Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Lietuvos Respublikos paveldosaugos simuliakrai (3)
Ne, tai ne miražas, o ir ne grėsmingas sapnas. Kiekvieną dieną nuo saulės patekėjimo iki saulėlydžio, o ir naktį mėnulio šviesoje ar be jo Lietuvos sostinės svečius ir skubančius vilniečius įdėmiu žvilgsniu iš padangės stebi ne kas kita, o Rusijos imperijos globėja šventoji Elena su įspūdingo dydžio paauksuotu kryžiumi.
Tai akivaizdžios tikrovės vaizdas, kurį matome pakėlę kiek nustebusias akis į pagrindinės Lietuvos šventovės – Vilniaus arkikatedros bazilikos – frontoną, ant kurio 1997 metais vėl buvo užkelta didingoji šv. Elena.
Šiai Rusijos globėjai ant frontono iš dešinės ir kairės palaiko draugiją Lenkijos globėjo šv. Stanislovo ir Lietuvos globėjo karalaičio šv.
Kazimiero skulptūros, tačiau hierarchiškai pažymėtos. Šventoji Elena krikščionybės istorijoje labiau žinoma kaip Romos imperatoriaus Konstantino motina, kurios veikiamas jos sūnus įteisino krikščionybę.
Taip pat X amžiuje Igorio Riurikaičio iš Kijevo žmona Olga buvo pakrikštyta Elenos vardu ir paskelbta šventąja. Tad Rusijoje viena labiausių garbinamų ikonų kaip tik ir vaizduoja šv.
Eleną.
Nepriklausomos Lietuvos Respublikos valstybinė įmonė Vilniaus pilių direkcija savo interneto tinklalapyje šių skulptūrų atstatymą vadina svarbiausiu savo veiklos darbu nuo pat šios įmonės įsteigimo pradžios 1994 metais. Paslaugiai pacituosiu: „Ko gero, šiuolaikinės kartos vilniečiui ar dažnai Vilniuje besilankančiam svečiui sunku įsivaizduoti Vilniaus arkikatedrą baziliką be trijų šventųjų – šv.
Elenos, šv. Kazimiero ir šv.
Stanislovo – skulptūrų. Tačiau nuo 1950 m. iki 1996 m. arkikatedros stogas buvo tuščias.
Netrukus po įsteigimo Vilniaus pilių direkcija ėmėsi šventųjų skulptūrų atkūrimo įgyvendinimo, ir jos jau 16 metų laimina lankančiuosius Katedros aikštę. Skulptūrų autorius – garsus lietuvių skulptorius Stanislovas Kuzma (1947-2012).“
Taigi Rusijos globėja šventoji Elena vėl laimina Lietuvą iš Vilniaus padangės, kaip ir pirmosios okupacijos laikais, kurie truko net daugiau kaip šimtmetį. Aukos prieraišumo sindromas turėjo puikias galimybes iškeroti okupuotos tautos kūne netgi genetiškai.
Tačiau šią Vilniaus pilių direkcijos nuorodą reikėtų patikslinti: skulptorius S. Kuzma yra šių skulptūrų tik „atkūrimo“ autorius, nes jos pirmą kartą buvo užkeltos maždaug 1801 metais ir nuverstos 1950-aisiais.
Štai čia prasideda įdomioji istorija apie dar vieną nepriklausomos Lietuvos paveldosaugos simuliakrą. Kai niekieno neverčiami ir jau pasiskelbę nepriklausomais patys pagarbiname ir grąžiname okupacijos simbolius.
Iškasame, nuvalome, sulipdome ir pritvirtiname pačiose matomiausiose ir gal net pačiose strategiškai svarbiausiose vietose, kaip okupantų ir buvo sumanyta. Tik lieka klausimas – sąmoningai ar nesąmoningai tai daroma?
O ir tas sąmoningumas yra jausminis, protinis ar tiesiog infantiliškas. Pagaliau tai irgi kainuoja, o lėšos naudojamos iš visų mokesčių mokėtojų bendro iždo.
Pavyzdžiui, šiuo atveju skulptūroms atstatyti panaudota apie milijoną litų, o kitais atvejais sugebama priartėti ir iki milijardo.
P radžių pradžia su detektyvo prieskoniu
Detektyvą pasiūlo puikusis Vlado Drėmos veikalas „Dingęs Vilnius“, parengtas ir pirmą kartą išleistas 1991-aisiais. Būtent jame V. Drėma užsipuola 1950-ųjų Vilniaus architektus, kurie leido nugriauti Katedros frontono skulptūras ir iki sovietmečio pabaigos neleido jų vėl užkelti. „Skulptūros puošė Katedros frontoną iki 1950 m. vasaros, kai buvo nuimtos ir, to meto Vilniaus vadovaujantiems architektams pritariant, sunaikintos. Griovėjai visiškai nesiorientavo Lietuvos architektūros istorijoje, neišmanė architektūros formų, jos raidos specifikos, nebuvo susipažinę su paprasčiausiais dokumentais.
Vadovavosi jie diletantų paleista paskala, esą šias skulptūras pastatęs architektas M. Šulcas po L. Gucevičiaus mirties apie 1801 m. ar net vėliau, kunigams pareikalavus „sukrikščioninti“ Katedros išorę.
Kitas griovėjų argumentas buvo tas, kad Katedros fasado skulptūros esančios barokinės ir užgožiančios klasicistines statinio formas“ (V. Drėma. Dingęs Vilnius . Vaga, 1991, p. 117).
Ką gi, pirmąsias Vilniaus katedros skulptūras pačioje XVIII a. pabaigoje iki 1801 metų išdrožė ypatingais gabumais nepasižymėjęs vilnietis skulptorius ir drožėjas Karolis Jelskis (iki 1749-1824/1825). Jis nėra vertas didelio dėmesio, tačiau nemažai nuveikė po trečiojo Abiejų Respublikų padalijimo 1795 metais prie carinės Rusijos prijungtoje Lietuvoje, tiksliau, Rusijos Šiaurės Vakarų gubernijoje.
Jau ne kartą gyniau priešingą nei V. Drėmos nuomonę, kad Vilniaus katedros frontono trys skulptūros visiškai nedera prie Lauryno Gucevičiaus pavyzdingai suprojektuotos klasicistinės Katedros – nei stilistiškai, nei pagal proporcijas, nei semantiniu krūviu, t.
y. savo prasmingumu.
