Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Prisimenu puikią TV laidą „Svetimo skausmo nebūna“. Nors joje daugiausiai buvo kalbama apie neįgaliuosius, sunkių ligų iškamuotus ir šiaip bėdosna patekusius žmogelius, atjauta ir pagalba nelaimingiesiems nurodė, kur slypi tautos gyvastis, išlikimo galimybės, atsparumo kodas.
Šį laidos pavadinimą labai tiktų perkelti ir į politiką, kai Maidanas gedėjo šimto žuvusiųjų, suluošintų, kai Lietuva dalį jų priglobė ir gydė, o dabar jautriai ir neramiai reaguoja į Krymo aneksiją ir iš savo patyrimo išgyvena, kas gali nutikti su ten gyvenančiais totoriais ar šiaip kitamaniais...
Psichologai pasakytų, kad veikia visiems žinomas mechanizmas – projekcija į save, į savo šalį. Užjausti bėdon patekusį ar nuskriaustąjį – tai mūsų solidarumo ir vienybės ženklas.
Galime filosofuoti, kad yra tautų apsisprendimo teisė, kokio nors G. Schroederio ar tūlo Seimo nario eskaluojama realpolitik, demokratiniai valdymo instrumentai, spalvotų revoliucijų detonatoriai, bet visada suveikia žmogiškasis faktorius, užkoduotas lakiame posakyje – svetimo skausmo nebūna.
Taigi, apie tą projekciją. Pasinerkime į istoriją.
Beveik prieš 100 metų I pasaulinis karas prasidėjo iš Serbijos atvykusiam bosnių studentui Principui Sarajave nušovus Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Franczą Ferdinandą. Pamažu iki karo pabaigos į jį įsitraukė 25 valstybės ir jų kolonijos, kuriose iš viso gyveno 1,35 mlrd.
žmonių, t. y.
ketvirtadalis tuometinio pasaulio gyventojų. Savo paslaugas Berlynui pasiūlė net Meksika, kuri norėjo paskelbti karą JAV.
Kovojo ir paskui žlugo keturios Europos šalių dinastijos – Osmanai, Romanovai, Habsburgai ir Hohencolernai. Netikėtai prieš savo norą, kitaip sakant, lyg pakeliui karo auka tapo Belgija, į kurią pagal Šlyfeno planą (Schlieffenplan) įsiveržė Vokietija, nepaisydama paskelbto šios šalies neutraliteto.
Per ketverius karo metus Vokietija nužengė iki Rusijos, paskatindama ten bolševikinį perversmą ir „revoliucijos eksportą į pasaulį“, bet sutriuškinta grįžo į savo irštvą.
Karo auka tapo ir Lietuva. Beje, kaip jau rašėme DELFI, karo išvakarėse, 1914-ųjų sausio 14-18 d.
, carinė Rusija ir kaizerinė Vokietija pasirašė sienų sutartį, kuria Lietuva buvo eilinį kartą padalinta ir suskaldyta, o ta imperijų siena ėjo per Lietuvos etnines žemes. Istorikų tvirtinimu tai buvo savotiškas Molotovo-Ribbentropo pakto prototipas, turėjęs keletą panašumų: tuomet pasaulinis karas prasidėjo praslinkus daugiau kaip pusmečiui, o po 1939-ųjų sutarties karo pabūklai sugriaudėjo greičiau – daugiau kaip po mėnesio; abiejų karų pagrindiniai veikėjai buvo tie patys – dvi amžinai kariaujančios ir kartu besibičiuliaujančios imperijos; ir vienu, ir kitu atveju konfliktai prasidėjo klastingai sulaužius susitarimus ir jiems įsižiebus nuo, rodos, mažytės provokacinės kibirkšties.
Vos aprimo I pasaulinio karo gaisai, 1920-ųjų spalį Lenkija okupavo Vilniaus kraštą, norėdama Lietuvą prievarta įjungti į reanimuojamą Abiejų Tautų Respubliką. Klastos buvo ir čia: Lenkijos valstybės vadas Juzefas Pilsudskis neva nieko nežinojo apie generolo Lucjano Želigowskio aferą...
