Laukia rimti darbai, arba kaip vėl padaryti Lietuvą didžia šalimi(25)

Štai ir vėl mus aplankė Kovo 11-oji, ir ką mes girdime?

(a) Prisiminimus, kaip šauniai tada prieš 26 metus atkūrėme neprikausomybę ir davėme į kaulus Sovietų Sąjungai.

(b) Pasidžiaugimus, kiek daug visko nuveikta per tuos 26-erius metus – atkurta nepriklausoma valstybė su jos institucijomis, atgaivinta laisva ekonomika ir laisva visuomenė, įsijungta į Europos Sąjungą ir NATO.

Ir visa tai yra gerai ir tiesa. Tačiau norisi girdėti daugiau. Norisi girdėti rimtą ir konstruktyvų, ne padejavimui ir sopulių pagilinimui skirtą susirūpinimą valstybės ir tautos ateitimi. Norisi išgirsti strategišką ir telkiantį kalbėjimą apie rimtus darbus, kurie mūsų laukia, ir didelius iššūkius, kuriuos turėsime pasitikti.

Rimti darbai prasideda nuo rimtų ambicijų, nuo aspiracijų nestovėti vietoje, tobulėti ir keistis. Žiūrint į dabartinę valdžią, labiausiai sukrečia ne tie niekingi melavimai, gėdinga korupcija ir negarbingumas. Ji visiškai neturi ambicijos ir jokios platesnės vizijos, išeinančios už taktinių, vienadienių klausimų sprendimo, už noro išsilaikyti valdžioje, išsaugoti status quo. O tai ir yra stagnacija.

Lietuvoje įprasta padejuoti: „Va, tada, kai ėjome į Europos Sąjungą ir NATO, turėjome viziją, turėjome didžius tikslus, kurie mus vienijo ir telkė...“ Tačiau niekas mums netrukdo išsikelti rimtus tikslus dabar. O kol to nepadarysime, tikslus, ką su mumis daryti, kels kiti – būsime svetimų žaidimų įrankis ir priemonė mums gal netgi nežinomiems tikslams.

Mūsų sportininkai kažkaip nebijo išsikelti rimto ir ambicingo tikslo, kai vyksta į olimpiadą ar čempionatą. Juk jie nevažiuoja ten „kaip nors ištempti iki žaidynių pabaigos“ ar „pademonstruoti gražų žaidimą“ – jie vyksta ten laimėti, iškopti į aukštesnę lygą, aplenkti varžovus.

Jie kažkodėl sau nesako: „Ai, tai ką čia, vis tiek mums nieko nepavyks“, „Yra kaip yra...“ Ir galbūt todėl laimi – ir auksą, ir sidabrą.

O jeigu nelaimi, treniruojasi ir bando vėl, o ne skėsčioja rankomis: „Čia gi Lietuva, ko norėti...“

Siekiant rimtų tikslų, neužtenka suformuluoti viziją. Reikalingi apčiuopiami rezultatai, pamatuojami žingsniai, kad galėtume matyti – judame prie tikslo ar nuo jo tolstame.

Neužtenka, išsikėlus tikslą, sudaryti darbo grupę ar mėginti tą tikslą nukirsti, kaip koziriu, įstatymo projektu, kuriame parašyta, kad tą ar kitą problemą būtina neatidėliojant spręsti. Dabar gi Lietuvos valstybės darbas siekiant strateginių tikslų panašus į daktaro Dolittle knygelėse aprašytą Afrikos karalių, kuris pamatęs susižavėjo Anglijos pašto sistema ir nusprendė tokią įsivesti pas save.

Išsileido pašto ženklus, pristatė raudonų pašto dėžių – ir labai stebėjosi, kad į pašto dėžę išmesti laiškai niekur nenueina. Mat užmiršo pasamdyti laiškininkus, kurie tuos laiškus išnešiotų.

Todėl pradėkime nuo štai ko – išsikelkime keturis paprastus, bet ambicingus, drąsius, bet pamatuojamus tikslus.

1. Per ketverius metus padarykime Lietuvą saugia šalimi.

Įsivaizduokime: 2020-aisiais gynybai skiriama ne mažiau, o gal ir daugiau, kaip 2 procentai BVP. Lietuvos kariuomenė aprūpinta naujausiomis prieštankinės ir priešlėktuvinės gynybos sistemomis, čia dislokuota „Patriot“ raketų sistema.

Visi jauni vyrai atlieka karo tarnybą, šimtatūkstantinis puikiai apmokytų šauktinių, savanorių ir šaulių rezervas bet kurią minutę, iš namų paėmę ginklą, gali papildyti kariuomenės gretas. Lietuvoje dislokuotos bent dvi nuolatinės NATO kariuomenės (geriausia – amerikiečių ir britų) bazės.

Sunku? Taip.

Neįmanoma? Tikrai ne!

2. Per ketverius metus vidutiniu atlyginimu (kuris dabar Lietuvoje 544 eurai) aplenkime pradžiai bent Estiją (832 eurai), o paskui ir Slovėniją (1092 eurai).

Sunku? Bet ar tikrai neįmanoma?

Ar nėra resursų – pritraukiant investicijas, skatinant eksportą, didinant darbo našumą, ugdant darbštumą ir verslumą, ištraukiant finansus iš šešėlinės ekonomikos, galų gale, tikslingai ir skaidriai panaudojant mums dar likusias ES struktūrinių fondų lėšas? Diskutuokime, ieškokime – kritikuokite, siūlykite savo tikslus – bet judėkime į priekį!

