Lietuvoje veikė kitoks nacių okupacinis režimas, nei kitose Europos šalyse

Šiaulių žydai, išrikiuoti prieš išvežant juos sušaudyti į Kužius, 1941m liepos mėnesį. Lu­po­nių miš­ke šalia Kužių at­gu­lė apie 8 tūks­tan­čius Šiau­lių ge­te ka­lin­tų žmo­nių.

1.

Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), įsteigė lietuvių politiniai pabėgėliai 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Lietuvos įgaliotojo ministro ir pasiuntinio N. Vokietijoje K. Škirpos iniciatyva.

Berlyne LAF sudarė voldemarininkai, vairininkai ir kiti Lietuvos dešinieji radikalai, pabėgę iš Lietuvos po nepavykusio karinio pučo 1934 m. Jiems vadovavo K. Škirpa, kuris bendradarbiavo su N.Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir jos karine žvalgyba, abveru. Berlyne LAF nariai buvo išlaikami ir aprūpinami Nacių Vokietijos valdžios institucijų.

LAF pradžia Lietuvoje buvo 1940 m. spalio 9 d. Kaune vyko slaptas pogrindininkų pasitarimas, kuriame nutarta sukurti visą Lietuvą apimančią rezistencijos organizaciją.

1940 m. gruodžio 5 d. padauginta LAF paruošta apžvalga dėl prezidento Antano Smetonos valdžios 7-ios didžiosios nuodėmės, tarp jų ir tokia, „kad nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo pažaboti žydai ir panašūs elementai, savo labui žiauriai išnaudoję lietuvį“. 1941 m. kovo 24 d. K. Škirpa paruošė slaptus dokumentus, kuriuose išdėstė kaip rengtis ir siekti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, ir ta proga „išbaidyti Lietuvos žydus, kad jų Lietuvoje išvis nebūtų“.

Šiuos dokumentus suderino ir koregavo Vokietijos kariuomenė ir žvalgyba.
Per patikimiausius ryšininkus tekstas buvo perduotas pogrindžio centrams pakartotinai, balandžio 18, gegužės 5, 8, 12 ir 19 dienomis. Pora savaičių iki prieš karo buvo surizikuota pateikti patį tekstą, kiek sutrumpintą. Apie teksto gavimą buvo sulaukta patvirtinimo raštu. Todėl LAF vadovaujama grandis Berlyne galėjo jaustis tikra, jog jokių nesusipratimų negalės kilti ir kad pogrindžio centrai žinios, kaip jiems laikytis ir ką daryti.

LAF vykdė antisemitinę veiklą, tą pačią, atitinkančią tuometinę oficialią fašistinę propagandą. LAF kurstė antižydiškas nuotaikas, prilygindami žydus sovietiniams okupantams, laikydami juos vienu blogiu, kuris ištiko Lietuvą.

LAF rezistencijos organizacija buvo žvalgybinis – diversinis tinklas, padengęs visą Lietuvą. Koviniai LAF būriai buvo visuose miestuose ir miesteliuose, jie informavo per centrus Vokietijos žvalgybą apie Raudonosios armijos karinių dalinių dislokavimą Lietuvoje ir ginkluotę.

LAF pasiruošimas Lietuvos žydų bendruomenės naikinimui prasidėjo 1940 m. pabaigoje – tęsėsi iki 1941m. pradžios, kai galutinai suplanuota operacija „Barbarosa“ – N. Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į SSRS. Tai yra ne sutapimas, operacija „Barbarosa“ numatė Rytų Europos žydų naikinimą.

LAF vadovybe Berlyne turėjo žinoti arba numanyti apie žydų naikinimą Rytų Europoje ir apie karo pradžią su SSRS, nes palaikė gerus informacijos ryšius su N. Vokietijos kariuomenės ir žvalgybos aukštais pareigūnais.

