Albanijos nepriklausomybei - 100 metų

Ši diena, lapkričio 28-oji, kiekvienam albanui, kurių pasaulyje yra apie 7 milijonus, yra didžiulė šventė. Lygiai prieš 100 metų Albanija paskelbė Nepriklausomybę ir atsiskyrė nuo Osmanų imperijos. Tiesa, po to jos dar laukė nemaži išbandymai.

Albanija – labai sena valstybė, kurios mums pažįstamas pavadinimas greičiausiai kilęs iš indoeuropiečių prokalbės žodžio *albho-, reiškiančio „baltas“. Tikriausiai tai reiškia snieguotas Albanijos kalnų viršūnes. Aukščiausias kalnas Albanijoje – Korabas – yra 2764 m aukščio.

Albanijos istorija žinoma nuo maždaug 3000 m. pr. Kr., aprašyta ilyrų, graikų, romėnų šaltinių. Romos imperijai priklausiusi Albanija IX a. tapo Bulgarų imperijos dalimi. 1272-1368 metais egzistavo nuo Sicilijos karalystės priklausoma kaip protektoratas Albanijos karalystė. Vėliau ją užkariavo Serbijos imperija, po to – Osmanų imperija. Nuo 1478 iki 1912 metų Albanija buvo okupuota turkų osmanų.

1914-1925 ir 1928-1939 metais Albanija tapo nepriklausoma karalyste, 1925-1928 metais spėjo pabuvoti ir respublika. 1939-aisiais ją okupavo fašistinė Italija. Po karo, 1944-1992 metais, šalis tapo Albanijos liaudies socialistine respublika, kurią net keturis dešimtmečius valdė Albanijos komunistų partijos lyderis Enveris Hoxha (Hodža; 1908-1985). Izoliuota valstybe tapusi Albanija turėjo savą ideologiją – hodžaizmą, savitą marksizmo, leninizmo, stalinizmo ir maoizmo variantą. E. Hodža griežtai pasmerkė Nikitą Chruščiovą dėl to, kad šis „nuvertino“ Josifo Stalino „nuopelnus“. Taip Albanijos Darbo partijos (taip vadinosi valdančioji partija) vėliavoje atsirado J. Stalinas. Vėliau E. Hodža pasmerkė TSRS invaziją į Čekoslovakiją.

Albanija pagarsėjo „bunkerizacija“: vidutiniškai 24 bunkeriai nuo galimo karo kvadratiniame kilometre buvo pastatyti visoje šalyje. Iš viso – per 700 000.

Tapusi vėl laisva, 1992 metais Albanija patyrė nemažą emigracijos bangą. 2009 metais ji tapo NATO nare, taip pat kreipėsi į Euroos Sąjungą, norėdama tapti ES nare.

Albanų kalba šalis vadinama Albanijos Respublika (Republika e Shqipërisë), trumpiau - - Shqipëri, Shqipëria, Shqipni, Shqipnia. Dabar šalyje gyvena 3 milijonai žmonių, iš kurių 95 proc. yra albanai, 3 proc. graikai, 2 proc. – aromanai (vlachai), romai (čigonai), serbai, makedonai. Valstybinė kalba – albanų, turinti du pagrindinius dialektus: toskų (pietuose; tai – bendrinė kalba) ir ghegų (šiaurėje; ja kalba ir Kosovo albanai). Tradicine riba tarp dialektų laikoma Škumbino  upė. Albanai – vieni didžiausių poliglotų Europoje. Daugelis laisvai šneka itališkai, angliškai, graikiškai, prancūziškai. Tarybiniais laikais daug albanų studijavo Kinijoje ir išmoko kinų kalbą.

Nors Albanijoje dauguma tikinčiųjų – musulmonai ir krikščionys, pagal 2011 metų apklausą, 70 proc. albanų savęs nepriskyrė jokiai konfesijai. 1967 metais bet kokia religinė praktika buvo uždrausta Albanijoje, tokiu būdu šalis tapo vienintele ir pirmąja konstituciškai ateistine valstybe pasaulyje. 1990 metų lapkritį šis draudimas panaikintas. Vis dėlto „Pew Research Center“ duomenimis, 2010 metais 82,1 proc. albanų praktikavo Islamą, 18 proc. – krikščionybę.

Šiandien Albanija švenčia 100 metų nepriklausomybę nuo turkų osmanų, kurie juos buvo pavergę beveik 500 metų.

Albanijos didvyris – Ismailas Kemalis (Ismail Qemali Bej Vlora, 1844-1919), įkūręs pirmąją nepriklausomą šiuolaikinę Albanijos valstybę ir tapęs jos vadovu. I. Kemalis prisijungė prie 1911 metų albanų sukilimo. 1918 metų lapkričio 28 dieną jis buvo kertinė figūra Albanijos Nepriklausomybės deklaracijoje (http://en.wikisource.org/wiki/The_Declaration_of_Albanian_Independence), paskelbtoje Vliorės (Vlorë) mieste.

Shqipëri, Gëzuar 100 vjetorin! Albanija, su 100 metų jubiliejumi!