O štai 1923 m. kovo 15 d.
, Ambasadorių konferencija, atstovaujanti Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos ir Japonijos vyriausybėms, nutarė pripažinti Lenkijos sienas, kurios apėmė ir okupuotą Vilniaus kraštą. Lenkija tai traktavo ir tebetraktuoja kaip tarptautinį jos užgrobtų žemių pripažinimą teisėta Lenkijos valstybės dalimi, nors keturioms valstybėms atstovaujanti Ambasadorių konferencija neturėjo jokių įgaliojimų braižyti Lietuvos sienų ar atstovauti tarptautinei bendruomenei.
Istorikas Tomas Baranauskas primena, kad 1994 m. , pasirašant Lenkijos ir Lietuvos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, dėl Lenkijos pasipriešinimo Lietuvos derybininkams nepavyko į sutartį įtraukti Vilniaus krašto okupacijos pasmerkimo.
Gi Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, kuriam, beje, 2010-aisiais buvo įteiktas Lietuvos lenkų sąjungos aukso medalis „už lenkiškumo puoselėjimą Lietuvoje“, prieš penkerius metus atvirai neigė Vilniaus krašto okupaciją. „Lietuva mano, kad mes tarpukariu okupavome Vilnių, o mes taip nemanome“, – tada pareiškė R.
Sikorskis. Suprask: mes tik susigražinome savo ATR laikais turėtas žemes...
Bet grįžkime į senesnius laikus. 1936-aisiais buvo Miuncheno sąmokslas. Vakarams nuolaidžiaujant atsirado naujas Berlyno ir Maskvos paktas. Istorikas Algirdas Jakubčionis teigia, kad 1939-1940 m. J. Stalinas iš esmės atkūrė Rusijos imperiją pagal 1914 m. sienas, o su šiuo reiškiniu, kaip neva pažangiu, sutiko net garsusis lenkų kilmės baltagvardiečių generolas Antonas Denikinas. Jam tai buvo imperinės Rusijos galybės atkūrimas.
Tačiau sutartis, kurios iki galo taip ir nespėta įgyvendinti (kaip, beje, ir 1905 m. Bjorke pasirašytos sąjunginės sutarties), žlugo 1914-ųjų rugpjūtį Vokietijai paskelbus karą Rusijai.
Taip Vilhelmas II metė pirštinę savo kraujo broliui Nikolajui II. Tuo metu baigėsi dviejų imperijų rožinė meilė viena kitai, beje, gimusi dar 1697 m.
pavasarį, kai Petras I išplaukė iš Libau-Liepojos ir, praplaukdamas pro Memelį-Klaipėdą, godžiai žiūrėjo į krantą ir matė jame pavyzdines vokiečių žemes.
Jis ką tik buvo aplankęs puikiąją vokišką Rygą ir akimirksniu susižavėjo Europa. O kai pasiekė Kenigsbergą ir žengė savojo laivo „Schtandart“ trapu ant krantinės, jaunuolio širdis net apsalo: „Štai kokia turi būti Rusija!“
- tarė jis tą balandžio 18 d. Pakrikštijęs savo kelionę „Didžiąja pasiuntinybe“, Petras I ėmė lankyti Europos sostines ir uostus, o juose mokytis menų bei amatų.
Verbavo jis ir specialistus, braižė Rusijos ateitį, kurią grįžęs ryžtingai įgyvendino. Caras net savo antrąją žmoną Jekateriną I parsivežė iš Livonijos.
Paskui atsirado imperatoriaus darbų tęsėja, tikra prūsė nuo Ščecino Jekaterina II...