Holokaustas Lietuvoje prasidėjo 1941 m. birželio 22 d dar nespėjus N. Vokietijos kariuomenei užimti visos Lietuvos teritorijos. Daugiau negu mėnesį kai kuriuose rajonuose Lietuvos teritorijoje visai nebuvo vokiečių administracijos, bet LAF būriai naikino žydų bendruomenes miesteliuose. Voldemarininkai veikė išvien su nacių Vokietijos saugumu SS, jo 3/A operatyviniu būriu. Dalyvavo Tautos darbo apsaugos bataliono organizavime, jo kuopų vadovų skyrime, jų pajungimą žydų šaudymui Kauno VII forte. Batalionas ir (lietuvių) policija talkininkavo Hamano skrajojančiam būriui žudant Lietuvos provincijos ištisas žydų bendruomenes. LLV inspiruota nacistinės Vokietijos steigė getus Lietuvos miestuose, kurie atitiko koncentracijos stovyklų naikinimo būdus. LLV ir Lietuvos diplomatai K. Škirpa ir K. Lozoraitis, P.Klimas nesuvokė pasaulinių įvykių ir plaukė pasroviui, kai tuo metu visas pažangus pasaulis kovojo su N.Vokietija ir jos sąjungininkėmis, jie norėjo skelbti karą DB ir JAV.

Sukurta lietuviška civilinė administracija buvo lojali nacių okupaciniam režimui ir uoliai tarnavo nacistinei Vokietijai, vykdydavo visus nurodymus ir paliepimus iki 1943 m. Jokios ginkluoto pasipriešinimo ar diversijų lietuvių civilinė administracija nevykdė, jaunimas spausdino proklamacijos prieš nacistinę Vokietiją, Lietuvos inteligentai memorandumais mėgino paveikti, sušvelninti, humanizuoti nacių okupacinį režimą, padorūs žmonės gelbėjo žydus. Lietuvių ūkiai aprūpindavo nacistinę Vokietiją maisto produktais, mediena ir t.t. Įmonės gamindavo būtinas frontui prekės, siūdavo šiltus rūbus ir t.t. Dešimtimis tūkstančių jaunų darbingų žmonių siųsdavo priverstiniams darbams į Vokietiją.
1943 m. tapo aišku, kad nacistinė Vokietija ir jos sąjungininkai pralaimėjo karą.

2. Vokiečiai stengėsi parodyti, kad už žydų žudymą atsakingi lietuviai

N. Vokietijos valstybės civilinių ir karinių institucijų aukšto rango atstovai K. Škirpai nekada nedave jokių pažadų dėl Lietuvos nepriklausomybės. Lietuvių viltis dėl nepriklausomybės sudužo Berline pradžioje 1941 m. ir apie tai žinojo visa LAF vadovybė. K.Škirpa neturėjo jokių iliuzijų dėl Lietuvos nepriklausomybės.

Vokiečiai stengėsi parodyti kad žydus žudo lietuvai, o vadovavo visada vokiečiai išskirius trumpa laika virš vieno mėnesio nuo pradžios karo( žiūrėti 1 punktą ) per kuri buvo nužudyta apie 40000 Lietuvos žydų.

Kaip man žinoma N. Vokietija kariavo su Sovietų sąjungą iki 1945 m. 8 gegužės.

Dr. K. Griniaus, prelato M. Krupavičiaus ir prof. J-P Aleksios 1942 m. lapkričio 9 d. memorandume T. A. von Rentelnui yra tik vienas sakinis apie žydus : „Lietuvių tauta su dideliu susijaudinimu klausosi žinių apie masinius lietuvių ir lenkų ūkininkų iškėlimus iš jų ūkių ir namų. Lietuvių tauta negali pritarti tokioms priemonėms, lygiai kaip ji nepritaria priemonėms, taikomoms Lietuvos žydams.“ Noriu paaiškinti 1942 lapkričio m. Lietuvoje liko apie 35000 žydų (17%).

Labai informatyvus atsakymas 1942 m. lapkričio 18 d. T. A. von Rentelno į memorandumą: „Galiu Jums priminti faktą, kad ne tik vokiečių civilinė valdžia Lietuvoje, bet ir visa vokiečių tauta tiek lietuviškai savivaldai, tiek ir visai lietuvių tautai reiškia tokius pat draugiškus jausmus, kokius iš savo pusės reiškia lietuviška savivalda ir lietuviai gyventojai vokiečiams. Didelė lietuvių parama vokiečių karinei vadovybei prieš bolševikus ir ypatingai lietuvių ūkininkų prievolių pildymas yra geriausi tų draugiškų jausmų liudytojai, nepaisant to, kad mes visi šiuose karo laikuose turim pakelti daug sunkumų.“

Lietuvos ministras prelatas Mykolas Krupavičius, kartu su buvusiu prezidentu Kaziu Griniumi ir buvusiu ministru Jonu Aleksa lietuvių tautos vardu taip pat reiškęs naciams protestą dėl žydų naikinimo, pažymi: „Tautos reakcijos [sukilimo] metu buvo nužudyta žydų, tačiau juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Nuo šio tautos keršto nukentėjo daugiau lietuvių, negu žydų. Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo palyginti nedaug, mažiau negu kitose tautose, atsidūrusiose tolygiose sąlygose.“

Kokia dieviška palaima nušautiems, sudegintiems ir pakartiems (Ukmergėje) žydams (vaikams, tėvams ir seneliams) sužinoti, kad juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Aš manau kad po tokio prisipažinimo jie prisikels kaip žydas Jėzus Kristus, kuris buvo nekaltai apkaltintas. Šitą dalyką prelatas M. Krupavičius tikrai žinojo.

Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo, tai čia ir kalbama apie K.Škirpą, A. Ambrazevičių-Brazaitį, L. Prapuolenį, A.Damuši, J.Girnių, A.Maceiną, A.Impulevičių, J.Noreiką, J.Krikštaponį ir daug kitų nusikaltėlių.

Jie morališkai supuvo nuo dviejų bacilų antisemitizmo ir nacizmo bei noro praturtėti nužudytų žydų sąskaita .Jų buvo tikrai nedaug nuo 0,5% iki 1,0% gyvenusių okupuotoje Lietuvoje.

Dėl žurnalisto Serebrovičiaus, galimai kalbama apie Josifą Kaspi-Serebrovičių, lietuvių tautininkų partijos narį ir Lietuvos šaulių sąjungos narį, slaptąjį Lietuvos saugumo tarnybos (žvalgybos) agentą, vėliau tapusį gestapo agentu. 1942 metų birželio pabaigoje Josifas Kaspi-Serebrovičius su šeima buvo sušaudytas Paneriuose. Klausimas ar jis buvo žydas, nes jis nebuvo gestapininkas, čia ir taip aišku.

„Iš 26 lietuvių policijos batalionų su Holokaustu įvairiai buvo susiję dešimt, kurių kariai nuolat ar epizodiškai saugojo suėmimo ar žudynių vietas, pervežė pasmerktuosius ar dalyvavo šaudymuose. Iš paminėtų dešimties batalionų, tiktai 1(13)-asis ir 2(12)-asis lietuvių policijos batalionai sistemingai dalyvavo masinėse žydų žudynėse Lietuvoje bei Baltarusijoje. 3(11)-asis, 4(7)-asis, 252-asis, Vilniaus 1-asis, 2-asis ir 3-asis, Šiaulių 14-asis ir Panevėžio 10-asis lietuvių policijos batalionai šiame procese dalyvavo epizodiškai”. Dr. A. Bubnys

Dalis Lietuvos laisvės armijos ( LLA) partizanų ketino susidoroti su žydų gelbėtojais, nes juos laikė sovietų šalininkais. 1944 m. vasarą vyskupas Vincentas Borisevičius savo iniciatyva susitiko su LLA partizanais ir prašė jų nepersekioti žydų gelbėtojų, nei jų išgelbėtų žydų.

3. Didelė dalis savivaldos įsitraukė į antinacinę rezistenciją, tačiau buvo ir kolaborantų
(Žiūrėti 1)

Dienraštis „Į laisvę“ leistas 1941 m. birželio 24 d. – 1942 m. gruodžio 31 d. Kaune.

Leido Lietuvių aktyvistų frontas. Jo spauda ir propaganda rūpinosi Jonas Virbickas, Antanas Strabulis ir Petras Gailiūnas. 1941 m. birželio 23 d. spaudos ir propagandos dalinys užėmė spaustuvę. Laikraščio „Į laisvę“ pirmą numerį rengė Valaitis, Verbickas, Strabulis ir kiti. Jį redagavo Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Zenonas Ivinskis, Jonas Grinius ir Jonas Virbickas. Jį spausdino per naktį, laikraštis pasirodė birželio 24 d. rytą, vokiečiams dar neįžengus į Kauną. Jame skelbiama: „Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę“. Taip pat kurstoma neapykanta prieš žydus: „Galvotrūkčiais bėga ir bolševikų sėbrai žydai, kuriems komunizmas buvo geriausioji priemonė išnaudoti kitus ir valdyti, nes bolševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas“. Šį numerį platino ir Vilijampolėje, pogromo metu.

Vilijampolėje 25-27 berželio buvo nužudyta virš 1500 žydų.

Kai vokiečių okupacinė valdžia uždraudė Lietuvių aktyvistų frontą, dienraštį leido bendrovė „Spaudos žodis“, jos pirmininkas buvo Kazys Bauba.

