai disponuoti. Lietuvos bankas tampa sudedamąja Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) dalimi ir jos (ne Lietuvos!) tikslų siekia bei uždavinius vykdo, vadovaudamasis ECB gairėmis ir nurodymais tiek, kiek tai neprieštarauja ES ir ECB teisės aktams. Visų ES dokumentų turinys yra su „išplautu“ centro ir valstybių narių funkcijų pasiskirstymu – lyg ir savarankiški esame, bet vykdome centro sprendimus, kurių įtakoti realios galimybės neturime. Pereinamuoju laikotarpiu Lietuvos bankas turės atstovą Valdytojų komitete, kuris vėliau bus panaikintas, o apie būsimą valstybių narių panaikinimą lapkričio mėnesį Vilniuje paskelbė pats ES prezidentas. Pagal ES Pinigų politikos direktyvą ECBS laikys ir valdys visas Lietuvos užsienio atsargas (5 str.), o ECB išimtinai duos leidimus išleisti banknotus (105a str.). Todėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnis, nustatantis, kad ir Lietuvos bankas turi teisę leisti pinigus, po euro įvedimo taps parodija.

Tad Lietuvai įeinant į euro zoną Lietuvos bankas į ECBS keliauja su visu mūsų valstybei iki š. m. sausio 23 d. priklausiusiu turtu. Valstybės kontrolė nebegalės duoti privalomų nurodymų Lietuvos bankui, jo valdybai, šio banko tarnautojams – ji galės tik atlikti Lietuvos banko auditą, bet ne ECBS ir Eurosistemos uždavinių vykdymą. Įprasta – visi eurobiurokratai veikia be jokios atsakomybės. Tyčiojantis iš Lietuvos šis įstatymų paketas pavadintas Lietuvos banko nepriklausomumo įstatymu.

Sausio 23 d. Seime svarstymui pateikti Vyriausybės patvirtinti įstatymų projektai: Euro įvedimo įstatymo ir įstatymo, kuriuo pripažįstami netekę galios įstatymai dėl Lietuvos Respublikos pinigų ir pinigų išleidimo, piniginių vienetų pavadinimo bei jų dydžių pakeitimo ir vartojimo įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose, taip pat ir Lito patikimumo įstatymas. Belieka techniniai klausimai. Tam, matyt, sušauks dar vieną neeilinę Seimo sesiją. Visa tai Seimas nutarė beveik vienbalsiai (tik po vieną Seimo narį buvo balsavusį prieš ar susilaikiusį, „už“ balsavo po 100–101 Seimo narį).

Visa tai vyko tyliai, tyliai. Garsiai kalbėta tik apie euro „privalumus“. Lietuvos bankas mano, kad iki 2022 m. Lietuvos vidutinis metinis BVP lygis prisijungus prie euro zonos bus 1,8–1,9 % didesnis nei euro neįsivedus, t. y. iki 2 mlrd. Lt, kasmet taupysime 140 mln. Lt konvertavimo išlaidų. Dėl šio „rezultato“ atsisakome lito – paskutinio savo ekonomikos esminio valdymo sverto, pradžiai euro zonai atiduodame užsienio atsargas, mokame 20 mlrd. Lt, vėliau – tiek, kiek centras nutars. 2011 m. eurą įsivedusi Estija padvigubino savo valstybės skolą, o pagal „Eurostat“ duomenis 2013 m. turėjo didžiausią metinę infliaciją (+2,1%) iš visų euro zonos narių, kainos augo iki 25 %. Kitų ES šalių metinė infliacija nesiekė 1 %.

Tačiau labai triukšmaujama dėl valdžios paniškai bijomo referendumo, kuriuo spręsime ne tik žemės nepardavimo užsieniečiams, bet ir klausimus dėl 100000 Lietuvos piliečių referendumo iniciatyvos teisės ir Konstitucijos keitimo tik referendumu. Siekiant išvengti šio referendumo VRK ir konservatoriai savaip aiškina sausio 24 d. Konstitucinio Teismo sprendimą dėl 2005 m. įstatymo dėl Konstitucijos 125 str. pakeitimo atsisakant išimtinės Lietuvos banko teisės emituoti pinigus. Jie „užmiršo“, kad referendumas bus ne tik dėl žemės, bet ir dėl valstybės valdymo sugrąžinimo tautai.

Konstitucinio Teismo nuomone, Konstitucijos pataisomis negalima pažeisti Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darnos, paneigti Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, jei jų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis, taip pat negalima daryti Konstitucijos pataisų, kuriomis, atitinkamai nekeičiant Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“, XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų, būtų nustatomas joms priešingas konstitucinis teisinis reguliavimas.

