Lietuva ir Latvija. Palaiminta sandrauga

Tuštuma. Dvi baltų tautos iš vienos šaknies, vieno kamieno, tačiau kokie skirtingi keliai! Dvi valstybės, nebendraujančios kaip dera bendrauti gentainiams, dvi viena kitos beveik nematančios ekonomikos ir viena kitą užmirštančios užsienio politikos.

Norėčiau klysti, ir jeigu kas įrodytų, kad klystu – nuolankiai sutikčiau. Deja, neklystu.

Kasmet Latvijos Saeimoje rengiamuose užsienio politikos debatuose, o greta to – ir jų nustatomose gairėse Latvija nemato Lietuvos. Dažniausiai atsiperkama keliomis bendromis frazėmis ir teiginiais apie vienybę. O Lietuvos Seime? Apskritai jokių debatų nėra. Lietuva „apsikuičia“ visai be Latvijos.

Absurdas prie absurdo ir tame absurde – skylė.

Egzistencinis klausimas: ar mes galime pajudėti iš mirties taško? Nes mums mėgins sakyti: apie kokią latvių ir lietuvių vienybę jūs kalbate? Vienybė su tuštuma?

Tą vienybę, kuri būtina geopolitikai, nes mūsų tyko egzistencinė, politinė, kultūrinė ir galiausiai išnykimo duobė.

Mes, lietuviai, savo galimą ir būtiną istorinį partnerį palikome kaip kitados prūsus.

O Latvija? Latvija gal ir norėtų kalbėtis, bet juk Lietuva tebestovi atsukusi nugarą.

Taip, yra Baltijos asamblėja. Tačiau ji tik labai formaliai tęsia kitados būtą trijų, tuomet dar tik atgimstančių tautų bendrumo emociją. Latvijai su Lietuva tokio artumo seniai nepakanka. Tuo labiau, kad ir Latvija su Estija bendradarbiauja gyviau, kalbasi konkrečiau.

Pasekmės. Naujiena: Latvijos URM vadovas Edgaras Rinkevičius pranešė apie artimiausiu metu numatytą Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos vizitą į Latviją. Drauge su Latvijos prezidentu jis tikriausiai perkirps juostelę, atidarys bendrą su Latvija logistikos centrą Kraslavos rajone ir taip užsitikrins alternatyvų Baltarusijos krovinių pervežimą į Rygos uostą apeinant iki šiol buvusį pagrindinį kelią į Klaipėdos uostą. Savo ruožtu, Latvija ruošia sau placdarmą ekonomikos eksportui į Rytus. Jau dabar Baltarusija naudojasi situacija ir mėgina pasinaudoti galimybėmis, kurios kyla dėl Latvijos ir Lietuvos nesikalbėjimo. Tai bus naudojama ir spaudžiant Lietuvą dėl jos griežto nusistatymo blokuoti Astravo AE eksploataciją.

Nesugebėję palaikyti draugiško ar bent jau aktyvaus dialogo su rytinės kaimyninės šalies vadovu, mes neišvengėme Astravo AE statybų, nors jos aikštelė buvo pasirinkta, nepaisant Espoo konvencijos pažeidimų ir Lietuvos protestų.

Taip, mes net prisidėjome prie to, kad Astravo atominė elektrinė būtų statoma, atidėliodami Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atsijungimą nuo elektros energijos tiekimo žiedo BRELL (Baltarusija-Rusija-Estija-Lietuva-Latvija). Tada, kai buvo projektuojamos visos trys atominės elektrinės (Astravo, Visagino ir Karaliaučiaus srities), juk tikėta ir net žinota, kad tas žiedas užtikrins naujų galingų jėgainių darbą… Rusijos energetinėje sistemoje. Nes tokio galingumo elektrinėms būtinas pirminis galios rezervas, kurį gali užtikrinti tik Šiaurės Rusijos hidroelektrinės. Astravo AE atveju – magistralė eina į Lietuvą. Jei Lietuva šios neprašytos elektros energijos nepriimtų, kur ji tekėtų? Į dangų? O gal vis dėlto nesamu tiltu į Latviją ar net kitu nesamu tiltu į Lenkiją?

Karavanas tik paspartina žingsnį, kai, žinia, kas įsiloja. Tad ko stebėtis, kad A. Lukašenka dabar vyksta į Rygą.

Štai kokia elementari mūsų, Lietuvos ir Latvijos, nebendradarbiavimo išdava. Jau nebe išvada. Šioje situacijoje Latvija, regis, neišvengiamai pasuks pragmatiniu tik savųjų interesų paisymo keliu. Bet juk summa summarum, geopolitiškai, strategiškai aišku: kas ilgalaikėje perspektyvoje žalinga Lietuvai, tas anksčiau ar vėliau bus žalinga ir Latvijai. O kas laimės iš

Nesant bendros strategijos santykiuose su rytų kaimynais, užsisuka ydingas abiejų Baltijos šalių vien tik „pragmatinių“ ir atskirų kiekvienai šaliai interesų ratas. Savigriovos ratas.