3. Iki 2020 metų padėkime pamatus išskirtinės kokybės švietimui – mobilizuokimės ir dirbkime, kad patektume į OECD PISA dvidešimtuką, aplenkime bent Rusiją, Portugaliją ir Latviją!

Dabar esame visuminėje 37 vietoje, tuo tarpu Lenkija – 14-toje, Estija – 11-toje. Ir taip, tai tikrai įmanoma – ir ne tik įmanoma, bet būtina, jeigu norime užsitikrinti orią ir saugią ateitį mūsų visuomenei.

Nes švietimas yra vienintelis įrankis, kuriuo valstybė gali save perkurti iš vidaus, kaip baronas Münchhausenas ištraukti save už plaukų iš stagnacijos balos.

4. Per ketverius metus turime ir galime pasiekti, kad Lietuva nebemažėtų – kad į Lietuvą grįžtų tiek pat ir daugiau lietuvių, kiek išvažiuoja studijuoti ir dirbti svetur.

Tai tikrai įmanoma pasiekti, išnaudojant ir plėtojant išmanios diasporos politikos – „Globalios Lietuvos“ – svertus, derinant juos su kryptinga valstybės veikla. Prie šių prijungus dar ir pragmatišką šeimos politiką, nukreiptą į realią pagalbą vaikus auginančioms šeimoms, galime padaryti, kad apokaliptinės pranašystės apie „tautos mirtį“ baigtųsi kartą ir visiems laikams.

Štai jums keturi aiškūs ir pamatuojami tikslai. Jeigu visuose juose padarysime reikalingus proveržius – Lietuvos veidas neatpažįstamai pasikeis. Jeigu pavyks pasiekti bent trijų – būsime padarę rimtą pažangą.

Aišku, kad juos siekiant reikės priimti rimtus sprendimus – reikės kažko atsisakyti, reikės nepopuliarių sprendimų, reikės juodai dirbti. Reikės reformų – pripraskime ir kitus pratinkime prie minties, kad dabartiniame judriame pasaulyje reformų nebuvimas reiškia lėtą mirtį.

Tam reikia visuotinės piliečių mobilizacijos – suvokimo, kad neturime kito kelio: arba turime susitelkti, susikaupti, mobilizuotis ir pradėti keistis, pradėti žengti į priekį – arba gausime lėtai merdėti kamputyje, tyliai inkšdami apie pasaulio neteisybę.

Tuo tikslu reikalingas nacionalinis sutarimas dėl pamatinių tikslų – kuo daugiau šių klausimų depolitizuoti, ištraukti iš politinių peštynių arenos, kur kilnų ir svarbų tikslą gali torpeduoti neaišku kam tarnaująs chunveibinas.

Ir neužtenka, vien paskelbus permainų programą, nusišluostyti rankas ir grįžti prie savo kasdienių reikalų. Privalome rimtai į tai žiūrėti – sekti, kaip sekasi, ir nenuleisti rankų po pirmosios nesėkmės, kurios tikrai neišvengsime – such is life.

Tai tikrai nėra vienintelis galimas ir neginčijamas tikslų sąrašas. Kritikuokite, ginčykite, diskutuokite – tačiau galų gale turime kelis aiškius nacionalinius tikslus išsikelti, dėl jų sutarti ir sutelktinai (nes norinčių sukliudyti tikrai bus) prie jų eiti.

O tuomet jau ir su Kovo 11-ąja galėsime sveikinti, ne tik prisiminimais grįždami į praeitį, bet ir būdami tikresni dėl ateities – dėl to, kad ir po dar 26-erių, ir po šimto metų bus tauta, menanti bei švenčianti mūsų valstybės atkūrimo dieną.

Tuomet ir vėl galėsime vadintis didžia tauta, didžia šalimi. (Taip, žinau, žinau, ką norite paprieštarauti – tačiau tai, kad morkvinis populistas pradėjo kartoti „Let’s make America great again!“

, nereiškia, kad nebegalime apie tai kalbėti. Aš noriu gyventi didžioje šalyje.

Lygiai taip tai, kad psichopatiškas gnomas Kremliuje apsišaukė „konservatoriumi“, niekaip nediskredituoja šios kilnios ir gilios pasaulėžiūros. Dėl manęs jis galėjo pasivadinti nors ir Vyriausiu Galaktikos Imperatoriumi.

)

Taigi, grįžtu prie minties – ir vėl paverskime Lietuvą didžia šalimi! Mat, dabar Lietuva yra kaip plikbajoris – prakilni giminės istorija yra, didžių darbų atmintis ir kilnios misijos suvokimas yra, bet dvaras, žirgas ir šoblė pragerti smuklėje. Trūksta nedaug – tapusi saugi, ekonomiškai klestinti, išsilavinusi, auganti, Lietuva vėl taps didžia šalimi. Trūksta nedaug – ir mes tai galime pasiekti. Per ateinančius ketverius metus.

Su Kovo 11-ąja, Bendrapiliečiai ir Bičiuliai!

Naujausi

Nausėda visą savaitę dirbs Lietuvai iš MadeirosPolitika · 2026-08-03Seuta tapo perspėjimu visai Europai: Vokietija reikalauja užverti išorinių sienų spragasPasaulis · 2026-08-03Lenkija apie Seutos krizę: Ispanija turi sekti Varšuvos pavyzdžiu, o dalis politikų siūlo stabdyti jos dalyvavimą ŠengenePasaulis · 2026-08-03Po Seutos krizės Italija grąžino sienų kontrolę ir reikalauja migrantų centrų už Europos ribųPasaulis · 2026-08-03