Nes vilnietiškos Katedros architektonika yra vienas puikiausių XVIII amžiaus klasicizmo pavyzdžių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. O štai jau po L. Gucevičiaus mirties (1753- 1798) užkeltos skulptūros savo stilistika neturi nieko bendra su talentingojo vilniečio architekto grynojo klasicizmo pajauta, kuri buvo išlavinta studijuojant Paryžiaus karališkojoje meno akademijoje ir Romoje pas garsius to meto architektus. Šių dienų žinomas vilnietis filosofas ką tik užkeltas ant Vilniaus katedros frontono skulptūras gana taikliai apibūdino vienu žodžiu – „balvonai“.
Puikiai suprantu įkliuvusius į V. Drėmos 1991-ųjų knygoje „Dingęs Vilnius“ kategoriško aiškinimo spąstus, kad skulptūros jau buvo 1798-1799 metais ir kad jas 1950-aisiais sunaikino „griovėjai“, kurie vadovavosi „diletantų paleistomis paskalomis“.
Su visa pagarba V. Drėmai ir jo sekėjams, kurie niekaip nenori matyti šiurpaus disonanso tarp užkeltų skulptūrų ir taisyklingai skambančios išlakios klasicistinės Katedros, be jokių dvejonių pritariu pastarųjų priešininkams ir kviečiu pasitelkti akivaizdžius liudijimus.
Pirmasis ir vienas svarbiausių liudijinimų yra L. Gucevičiaus dalyvavimas 1794 metų sukilime po antrojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo 1793 metais, kai per sukilimą buvo bandoma atsiplėšti nuo ultimatyvios Rusijos įtakos.
L. Gucevičius organizavo Vilniaus civilinę gvardiją, kuriai ir vadovavo, o kautynėse prie Ašmenos buvo sunkiai sužeistas.
Tad gana sunku įsivaizduoti tuo pat metu jį patį piešiantį Rusijos globėjos šv. Elenos skulptūros kontūrus ant jo suprojektuoto klasicistinio šedevro dar laisvoje Lietuvoje.
Yra ir paties L. Gucevičiaus išlikęs 1784 metų rekonstrukcijos piešinys, kurį galima rasti V. Drėmos knygoje „Dingęs Vilnius“ (p. 116), – jame nėra jokių skulptūrų ant Katedros frontono.
Kitas svarbus liudijimas yra garsiojo Vilniaus dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus 1797 metų jau rekonstruotos Katedros piešinys, kuris saugomas Krokuvos nacionaliniame muziejuje, o šį piešinį galima pamatyti kitoje knygoje „Liudvika Byševska. 1786 metų kelionės į Vilnių“ (Vilnius, 2008, p. 18). Šiuose 1784 ir 1797 metų neatsitiktiniuose piešiniuose aiškiai matyti, kad dar nėra jokių skulptūrų ant Vilniaus katedros frontono.
O ir paties L. Gucevičiaus dalyvavimas sukilime prieš Rusiją visiškai paneigia palankumą imperinės Rusijos šventajai globėjai.
Nežinia kodėl V. Drėma pats sau prieštarauja dėl skulptūrų, teigdamas savo knygoje, kad 1798 metais Jonas Rustemas „nupiešė Katedrą iš išorės jau visai užbaigtą, nors M. Šulcas dar baiginėjo interjero darbus“ (p. 115).
Betgi čia pat pateikia ne Jono Rustemo piešinį, o Jono Ligberio XIX a. pradžios vario piešinį su paties V. Drėmos prierašu – „pagal J. Rustemo 1798 m. paveikslą“ (p. 116).
Mums svarbu, kad ten pat V. Drėma mini ir jo surastus kapitulos archyvo dokumentus apie 1799 metais ant Katedros frontono stovėjusias tris dideles medines skulptūras, bet nenurodo pačių dokumentų.
Kaip tik ši archyvinė nuoroda gali paliudyti, kad 1799 metais buvo užkelti tik pirmieji būsimų skulptūrų mediniai maketai. Pagal paties V. Drėmos knygoje glaustai pateiktą Katedros rekonstrukcijos darbų aprašymą L. Gucevičius pradėjo rekonstrukcijos darbus 1782 metais ir juos buvo priverstas nutraukti 1792-aisiais.
„Rekonstrukcijos darbai vyko visą dešimtmetį (1782-1792). Dėl lėšų stokos statyba 1792 m. buvusi nutraukta ir atnaujinta tik 1799-1801 m. Šiems darbams jau vadovavo architektas Mykolas Šulcas“ (p. 115).
Pasitelkus šiuos liudijimus yra visiškai aišku, kad skulptūros yra atsiradusios jau po L. Gucevičiaus vadovaujamų rekonstrukcijos darbų.
Juozapo Peškos 1808 metų piešinyje, kuris saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje ir paskelbtas minėtoje L. Byševskos kelionių į Vilnių knygoje (p. 23), skulptūros ant Katedros frontono neabejotinai turėtų būti priskirtos Mykolo Šulco vadovavimui, kuris tiesiogiai susijęs su pirmąja Lietuvos okupacija, kai po Abiejų Respublikų trečiojo padalijimo 1795 metais Lietuva atiteko Rusijai ir buvo pervadinta carinės Rusijos Šiaurės Vakarų gubernija. Nuo tada Lietuvai vadovavo Rusijos imperijos caro paskirti gubernatoriai.
Kaip žinoma, vienas toks M. Muravjovas 1863-iaisiais net pagarsėjo Koriko vardu po egzekucijų Lukiškių aikštėje.
Tad visai nekeista, kad pagrindinė iš trijų ant Vilniaus katedros užkeltų griozdiškų skulptūrų vaizduoja Rusijos globėją šv. Eleną su milžinišku paauksuotu kryžiumi.
O prie jos patarnaujančiai prišlietos Lenkijos globėjo šv. Stanislovo ir Lietuvos globėjo šv.
Kazimiero skulptūros. Hierachija yra daugiau nei aiški, ir štai tokia žinia apie Šiaurės Vakarų gubernijos priklausomybę 1801 metais buvo paskelbta visiems lietuviams ir plačiajam pasauliui nuo pagrindinės Lietuvos šventovės – Vilniaus katedros frontono.
Didysis sovietmečio ir Nepriklausomybės paradoksas
Išties neginčytinai didinga šventųjų trejybė, sujungianti Rusiją, Lenkiją ir Lietuvą. Koks nuostabus nepriklausomos Lietuvos patriotų ryžtas grąžinti Lietuvos ir Lenkijos padalijimo ir prijungimo prie Rusijos imperijos simbolius.
Nes tai yra paveldas, o jį reikia saugoti. Tik kartais šmėkšteli klausimas, kodėl tiek pastangų ir lėšų skiriama okupacijos simboliams išsaugoti ir net atstatyti?
Bet tai turbūt visai nereikšminga ir net klaidinga mintis. Nes paveldas yra aukščiau už okupacijų nemalonumus, pažeminimus ir istorijos pakreipimą nauja vaga.