Esminis pasiūlymas. Neturėdami ir netgi nesuvokdami ilgalaikių bendrų Latvijos-Lietuvos interesų jau gerokai pagyvenome ir prisigyvenome bėdų. Net pasidarbavome jas kurdami. Pirmiausia, žinoma, pasidarbavo abiejų šalių politinis elitas. Ir vėl kartojasi Lietuvos elito dėsnis: mūsų elitas (šiais laikais net ir iš ubagų kilęs) labai greitai išduoda nacionalinius interesus.

O juk kalbama apie dviejų sesių bendrus nacionalinius interesus!  Išlikimo interesą.

Tiesa, pavienių mėginimų paskatinti Lietuvos ir Latvijos strateginį bendradarbiavimą būta (kuriant bendrą informacinę, kultūros ir švietimo erdvę, derinant ekonominę, energetikos ir transporto politiką bei kita). Tačiau jokios politinės valios šiems palinkėjimams įgyvendinti taip ir neatsirado.

Todėl būtina sugrįžti prie Latvijos ir Lietuvos politinės sandraugos (konfederacijos) idėjos.

Ne, nesiūlau jokių viršnacionalinių institucijų. Nereikia nė papildomos biurokratijos. Kalba tik apie naują tvarką ir rėmus, kurie nebeleistų abiejų šalių pareigūnams tuščiai aušinti burnas apie esą gyvą latvių ir lietuvių bendrystę. Ne, mūsų bendrystė leisgyvė, jeigu nepasakius griežčiau.

Latvijos ir Lietuvos santykių radikalus pagyvinimas artimiausioje ateityje abiems nekainuotų jų biudžeto lėšų. Tarpparlamentinės bendravimo grupės yra, jos turi dirbti, o ne vegetuoti. Jos gautų papildomus rimtus dvišalio veikimo įgaliojimus ir šia kryptimi turėtų skatinti veikti vyriausybes, ministerijas, kitas veikiančias institucijas. Pagaliau juk 2011 metais yra paruošta ir abiejų šalių vyriausybių aprobuota bendradarbiavimo galimybių studija (Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo perspektyvų studija/Ziņojums par Latvijas un Lietuvas sadarbības perspektīvām), – paruošta, aprobuota ir ... padėta į abiejų vyriausybių stalčius.

Sandraugos tikslai. Kadaise romantine svajone apšaukta Latvijos ir Lietuvos konfederacija pagaliau turi virsti tikrove. Ji įgyvendintų tuos savaime suprantamus lietuvių ir latvių vienybės tikslus, apie kuriuos buvo daug svajota, daug kalbėta ir planuota.

Tai reikštų pirmiausiai: bendra informacinė, kultūros, švietimo ir mokslo erdvė. Tai bendroji gynybos ir saugumo erdvė, tai ir jungtinė ekonomikos, transporto, energetikos ir aplinkosaugos politika (esminiai visų jų momentai plačiau išdėstyti mūsų parengtuose bendros strategijos Latvijai ir Lietuvai metmenyse, el. nuoroda).

Siūlau atkreipti dėmesį į XXI amžiaus laimės ekonomikos principus, kurie siūlomi pritaikyti Sandraugos kuriamai ekonominei ir socialinei politikai. Taigi, tai būtų abiejų šalių „laimės sąjunga“: laimė̃s láimės Lietuva ir Latvija, arba nelaimės niekas.

Tautinių valstybių bendra atspirtis globalizmui ir geopolitiniams iššūkiams. Mūsų šalys pernelyg nuostabios, kad jas apleistų – o juk tai vyksta visais frontais – gyvybinės jėgos. Kiekviena sau Lietuva ir Latvija nebus laimingos. Niekada.

Vienybė – ne vien sentimentai. Lietuvos ir Latvijos vienybė nėra tiktai humanitarams geidautinas vieningas kultūrinis-informacinis laukas. Tai visapusiškas dviejų kaimyninių valstybių tandemas (konfederacija), užtikrinantis abiejų tautų egzistencinių siekių įgyvendinimą. Bendras 5 mln. gyventojų rinkos tandemas pritrauktų daugiau žinomų investitorių, suteiktų daugiau galimybių ekonomikai, žadintų prekių kainų mažėjimą, savos produkcijos (pvz., žemės ūkio, išmaniųjų prekių) eksportą. Bendroji erdvė itin sustiprintų turistų srautą.

Lietuvos ir Latvijos energetikos, transporto ir kita infrastruktūra taptų dvišaliu konsorciumu, bendra Sandraugos infrastruktūra, kuri būtų naudojama taip, kad abi šalys gautų maksimalią naudą.

