LNR ir DNR Tony Soprano akimis

Kolektyvinių Vakarų karas su Rusija Ukrainos teritorijoje tęsiasi ir, matomai, įgauna aiškiai užsitęsusį pobūdį. Iš vienos pusės, galima įvertinti, jog tai palanki situacija NATO aljansui, nes Rusija nesugebėjo pergalingai ir žaibiškai laimėti karo. Tai galima pavadinti, NATO aljanso ir jos valdomų Ukrainos ginkluotųjų pajėgų bei prie jos prisišliejusių ultra dešiniųjų nacionalistų baudėjų būrių, įskaitant visokio plauko užsienio samdinių iš viso pasaulio, pergale.

Iš kitos pusės, Rusija istoriškai yra lyderė, turinti didžiulę šimtmečių patirtį vykdant užsitęsusius karus, kuriuose veikia ekonominiai veiksniai. Būtent apie tokią Kremliaus pasirinktą karinę taktiką byloja visi faktai.

Tiesa tai ar ne, tegul diskutuoja karo ekspertai. Rusijos gynybos ministerija surengė spaudos turą užsienio žurnalistams į Donbasą, kad kiekvienas galėtų viską pamatyti savo akimis, be propagandinių šablonų ir primetamų replikų, viskuo įsitikinti ir iš to, ką pamatė ir sužinojo, padaryti savo nepamirštamas išvadas.

Tony Soprano, puikus mūsų draugas ir laisvai samdomas žurnalistas, žengė šį drąsų žingsnį. Susipažinkime jo išvadomis apie ten vykstančius įvykius.



LNR ir DNR Tony Soprano akimis

Vakarų žiniasklaida daug kalba apie šį karą Ukrainoje, dažniausiai kaltina Rusiją žiaurumu ir net neteisėtu jėgos panaudojimu. Nenorėčiau kartotis ir perpasakoti konflikto istorijos.`

Atvykus į Donbaso fronto liniją pirmiausia kas man įsirėžė į atmintį, tai žmonės kuriuos sutikau ir pamačiau. Tai visiškai kitokie žmonės. Pas juos net akys kitokios. Pas juos kitas žvilgsnis. Ant jų matėsi, jog jie išgyveno daug, jeigu ne viską. Tai kažkoks nepažįstamas dugnas arba atvirkščiai neįtikėtinos sąmoningumo žmogaus gyvybės vertės suvokimo gelmės.

Pas šiuos žmones įsijungė arba išsireiškė neįtikėtinai stipri trauka gyvenimui, dabar jie nori tik vieno – išgyventi. Išgyventi bet kokia kaina. Išgyventi patiems, išgelbėti, apsaugoti savo gimines ir artimuosius nuo sielvarto, nuo fizinio sunaikinimo. Ir tai buvo jaučiama visame kame.

Jų elgesyje, kalbėjime, apmąstymuose ir net judesių plastikoje, jau nekalbant apie naują gyvenimo būdą, naujame pasaulio persiskirstyme. Visur, visuose miestuose, kur mus vežiojo ir kur buvome, ore tvyrojo įtampa ir sielvarto laukimas. Kareiviai pavargę, bet nepalūžę.

Taikūs gyventojai bando suvokti tikrovę, tačiau buvo aišku, kad jie nesupranta, kas iš tikrųjų vyksta, už ką visa tai jiems. Jeigu ir suprato, tai smegenys nenorėjo priimti šios realybės jokiu formatu. Žmonės, kurių namai buvo sugriauti, dabar gyvena rūsiuose be vandens, maisto, tualetų ir dušų.

Spontaniška slėptuvė nuo bombų, devynaukščių pastatų rūsiuose, daugiau priminė spontanišką benamių susibūrimą. Atrodytų, kad reikia kuo greičiau ir kuo toliau nuo šito bėgti, bet ne... jie gali bet nenori iš čia išvykti.