Todėl tų naujų vagų simbolius reikia gerbti ir saugoti. Viskas išties paprasta ir aišku.
Juk Lietuvos istoriją visi lietuviai nepaprastai gerai žino ir ypač gerbia. Na, o geriausi krikščionys – kaip pasirodė – yra buvę komunistai.
Gal ir nekeista, nes krikščionybės viena svarbiausių dogmų yra atgaila. Kartais dviguba ar net triguba, kai gailimasi ne tik buvusių įprastų simbolių ir tradicijų, bet ir savęs, vis bandančio prisitaikyti prie naujos partijos ideologijos ir prarastų ištikimai užgyventų privilegijų.
Vilniaus katedros vaizdas XIX a. pabaigoje ant XX a. pradžios atvirlaiškio. Vilniaus katedra su skulptūromis.
Vis dėlto sovietmečiu nugalėjo pasisakiusieji už šių skulptūrų nugriovimą ir vėliau už jų neatstatymą. Pasak V. Drėmos, tai buvo diletantai ir griovėjai, nieko neišmanę apie architektūros formas ir jos raidą. Pagaliau kaip negražu šventųjų atžvilgiu.
Ir labai nedraugiška Rusijos ir Lenkijos atžvilgiu. Sakyčiau, net akiplėšiškai drąsu, – juk vis dėlto Tarybų Lietuva buvo Tarybų Sąjungos seseriška respublika, o ir socialistinė Lenkija buvo ne kokių supuvusių Vakarų pasaulio laisvamanė.
Bet visi šie istoriniai ir architektūriniai nesusipratimai buvo kaipmat ištaisyti, kai atgavome Nepriklausomybę. Ir tada jau laisva valia galėjome išreikšti deramą pagarbą Rusijos imperijai ir ją nuo seno globojusiai šv.
Elenai, o kartu ir Lenkijos globėjui šv. Stanislovui, kurio vardu Vilniaus arkikatedra yra pavadinta.
Vilniaus pilių direkcija didžiuojasi šiuo svarbiausiu savo veiklos darbu nuo pat šios įstaigos įsteigimo 1994 metas. Nors laikinai einantis direktoriaus pareigas Danius Malinauskas paaiškino, kad šį darbą Vilniaus pilių direkcija tik perėmė, o jį inicijavo kiti.
Ir šiek tiek apie pinigus...
Daugiau žinių apie tai suteikė šios įstaigos architektas Arvydas Kučinskas: „Kiek žinau, darbų pradžia prasidėjo Stanislovo Kuzmos iniciatyva dar 1989 metais. O 1991 metais darbus perėmė Lietuvos dailės muziejus.
Tada Kultūros ministerija perdavė vykdyti darbus „kvadui“ (Kultūros vertybių apsaugos departamentui) ir čia matau Jono Glemžos pėdsakus, kuris tuo metu buvo šio departamento direktorius. Tik 1995 metais iš „kvado“, dar tiksliau – iš bendrovės „Paminklai“, šiuos darbus perėmė Vilniaus pilių direkcija.
Daug iniciatyvos parodė Algirdas Brazauskas. Tuo metu Baltramiejaus bažnytėlėje buvo virinamos iš vario lakštų skulptūros.
Kartu su skulptoriumi Stanislovu Kuzma prie skulptūrų konstrukcijų dirbo Vytautas Navickas.“
Taip pat buvo paslaugiai pateiktos žiniasklaidos archyvinių pranešimų kopijos apie skulptūrų atstatymą. Vienoje šių kopijų, kur skelbiama 1996 m. gruodžio 2 d. „Pirmadienio info“, užkliuvo dėmesys už trumpos žinutės, kad „šiuos meno kūrinius pagamino Vilniaus pilių direkcijos kolektyvas.
Iš valstybės biudžeto skulptūroms skirta 300 tūkst. Lt.
Kiek iš viso kainavo trys šventieji, tiksliai pasakyti sunku. Šiuos darbus finansiškai rėmė ir bažnyčia.“
Pasiteiravus architekto A. Kučinsko apie konkrečią sąmatą, skirtą skulptūroms atstatyti, buvo parodytas vienintelis dokumentas, patvirtintas Kultūros ministerijos kultūros vertybių apsaugos departamento direktorės D. Varnaitės 2000 05 26, „Nekilnojamosios kultūros vertybės, pertvakytos visuomenės lėšomis (arba jas naudojant iš dalies), priėmimo naudoti aktas (Kultūros vertybių apsaugos departamento 1998 08 17 įsakymas Nr. 212).
Trijų šventųjų skulptūrų virš Vilniaus arkikatedros bazilikos portalo atkūrimas“. Jame nurodoma, kad visa „tvarkymo darbų kaina yra 777,181 tūkst.
Lt“.
Ką gi, smalsumo dėlei dar priminsiu tiems, kurie pakels į dangų akis ir bus palaiminti ant Vilniaus katedros frontono vėl užkeltos visos Rusijos globėjos šventosios Elenos, kad ši skulptūra yra net 900 kg svorio ir 5,65 metro aukščio, o bendras jos aukštis su kryžiumi – net 10 metrų. Belieka tikėtis, kad šv. Elena su hierarchiškai pažemintais šv. Stanislovu ir šv. Kazimieru laimina nepriklausomą Lietuvą, o ne Rusijos Šiaurės Vakarų guberniją...
Komentarai (49)
GAL MOLOCHO knygą
Gal kas žino, ką Šv. Elena laiko rankoje, kuri nelaiko kryžiaus?