Redaktorius Jonas Virbickas. Tiražas 1941 m. – 200 000 egz., 1942 m. – 100 000 egz.

Zenonas Blynas, Lietuvių nacionalistų partijos (LNP) generalinis sekretorius irgi buvo labai nepatenkintas nacių okupaciniu režimu, parašė pro memoria 1941 m. lapkričio m. Raštas netaisytas: „Lietuva du sykius /Vilniuje ir Kaune/ siūlė vokiečių karo vyresnybėms leisti jau atskiru Lietuvos savanorių-partizanų-Lietuvos armijos likučių daliniu prisidėti prie žygio į Rytus ir prie kovos su komunizmu. Šie prašymai nebuvo patenkinti. Šiame prašymų nepatenkinime lietuvių tauta tegalėjo įžiūrėti vien nenorą leisti išsilaisvinusiai Lietuvos valstybei dalyvauti istorinėje kovoje už Naujos Europos ateitį ir tuo pripažinti jai teisę toje Europoje turėti savo vietą.“

Nesuprantu apie ka gi rašo Z.Blynas , galimai jis rašo apie SS batalionų tautinių pagrindų organizavimą?

Chaimas Lazaras Litaji rašo atsiminimuose, kad labai gerai sumokėjus (auksu) Lietuvos policininkams, buvo galima su jais apie šį bei tą susitarti.

Tuo ir pasireiškė antinacinė rezistencija.

LGGRTC visai nesuvokė apie ką rašo, nes daug klaidinančios informacijos yra iš lietuvių emigrantų spaudos, kurie iki šiol nelabai supranta, kas įvyko ir šlovina tėvų ir senelių „žygdarbius“.

4. Okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą

Plungės komendantūros darbuotojo Aleksandro Pakalniškio atsiminimai yra „parašyti laisva valia demokratinėje šalyje, kaip sakoma – prabilo pagaliau sąžinė“. Kitų liudininkų parodymai yra išgauti fizinių kankinimų ir psichologinio smurto būdu.

Šiaulių žydų Zaksų šeima, nužudyta 1941m. Chaja Zaksaitė (1932-1941), Aba-Abraomas Zaksas(1909-1941), Maša Zaksienė-Levinaitė (1911-1941), Šiauliai, Lietuva.

Yra ir pragmatinis momentas, jeigu paliudysi kad J. Noreika prisidėjo prie Holokausto, iškart kilo klausimas, iš kur žinai, ar galimai pats prisidėjai, jeigu žinai. Geriau sakyti: „nežinau, nieko nemačiau ir negirdėjau, prisimenam mes TSRS „demokratinę“ santvarką ir „nepriklausomus“ sovietų teismus.

G. A. Gochinų atstovų pateiktų dokumentų visiškai pakanka nustatyti J. Noreikos kaltumą, prisidėjus prie Holokausto Lietuvoje. LAF nariams, išskyrus eilinius narius, kurie tiesiogiai nežudė Lietuvos piliečių, netaikoma nekaltumo prezumpcija kaip N. Vokietijos SS ir SD nariams pasaulyje.

5. 1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies

„Krištolinė naktis“ 1938 m. lapkričio 9 -10 d tapo Trečiojo Reicho žydų naikinimo politikos pradžia. Kaip mums žinoma, 1938 m. Lietuva buvo nepriklausoma ir demokratinė, žiniasklaidoje apie tuos įvykius plačiai rašyta ir kalbėta.

Tai reiškia, kad visi Lietuvos piliečiai, mokantys skaityti ir galintys klausyti radijo, viską žinojo, dar reiktų pažymėti, kad daug būsimų LAF valdybos narių ir būsimų LAF būrių vadų gerai mokėjo kelias kalbas.

1941 m. birželio 24 d. buvo išžudyta Gargždų žydų bendruomenė, birželio 25 d. išžudyta Kretingos žydų bendruomenė, birželio 27 d. išžudyta Palangos žydų bendruomenė (Palangos mažojoje sinagogoje žydai buvo žudomi, gyvai sudeginant).

Žudynėse dalyvavo kartu su smogikais iš Klaipėdos krašto, lietuvių pasienio policija ir lietuvių vietos policija. LLV, LAV valdybos nariai ir LAF būrių vadai buvo puikiai informuoti apie žudynes Vakarų Lietuvoje. Žydai buvo Holokausto aukos ir žinojo apie žydų naikinimą visoje Lietuvoje bet, viltis išgyventi žūva paskutinė .