Visų pirma, teismas pasisako tik dėl ginčo dalyko, t. y. dėl Konstitucijos 125 str. pakeitimo teisėtumo, bet ne dėl žemės referendumo klausimo. Teismas ir Seimas pasisakė euro įvedimo klausimu. Tačiau euras dar neįvestas, o mūsų stojimo į ES sutartyje nenumatyta šio įvykio data. Beje, keista skaityti teismo nuomonę, kad ši pataisa priimta neteisėtai, bet teismas ją palieka galioti. Taip „toli“ galime nukeliauti – pirmiau bet kokiu būdu, kad ir neteisėtai, pakeiskime Konstituciją, o po to viskas bus teisėta! Manau, kad tai jau neturi nieko bendra su teise. Tai tik noras išsaugoti „elito“ darbelius. Beje, negirdime Seimo nuomonės ir dėl sambūrio „Patirtis“ 2012-12-02 kreipimosi į Seimą dėl neteisėtai įvykdyto Konstitucijos 47 str. (draudimo Lietuvos žemę parduoti užsieniečiams, paliekant išlygą tik Lietuvos akredituotoms užsienio valstybių ambasadoms) pakeitimo – 2003-03-20 už tai balsavo tik 90 Seimo narių, t. y. mažiau kaip ¼ Seimo narių.

Antra, Konstitucijos 102 str. suteikia teisę Konstituciniam Teismui spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, bet nesuteikia teisės spręsti apie referendumo sprendimą dėl Konstitucijos keitimo. Tam ir yra referendumas, kad jo būdu tauta keistų Konstituciją – būsimų nuostatų Konstitucijoje nėra. Todėl Konstitucija (tuo labiau Konstitucinis Teismas) negali riboti tautos teisės referendumo keliu keisti Konstituciją, nors referendumo rezultatus atitinkamu įstatymu privalo įgyvendinti Seimas. Konstitucijos pakeitimus Lietuvos valdžia privalės įgyvendinti – jei reikia, nustatyta tvarka keisti ir tarptautinius įsipareigojimus. Tarptautinės teisės subjektams nesuteikta teisė būti aukščiau mūsų tautos valios. Jei juos nepavyks pakeisti derybų būdu, tai derybų rezultatus ar kitą sprendimą mūsų valdžia gali tik pateikti tautai dar kartą spręsti referendumo būdu. 2012 m. Islandija priėmė tautos atstovų ruoštą Konstituciją ir atsisakė dengti bankų nuostolius užsienio investitoriams, o Vengrija priėmė naują Konstituciją, įtvirtinančią Vengrijos centrinio banko nepriklausomybę ne nuo savo valstybės (kas sausio 24 d. nutiko Lietuvoje), o nuo užsienio įtakos. Vengrai nepasisakė už euro įvedimą ir pasisakė tik už simbolinį 1 ha žemės pardavimą užsieniečiams. Šių šalių tautų valią priverstos gerbti ES, kitos šalys. Vengrija neišmesta iš ES, o kitos šalys nenutraukė diplomatinių santykių su Islandija. Ir ES šalys turi Konstitucijas, gerbia jas ir savo tautas.

Trečia. Priminsiu, kad 1991-02-11 Lietuvos Respublikos Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“ nustato, jog Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas (Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika) gali būti pakeisti tik tuo atveju, jei už tai pasisako ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę. Tačiau 2003 m. gegužės 10, 11 d. referendume dėl Lietuvos stojimo į ES dalyvavo tik 63,37 % visų balso teisę turinčių rinkėjų, iš kurių 89,95 % balsavo už stojimą, t. y. tik 57 %, o ne privalomi 75 % visų rinkėjų. Už Lisabonos sutarties ratifikavimą Seimas tautai balsuoti savavališkai neleido. Tad argumentų derėtis su ES dėl teisėtų Lietuvos piliečių lūkesčių patenkinimo Europos Sąjungoje daugiau nei pakanka. Reikia tik noro tai daryti.