Paskaičiau straipsnį apie katedros skulptūras - klaidų ir susireikšminimo kratinys: 1. Drėma netyrinėjo skulptūrų siužetų, kokius šventuosius vaizduoja, jis teigė, kad statinio kaip meno kūrinio užbaigtumui jos reikalingos. Net rotušės senuose vaizduose matosi virš portalo 3 postamentai, ant kurių skulptūrų niekas nepastatė, nors matyt buvo joms paruošta vieta. 2. Remiasi nežinia kieno sugalvotu mitu (teisinančiu skulptūrų nugriovimą), kad Šv. Elena yra Rusijos globėja. Rusijos globėja laikoma Dievo motina (Bogorodica - pokrovitelnica Rossii), tad Lietuvoje populiarų Marijos garbinimą (kultą) reikėtų laikyti prorusiškumu, o ne Šv. Elenos pagerbimą skulptūra, kuri rusiškoje literatūroje minima ne kaip Rusijos globėja, o dažytojų, adatų ir vinių gamintojų globėja. 3. Menkindama skulptorių Jelskį, autorė teigia "Jis nėra vertas didelio dėmesio, tačiau nemažai nuveikė po trečiojo Abiejų Respublikų padalijimo 1795 metais prie carinės Rusijos prijungtoje Lietuvoje, tiksliau, Rusijos Šiaurės Vakarų gubernijoje" - Rusijos imperijoje niekad nebuvo Šiaurės Vakarų gubernijos. Šiaurės vakarų kraštu vadino (pradžioje toks pavadinimas nevartotas, pvz. įsteigta "Vilniaus švietimo apygarda" apėmė visą teritoriją, vėliau vadintą šiaurės vakarų kraštu) po padalijimo prie Rusijos prijungtą Žečpospolitos dalį, kuri buvo suskirstytą į 6 gubernijas ir tik 2 iš jų lietuvių gyvenamos. O tokiu pritemptu argumentu menkinti galima būtų begalę veikėjų, išsimokslinusių ir kūrusių Vilniuje po 1795 metų, pvz. Adomą Mickevičių. 4. Autorė teigia "1991 metais darbus perėmė Lietuvos dailės muziejus. Tada Kultūros ministerija perdavė vykdyti darbus „kvadui“ (Kultūros vertybių apsaugos departamentui) ir čia matau Jono Glemžos pėdsakus, kuris tuo metu buvo šio departamento direktorius" - 1991 metais departamentas vadinosi Paminklotvarkos departamentu, jis buvo prie Vyriausybės ir vadovavo jam Zubovas. Glemža atėjo į departamentą tik 1994 metais.
Paskaičius L.Palmaičio pamąstymų kyla klausimas - ar yra koks skirtumas tarp fašistų, komunistų, musulmonų ir krikščionių? Aš tai jokių esminių skirtumų nematau - viena tiesa ir jokio pakantumo kitokiems...
Čia dar mūsų senuolių moraliniai principai, kurie buvo naikinami tų pačių krikščionių mūsų Lietuvoje: Perkūno priesakai Gerbkite savo tėvus ir išlaikykite juos senatvėje. Kaip jūs rūpinsitės jais, taip apie jus galvos ir rūpinsis jumis jūsų vaikai. Išsaugokite savo Protėvių Giminės atmintį ir jūsų palikuonys lygiai taip pat atmins jus… Ginkite senus ir mažus, tėvus ir motinas, sūnus ir dukteris, nes tai Giminė jūsų, išmintis ir šviesa tautų mūsų… Išauginkite savo atžalose meilę Šventai Rasės žemei, kad nesiveržtų jie prie užjūrių stebuklų, o galėtų patys kurti stebuklą labiau puikų ir stebuklingą, savo Šventos žemės garbei.. Netverkite stebuklų savo naudai, o kurkite stebuklus savo Giminės ir Dangiškosios Giminės gerovei… Padėkite artimam jo bėdoje, nes ateis bėda pas jus, padės jums jūsų artimieji… Veikite gerus darbus, savo Giminės ir Protėvių garbei, ir pasirūpinkite savo Šviesių Dievų palankumu.. Padėkite visomis jėgomis statyti Šventoves, saugokite Dievišką Išmintį, Senovės Išmintį… Plaukite savo rankas po savo darbų, nes tas kas savo rankų neplauna praranda Dieviškąją jėgą… Nežeminkite kitų žmonių savigarbos ir tenebus pažeminta jūsų savigarba… Netverkite bėdų kitų tikėjimų žmonėms, nes Dievas-Kūrėjas vienas virš Visų žemių .. ir virš visų Pasaulių… Nepardavinėkite jūs, žemių savų už auksą ir sidabrą, nes prakeikimą jūs sau prisišauksite… ir nebus atleidimo jums visas dienas be pabaigos… Ginkite jūs Žemę savo ir nugalėkite tiesos ginklu visus savo Rasės priešus… Neįtikinėkite jūs tų žmonių, kas nenori jūsų klausyti ir girdėti žodžių jūsų… Kas pabėgs iš žemės savo pas svetimus, lengvos duonos ieškodamas, tas savo Giminės atskalūnas, tenebus jam jo Giminės atleidimo, nes nusisuks Dievai nuo jo… Nesidžiaukite nelaime svetima, nes tas kas svetima nelaime džiaugiasi, tas nelaimę sau prisišaukia… Nepiktžodžiaukite ir nesijuokite iš tų, kurie jus myli, o atsakykite meile į meilę ir užsitikrinsite savų Dievų palaikymą… Mylėkite artimą savo, jei jis to vertas… Neimkite į žmonas, brolis – sesers savo,o sūnus – motinos savo, nes Dievus užrūstinsite, ir kraują Giminės savo suteršite… Nenešiokite žmonos rūbų vyriškų, nes moteriškumą prarasite, o nešiokite tai kas jums pritinka… Nenutraukite Šeimos Sąjungos ryšių, Dievų pašventintų, nes prieš Dievą-Kūrėją Vienintelį eisite ir laimę savo prarasite…