„Čia mano namai, čia mano tėvynė, aš niekur nevažiuosiu“, – sakė visi nuo ​​senių, jaunimo, mamų iki kūdikių.



Pozicija verta gilios pagarbos. Galima su ja nesutikti ir sakyti, kad jie pamišę, tačiau tai nekeičia jų pozicijos ir nusistovėjusių gyvenimo principų. Nevalingai uždaviau klausimą – ar galėtų taip pasielgti vakarų žmogus, europietis, pripratęs prie buitinio komforto ir ramaus, pamatuoto gyvenimo, kuriame nieko nevyksta?

Manau, tai mažai tikėtina... aš netgi tuo įsitikinęs. Vyrų gatvėse labai mažai, paskelbta visuotinė mobilizacija. Kažkas tiesiog priekinėje linijoje liaudies milicijos daliniuose, kažkas pasirinko patruliuoti ir saugoti civilinius objektus užnugaryje.

Atskira kasta – tai Rusijos kariškiai. Drąsūs, aiškūs, be demonstratyvaus pranašumo, lengvai bendraujantys ir kaip man pasirodė, suprantantys savo misiją. Vėlgi, pažiūrėkite, kaip tai keista ir nesuprantama europiečiui. Na, vyksta karas, pas tave kariuomenė, priešakyje priešas, na, tu imi ir suvynioji visus ir viską į asfaltą, išdegindamas ir sutrindamas viską į dulkes, ir tai logiška. Logiška mums, bet ne rusams.



Aukščiausioji Rusijos Federacijos kariuomenės vadovybė iškėlė užduotį kiek įmanoma išsaugoti civilių gyventojų gyvybes, gamyklas, fabrikus, mokyklas ir ligonines. Tai gali padaryti, jei supranti, kad tai tavo žemė ir tu atėjai ne užgrobti jos, o išlaisvinti. Tame yra Rusijos karinės misijos ypatumas. Tuo ji skiriasi nuo NATO karinės taktikos vedimo.

CŽV ir MI6 instruktoriai aktyviai išpažįsta diversijų, partizaninio ir teroristinio karo taktiką. Šaudymo taškai gyvenamuosiuose pastatuose, apkasai prie įėjimų į daugiabučius, artilerija vidiniuose kiemuose, minos pagamintos iš vyriškų kojinių į kurias prikišta statybinių šiukšlių.

Taip daroma tam, kad šios šiukšlių dalelės kuo įmanoma daugiau patektų į žmogaus kūną ir jis pradėtų pūti. Žmogus nemiršta vietoje, tačiau vėliau išgyventi yra problematiška, jeigu apskritai įmanoma. Vaikiški žaislai, dėžutės, stiklainiai, žodžiu, viskas, ką norisi pakelti, atidaryti, spirti, visa tai yra minos.



Apšaudymai nesiliauja. Šaudo į infrastruktūrą, kad gyvenamuosiuose namuose nebūtų dujų, elektros, vandens, kanalizacijos. Šaudo į mokyklas, vaikų darželius. Diversinės žvalgybinės grupės išlaisvintose teritorijose šaudo aktyvistus, antifašistus ir visus, kurie bendradarbiauja su Rusijos valdžia.

Tikslas ir užduotis – sėti paniką, chaosą, epidemijas, neapykantą ukrainiečių galvose Rusijai, už tai, kad jie tariamai sukelia visas šias bėdas, tačiau reikia žinoti slavišką mentalitetą. Vietoje suplanuoto efekto naudojant kognityvinius ginklus ir visas informacinio karo atakas, pas šias dvi tautas ukrainiečius ir rusus atsiranda neapykanta būtent anglosaksų žvalgybos bendruomenei.