Galbūt Petras I žvelgdamas į Memelio kuorus mąstė čia sugrįšiąs kaip imperatorius... Kaip V. Putinas, apakintas olimpinės sėkmės Sočyje, mąstė: gerai būtų turėti Krymą, ten tokie puikūs imperatoriškieji Livadijos rūmai, geras išėjimas į Juodąją jūrą (Rusijos valdovai nuo seno svajojo apie neužšąlančius jūrų uostus), atsiveria neribotos galimybės viešpatauti regione ir Artimuosiuose Rytuose.
Bet iš tikrųjų šiandien kažkaip netikėtai istorijos ratas vėl atsisuko ir stabtelėjo ties Klaipėdos kraštu. Nes tą ratą kai kas mėgina atsukti į tuos laikus, kai Raudonoji armija Klaipėdą ir visą Lietuvą esą išvadavo iš hitlerinių okupantų. Kitaip sakant, atėjo ir pamiršo išeiti.
Nepamirškime, kad prieš tai buvo Vilniaus krašto gražinimas. Iki šiol Maskvos propagandiniai trubadūrai skelbia, kad tai buvo kilniaširdis J.
Stalino žingsnis, kad su Lietuva būtų sudaryta „lygiateisė“ draugystės ir savitarpio pagalbos sutartis, sukurpta pagal Molotovo-Ribbentropo kurpalį. Bet juk ir Vilniaus krašto gražinimas iš amžinų rusų priešų lenkų (keista slavų neapykanta vieni kitiems!
) tebuvo Maskvos noras užsitikrinti vakarinių SSRS sienų saugumą kitų tautų sąskaita.
Klaipėdos kraštas (vok. Memelland), dėl kurio dabar laužomos propagandinės ietys ir kurstoma isterija, niekada nepriklausė Rusijai. Formaliai tai šiaurinėje Mažosios Lietuvos dalyje ir palei Nemuno žemupį bei Baltijos jūrą 1919-1939 m. egzistavęs teritorinis vienetas. Plotas 2416 kv. km, ilgis 140 km. Jį sudarė dabartinių Klaipėdos, Šilutės, Tauragės, Jurbarko ir Kretingos rajonų, Pagėgių savivaldybės teritorija, Klaipėda ir Neringa.
Klaipėdos kraštas ilgą laiką buvo Prūsijos karalystėje, po 1871 m. – Vokietijos imperijoje.
Į šią teritoriją, pajutusi skanų kąsnį, pretendavo ir Lenkija. 1919 m.
Paryžiaus taikos konferencijoje Lenkijos atstovas iš pradžių pareikalavo Mažąją Lietuvą sujungti su Didžiąja ir abi kartu – prie Lenkijos, bet kovo 3 d. memorandumas pasiūlė prie Lietuvos prijungti tik Klaipėdos kraštą, kuris, kol Lietuva nėra sąjungoje su Lenkija, turėtų atitekti Antantės didžiųjų valstybių kontrolei.
Pasiūlymas buvo priimtas, ir Antantės pavedimu 1920-1923 m. krašte buvo Prancūzijos kariuomenė, kol 1923 m.
ryžtingu iš Kauno organizuotu sukilimu kraštą prisijungė Lietuva.
1939 m. kovo 23 d. Hitleriui pareikalavus Klaipėdos kraštas buvo perduotas Trečiajam reichui. Tik 1945 m. sausio 28 d. Raudonoji armija įžengė į Klaipėdą, o vasario 4 d. ir į Kuršių neriją. Po to Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos SSR dalimi.
Dabar galima tik pasijuokti ir balandžio 1-osios pokštu palaikyti Amerikoje registruoto portalo Avaaz.org išmonę – rinkti parašus po peticija, kad Klaipėdos kraštas atitektų Rusijos Federacijai.
AVAAZ – šios save žmogaus teisių gynėja įvardinančios organizacijos lyderis žydų kilmės 37-rių metų Rickenas Patelis, beje, turintis juodąjį karatisto diržą, giriasi, kad jos gretose yra apie 20 mln. žmonių visame pasaulyje, ir ji atstovauja „patiriančius neteisybę piliečius“.