Na, už ką galima padėkoti Letui Palmaičiui, kad jis kalba sąžiningai. Jeigu ir klysta, tai taip pat sąžiningai. Tai labai geras p. Leto Palmaičio požymis ir retas dalykas šiuolaikinėje Lietuvoje. Tad dabar galime konstatuoti galutinį tą variantą, kad šitos skulptūros į jokį Dangų neina, o yra vis dar tebesitęsianti kova su Pagonybe. Šita kova Lietuvai nereikalinga ir jums seniai laikas sukišti kardus į makštis. Jų jums dar prireiks tik visai kitu tikslu. P. Letas Palmaitis rašo:"Priešingai, kur tik įmanoma, jie visa tai palaiko, kad tik sugriautų abraomines religijas, nes tik jos kalba apie Vieną Tiesą ir Vieną Privalomą Moralę, o tai jiems mirtinas pavojus". Sutinku čia su jumis visu šimtu procentų. Bet tik skirtumas yra toks, kad niekas neturi tikslo griauti abraomines religijas, išskyrus homoseksualus. Kodėl? Todėl, kad jie jau pralaimėjo Babilone, kur juos nugalėjo judaistai, ir Romos Imperijoje, kur juos nugalėjo krikščionys. Babilonas išnyko su visais auksais, Romos Imperija išnyko su visais imperatoriais. Jeigu kalbėti aie šiandieną, tai krikščionybė yra bejėgė pasipriešinti homoseksualams, nes jie jau tiek suįžūlėjo, kad pradeda tiesiog atvirai tyčiotis iš krikščionių. Jų žurnaluose jau gali pamatyti paveiksliukus, kur arklys prieina prie krikščionio ir žvengdamas sako jam:"Na, papasakok man apie Jėzų, ir pabandyk ar aš tuo patikėsiu". O pagonims, man atrodo, jūs neįdomūs, nes aš nesu girdėjęs, kad jie jau labai jus agresyviai pultų. Bet Lietuva yra Lietuva, ir ji yra motina, tiek pagoniui, tiek krikščioniui, tiek ateistui, tiek musulmonui. Ir Lietuvoje bus protinga ta religija, kuri nesivels į jokias kovas, ir į jokius ginčus dėl Dievo, ir kokią religiją jis labiau myli. Žydai teigia, kad Dievas juos myli daugiau, nei kitus žmonės, tai tegul teigia. Man tai nekelia jokio pavydo, nes aš žinau, kad už tokią diskriminuojančią kitus žmones idėją, jie sumokės dar ne vieną kartą. Dievas mėgsta ne Petrą, ne Antaną, ne žydą ir ne lietuvį, bet jis mėgsta HARMONIJĄ IR BALANSĄ. Ir žmogus turi išaugti iki tokių sampratų. Dievas nesugalvojo nei žydų nei lietuvių. Tai žmonės sugalvojo, kad, neva, tai Dievas pasakė, o iš tikrųjų tai yra sukurta tik tam, kad valdyti tam tikrą žmonių grupę tam tikra linkme. Žmogus negali gyventi netikėdamas. Jis turi turėti kažkokią kelrodę žvaigždę, pagal kurią jis galėtų atskirti ar jis eina teisingu keliu ar jis nuo jo nusimušė. Ir Moralė žmonėms reikalinga tik ta prasme, kad jie galėtų koordinuoti savo tarpusavio santykius. Blogis ir Gėris yra abstraktūs dalykai, todėl kiekviena visuomenė apibrėžia sau Gėrio ir Blogio rubežius. Pvz. , Lietuvoje dirba teismai, Teisingumo ministerija, VSD ir GP. Jie įsivaizduoja, kad žmonių santykius reguliuoja įstatymas. Ir štai mes turime rezultatus tokio labai neprotingo mąstymo. Ir jūs galite pakeisti visus ministrus, gali praeiti šimtas metų, ir niekas šiose institucijose nepakis, tik jos dirbs dar blogiau, nes jie nesupranta, kam reikalinga moralė. Tad labai gerai būtų, kad toks žmogus, kaip Letas Palmaitis nustotų kovojęs su pagonimis, nes lietuvių tautos moralė yra aukštesnė už tą visą abraominių religijų moralę kartu paėmus. Štai imu tik keletą iš jų, kurios yra patalpintos Sarmatų tinklalapyje: "Vyčio priesakai Būk garbingas. Melas vertas tautų, per daug silpnų, kad įrodyti teisę gyventi atvirame mūšyje. Būk teisingas. Elkis su kitais tik taip, kaip jie to užsitarnauja. Būk išmintingas. Nepriimk už tiesą melagingų tiesų, bet pažink pasaulį savo protu. Nesitaikstyk su blogiu, kitaip, blogis paliktas nenubaustas dauginasi, o kaltė guli ant to, kuris paliko jį nenubaustą. Neik ant Visuomenės pavadėlio. Minia gali tave išauklėti tik Vergu. Veržkis ištrūkti už jos ribų ten, kur valdo nenugalimos Gamtos Jėgos. Visada atsimink, kad silpnas – bijo kovos, stiprus veržiasi į ją, o didis randa joje savo laimę" .
Atsiprašau gerb. Martos, jei per skubėjimą susipainiojau. O dėl tikėjimo tikrai čia ne vieta ginčytis. Turi būti atitinkamas portalas. Man, pvz. , reikia teokratinio portalo, nes ginčytis su pagonimis beprasmiška. Arba monistinis monoteizmas, arba panteizmas (kuris irgi gali būti suvoktas, kaip "monoteizmas", nes vienesnės dievybės už visą universą nesugalvosi: viskas yra D-vas, viskas yra viena, ar ne taip? ). Nei vieno, nei kito neįrodysi, tačiau viena ir kita nesuderinama. Domėtis galima tik detalėmis, bet nuo jų esmė nesikeis. Jei p. Raigerdas smerkia krikščionis už agresyvumą, tai turbūt nežino, kad islamas apskritai nepripažįsta pagonims teisės egzistuoti. Abraomo D-vas apreiškė Save kaip Viešpats, reikalaujantis iš Savo kūrinijos klusnumo, ir taškas. Jo Valia ir yra Gėris. Kitaip kas tada gėris? Vienam viena, kitam kita? Vienam pasiaukojimas, kitam prievarta? Ne, man suprantamiau, kai Gėris yra Vienas. Gėris yra Vienas tada, kai yra Viena Tiesa. Vadinas ir Moralė yra Viena. Štai kur tikras monizmas, ne mitologinis. Būtent todėl musulmonų ir krikščionių požiūris į pagonis skiriasi tik metodais, bet ne esme. Būti Paties Kūrėjo, bet ne kūrinio, vergu, yra abraomitų pranašumas prieš pagonis, vergaujančius tokiems stabams, kaip malonumai, sėkmė, daiktai, tautos lyderiai ir pan. Beje, Bilderbergo veikėjams nei orientalizmai su visais savo "dzenais", nei pagonybė nė kiek netrukdo. Priešingai, kur tik įmanoma, jie visa tai palaiko, kad tik sugriautų abraomines religijas, nes tik jos kalba apie Vieną Tiesą ir Vieną Privalomą Moralę, o tai jiems mirtinas pavojus. Džiaugiuosi, kad islamas sukilo! Džiaugiuosi, kad tai išpranašauta dar prieš tūkstantmečius - žr. Pr 16, 12 (ten apię Izmailą pasakyta, kad jis bus "kaip laukinis asilas žmogui, jo rankos ant visų, ir visų rankos ant jo" - A. Rubšys čia politkorektiškai pataisė D-vą: "smarkus žmogus". Iš tikrųjų hebrajiškai yra: pere’ ’ādām). Laukinio asilo užrištos akys, o rankoje - D-vo kalavijas - saifu-LLA. Tuo kalaviju jis D-vo Valia išvalo visą satanistinės "pažangos" mėšlą. Gaila tik, kad tai salafitai, bet ne katalikai!