Šių teritorijų žmonės su motinos pienu perėmė visus III-ojo reicho okupacijos baisumus ir įtikinti, kad šiuolaikiniai baudėjai su SS simbolika ant uniformų yra gėris ir jie neša tik demokratiją – nepavyks. Be to tai neproduktyvu. Taip, žmonės nori taikos ir ramybės, bet tai nereiškia, kad jie įsilies į nacionalistų gretas. Visai nereiškia. Ir jų neapgausi. Jie mato, ką vakarų spec tarnybos daro Ukrainos kariškių rankomis, kaip žudikų būriai „Aidar“, „Vostok“, „Azov“ ir kt. tiesiogine prasme skerdžia taikius žmones, kuriems Hitleris nėra vadas.



Rusijos kariškiai nuolat aprūpina gyventojus humanitarine pagalba, maistu, padeda atstatyti sugriautus butus ir namus, sutvarkė Rusijos pilietybės ir pasų gavimą ir išdavimą. Vien ką tik išlaisvintame Melitopolio mieste į eilę užsirašė daugiau nei 16 tūkstančių žmonių. Atnaujinama gamyba. Pilnu tempu nuimami grūdai. Šių metų derlius buvo išskirtinai gausus. Grįžtant prie žmonių, į jų akių, noriu pasakyti tik viena – Ukrainos valdžia padarė viską, kad prarastų šias teritorijas, šiuos žmones visiems laikams. Nė viena politinė technologija su savo NLP ir psichotechnikomis jų nepakeis.

Vakarietiškų vertybių jie niekada nepriims, nes tradiciškai tai nėra jų vertybės ir jų teisė rinktis. Jei Vakarai nori padaryti ką nors realaus, kad tai sustabdytų, tai turėtų sustabdyti ginklų tiekimą, tačiau aukščiausioji ES vadovybė negali sau to leisti, nes jie vykdo tik ir tik JAV valią. O JAV visiškai nerūpi ES, nei juo labiau Ukrainos gerovė. Ir dėl to nepaprastai liūdna. Man gėda, kad mes taip elgiamės. Bijau, kad labai greitai ateis pagirios nuo amerikietiško stipraus gėrimo ir tai nedžiugins.

Lisičanskas. Mūsų žurnalistų brolija buvo atvežta į improvizuotą karinės technikos parodą po atviru dangumi, pačiame miesto centre. Netoliese miesto administracija, visiškai sugriautas policijos pastatas, prie pat įėjimų į daugiabučius namus ant šaligatvių susprogdinti policijos automobiliai, sunkvežimiai, nuo sprogimų ir skeveldrų nuvirtę medžiai, visur išmėtyti metalo gabalai, stiklai iš išdaužytų langų, betono gabalai, žemė, asfaltas...

Viskas atrodo ne kaip gyvenamasis rajonas, o kariuomenės specialiųjų pajėgų poligonas, skirtas miesto sąlygomis karybos taktikai atidirbti. Vaizdas nėra skirtas silpnų nervų žmonėms, ypač kai namų sienose matai begalę skylių nuo kulkų ir sviedinių. Net sunku įsivaizduoti, kaip visa ši mirtino metalo kruša gali nukristi ant taikaus miesto. Rusijos kariškiai šaunuoliai. Apsauga buvo organizuota pačiu aukščiausiu profesionaliu lygmeniu.

Iškart aplink mus buvo išstatytas išorinis ir vidinis perimetras iš specialiai apmokytų karių. Jie buvo iš labiausiai apmokytų Rusijos pusėje kariaujančių dalinių. Buvo pristatyta šarvuotoji technika: tankai, pabūklai, šarvuočiai, daugkartinės raketų sistemos „Grad“, rusai dar iš Antrojo pasaulinio karo vadina „Katiušomis“. Tai rusiško moteriško vardo mažybinė forma.

Galima tik spėlioti, kas grėsmingą ginklą pavadino meiliu merginos vardu. Net kare neapsieinama be humoro. Taip pat buvo pristatyti šaunamieji ginklai, granatsvaidžiai, minosvaidžiai, ryšio įranga, dronai, medicinos prietaisai ir kiti daiktai, taip pat Ukrainos kariuomenės ultra dešiniųjų neonacių uniforma, gausiai papuošta nacių wafen SS baudžiamųjų dalinių junginių simboliais.