Ketvirta, ir bene svarbiausia, į ką sausio 24 d. LRT laidoje „Panorama” dėl Konstitucinio Teismo šio sprendimo nusivylimu sureagavo Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas J. Sabatauskas – teismas nustatė, jog pagal Konstituciją Seimo komitetai, atskiri Seimo nariai neturi teisės pateikti Seimui svarstyti Konstitucijos keitimo įstatymo projekto, kuris iš esmės skirtųsi nuo ne mažesnės kaip 1/4 visų Seimo narių grupės pateikto Konstitucijos keitimo įstatymo projekto, t. y. keisti siūlomo konstitucinio teisinio reguliavimo apimtį, siūlyti iš esmės kitokias konstitucinio teisinio reguliavimo priemonės siekiamam tikslui pasiekti, keisti siūlomą Konstitucijos nuostatą. Mat Konstitucijos 68 str. nustatyti įstatymų leidybos iniciatyvos subjektai (Seimo nariai, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, 50 tūkstančių piliečių) yra iš esmės kitokie, negu Konstitucijos 147 str. nustatyti subjektai, turintys iniciatyvos teisę siūlyti keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją (ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų). J. Sabatauskas suvokė pavojų, kurio nepamatė VRK ir konservatoriai – Seimas neturi teisės stabdyti referendumo sprendimų ar juos keisti! Konstitucinis Teismas pašalino esminę kliūtį Tautai susigrąžinti valstybės valdymą iš atstovaujamosios valdžios – Seimas, priimdamas įstatymą dėl Konstitucijos keitimo įgyvendinant referendumų sprendimus, neturi teisės juos keisti! Ačiū Teismui! Pavykus šiam referendumui, šią teisę beturėtų tik ne mažiau kaip 100 tūkstančių rinkėjų.

Penkta. Pagal Konstitucijos išaiškinimą ir 1994-07-22 Konstitucinio Teismo nutarimą referendumo iniciatoriai referendumui gali teikti net Konstitucijai prieštaraujančias nuostatas, o Seimas gali tik konstatuoti tokį faktą ir savo išvadą paskelbti visuomenei, bet neturi teisės neskelbti referendumo.

Žiniasklaida nutylėjo apie kitą labai svarbų įvykį – sausio 23 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paskelbė nutartį byloje Nr.R¹⁴⁶-4/2014, palikęs nenagrinėtu 13-os referendumo iniciatyvinės grupės (RIG) narių skundą dėl 2014-01-14 VRK sprendimų, kuriais neaišku ką nusprendė VRK. Aišku tik tiek, kad šiais sprendimais VRK vėluodama nutarė RIG perduoti dar per 2000 įrašų dėl referendumo paskelbimo jų neesminiams trūkumams šalinti. Teismas šį skundą, kaip ir skundą dėl 2013-12-14 VRK sprendimo dėl referendumo, paliko nenagrinėtu, tačiau nustatė labai svarbius dalykus:

„VRK 2014 m. sausio 14 d. Sprendimas1 ir Sprendimas2 Iniciatyvinei grupei yra rekomendacinio pobūdžio. Ji yra laisva apsispręsti, ar pasinaudoti Komisijos pasiūlyta galimybe pašalinti šiuose sprendimuose nurodytus neesminius trūkumus.“, t. y. RIG gali šalinti įrašų trūkumus savo nuožiūra, nebūtinai sutikdama su VRK nuomone, bet kada reikalauti VRK priimti galutinį sprendimą.

„Byloje nustatyta, kad VRK 2014 m. sausio 7 d. aktu perdavė Iniciatyvinei grupei neesminių trūkumų šalinimui 4114 formų (iš Sprendimu Nr. Sp-150 nustatyto neesminių trūkumų skaičiaus – 10481), t.y. tokį skaičių, kuris trūkumų pašalinimo atveju būtų pakankamas pripažinti, kad surinkta pakankamai parašų paskelbti referendumą.“ T. y. teismas konstatavo, kad nustatytu laiku (š. m. sausio 7 d., t. y. vėluojant 1 d.) perdavusi RIG neesminių trūkumų šalinimui tik 4114 įrašų iš 10481 įrašų, kuriuos ji privalėjo perduoti pagal 2013-12-14 VRK sprendimą, VRK laikėsi nuostatų, jog po likusių 6367 įrašų (10481 - 4114 = 6367) palyginimo su gyventojų registro duomenimis VRK pati juos laiko tokiais, kurių neesminiai trūkumai pašalinti. VRK atstovai teisme pripažino, kad nežino, kodėl VRK laiku neperdavė daugiau įrašų trūkumams šalinti, tik paaiškino, jog dėl likusios šių įrašų dalies VRK nepriėmė jokių sprendimų. Jų ir priimti nereikėjo – pagal VRK 2013-12-14 sprendimą nustatytas 10481 įrašas, kurių neesminius trūkumus reikia šalinti, o pagal 2014-01-03 VRK sprendimą patvirtinta šio veiksmo metodika, po kurios pritaikymo VRK perdavė RIG tik tuos įrašus, kurių trūkumus beliko pašalinti.