Bet provokacijai metas pasirinktas sąmoningai: Rusija metasi į avantiūrą prieš Ukrainą, okupuoja Krymą, kurį Nikita Chruščiovas, būdamas Ukrainos kompartijos pirmuoju sekretoriumi, žinoma, sulaukęs J. Stalino mirties, gera valia padovanojo Ukrainai.
Rusijos vadovų ir jų propagandinių klapčiukų pasisakymai dėl pretenzijų ir į kitus buvusios SSRS pakraščius negali nekelti susierzinimo ir įtampos visuomenėje. Kaip kažkada Rusijos Dūmos marginalas Viktoras Alksnis Karaliaučių vadino „iskonno russkije ziemli” („nuo seno rusų žemės”).
Peticijos organizatoriai tikisi surinkti bent 10 tūkst. parašų, kol kas tėra keli šimtai.
Kovo 12 d. paskutinių pasirašiusių pavardės buvo rusiškos: kažkokie neva Lietuvoj gyvenantys Sergėjus Lavrionovas, Vadimas Podadajevas, Dmitrijus Fiodorovas ir net Jevgenijus Šiva iš Rusijos.
Sunku suprasti, kam tie parašai bus siunčiami: gal V. Putinui, kad va, girdi, Klaipėdos krašto darbo žmones vietinė valdžia engia ir diskriminuoja, čia pasidarė neįmanoma gyventi, geriau būtų Rusijos federacijoje, ateik ir išvaduok...
O čia dar Klaipėdoje kažkokį rusakalbį chuliganėlį lietuviai pridobė... Juk dauguma karų ir konfliktų kilo būtent dėl tokios įskeltos kibirkšties.
Visa tai galima nurašyti Maskvos rengiamoms informacinio karo atakoms. Kaip visada, jo kurstytojų atsiranda ir tarp to krašto piliečių.
Dar spėju atsiversti tokio keisto judėjimo „Būkime vieningi“ portalo puslapį (vėliau tai padaryti jau nesisekė). Tai Klaipėdos savivaldybės pernai spalį įregistruotos viešosios įstaigos – visuomeninio judėjimo portalas, agituojantis už pasaulio žemaičių vienijimąsi ir Žemaitijos karalystės paskelbimą, kitaip sakant, jos atsiskyrimą nuo Lietuvos.
Tai jos lyderiai trys žemaičiai Vygantas Kelertas, Vaidas Lekstutis ir Olegas Tytorenka pernai rugpjūtį sukurpė ir V. Putinui bei A.
Lukašenkai išsiuntė laišką, prašydamas apginti dėl laukiamos ekologinės katastrofos, išgaunant skalūnines dujas Žygaičiuose.
Gal šis skundas ir gimė iš gyventojų nevilties apginti savo kraštą, bet štai šį kovą – būtent per Nepriklausomybės atkūrimo dieną – „Būkime vieningi“ portale atsirado ir minėtų „avazininkų“ kreipimasis. Taip lietuviškai žemaitiškas portalas padėjo skleisti atvirai prorusiškas pažiūras, agituoti už Klaipėdos krašto atplėšimą.
Vadinasi, jis pritaria, kai naujoji Ukrainos valdžia vadinama fašistais, konfliktas Kryme laikomas JAV ir ES karu prieš Rusiją, kad Lietuvą valdo proamerikietiški rusofobai, kad Lietuvoje rusai diskriminuojami, jiems trukdoma mokytis gimtąja kalba ir t. t.
Panašiai kaip Klaipėdos krašto gyventojai kurstomi ir kaimynai latviai. Visi Latvijos gyventojai, tarp kurių rusų didesnė dalis negu Lietuvoje, taip pat raginami pasirašyti peticiją dėl Latvijos stojimo į Rusijos Federacijos sudėtį.