Aš nirštu ant tuščiažodžiautojų, falsifikatorių ir ant kitokių nepadorumu pasižyminčių typelių. Man nesvarbu kokiai religijai jis priklauso, tačiau man teko turėti reikalų su katalikais, kurie man paliko slogius prisiminimus. Štai paimkime jūsų mylimus katalikus. Atrodytų jie meldžiasi, tiki į Dievą ir t. t. Štai kunigėlis ateina į mokyklą, kabina makaronus vaikams, o aš žinau, kad šitas kunigėlis turi meilužę. Nusitvėrė jis ją išpažinties metu, nes labai jau susijaudino, kadangi istorija buvo labai jau seksuali. Vargšo kunigėlio instinktai neatlaikė, protas aptemo ir jis pardavė dušią velniui. O ką jau kalbėti apie tuos kunigus, kurie nusimeta sutanas ir kolektyviai važiuoja pas prostitutes. Sugrįžę, savaime aišku, vėl užsideda sutanas. Vieną kartą vaikas pradėjo pasakoti apie nesąmones, kurias mokykloje bruko kunigas. Suradau aš tą jauną kunigėlį bažnyčioje. Išgirdęs mano griežtą toną pribėgo vyresnysis jo ginti. Jaunėlis, krypuodamas užpakaliuku, nuėjo šalin. Supratau, kad pokalbis bus tuščias, nes vyresnysis tuoj ims ginti jaunėlį net neišsiaiškinęs pačios problemos. Todėl daugiau negaišinau laiko, nes juos jungė ne tik kunigystė. Štai čia yra celebatas. Jokios logikos tame celebate nėra. Nėra ir Kristaus mokyme nieko apie celebatą. Galimas dalykas, kad tai tikrai pedofilų sukurta priedangos sistema. Kai aš matau kunigą be vaikų ir be šeimos, aš netikiu nei vienu jo žodžiu. Į tokią situaciją gali pakliūti tik labai didelę dvasinę negalią turintis žmogus. Vienintelis įrodymas bet kokios religijos, kad ji yra gera, tai tos religijos šventiko asmeninis gyvenimas. Todėl rusų popas veda daug sveikesnį ir pilnavertį gyvenimą. Turi ūkelį, krūvą vaikų, žmoną ir dar atlieka savo šventą pareigą žmonėms. Čia viskas logiška. Tik man neaišku viena: Dievas vienas, bet kiekvienas iš tų tikinčiųjų turi savo Dievą. Ir kiekvienas iš jų skleidžia neapykantą kitokio tikėjimo žmogui. Protestantai net buvo pamėgę Anglijoje pamėtyti bombeles katalikams. Graikai neįsileidžia totalitarinės sektos (kaip jie vadina Romos Katalikų bažnyčią) popiežių į savo šv, vietas, kad jis jų nesuterštų. Taip ir norisi pasakyti:"vaikučiai, na jūs jau esate suaugę vyrai, todėl suvokite labai paprastą dalyką - niekada nebūkite savo fantazijos aukomis".
Beje, tikslumo dėlei reikėtų priminti pagrindinį Kristaus postulatą, už kurį jis ir buvo nužudytas, - niekinti šventovių stabus ir jų nenaudoti. O visa krikščionybės vizuali ideologija kaip tik priešingai yra pagrįsta stabų garbinimu. Šiuo atveju kryžius yra kaip tik toks, o taip pat visos šventųjų skulptūros bei paveikslai. Reformacija XVI amžiuje pradėjo valytis, bet...
Va tai religija - garbinti kankinimo įrankį (kryžių) ir išganytoją, vargšą nukankintą žmogų. Įdomu, ką gi jis gali padaryt būdamas lavonėliu... Šiaip tai tokia religija absurdų absurdas... Pvz. atsitinka tai, kad suranda mokslininkai, visiškai atsitiktinai, nenuginčyjamus įrodymus, kad vis tik Kristus buvo ne prikaltas prie kryžiaus, bet pakartas?... ir ką tada daryt atsidavusiems krikščionims? Tada vietoje kryžių visur reiks sustatyt kartuves ir pakabinti iškamšą? O šv. Elenai į rankas įdėti auksines kartuves, kurios Katedrą pakylės iki dangaus... Sakysite, kad išsidirbinėju ir tyčiuojuos? Tikrai ne, tik kaip kitaip parodyti tokio tikėjimo absurdiškumą...
Ko taip nirštat ant katalikų? Nejau esate toks dar jaunas, jog negavote progos pagyventi ateistinėje Melo Imperijoje? Jei tokių "gudrių" jaunuolių su puikia iškalba, daug, tai dar pagyvensite tokioje atmosferoje. Patikėkite, jūsų laukia puiki ateitis. :) O man patinka krikščioniškoji Europa, su jos gotika, renesansu ir net baroku. Man patinka iki reformacijos statyti miestai - Kembridžas, Oksfordas, su savo universitetrais, kur kiekvienas fakultetas turi savo bažnyčią... Beje, man kur kas maloniau vaiksčioti ir po kriksčioniškų masonų statytą Vilniaus senamiestį, nei po bedvasį Naujamiestį ar naujuosius rajonus... Bet nesiginčysiu, kiekvienas turi savo skonio pojūčius. O kiek katalikai yra jus apiplėšę? Girdėjau, kad net kardinolas Bačkis negaus net piliečio pensijos. Jo pensija siekia tik apie 150 litų.
Jūs labai gražiai parašėt apie Katedrą. Tos skulptūros su teisingai pakreiptu, didingu, paauksuotu kryžiumi, atspindinčiu saulę vakarėjančiame danguje, atrodo ypač įspūdingai. Kas jau kas, bet mano mylimas plastikos genijus - Stanislovas Kuzmą Katedros tikrai nepagadino ir jei pats Gucevičius taip nesugalvojo, tai sugalvojo greičiausiai Stanislovas Poniatovskis, o Stanislovas Kuzma tik gražiai prisidėjo prie bendro kūrybinio proceso. ... Tačiau Jūs, gerbiamasis, man priskyrėte ne mano komentarą. Komentaras, siūlantis stot į Izraelio kariuomenę buvo skirtas man, o ne Raigardui, jei ką..
