Recenzija. KŪLGRINDA. Giesmės Austėjai (2018). Slaptas Baltų kelias į Bitės Deivės pasaulį

Jei manęs paklaustų, kuo aš didžiuojuosi kaip lietuvis, atsakyčiau, jog KŪLGRINDA. Tai iš tiesų vienas fenomenų (ne šiaip tiesiog ritualinės, senosios muzikos rekonstruotojų kolektyvas), kuris mūsų Lietuvą daro tikresnę. Ne paslaptis, kad KŪLGRINDA (kas nežino, tai - senovinis slaptas kelias) artimai susijusi su Senovės Baltų tikėjimo bendruomene, kurios uolūs (greičiau, fanatiški) katalikai nusprendė "nepripažinti". Man šis "teismas" Seimo salėje priminė inkvizicijos laikus ir supurtė. Perkele, tai nejaugi dabar reikia įrodinėti, kad mes - baltai? Naujausiais mokslo duomenimis, į Lietuvos teritoriją baltai (vieni pirmųjų indoeuropiečių) iš dabartinės pietų Ukrainos teritorijos atsikėlė prieš maždaug 5000 metų. Panašiu laiku čia atvyko ir būsimieji estai, suomiai ("finai"). Taigi, mūsų istorija, kaip ir kalba, gana ilga ir sudėtinga, ir nesvarbu, jog vis nerandame savo runų (nors užmušk, netikiu, kad per tiek laiko nesugebėjome išrasti ar bent pasiskolinti savo rašto, tuo tarpu kai kiti aplinkui turėjo runas ir pan.). Taigi, skeptikai, inkvizitoriai ir fanatikai, klausykite KŪLGRINDOS muzikos, mūsų senojo, sakralinio mitologinio sluoksnio, atliekamo profesionalių muzikantų/-čių, daininink(i)ų, ir jei jumyse niekas nesuvirpės, vadinasi, jūs ne lietuviai. Ką gi, pamokslus šalin, pereikime prie muzikos.

„Giesmės Austėjai“ – vienuoliktas apeigų folkloro grupės „Kūlgrinda“ išleistas albumas, vainikuojantis daugiau kaip 30 metų gyvuojančią grupės veiklą. Pasaulį išvydęs 2018 metų gruodį, albumas gyvai buvo pristatytas kartu su ateinančiu pavasariu bei bundančiom bitėm.

… Giesmės Austėjai nukelia mus į pasaulį, kur skleidžiasi Deivės Austėjos valdos – dūzgia bitės, neša medų, audžia mergelės. Deivės Austėjos globojamas bičių pasaulis gyvuoja kartu su žmonių pasauliu – bitelės siuva korelius, taip kaip mergelės audžia drobeles. Bičių šeimos ir žmonių šeimos santykiai susipina giesmėse – kaip pinasi ir vejasi melodijų gijos gražiausiose lietuviškose sutartinėse. Bičių pasaulis mums teikia bičiulystę – gebėjimą kartu kopinėti medų ir gyvenimą…

KŪLGRINDA – Romuvos apeigų folkloro grupė, kuri susikūrė 1988 metais, Lietuvos Atgimimo metu. Įkūrėjai – Jonas ir Inija Trinkūnai.

KŪLGRINDA atlieka Ugnies apeigas – gerbiama ugnis, dievai, protėviai, giedama, šokama, skamba kanklės, dūdmaišiai, būgnai. Ugnies apeigomis pradedami svarbūs valstybiniai renginiai, iškilmės, šventės, festivaliai, šventinamos vėliavos.

KŪLGRINDA atlieka jungtuvių, krikštynų ir kitas šeimos bei kalendorinių švenčių apeigas pagal baltų papročius. Apeigos vyksta Vilniuje prie Gedimino kapo kalno aukuro, Verkių parke prie Lizdeikos aukuro, Kernavėje, kituose piliakalniuose ar alkakalniuose, šventvietėse, gamtoje ir patalpose. KŪLGRINDA kviečiama į valstybines ceremonijas, Vilniaus ir kitų miestų renginius.

Kolektyvas atgaivina seniausią mums žinomą baltiško folkloro sluoksnį, siekiantį ankstyvuosius viduramžius ir net senosios Europos laikus. KŪLGRINDOS repertuare vyrauja sutartinės, vienbalsės ir daugiabalsės aukštaičių ir dzūkų dainos. Ansamblio dalyviai puošiasi pagal 10-12 amžiaus archeologinius radinius rekonstruotais drabužiais. Aprangai būdinga daug žalvario papuošalų, tradiciniais raštais vytų ir austų juostų.

