Kodėl bijomasi teisingumo?

LR Prezidentė ir Seimas kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Seimo rinkimų rezultatų teisėtumo.

Turint tiek informacijos ir faktų apie nusižengimus, nusikaltimus rinkimų kampanijos bei pačių rinkimų metu – tai logiškas ir teisingas žingsnis. Balsų pirkimai, klastojimai, organizuotas vežimas balsuoti, rinkėjų papirkinėjimai, balsavimo detektyvai kalėjimuose ir t. t. – to pakako, kad pati VRK netvirtintų rinkimų rezultatų. Deja...

Šioje situacijoje labiausiai stebina nemažos dalies politologų, žurnalistų priešinimasis teisingumui. Visgi, tiksliau būtų – nestebina, nes jiems taip, kaip yra (tiksliau, buvo), yra gerai. Tiesiog dalis jų patys priklauso tai politinei partinei sistemai, todėl taip atkakliai ją ir gina. Kita dalis pasijaučia reikšmingais ir protingais būtent tuomet, kai tenka komentuoti tik politinės pelkės ar politinių cirkų reikalus. Dar viena dalis tiesiog vykdo politinius užsakymus ir greičiausiai ne už „ačiū“. O yra ir tokių, kurie savyje apjungia visus šiuos motyvus.

Besipriešinantys teisingumui, neigiantys nedemokratišką, nesąžiningą rinkimų pobūdį, nusikalstamą veiklą rinkimų metu ir naujų Seimo rinkimų būtinybę pateikia įvairių išvedžiojimų. Jų tiek daug paleista į viešąją erdvę, kad, manau, kai kurie reikalauja tam tikrų komentarų.

Štai, pavyzdžiui, teigiama, jog rinkimų rezultatų anuliavimas sukels šalyje politinę krizę. Tenka pastebėti, kad politinės krizės sąlygomis Lietuva gyvena ne vienerius metus. Masiniai pažeidimai ir nusikaltimai rinkimų metu tėra politinės krizės pasekmė. Galbūt dabar, skelbiant rinkimus negaliojančiais, ir yra tas paskutinis šansas pabandyti išbristi iš tos krizės. Jeigu šiuo metu nebus imtasi šoko terapijos priemonių, tai į ką tuomet pavirs rinkimai 2016 metais?

Apeliuojama į išreikštą rinkėjų valią, tačiau nutylima, kad pirmiausia tiems rinkėjams buvo suvaržyta LR Konstitucijos garantuojama laisvė gauti išsamią informaciją apie rinkimus, juose dalyvaujančias partijas, politikus, jų programas bei atimta teisė turėti pasirinkimo galimybę. Beje, pasirinkimo galimybė man primena tarybinių laikų parduotuves, kuomet po darbo į jas užėjęs rasdavai tik kanopas ir pan. Todėl nemaža dalis žmonių tiesiog ten neužsukdavo, kaip ir dabar 50 procentų rinkėjų pastoviai ignoruoja rinkimų „parduotuves“.

Nesąžiningų rinkimų rezultatai ginami, aiškinant, kad jų anuliavimas neva diskredituos Lietuvą. Tačiau pats blogiausias įvaizdis sukuriamas tuomet, kai, esant masiškiems nusižengimams ir nusikaltimams rinkimų metu (o apie tai skelbė užsienio žiniasklaida), jų rezultatai patvirtinami. Jei rinkimų rezultatai bus anuliuoti, tai tik pagerins Lietuvos įvaizdį. Vadinasi, mes galime kovoti su politiniais nusikaltimais, sugebame padaryti tinkamas išvadas ir sprendimus bei žengti teisingumo, demokratijos kryptimi. Klaidų pripažinimas ir bandymai jas ištaisyti visados susilaukia teigiamo vertinimo. Be to, valstybė kuriama ne įvaizdžiui, o piliečių labui ir gerovei.

Kai kas pakartotinus rinkimus sieja su tikimybe pasukti diktatūros link. Niekas neneigia šalies vadovės polinkio į autoritarinį valdymą, tačiau jam įvesti pačios palankiausios sąlygos būna esant sergančiai politinei partinei sistemai. Taigi, atsakymas kaip ir aiškus: sanuodami politinę partinę sistemą, tuo pačiu mažinsime ir diktatūros galimybę.

Neturi pagrindo ir pareiškimai, neva naujų rinkimų siekia konservatoriai. Už nesąžiningų rinkimų rezultatų panaikinimą pasisako tie, kurie Lietuvoje siekia teisingumo ir demokratijos. Tai įvairių profesijų, politinių pažiūrų žmonės. Kaip kontraargumentą galiu pateikti LSDP garbės pirmininko Aloyzo Sakalo poziciją (Delfi, 2012-10-17). Jis buvo vienas pirmųjų, pareiškusių, kad turi būti panaikinti šių Seimo rinkimų rezultatai ir rengiami nauji rinkimai. A. Sakalui tikrai neprikiši nei meilės konservatoriams, nei simpatijų Prezidentei.

Metami kaltinimai, kad pakartotinų rinkimų nori tik pralaimėjusieji – tik etikečių klijavimas. Juk Dalia Grybauskaitė savo asmenybe yra tapusi vos ne laiminčiųjų simboliu. A. Sakalas atsovauja rinkimus laimėjusią partiją. Be to, neteko girdėti, jog nusikaltėliai kada nors kreiptųsi dėl nusikaltimo išaiškinimo ar nesąžiningai varžybas laimėję sportininkai prašytų rezultatų anuliavimo.

Kalbantieji, jog pažeidimų procentas nėra didelis, o klastojimai 1-2 mandatų ribose, nereikšmingi - panašūs į nusikaltimų dangstytojus. Anot jų, jei chuliganas sumuša žmogų, bet jis lieka gyvas ir netampa invalidu, tai gali būti traktuojama tik kaip pamojavimas kumščiais ar pasispardymas, už kurį nereikia reikalauti jokios atsakomybės. Įstatyme aiškai parašyta, kad jei pažeidimais peržengiama vieno mandato riba, tai yra pagrindas rinkimus skelbti negaliojančiais. Tačiau tie, kurie siekia pateisinti nusikaltimus, įstatymais ir šiuo atveju, deja, nesivadovauja. Tokiems išvedžiotojams belieka pasiūlyti padaryti eksperimentą su savo automobiliu: jei jo bakas 70 l talpos, tai tegul į jį įsipila 1-2 l vandens ir pabando važiuoti. Ar bus gerai?

Dar bandoma apeliuoti į ankstesnius rinkimus, kurių metu būdavo padaroma ne mažiau nusižengimų ir niekas esą dėl to nekeldavo triukšmo. Atsakymas į tokias kalbas labai paprastas: dėl to šįkart įžūlumas ir peržengė visas ribas. Politinė sistema šiuo metu serga vėžiu. Rinkimai tai tik patvirtino. Išeitis viena – chirurginė intervencija. Priešingu atveju vėžys duos metastazes. Tokia sekančių rinkimų perspektyva.

Paskelbus rinkimų rezultatus negaliojančiais ir surengus naujus rinkimus laimės teisingumas, demokratija, atsiras viltis. Tuomet tikėtina, kad ir pasyvioji visuomenės dalis pakils nuo sofų, išlįs iš virtuvių ir eis balsuoti. Besipriešinantys teisingumui tikriausiai to labiausiai ir bijo, nes pradėtų byrėti jų kurta ir jiems patogi parazitinė sistema.