Buvo ir literatūros, be to, įvairiomis kalbomis, įskaitant turkų, kuri savaime parodo, kad Ukrainos pusėje kaunasi užsienio samdiniai. Buvo pateikti jų buities fragmentai: laiškai, dokumentai, apdovanojimai, asmeniniai daiktai. Po to, kai užsienio piliečiai, dalyvavę karo veiksmuose, pateko į Rusijos nelaisvę ir teismo buvo nuteisti mirties bausme, CŽV ir MI6 kuratoriai padarė rokiruotę.

Kadangi tokie samdiniai nepatenka į karo belaisvių kategoriją ir jų jokiu būdu negalima oficialiai išgelbėti ar iškeisti, ypač po teismo nuosprendžio, dabar jiems išduodami būtent Ukrainos piliečių originalūs pasai (specialiosiose tarnybose jie yra vadinami priedangos pasais), oficialiai apiforminami kaip Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariškiai ir su šiuo paketu jie toliau kovos, bet jau su nauju statusu.

Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, JAV, Kanados, Gruzijos, Turkijos piliečių pasų originalai yra kruopščiai saugomi SBU seifuose kur nors netoli Kijevo arba vienoje iš ES šalių ambasadų, o greičiausiai – JAV ambasadoje. Rusijos žvalgyba apie tai žino ir dirba su kiekvienu sulaikytu Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariu. Belaisvius identifikuoti padeda paimti dokumentai, o taip pat išlikę šaunamųjų ginklų numeriai.

Pavyzdžiui, per apklausas įprasta prisistatyti vairuotojais, psichologais, virėjais, ūkio dalies darbuotojais... ir vienas toks virėjas buvo demaskuotas pagal užregistruotus įrašus, kur ant jo buvo užregistruotas granatsvaidis su tokiu ir tokiu serijos numeriu. Dabar tardymas vyksta visai kitaip.

Neįtikėtinas kiekis ginklų yra būtent užsienio kilmės. Nuo Džavelino iki Fenikso (naujas didelio tikslumo ginklas skraidančio sviedinio pavidale). Visa ši technika sutvarkoma, paruošiama naudojimui ir jeigu prireiks bus nusiųsta LNR ir DNR kariuomenei. Užsienio ginkluotė naudojama retai.

Pirma, neaišku kaip ji save parodys realiame mūšyje, antra, karius reikia apmokyti kaip eksploatuoti vieną ar kitą ginklo rūšį, kas sutikite kovinių operacijų metu nėra teisinga. Rusijos kariškiai pakankamai išsamiai aprašė visas ginklų rūšis, jų privalumus ir trūkumus.

Taip pat buvo pristatytos kai kurių rūšių minos ir savadarbiai sprogstamieji įtaisai. Paslėpti bet kame – nuo vaikiškų žaislų, dėžučių, stiklainių, tiesiog drabužių, jie kelia grėsmę gyvybei.

Tarkime, man buvo parodytas vienas toks prietaisas. Nedidelis gabalėlis sprogmens, nedidesnis kaip viešbučio muilo gabaliukas, 50-70 gramų su detonatoriumi suveikimui, įtaisomas kažkur kariškių, bet vis daugiau civilių judėjimo kelyje. Iš viršaus pritvirtinama tarkim paprasta kojinė, kuri prikišama viskuo kas pakliuvo po ranka: statybinės šiukšlės, betono gabalai, metalas, plastikas, stiklas, viniai ir t.t.

Sprogimas iš karto nenužudo žmogaus, net sužalojimai gali būti ne mirtini, tačiau patekus į kūną šias daleles sunku išgauti. Jų daug, jos nedidelės, rentgenu ar echoskopu jų gali nepastebėti, nepagaunama magnetu, ieškant ranka ar pincetu atviroje žaizdoje – rezultatas abejotinas. Dėl to prasideda pūliavimas, žmogus lėtai ir neišvengiamai, kančiose juda link mirties.