Tikrai suprantama, kad jums patiko ta religija, kurioje daugiau yra aukso ant religinių simbolių. Iš trijų Biblijinių religijų jūs pasirinkote ne islamą, ne judaizmą, bet krikščionybę. Tai yra jūsų teisė ir niekas neginčija šitų jūsų teisių. Bet, kaip homoseksualai reikalauja sau išskirtinių teisių savo seksualiniams polinkimas, taip ir krikščionys, deja, reikalauja savo išskirtinių teisių, o jeigu jų negauna, tai naudoja arba klastą, arba apgaulę, arba prievartą. Tokia yra krikščionybės istorija ir toks krikščionių elgesys matomas ir Lietuvoje. Sutinku su 35 komentatoriumi, kad nežinant induizmo, budizmo ir kitų religijų, kurios nėra Biblijinės religijos, jūs esate religijos srityje labai silpnai išsilavinęs. Štai faktai - Letas Palmaitis rašo: "Per amžius visame pasaulyje gyvenantys žmonės perdirba ir pritaiko sau ankstesnę architektūrą". Kadangi pats esate garbingas ir doras žmogus, tai nestatysiu jūsų į kampą už šį melą. Pirmiausia, kai aš rašiau savo komentarą, tai aš turėjau omeny, kad tie "patobulintojai" padaro blogiau nei yra pats kūrinys. Be abejonės, yra perdirbami kažkokie tai ankstesni darbai. Bet tie padaryti atradimai arba sukurtas daug geresnio lygio architektūrinis kūrinys yra iš tikrųjų PATOBULINTI dalykai. Jūs, deja, neskiriate, kur yra tikras patobulinimas ir kur yra gana tobulo kūrinio sudarkymas, kad patenkinti savo egoistinius interesus. Kristaus palyginimuose yra ir tai, ką sakė Budha. Bet Kristus tai darydamas tos išminties nesumenkino, o pažiūrėjo į tai naujai iš savo žinojimo taško ir pratęsė tos išminties gyvavimą dar ilgesniam laikui. Ir jūsų atsakyme 35 komentatoriui yra išreiškiama neapykanta pagonims. Jūs painiojate Romos Imperijoje egzistavusią religiją su daugybe Dievų, su lietuvišku nacionaliniu tikėjimu. Romos Imperijoje krikščionys buvo metami liūtams ir jie buvo draskomi arenoje visų žmonių akivaizdoje. Lietuviai nemėtė krikščionių liūtams suėsti, bet ta neapykanta pagonims buvo perkelta ant lietuvių, kuri buvo kilusi Romos Imperijos laikais. Ir dar vienas pastebėjimas. Jūs absoliutizuojate tikėjimą, kaip tokį ir painiojate jį su savihipnoze. Tikras tikėjimas yra tik tada, kada jis žmogų padaro protingesnį, tai galima būtų palyginti su realiu praregėjimu. Bet, kada tikėjimas daro žmogų kvailesnį, primytyvesnį arba net visiškai fanatišką, tai čia yra ne tikėjimas, savihipnozės efektas. Į hipnozę yra linkę ne visi žmonės. Tačiau dalis žmonių yra hipnotizuojama. Jie nori būti valdomi "iš aukščiau" ir praktiškai savo nuomonės neturi. Todėl šitų žmonių galvos yra prikimštos prietarais. Aš, per visą savo gyvenimą, nesutikau nei vieno nemeluojančio lietuvio-kataliko. Sutikau tik vieną provoslavą, kuris tikėjo labai nuoširdžiai ir buvo tam pašventęs savo gyvenimą ir vieną jauną vokietį, kuris tikėjo Kristumi. Tai yra per daug mažai, kad šita religija padarytų realią įtaką visuomenei Dorovės atžvilgiu. Dabartiniu metu aš susidūriau su tokiu reiškiniu, kad katalikai tampa ta jėga, kuri pradeda stabdyti pažangius dalykus Lietuvoje. Turiu faktų, kad jeigu tai sugalvojo ne katalikas, tai tas dalykas yra atmetamas vos ne automatiškai. Reiškia mes turime reiškinį, kai vieni, ateistiniai pamišėliai stabdo viską, kas yra pažangu, nes ten nėra komunistinio raugo, pakeitė į kitus stabdytojus - krikščionis, ir dabar mes turime reikalą, kada į valstybines įstaigas yra grūdami tik jau krikščioniški simboliai ir pats krikščioniškasis tikėjimas, sumenkinant kitas religijas. Ant Vilniaus Katedros mes matome būtent katalikų viduramžišką požiūrį į Lietuvą, kaip į savo nuosavybę. Niekas katalikams nemaišo tikėti, niekas jiems netrukdo, maža to, jie gauna valstybines subsidijas, ir šitie pinigai paimti iš visų, paimti per prievartą, neatsiklausiant žmonių. Nebuvo atsiklausta ir vilniečių, bei Lietuvos žmonių ir Viniaus Katedros atžvilgiu. Komunistai naudojo prievartą su savo marksizmo-leninizmo teorija. Katalikai irgi neriasi iš kailio, kad primesti savo tikėjimą kitiems žmonės, o jeigu jie nesutiks, tai primesti jiems tai apgaulės būdu. Elgdamiesi šitaip, jūs griaunate patį krikščioniškąjį tikėjimą. Kataliką yra sunku įtikinti, kad žmonių, kurie yra linkę tikėti į mistinius dalykus, yra mažuma. Mistiniai dalykai buvo išvystyti Senajame Egipte. Todėl daugelis mistinių dalykų perėjo į judaizmą. Tačiau, jūs teisingai pastebėjote, kad judaizmas yra daugiau gyvenimo būdas, todėl mistika ten nevaidina tokio didelio vaidmens. Šiandien mes turime Lietuvoje moralinę krizę. Ir joks auksinis kryžius nepadėjo Lietuvai nepatekti į šiuos spąstus. Nepadėjo ir maldos Seime, organizuotos buvusios Seimo pirmininkės Irenos Degutienės, nes buvo ignoruojamas tas faktas, kad tada tokioms maldoms turėjo būti paskirtas laikas ir judaistams, ir musulmonams, ir tiems patiems jūsų nekenčiamiems pagonims. Katalikai yra linkę išnaudoti įvairius kanalus, kad gauti iš valstybės pinigų. Bet aš nemačiau, kad taip lįstų į valstybinę kišenę tie patys pagonis, kurių jūs nekenčiate. Dabar dėl jūsų Auksinio kryžiaus, kuris pakelia katedrą tiesiai į Dangų. Nemanau, kad šita Vilniaus Katedra būtų reikalinga Danguje. Bet ji reikalinga čia Vilniuje Lietuvos žmonėms. Kas dėl katalikiško kryžiaus, tai jis tikrai nepasižymi estetiškumu, nors jis yra auksinis. Būtent ant tokių kryžių buvo kankinami arba nužudomi žmonės. Šiandien niekas ant kryžių jau nebežudo, bet tai yra katalikų simbolis. Manau, kad katalikai turėtų suprasti, kad jų tikėjimas yra specifinis ir taip nebus, kad visus katalikai privers tikėti. Tai nesveikas požiūris į žmogų ir į jo pagrindinę teisę - teisę pasirinkti. Ne visiems žmonėms reikalingas "aukščiau stovintis ir nurodantis". Kiti žmonės mėgsta mėgautis gamta, jos unikaliais reiškiniais ir, gal būt, tyliai ištarti tylų ačiū Kūrėjui už šituos stebuklus. Nėra nei vieno žmogaus, kuris pažįsta Kūrėją. Tačiau yra milijonai žmonių kalbantys jo vardu, kaltinantys jo vardu, meluojantys jo vardu, baudžiantys jo vardu, žudantys jo vardu, teisiantys jo vardu. Bet būtų gerai, jeigu mes pradėtume kalbėti savo vardu, o visas mistikas ir savo tikėjimus paliktume savo sąžinės reikalui ir nesistengtume brukti kitiems, ypač tai, kas kelia kitiems žmonėms rimtas abejones dėl jų tikrumo. Kristus nepaliko nei vieno savo rašto. Netikiu, kad jis nežinojo, kad žmonėms yra būdingas faktų iškraipymas kartais į neigiamą, kartais į teigiamą pusę. Netikiu ir tuo, kad žmogus arba jo mokinys, būdamas žemesnio lygio nei buvo Kristus, sugebės perduoti jo mintis tokia pat apimtimi, kokia buvo pasakyta Kristaus. Štai nuo to laiko praėjo net 2000 metų, bet katalikai iki pat šiandien turi problemą su melu. Taigi, per 2000 metų katalikų nebuvo įmanoma išmokyti nemeluoti. Todėl iškyla klausimas: ką, jie patys bukiausi?