Parašų rinkėjai tikina, kad jei Latvija „vėl taptų Rusijos Federacijos dalimi“ (iš tikrųjų Latvija buvo okupuota Sovietų Sąjungos), tada visiems Latvijos gyventojams atsivers didelės perspektyvos, daug didesnės negu dabar, kai Latvija yra ES narė. Tikinama, kad išaugs darbo užmokestis, pensijos ir išmokos, o jau nafta ir dujos, kaip Kryme žadėjo Vladimiras Žirinovskis, bus tiekiamos kone nemokamai...
Akivaizdu, kad panašūs eksperimentai yra provokaciniai. Jie nėra nekalti, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o zonduoja visuomeninę nuomonę, ruošia propagandinio karo dirvą, kursto separatistines nuotaikas ir ieško ne tik rusakalbių bendruomenėje silpnų vietų.
Šitaip formuoja intervencijos aplinka. Atrodytų, XXI a.
nebėra vietos praėjusių šimtmečių karų metodams ir dingstims juos pradėti, tačiau Rusijos agresija Gruzijoje, o dabar ir Ukrainoje rodo, kad, uždangsčius agresiją permatomu šydu (lietuviai pasakytų – nutaisius kiaulės akis), galima viduramžiškais būdais susigražinti prarastas ir geidžiamas teritorijas.
Štai kodėl tokia šio straipsnio pradžia. Ar jau pamiršome svetimą skausmą? O savąjį?
Šis straipsnis taip pat publikuotas delfi.lt .
Komentarai (21)
nereiks nei klaipedos, ziurekit arciau,kad tomasevskis nesutvarkytu vilniaus krasto ,kaip rusas kryma
Ir taip sakoma ,pasapnavome..ir visi toliau, ilgai ir laimingai gyveno transo busenoje! Gariunuose bobeles ir tos maziau istoriju prikuria, o va spauda > net akeles grauzia!
Na va, ir į ekspertus atkeliavo straipsnių antraštės su klaustukais. Vejamės Lryta?. Pastaruoju metu darau taip: pradžioj mintyse perskaitau straipsnio pavadinimą be klaustuko. Iškart aišku ar verta skaityt ar tai visiškas idoitizmas ar "pyarščina". Pabandykit. Įdomus užsiėmimas.
paburk is kavos tirsciu, bus tiksliau
Visais laikais Imperijos tikslas, bet kokiom priemonėm paimti kuo daugiau teritorijų,jei tik išeina, sentimentų ypač blogio Imperijos, neturi.
Nu tada Kionigsbergą rusai turėtų sugrąžinti pirmiausia. Juolab, kd ans jiems buvo patikėtas tik 50-čiai metelių. O anie jau seniai prašvilpė.
dar pridursiu: jeigu kokia 10 nep[atenkintų rusų parašys laišką Putinui, kad va Lietuvoj juos persekioja, muša, žudo, o anava pijokėlį iš N.Vilnios tai negyvai policija primušė, tai Putinas gauna leidimą iš Rados ir varo su tankais gelbėti tų 10 ruselių... Geras scenarijus "tautų apsisprendimo"? Taip vyko ir Kryme, taip tesiasi R.Ukrainoj...
