A. Navickas: Nedrįsčiau lyginti D. Grybauskaitės nei su V. Putinu, nei su V. Janukovyčiumi, tačiau yra keli nemalonūs panašumai(21)

Tinklalapyje Bernardinai.lt paskelbto Andriaus Navicko straipsnio originalus pavadinimas – „Ko mus moko įvykiai Ukrainoje?”.

• • • • • • •

Kremliaus invazija į Krymą dar kartą priminė ir mums, kokia trapi yra laisvė. Nuoširdžiai didžiuojuosi ukrainiečiais, iš posovietinių sutrikusių žmonių, kartojančių, kad nuo jų niekas nepriklauso, per kelis mėnesius Maidane tapusiais brandžia pilietine tauta.

Džiaugiuosi ir tais Lietuvos piliečiais, kurie negaili energijos ir laiko kūrybingai reikšdami paramą Ukrainai. Kaip teigia gruzinų kilmės Rusijos rašytojas Borisas Akuninas, gyvename tam tikra prasme puikiu laikotarpiu, kai vėl nyksta pilkosios zonos ir kiekvienas turi apsispręsti, už ką jis, abejingam likti vis sunkiau.

Tačiau noriu pasidalinti su jumis tuo, kas kelia nerimą. Mes labai entuziastingai pradėjome kalbėti apie Rusijos pavojų ir ieškoti įtakos agentų.

VSD, gavęs pylos nuo Prezidentės, paskelbė Kremliaus propagandos ruporų Lietuvoje sąrašą. Visgi neapleidžia nuojauta, kad nuslysta paviršiumi ir nusitaikyta tik į tiesmukišką propagandą.

Nors dabartinėmis aplinkybėmis tikrai tik aktualesnės tapo mįslingai žuvusio VSD karininko Vytauto Pociūno rengtos pažymos apie su Kremliumi susijusių korporacijų įtaką Lietuvos žiniasklaidai. Ar minėtoje pažymoje minėtos žiniasklaidos priemonės radikaliai pasikeitė?

Ar dabartinė jų informacijos atrankos policija, pridengta entuziastingo piktinimosi Kremliumi skraiste, nėra didesnis pavojus nei atvirai propagandinių ruporų?

Suprantu, kad Kremliaus agresyvi politika yra puiki proga pasireikšti ir mūsų kandidatams į prezidentus. Galima kasdien prieš TV kameras demonstruoti susirūpinimą, kalbėti apie pesimistinius scenarijus ir nuo vidinių valstybės problemų per rinkimų kampaniją akcentus perkelti į rungtynes, kas garsiau demaskuos tikrus ir tariamus Kremliaus agentus.

Sąmoningai ar nesąmoningai kratomės esminio klausimo – kaip pasiekti, kad Lietuvos valstybė iš esmės būtų kitokia nei Viktoro Janukovyčiaus Ukraina ar Vladimiro Putino Rusija?

Netiesa, kad V. Janukovyčiaus režimo problema buvo tik tai, kad jis, pasidavęs Kremliaus spaudimui, nepasirašė asociacijos sutarties su Europos Sąjunga.

Taip, tai buvo kibirkštis, kuri susprogdino seniai jau padėtą visuomenės skaudulių sprogmenį. Ukrainiečiai Euromaidane stovėjo ir liejo kraują ne už ES, bet už teisingesnę visuomenę, kurioje prabangoje besimaudantis elitas nėra atsiribojęs nuo paprastų žmonių stora abejingumo siena, kurioje įstatymai galioja visiems, kurioje valdžia ne tik kalba žmonėms, bet ir jų klausosi.

Tai, kad žmonės, į kuriuos ilgą laiką buvo žvelgiama kaip į statistinę masę, neišsigando valdžios represijų, išliko Euromaidane net talžomi Berkuto, V. Janukovyčių ir jo aplinką šokiravo.

Regis, gerokai išgąsdino ir V. Putiną, nes atsiskleidė, kad įmanomas pats jam nepalankiausias scenarijus, kuriam jis, atrodė, jau užkirto kelią prieš porą metų.