Todėl po 4114 įrašų patikrinimo (RIG pašalino šių įrašų trūkumus 3436 atvejais) manau, kad laikas VRK patikrinti šiuos 3436 atvejus ir priimti galutinį sprendimą – patvirtinti, kad 300000 įrašų yra tinkami, ir kreiptis į Seimą dėl referendumo paskelbimo. Sausio 29 d. RIG pateiks ir šių virš 2000 įrašų neesminių trūkumų šalinimo rezultatus.

Paaiškėjo, kad VRK, remdamasi 2014-01-24 Konstitucinio Teismo sprendimu, paruošė sprendimo projektą dėl 2013-08-22 VRK sprendimo įregistruoti referendumo iniciatyvinę grupę panaikinimo ir surinktų įrašų tikrinimo nutraukimo. Nekreipiamas dėmesys net į tai, kad be žemės yra ir kiti šio referendumo klausimai, neturintys nieko bendro su ES. Be abejo, dauguma VRK narių įvykdys savo partijų ir valdžios norus palaidoti šią iniciatyvą. Tikiuosi, kad jie supranta, ką daro. Referendumo klausimas atsidūrė įvykių smaigalyje.

Mums būtina ne skaldytis, o visiems drauge ginti teisę į Konstitucijos 4 str. nustatytą aukščiausią suverenią galią Tautai vykdyti tiesiogiai. Jau privalome mąstyti, kaip įgyvendinti ir Konstitucijos 3 str. nuostatą - niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Kai tai daro valdžia, belieka tik sulaukti kurstomų neramumų. Vieši konservatorių pareiškimai, beatodairiškai ir be argumentų kaltinant antivalstybine visus, kurie siekia sugrąžinti Tautai teisę pačiai spręsti, ko ji nori, o saujelei išrinktųjų, yra akivaizdžiai provokaciniai. Šios veikos turi būti vertinamos ir kaip galimai nusikalstamos. Priminsiu, kad Konstitucijos 147 str. 2 dalis nustato, jog nepaprastosios padėties ar karo padėties metu Konstitucija negali būti taisoma, tačiau nedraudžiama leisti įstatymus. Gal valdžia tai ir turi omenyje, siekiant užkirsti kelią referendumui tokiomis priemonėmis?

1991-02-11 LR Konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“ pasirašė Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis, kuris šį įvykį savo knygoje „Sunki Laisvė“ (1 knyga, 30-31 psl. Vilnius, Vaga, 2000) įvertino labai teisingai: …per 90 % Lietuvos plebiscite dalyvavusiųjų pareiškė tebūnie Lietuva nepriklausoma valstybė, tebūnie ji demokratinė valstybė! Ir tų žodžių, kuriuos ištarė beveik visa Lietuva, niekas kitas nebegalės atšaukti, pakeisti, paneigti. Jokia partija, jokia kariuomenė, joks prezidentas ar caras, net ir viso pasaulio gelbėjimo ar priežiūros komitetas, net ir šita mūsų Aukščiausioji Taryba, sakykim, kokiomis nors dujomis apsvaiginta ir sušaudyti prigrasinta, negalėtų priimti nutarimo, kuris teisėtai pakeistų visos tautos, vienintelio šio žemės suvereno, sprendimą. Visų Lietuvos žmonių nutarimas, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, yra aukščiausias ir galutinis, nebent jie patys rytoj balsuotų priešingai, o to jau gal nesitikėtų nė velionis Molotovas. Tai kertinis akmuo, kuris šiandien ja padėtas į konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus. Ant jo statysime teisinę valstybę su žmonių rinkta valdžia, kuri pati yra pavaldi įstatymui.“