Jeigu pačiam moka už tokias rašliavas, tai jau blogai. Jeigu tai tavo nuomonė - gal dar pasitaisysi, tokiu atveju pabandysiu padiskutuoti. Apie vakarų demokratijos (konkrečiai JAV) perliukus ilga diskusija, visi supranta, kad tai labai toli nuo idealo. Kita vertus, be tokio blogo ar gero "policininko" jau seniai būtų ne Lietuva, o "Severo zapadny" okruk ar gubernija ar pan. , nesunku atspėti kokios valstybės. Dabar apie Krymą: kaip reikia suprasti iš tamstos rašliavos, tamstai ten viskas atrodo normalu, tai tiesiog "tautų apsisprendimas". Dabar paimkim analogišką situaciją Lietuvoje: Į Šalčininkų rajoną vieną naktį Lenkija permeta 20 tūkst. spec. pajėgų karių be atpažinimo ženklų su sunkiąja technika, dar tiek pat iš Lenkijos suvažiuoja ginkluotų "draugovininkų", rajono vadovu pastatomas Lenkijos pilietis, atstovaujantis kraštutinę partiją, iki tol. turėjusią 4 proc. mandatų rajono taryboje. Toliau uždaromos rajono sienos, blokuojama lietuviška televizija, internetas, vietoj to, transliuojami juodai propagandiniai lenkiški kanalai, nuginkluojama vietos policija arba "pervedama" rajono valdžios žinion, plakatų ir atsišaukimų pagalba pilnu garu varoma propaganda apie neturtingą fašistinę Lietuvą, o štai prisijungus prie Lenkijos, pensijos iš karto kils 3 kartus, algos 2 kartus, na ir visi kiti rojai žemėje automatiškai. Po savaitės nuo "akcijos" pradžios padaromas referendumas, be jokio rinkėjų žemiausio dalyvavimo "slenksčio", tiesiog elementaria balsų dauguma, žinoma "balsavime" dalyvaujant visiems Lenkijos kariškiams ir "draugovininkams", Šalčinikų rajonas kitą dieną prijungiamas prie Lenkijos. Analogiškai galima taip atlikti su Visaginu, su puse Latvijos, su trečdaliu Estijos. Tamstai tai normalu? Tiesiog tautų apsisprendimas?
Kodėl taikomi dvigubi standartai? Kai Vakarams yra naudinga, manipuliuojama tautų teise į apsisprendimą, laisvės troškimą ir pan. Pvz. , Lietuva 1990 m. paskelbė apie nepriklausomybę TEISĖTAI, nors pagal tuometinę kopnstituciją to daryti negalėjo, referendumas Kosove buvo TEISĖTAS, o Kryme jau iš anksto pasmerkiamas, kaip NETEISĖTAS ir nekonstitucinis bei sakoma, kad nebus pripažintas… Krymas iki 1954 m. niekada nepriklausė Ukrainai. N. Chruščiovas, norėdamas pamaloninti savo sėbrus Kijeve, Krymą prijungė prie Ukrainos. Jis lygiai taip pat sėkmingai galėjo Lietuvai priklausančią Neringos pusiasalio dalį prijungti prie Kaliningrado srities. Ar Lietuva dabar neklyktų visam pasauliui, kad tai buvo NETEISĖTA, ir nereikalautų grąžinti? Rusijos garbei reikia pripažinti, kad, okupuojant Krymą, dar nežuvo nė vienas žmogus, nenumesta nė viena bomba. JAV ir NATO " demokratijos ir " krikščioniškų vertybių" nešėjai jau XXI a. Afganistane, Irake, Jugoslavijoje, Libijoje nužudė ŠIMTUS TŪKSTANČIŲ žmonių... Per septynis milijonus tonų bombų krito ant Vietnamo, Laoso ir Kambodžos – dukart daugiau nei per visą II pasaulinį karą; 72 milijonai litrų nuodingų herbicidų – 170 kg iš jų - nuodingiausio dioksino – išmesta ant Vietnamo nuo 1962 iki 1971 m. ; 3 milijonai vietnamiečių atgulė savo žemėje, gindami ją nuo krikščioniškosios amerikoniškos demokratijos nešėjų, dar trys milijonai vietnamiečių šiandien yra karo invalidai, milijonas jų tapo cheminio bombardavimo aukomis – apie 100 tūkst. vaikų gyvena su baisiausiais apsigimimais. NATO “taikos balandžiai” per pusmetį atliko 26. 156 antskrydžius virš Libijos. TŪKSTANČIAI TONŲ bombų ir raketų, nešančių “krikščioniškas vertybes” ir “demokratiją”, krito ant Libijos žemės… Iš viso žuvo virš 50. 000 žmonių, virš 1200 niekuo nekaltų civilių žuvo ir virš 6000 buvo sunkiai sužeisti per NATO “taikos” paukščių” antskrydžius. Vakarai mėgsta žongliruoti teisėtumo sąvokomis. Dauguma Vakarų pasaulio gyventojų nežino istorijos, todėl jais lengva manipuliuoti. 1991 m. Lietuvos Aukščiausioji taryba priėmė nutarimą, kad 1940 m. Lietuvos įstojimas į TSRS buvo neteisėtas ir negaliojantis nuo pat pradžių, todėl Lietuva nuo 1990 m. kovo 11 paskelbta neprikausoma, atkuriant 1938 m. konstituciją. Vakarai visaip sveikino ir liaupsino tokį žingsnį. Pagal “demokratinę” logiką Krymo prijungimas prie Ukrainos 1954 m. buvo voliuntaristinis ir NETEISĖTAS N. Chruščiovo aktas, todėl NEGALIOJANTIS nuo pat pradžių.