Rusijos opozicinės jėgos supjudytos tarpusavyje ir susiskaldžiusios, etatiniai Kremliaus propagandistai opozicionierius kasdien pateikia kaip menkystas marginalus, tačiau juk ir Ukrainos opozicija dar visai neseniai praktiškai neturėjo jokios paramos visuomenėje?

Dabar pažvelkime į situaciją Lietuvoje. Pirmiausia, noriu pasidžiaugti, kad mūsų Seimas, kiek žmonės jį bekeiktų, labai skiriasi nuo V. Janukovyčiaus laikų Rados, kurioje oligarchai turėjo net savo vasalų – parlamentarų komandas, Konstitucijos pataisos visas galias sutelkė Prezidento institucijos rankose ir ne tik Radai, bet ir Vyriausybei teko statistų ir vykdytojų vaidmuo.

Sutinku su tais, kurie sako, kad ir Lietuvoje mes vis labiau slystame į situaciją, kai Seimas nebesugeba vykdyti parlamentinės kontrolės, nes demoralizuotiems parlamentarams paprasčiausiai trūksta politinės valios ar drąsos. Tiesa, prie to prisideda ir paradoksaliausia mūsų politinės sistemos institucija Konstitucinis Teismas.

Viena vertus, Konstitucija labai aiškiai apibrėžia jo funkciją: aiškinstis, ar įstatymai ir kitų politinių institucijų priimti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Tai reiškia, kad šis teismas turėtų būti garantija, kad jokia politinė institucija ar politikas nebandys primesti teisės normų, prieštaraujančių visos tautos valiai, išreikštai per Konstituciją.

Kita vertus, pats šis Teismas, kažkodėl nusprendęs, jog turi teisę pareikšti neginčijamą nuomonę, kas gali būti vadinama šeima, kas yra pilietybė, kam gali būti mažinami atlyginimai, o kam ne, kas yra pensija ir net kokie referendumai gali vykti, o kokie – ne, tampa tautos valios uzurpatoriumi. Blogiausia tai, kad nėra numatyta jokios procedūros, kaip KT klaidos gali būti ištaisytos.

Esą tai neklystanti institucija, Delfų orakulai, per kuriuos byloja neginčijama tiesa.

Paskelbia šie orakulai, kad Seimas negali niekaip kontroliuoti Generalinio prokuroro, ir mums tenka tik gūžčioti pečiais, piktintis ir susitaikyti su begėdiškai žlugdoma parlamentine kontrole, o gal ir pačia prokuratūra. Tuo pačiu įstatymo valdžią palaipsniui keičia teisininkų valdžia, kuriai nebėra jokio reikalo klausytis piliečių balso, kuri tik diktuoja ir moko.

Nedrįsčiau lyginti Dalios Grybauskaitės nei su V. Putinu, nei su V.

Janukovyčiumi. Tačiau visais trimis atvejais yra keli nemalonūs panašumai.

Pirmiausia, paniekinantis tonas, kai kalbama apie žmonių rinktą parlamentą. Antra, vienintelio valstybės gelbėtojo ir stabilumo garanto retorika, kai demonstratyviai prieš TV kameras barami politikai ar valstybės tarnautojai.

Trečia, alergija kritikai, kitaminčius priskiriant priešų ar net užsienio valstybių agentų kategorijai. Buvo įdomu stebėti, ar įvykiai Ukrainoje kaip nors pakeis D.

Grybauskaitės vadovavimo stilių. Kol kas atrodo, kad jis tapo dar karingesnis.

Kita vertus, gal tai normalu, žinant, kad netrukus vyks rinkimai, o šiandien dauguma Lietuvos gyventojų palankiai vertina griežtus politikus.

Vis gi nemaloniausiai Lietuvoje nuteikia tai, kad mes nenorime girdėti mums nepatinkančių nuomonių, vertinimų, su oponentais esame linkę ne diskutuoti, bet juos suniekinti. Manau, kad pamenate, kai viename iš Lietuvos dienraščių buvo vykdoma kryptinga informacinė ataka prieš Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus, kurie buvo vadinami teroristais.