KŪLGRINDA – tai naujas, modernus požiūris į folklorą, tęsiant senąsias tradicijas ir pritaikant jas šiuolaikiniam gyvenimui. Su originaliu skambesiu ir jaunatvišku entuziazmu, ansamblis folklorą sugeba pristatyti šiuolaikinės muzikos gerbėjų auditorijai, neprarasdamas senųjų dainų dvasios. Be tradicinių kalendorinių bei šeimos švenčių, Kūlgrinda taip pat dalyvauja neofolko, roko, avangardo koncertuose, jiems suteikia lietuviškumo, autentiško folkloro skambesiu pasiekia ir sužavi daug žmonių. Daug koncertuojanti Kūlgrinda nuolat kviečiama į įvairias kalendorines ir muzikos šventes, reprezentacines iškilmes, festivalius, mielai dalyvauja meno projektuose. Per daugiau nei dvidešimt metų kolektyvas įkvėpė ir išaugino ne vieną dabar jau savarankišką muzikos grupę ir būrį jaunų, baltų pasaulėžiūros paveldą puoselėjančių žmonių.

Grupė įrašė ir išleido etaloninius teminius baltų folkloro albumus: „Ugnies apeigos“, „Perkūno giesmės“, „Prūsų giesmės“, „Giesmės Saulei“ „Giesmės valdovui Gediminui“, „Laimos giesmės“, kartu su Doniu – kalėdinį projektą „Sotvaras“, „Giesmes Žemynai“. Pirmoji kasetė pasirodė dar 1996 m., joje (pavadintoje taip, kaip ir pati grupė) buvo 34 dainos (daugiausia sutartinės) iš įvairių Lietuvos regionų. Taip pat išleistas albumas su grupe UGNĖLAKIS, pavadintas „Žalvariniu“.

KŪLGRINDOS vadovė – krivė Inija Trinkūnienė.

Naujausiame KŪLGRINDOS albume - šešiolika kūrinių, kurie trunka net 56 minutes:

1     Bitelė Siaubia In Balta Dobilia     
2     Trys Bitulės     
3     Bitela Bite, Dobilio Lylia     
4     Oi Tu Bitaite Tototo     
5     Skranc Bitela Sadulia Gadulia     
6     Dūzgia Bitelė Dūzgia     
7     Bit Bitele, Dabile     
8     Pralėkdamas Bicinėlis Pro Dravį     
9     Bitė Tarė, Dobilio     
10     Ko Tu Bitelė     
11     Ulioja Bitela     
12     Bite Dabilėli Dabilio     
13     Siaudzia Bitaite Siauduolė     
14     Skrida Bitė Tatato     
15     O Kas Ti Šilaly Trinkėjo Trinkėjo?     
16     Kada Buvo Kadujo, Geri Metai Kadujo    

Labai smagu, kad CD išleistas maloniu digipako formatu su stora knygute, kurioje rasime dainų tekstus, grupės pristatymą ir albumo sumanymą, išaiškinimą. Visa tai estetiškai apipavidalinta (Bitę-Deivę sukūrė Algirdas ir Aurika Seleniai; dizainas - Denīss Iz Paustātautan), išversta į anglų kalbą (Vijolė Arbas).

Šioje vietoje darosi keista, kodėl savam kieme KŪLGRINDA, o jei plačiau - Senovės Baltų tikėjimo bendruomenė (bendrija) - nepripažįstama, o, tarkim, Indijoje, Baltarusijoje ir dar daug daug kur apie jos muzikinę bei religinę veiklą puikiai žinoma? Nesinorėtų, kad patarlė apie nebuvimą pranašu savam kieme čia galiotų: į pranašus niekas nepretenduoja, bent jau iš šios bendruomenės/grupės, o štai kad mes - baltai, įrodinėti net sovietiniais laikais nereikėjo. Negana to, KGB persekiojo "Romuvos" įkūrėjus nuo pat pradžios, dar 1967-ųjų Rasos šventės Kernavėje. Šviesaus atminimo kriviui Jauniui (Jonui Trinkūnui) buvo uždrausta dirbti mokslinį darbą. Ir štai - šiemet iš parlamento tribūnų išgirdome, kad, pasirodo, neva "Romuvos" įkūrėjai patys... buvę saugumiečiai. Didesnio absurdo, regis, ir būti negali.

Sakysite, ką tai turi bendra su muzika? Atsakysiu - muziką klausykite, ir klausydami patys permanykite. O štai problematika, su kuria susiduria mano tėvynainiai, užsiimantys šventu (ir ne itin lengvu) reikalu - senosios kultūros gaivinimu - man atrodo daug svarbesnė.

Visi KŪLGRINDOS albumai verti dėmesio, nė vienas nėra kuo nors prastesnis ar geresnis. Kaip matėte iš pavadinimų, albumai konceptualūs, teminiai, tad, kaip sakoma, pagal nuotaiką. Asmeniškai labai mėgstu Perkūno ir Prūsų giesmes, bet Austėjos giesmės ne mažiau artimos, jos dar arčiau gamtos. Juk bitė motinėlė buvo psichopompė, kaip sakė Gintaras Beresnevičius, taigi, tarpininkė tarp pasaulių.

Gero klausymo, įsiklausymo ir suvokimo, kad mūsų kultūra gyva, kol gyva mūsų kalba, gyvos dainos ir giesmės, gyva tautosaka, mitologija ir tuo domėtis norintys žmonės.

Šaltinis: radikaliai.lt