9. Prašalieti, žemaičių sostinė - Vilnius
autorius tikrai trumpai parase nebloga analiza.tik pavadinimas netinkamas.bek kuo toliau anusauskai nuo karo,neapykantos vietiniu kurstytoju.
bukim biedni, bet teisingi... Prusija lietuviu zemes? nenusisnekek, zmogau. Niekad, nebuvo. Kad ruskis pagal Potsdamo konferencijos suteikta laikino administratoriaus statusa uzsibuvo Karaliauciuje jau 20 metu per ilgai - tai jau kita tema.
Kol dar neišsivaikščiojo žemaičiai sekdami lietuvių pavyzdžiu gal jau laikas žemaičiams skelbti nepriklausomą žemaičių valstybę su savo sostine Klaipėda.
o ką tu karksi? gal kvieti pagalbą iš rytų? Prisikarksėsi...
Iškauskas gyvena iš tokio ir panašaus karksėjimo. jam reikia karksėti "aktualiai". Ir karksi. Naudos tai jokios.
prusija karaliaucius yra lietuviu zemes,cia nereikia aiskint ir kurstyt iskausko netiesai,tas gadalka geriau patyletu,kaip germanai kolonistai,taip rusai kolonistai lietuvos teritorijos yra okupuotos ir jose yra rusu kariuomene,lenku kariuomene,batkos kariuomene ir nato misri kariuomene matot,kaip lietuvos zemes saugo kiti,o mus parsidavusi koloborantu beprotybe atsisako paskutines zemes ,teritorijos turbot tokiu beprociu nerasi siam sviete,ateis jiems atpildas vistiek as tikiu
o man labai geras straipsnis... Ar ne atsiskyrimą provokuoja minima peticija? Kaikaris ir co (ir kai kurie komentatoriai)tegul jau perka gėles mėtyti po rusų tankais...
'kai naujoji Ukrainos valdžia vadinama fašistais, konfliktas Kryme laikomas JAV ir ES karu prieš Rusiją, kad Lietuvą valdo proamerikietiški rusofobai'
Niekaip nesuprantu,kokio velnio reikia Lietuvai kistis i Ukrainos reikalus.Protinga vadove rupintusi Lietuva,o ne kazkur kazkuo!
pritariu 1-am komentatoriui, nes Česlovas yra gana kryptingas ideologinis grafomanas demokratijos sąlygomis. O dėl Klaipėdos Lietuva turėtų apie ką pasikalbėti su Vokietija ir net pareikalauti padėti grąžinti rusų aneksuotą Mažąją Lietuvą. Galim surengti referendumą tarp žuvėdrų nuo Rasytės ir Labguvos iki Gilijos ir Nemunyno. O tada ramiai prisijungti žuvėdrų 89 proc reikalavimu Mažąją Lietuvą prie buvusios Didžiosios Lietuvos. Iš pamokų reikia mokytis.
nenusiriskit iki Čėskos lygio