Yra tokia pati pagal efektą, bet jau ne naminė savadarbė, o visiškai pramoninė granata F-1 „limonkė“, kuri pagaminta JAV. Tik vietoje metalo ji pagaminta iš kompozicinio plastiko. Taip pat pažeidžia kūną, jeigu neužmuša iškarto, dalelės lieka kūne ir išgaudyti jas magnetu yra neįmanoma, nes tai plastikas.

Karo gydytojai teigia, kad šios sprogusios granatos dalelės taip pat nesimato rentgeno nuotraukoje, nes jos susilieja raumenų struktūroje. Sužeidimo efektas toks pat – skausminga mirtis nuo sepsio. Kol kolegos filmavo ir fotografavo ginklus, kiek atokiau stovėjo sunkvežimis ir iš jo Rusijos kariškiai dalino humanitarinę pagalbą.

Tai buvo kartoninė dėžutė, šiek tiek didesnė už pašto siuntinių dėžutę. Kiekvienoje iš jų – butelis saulėgrąžų aliejaus, makaronai, kruopos, konservai, cukrus, druska, arbata ir visa kita kas reikalinga žmogaus prasimaitinimui. Geriamas vanduo buvo išduodamas atskirai. Vienas rinkinys į vienas rankas.

Dalinimas vyksta įvairiose miesto vietose. Informacijos apie tai, kur, kada bus kitas automobilis, saugumo sumetimais nėra. Tokios transporto priemonės yra taikinys numeris vienas ne tik Ukrainos kariškiams, bet ir diversinėms grupuotėms, kurios gausiai veikia išlaisvintose teritorijose.

Bet kokia prieš dieną paskleista informacija gali sukelti žmonių mirtį. Gyventojai tai supranta. Prekės iš pilno sunkvežimio buvo išdalintos vos per pusvalandį. Mums taip pat buvo patarta išvažinėti, nes per ilgas užsibuvimas vienoje vietoje yra potenciali rizika, kad priešas gaus koordinates ir pradės apšaudymą.

Gyventojai pasakojo apie savo kasdieninio gyvenimo sunkumus, išsamiai dalinosi prisiminimais apie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų „darbo“ metodus. Reguliarių dalinių kariai buvo gruboki, bet neperžengė leistinų ribų. Dabar sunku pasakyti kas juos sulaikė nuo to – ar kario garbė ir orumas, ar tai, kad jie jauni šauktiniai, mobilizuoti į kariuomenę ir norintys kuo greičiau grįžti namo pas savo šeimas.

Vietiniai labiausiai bijo išprotėjusių teritorinės gynybos karių. Į šių savanorių būrių gretas buvo imami visi nusikaltėliai, girtuokliai, dykinėtojai ir atitinkamai jie neturi jokių moralinių ribų. Jie tiesiog mušė, plėšė žmones ir niekas niekada nebuvo matęs jų blaivių.

Vietiniai gyventojai labiausiai prisikentėjo būtent nuo jų ir prisimindami tik keikia tuos išgamas. Keista, bet apie Rusijos kariuomenę jie kalba labai šiltai, su kažkokiu tai atviru širdingumu.

Kažkas net atsidusęs tarė: „na pagaliau jūs atėjote“. Tai labai brangūs ir vertingi žodžiai, už kurių slypi kur kas daugiau nei tik frazė. Joje jaučiasi visas pergyventas skausmas ir viltis tikintis geriausio, jog fašizmas neateis, bent jau į šią žemę.

Tony Soprano

Keli susiję:

Andrian Boke pasakojimas apie Bučą, Donbasą, cenzūrą, grasinimus   

Lietuvoje draudžiamas dokumentinis filmas DONBASAS