Gerai koordinuota gynyba sustiprintų abiejų valstybių saugumą nuo galimų agresijų. Padidėtų abiejų valstybių politinis svoris tarptautinėje erdvėje, nes jos prabiltų vienu balsu. Kartu būtų lengviau atsilaikyti prieš globalizmo nešamą kultūrų nykimą ir mūsų bendrą menkinimą, o pagaliau – ir prieš savinaiką.

O kaipgi trečioji Baltijos sesė Estija? Lietuvos ir Latvijos tandemas tik pagyvintų santykius su Estija, sudarytų sąlygas pakelti visų trijų Baltijos šalių bendradarbiavimą į naują aukštesnį lygmenį. Bendroji informacinė erdvė plėstųsi ir į Estiją imantis papildomų pastangų, kad įveiktumėme didesnį kalbos barjerą. Žinoma, suprantant, kad Estija panašius tikslus puoselėja su sese Suomija.

Taigi, tai būtų Baltijos Tėvynių sąjunga. Drauge tai būtų ir pirminis, nepasiekiamai idealus „tėvynių sąjungos“ pavyzdys visai Europai. NE-EUROBIUROKRATINIS, NE-FEDERALISTINIS modelis. Valingųjų sąjungos Europoje šaltinis.

Politinės prielaidos Sandraugos iniciatyvai. Utopija? Žinoma, 30 metų tai buvo utopija.

Utopija, kol mes, latviai ir lietuviai, kalbėsimės tik prastėjančia rusų ir elementaria anglų kalba, kol nematysime vieni kitų TV laidų, kol nesimokysime mokyklose vieni kitų kalbos – taip, tol tai bus utopija. O realybe liks tik tai, kad Lietuvos smalsuoliai apie Latviją sužinos vien iš užsienio radijo stočių ar … iš Pirmojo Baltijos kanalo TV, įvairių „sputnikų“.

30 metų tai buvo utopija, todėl ir liko utopija. O jau seniai turėjo būti pralaužti ledai ir vieni pas kitus turėjome jaustis kaip vieno dviejų šeimų namo erdvėje. Sandraugos realybėje.

Jei tylėsime, Lietuvos nacionalinis transliuotojas dar 30 metų neįsteigs Rygoje televizijos korespondentinio punkto. Lietuvos radijo korespondentas Rygoje Arūnas Vaikutis liks malonia istorine išimtimi; Lietuvos URM bei Kultūros ministerija dar 30 metų nematys reikalo Rygos ambasadoje įkurti kultūros atašė etatą.

Ar atsiras politinė valia mūsų Sandraugai? Visa priklausys nuo sąmoningų lietuvių ir latvių palaikymo, o po to – ir nuo pabudusios Lietuvos derybų su pabudusia Latvija.

Skelbdamas šią naujos strategijos Latvijai ir Lietuvai jungtinę viltį, tikiuosi platesnių svarstymų, visuomenės atgarsių; žinoma, ir politinių oponentų dėmesio.

Kiek liko gyvenimo, tiek netylėsime. Palaipsniui išbrisime iš šio apsileidimo, jei neketiname drauge amžiams užgesti. Mūsų tautos – žymiai daugiau nei tik mūsų trumpi gyvenimai.

Prie straipsnio prisegamas Sandraugos modelio priedas – bendros strategijos Latvijai ir Lietuvai metmenys (13 psl.), jeigu būtų pasirinktas mūsų siūlomas „kietasis“ dvišalių santykių modelis.

Latvijos ir Lietuvos sandrauga (trumpiau – Sandrauga) būtų steigiama pagal abiejų valstybių parlamentuose ratifikuojamą kompleksinę tarpvalstybinę sutartį.

Sutartis nustatytų pariteto pagrindais sudaromą Sandraugos institucinę bei teisinę sąrangą, panaudojant tam abiejose šalyse jau veikiančias institucijas. Tarpparlamentinei Latvijos ir Lietuvos grupei pagal Sutartį būtų suteikti specialūs įgaliojimai bei garbingas Latvijos ir Lietuvos Senato titulas. Senatas siūlytų teisės aktus, stiprinančius Sandraugą, arba stabdytų ir tobulintų tuos, kurie ją silpnina. Būtų nustatyti ir kiti tarpparlamentinės sąveikos būdai, nesikertantys su bendradarbiavimu Baltijos asamblėjoje.

Vykdomosios valdžios grandyje Sandraugos įgyvendinimui būtų sukurtas dvišalis Strateginis komitetas, turintis gana plačius įgaliojimus, o užsienio politikos koordinavimui – abiejų prezidentų globojamas dvišalis Sandraugos biuras. Būtų numatyti kiti glaudaus bendradarbiavimo steiginiai.