J. Zupavičius, inžinierius, aktyvus sionistinės organizacijos „Beitar“ narys, buvo Lietuvos armijos atsargos karininkas, vienas iš Kauno geto policijos ir pogrindžio vadovų. Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo ne vieną nekaltą gyvybę Kauno gete. 1944 metais buvo žiauriai nukankintas IX forte.

Ch. Elkesas gydytojas, medicinos mokslų daktaras, žydų tautos šviesuolis, Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininkas. Žuvo 1944 m. koncentracijos stovykloje N. Vokietijoje.

Lyginti nusikaltėlį J. Noreiką su Ch. Elkesu arba J. Zupavičiumi yra šventvagystė. Negalima lyginti budelio ir aukos. Tai yra niekas kitas, tik Holokausto neigimas ir antisemitinis išpuolis.

Dėl raštingumo LGGRTC iki šiol nesupranta kur žydo vardas, o kur pavardė…

6. J. Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas, jis buvo aktyvus antinacinio pogrindžio dalyvis

1943 m. tapo aišku, kad nacistinė Vokietija ir jos sąjungininkai pralaimėjo karą. Daug kolaborantų suprato, kad pasirinko ne tą arkliuką, labai suklydo ir reikėjo galvoti apie pasitraukimą į Vakarus.

J. Noreika kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje kaip „garbės kalinys“. Garbės kalinio vardą gaudavo už nepriekaištingą tarnybą N. Vokietijai, tik pirmą kartą nežymiai suklydus. Garbės kaliniai gyveno tvirtuose apšildytuose pastatuose, galėjo nedirbti, galėjo gauti iš giminių maisto siuntinį kartą per savaitę ir rašyti laiškus, taip pat rūbų siuntinį kartą per mėnesį. Štuthofo koncentracijos stovykloje buvo daugiau nei 150 skyrių, J. Noreika kalėjo ne naikinimo, bet darbo koncentracijos lageryje.

7. J. Noreika priklausė antinaciniam Šiaulių pogrindžiui, kuris gelbėjo žydus, J. Noreika padėjo žydų gelbėtojams

J.Noreika iškart parašė antisemitinę knygukštę, pasitaikius progai iš teorinės dalies perėjo prie praktinės. J.Noreika gelbėjo žydus duobėse ir grioviuose visoje Žemaitijoje: Kaušėnų k., Plungės rajone, Rainių dv.,Telšių aps., Kužių k. ir Šeduvos m., Šiaulių aps., Naryškino parke ir Vilkiaušio miške, Žagarės rajone.

8. Jonas Noreika savo gyvenimą paaukojo Tėvynės laisvei, jį represavo abi okupacinės nacių ir sovietų valdžios

J. Noreika buvo kolaborantas ir prisidėjo prie Holokausto Lietuvoje. Gyveno nužudyto Šiaulių m. žydo name, nusipirko pusdykiai, iš kitų nužudytų žydų – liuksusinius baldus. J. Noreika padarė nenuplaunamą gėdą savo Tevynei ir žalą visai Lietuvai.

9. G. A. Gochino atliktas tyrimas negali būti laikomas nei objektyviu, nei moksliniu

G. A. Gochinų atstovų pateiktų dokumentų pilnai pakanka, norint nustatyti J. Noreikos kaltę ir prisidėjimą prie Holokausto Lietuvoje. LGGRTC priekaištai dėl metodologijos, dėl objektyvumo ir dėl analizės yra niekiniai.

Lietuvos žydus giliai liūdina ir glumina LGGRTC užimama pozicija. Deja, nuo pat jo įkūrimo dienos jis( LGGRTC ) tapo pernelyg priklausomas nuo politikų valios, antisemitinių intrigų ir politikos blogąja prasme. Tuo tarpu tyrinėjant Holokausto istoriją, būtina ypatingai griežta mokslinė prieiga, akademinė metodologija ir aukšta moralė.

Šiaulių žydai, išrikiuoti prieš išvežant juos sušaudyti į Kužius, 1941m liepos mėnesį. Lu­po­nių miš­ke šalia Kužių at­gu­lė apie 8 tūks­tan­čius Šiau­lių ge­te kalintų žmo­nių.

Šaltinis: lzb.lt

Susiję:

Atsiribojimas nuo vandalizmo ir klausimas patriotams