Taip tikėtasi sugriauti šios partijos politinį autoritetą. Tiesa, nesėkmingai, ir ji net sugebėjo laimėti Seimo rinkimus.

Paskui tas pats dienraštis tapo žmonių, kurie įsitikinę, kad Eglės Kusaitės teisinis persekiojamas ar bylos dėl kaltinimų pedofilija eiga prieštarauja teisinės valstybės standartams, pjudytojas. Paradoksalu, kad „patvorinių“, „kedofilų“, „ekstremistų”, „fanatikų” pavadinimus katutėmis sutiko ir didesnioji dalis visai neseniai niekintų ir šmeižtų TS-LKD atstovų.

Jei pažvelgsime, ką Rusijos valdžiai pavaldžios žiniasklaidos priemonės rašo apie tuos, kurie nenori taikstytis su putinizmu, kurie atkakliai dalyvauja protesto eitynėse, bando kovoti pries korupciją ar už žmogaus teises, atrasime, kad jie vaizduojami labai panašiai, kaip įtakingiausiose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse vaizduojami visi tie, kurie kelia klausimus dėl politikų įtakos teismams, dėl verslininkų įtakos politikams, dėl to, ar tikrai susitarimai su stambiomis užsienio korporacijomis visada yra naudingi Lietuvai?

Šiuo atveju net ne svarbiausias dalykas, kas teisus, o kas klysta. Esmė ta, kad susiformavęs politinis elitas griežtai atsisako bent įsiklausyti į nemažos dalies visuomenės klausimus, argumentus.

Tai galima būtų dar suprasti, jei valstybė būtų uždara akcinė bendrovė ir čia svarbiausia būtų valdyti kontolinį akcijų paketą, tačiau valstybė yra politinė bendrija, kurioje bendrojo gėrio turi būti siekiama, pripažįstant ir gerbiant skirtybių egzistavimą. Nepamirškime ir psichologų perspėjimo, kad agresija – tai dažniausiai reakcija į bejėgiškumo jausmą.

Politinės bendrijos gyvasties pagindas – nuolatinis dialogas. Tiek tarp valdžios ir visuomenės, tiek pačios visuomenės viduje tarp skirtingų grupių, pasaulėžiūrų.

V. Janukovyčiaus Ukrainoje ar V.

Putino Rusijoje tokio dialogo nebeliko. Jį pakeitė valdžios direktyvos.

Būtent todėl vieninteliu politinės bendrijos atgaivinimo būdu tapo revoliucija. Ukrainoje ji pareikalavo daugiau nei šimto gyvybių.

Rusijoje, spėju, aukų, kai ji kada įvyks, bus gerokai daugiau.

Labai noriu tikėti, kad mes, Lietuvoje, vis dar turime alternatyvių pilietinės bendrijos gaivinimo būdų. Bent jau valstybės politiniai lyderiai negyvena tokiuose rūmuose, kaip V. Janukovyčius, neturime ir politinių kalinių, parlamentarai santykių nesiaiškina kumščiais, o mūsų Prezidentė nekalba, kad liberali demokratija neatitinka mūsų tautos dvasios.

Noriu tikėti, kad ir per Prezidento rinkimų kampaniją išgirsime viltingų atsakymų, ką derėtų daryti, jog panašumų tarp Lietuvos ir V. Putino Rusijos būtų kuo mažiau. Tai, mano galva, ne mažiau svarbu nei NATO laivas Baltijos jūroje ar dar keli papildomi naikintuvai Zokniuose.

Bernardinai.lt

Naujausi

Medininkų žudynės ir Landsbergio nusivylimas: kas buvo užsakovas?Politika · 2026-08-01Landsbergis: vieni abejingai dairosi, užsiima savo versliukais ir šaiposi iš tėvynės, o kiti tebėra sargybojeNuomonės · 2026-08-01Ukraina laimi – V. Zelenskis paskelbė naujus karo nuostolių skaičiusPasaulis · 2026-08-01Beprecedentis NATO valstybės sienos šturmas, dauguma migrantų jau grįžo į Maroką, žuvusiųjų apie 60Pasaulis · 2026-08-01