Tačiau V. Landsbergis kažkodėl pamiršo, jog jo pasirašytoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurią 1992-10-25 referendumu priėmė mūsų tauta, pamiršo, kad žodis Tauta rašomas iš didžiosios raidės. Todėl noriu V. Landsbergio paklausti, ar jis sąmoningai viešai tyčiojasi iš mūsų piliečių, pravardžiuodamas juos? Išsilavinęs žmogus turėtų suprasti, kad tai yra ne tik jo nepagarba juo patikėjusiems mūsų piliečiams, bet ir pačiam sau, jo 1993 m. įkurtai konservatorių partijai ir 2009 m. jo tautai pasiūlytai būsimai Respublikos Prezidentei D. Grybauskaitei? Konservatorius ir D. Grybauskaitę rinko Lietuvos piliečiai, kuriuos pykčio nebetvardantis V. Landsbergis viešai vadina runkeliais, gazpromininkais, rusų agentais, kvailiais, kurdupeliais, vaikų darželiu, šliužais, pankomis. Priminsiu, kad 1988 m. lapkrityje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininku V. Landsbergį rinkome ir dėl to, kad jis aktyviai gynė Lietuvos žemę, kurią dabar jis viešai vadina usnyne. Gal europarlamentaras V. Landsbergis atsiribojo nuo priesaikos Lietuvos Respublikai? Beje, Lietuvoje rinkti europarlamentarai privalėtų prisiekti Lietuvos Respublikos Konstitucijai mūsų Seime, o jų rinkimo įstatymas keistinas, nustatant ir įpareigojant juos veikti Europos parlamente kaip vieningą Lietuvos delegaciją, o ne būti neegzistuojančių partijų frakcijų nariais jame. Sakysite, kitoks ten reglamentas – diskutuokite ir keiskite jį, nes laikas apsispręsti, ar ES nori būti stipri kaip stiprių valstybių sąjunga, ar ji nori likviduoti valstybes nares.

Grįžkime prie sausio 23 d. įvykių Seime, kada Prezidentės iniciatyva Seimas patyliukais ir be tautos valios beveik vienbalsiai nutarė atiduoti esminę valstybės suvereniteto dalį Europos Sąjungai – litą ir Lietuvos banką, dešimtis milijardų litų, t. y. visiškai praskolinti ir faktiškai likviduoti mūsų valstybę. Tam, kad tai padaryti pagal Briuselio euro biurokratų nurodymus nuo 2015 m. pradžios, mūsų valdžia meluoja tautai ir apie eurą, ir apie valstybės turimas lėšas. Aukoja net pensininkų ir kultūros, vidaus reikalų darbuotojų interesus – turi, bet nemoka jiems sukauptus 1,29 mlrd. litų. Mat finansų ministerijos prisipažinimu, Briuselis neleidžia šių lėšų naudoti ne euro įvedimo poreikiams. Tai ne tik amoralu. Forsuotai vykdomas Lietuvos pardavimas. Neatsako valdžia, kodėl euro neįsiveda Jungtinė Karalystė, Švedija, Danija Lenkija, Čekija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Kroatija, kodėl nederina veiksmų su šiomis šalimis? Neturi, ką atsakyti, nes tik klusniai ir paslapčiomis vykdo ES euro biurokratų nurodymus, neklausia juos rinkusių Lietuvos piliečių nuomonės.

Todėl viešai klausiu, kuo šis Seimas skiriasi nuo 1940 m. Lietuvos liaudies Seimo, o prezidentė Dalia Grybauskaitė - nuo prezidento Justo Paleckio? Paaiškinkite – aš kažko nebesuprantu. Prezidentės D. Grybauskaitės vadovaujama valstybė nebaudžiamam A. Paleckiui ir jo bendražygiui – kruvinos Alfa-grupės vadui M. Golovatovui leidžia atvirai tyčiotis iš mūsų valstybės ir Sausio 13-ąją žuvusiųjų, jų artimųjų, laisvės gynėjų. V. Landsbergis 2012 m. sausio 12 d. Seime savanorių akivaizdoje užsipuolė mane dėl pareiškimų prokuratūrai. Mat persekioju A. Paleckį. Tačiau D. Grybauskaitę, po Kovo 11-osios karjerą tęsusią perversmininko M. Burokevičiaus vadovaujamoje LKP/TSKP ir nevykdžiusią Lietuvos Vyriausybės sprendimo Vilniaus aukštąją partinę mokyklą, kurioje veikė ideologinis perversmininkų štabas, perduoti Lietuvai, V. Landsbergis siūlo ir siūlo rinkti Lietuvos Prezidentu. Tarybų Sąjunga 1940 m. bent išoriškai maskavo savo tikruosius tikslus Lietuvos atžvilgiu. Tuo tarpu šiandien mūsų valstybė akyse tirpdoma pagal ES Prezidento H. Von Rumpėjaus atvirai Vilniuje lapkričio mėnesį paskelbtą ES tikslą - tautų ir valstybių turi nelikti. Bent atskleiskite, kas šiandien Lietuvoje yra naujieji Dekanozovas ir Pozdniakovas – lengviau susigaudysime, ko dar tikėtis. Bijote? Taip. Ir manote, kad viskas tik pinigais perkama, o mūsų piliečiai nieko nesupranta? Kas jums, būreliui „teisiųjų“, suteikė teisę viską spręsti Lietuvos piliečių vardu ir dar tyčiotis iš jų?