Palaikau Jusu mintys ir apie skulpturas, ir apie tikiejima!
Taip, diskutuojam apie Katedrą ir kiekvienas sprendžia iš "savo varpinės", jums taip gražiau, kitiems gražiau autentiškas variantas, be skulptūrų... Tas pats ir su Žaliuoju tiltu - kaip gražiau, su skulptūrom ar be skulptūrų? Dėkui už tiesų atsakymą apie jūsų tikėjimą, aš taip ir supratau, šiuo klausimu jums paprasčiausiai trūksta išsilavinimo. Kol nesate susipažines su budizmų, induizmu, o ir su magija, nebūkite toks kategoriškas. Krikščionybė viso labo pervadintos pagoniškos apeigos ir šiek tiek juodosios magijos užkeikimų - žmogaus gimimas nuodėmė, todėl visą likusi gyvenimą turi vergaut svetimam dievui - Jahvei. Jūs galite vergaut tik nepavydėkite, kai kiti laimingi ir be svetimų prievaizdų...
Gerbiamasis, arba žmogus tiki, t. y. pripažįsta D-vą savo Viešpačiu, bet ne pagonišku "padėjėju", ir yra fundamentalistas, arba netiki. "Truputį tikintis" tas pats kaip "truputį nėščia". Ką tik paminėjau Iz 53 - ar patikrinote? Na kaip? Būdamas semitologas (tai mano pirmoji specialybė), esu susipažinęs su kitomis abraominėmis religijomis - islamu ir judaizmu - bent tiek, kad sugebėčiau suvokti, jog abraominis tikėjimas yra privalomas gyvenimo būdas, bet ne magiškų veiksmų ar prietarų rinkinys. Deja, čia ne vieta apie tai diskutuoti, diskutuojame apie Vilniaus katedrą ir šv. Eleną. Jos laikomas auksinis kryžius pakelia klasicistinę katedrą virš aplinkinių pastatų tiesiai į Dangų! Tai nuostabus reginys: katedra atrodo tarsi dangoraižis! Pakelia ne tik todėl, kad paaukština, bet būtent todėl, kad skulptūrų dydis siurrealistiškai kertasi su frontono horeljefų dydžiu. Todėl ateistams būtinai reikėjo pašalinti tas figūras. Netinka jiems ir dabar. Man tinka, žaviuosi!
Su visa pagarba jums kaip žmogui, mokslininkui, o dabar jau ir visuomenininkui, toks nekuklus klausimas - kokias jūs dar religijas studijavote, apart krikščionybės? Labai jau stipriai dvelkia iš jūsų pusės - krikščioniškas fundamentalizmas. Toks jausmas, jog šiuo klausimu per mažai domėjotės kitomis religijomis ir tikėjimais, ir per daug įtikėjote...
Supraskime, kad autorinių teisių pažeidimas yra priskirti sau kito autoriaus kūrinį, bet ne jį perdirbti. Per amžius visame pasaulyje gyvenantys žmonės perdirba ir pritaiko sau ankstesnę architektūrą. Neliečiami išlieka tik pasaulinio lygio šedevrai. Klasikinė katedra be skulptūrų tikrai tobula, bet kažin ar būtent su ja Vilnius pagarsėtų pasauliniu mastu? Netvirtinu, kad pagarsėjo su skulptūromis, bet matau bent žingsnį ta linkme, nes sprendimas yra paradoksinis neįprastas. Kas sako, kad skulprūros neatitinka proporcijų, meluoja. Jos neatitinka frontono horeljefų proporcijų, bet ne pastato! Figūrų frontone ir statulų proporcijų neatitikimas atitinkant bendroms statinio proporcijoms sudaro mistinį vaizdą, padarantį nepaprastą, beveik siurrealistinį įspūdį. Taip iš standartinio, gražaus, bet niekuo ypatingu nepasižyminčio statinio Vilniaus katedra pavirsta ypatingu miesto akcentu, Gedimino prospekto puošmena, o tai krinta į akis bet kuriam miesto lankytojui. O dabar dėl p. Martos žodžių apie "mitologijas" ir dėl jos pasiūlymo oponentui p. Raigardui stoti į Izraelio kariuomenę. Tebūnie žinoma (ta tema mano jau rašyta), kad pagal "mitologiją", priskiriamą "mitologiniam" D-vui, sodomitų kraujas yra ant jų. Ten pat "mitologijoje" parašyta, kad jei žydai kartos ankstesnių (išnaikintų) Kanaano gyventojų nuodėmes (o ryškiausia buvo būtent sodomija), D-vas padarys su jais tą patį, ką padaręs su ankstesniais gyventojais. Izraelis to nebijo, nes yra parlamentinė demokratinė šalis. Izraelis kasmet rengia Tel Avive sodomitų vasaros stovyklas, kurias išlaiko valstybės biudžetas (galiu duoti nuorodą). Tai kodėl minėtas oponentas, jeigu jis pasidavęs "mitologijai", turi stoti ginti tokią Izraelio valstybę? Aš irgi priklausau tai "mitologijai" ir kadaise buvau pasiryžęs eiti ginti Izraelio pavojaus metu. Bet po minėtų vasaros stovyklų to nebedaryčiau, nes bijau "mitologinio" D-vo. Izraelis išlieka (ir išliks) ne pasaulio sodomodemokratų pagalba, bet dėl D-vui ištikimų mesijinių žydų, kurių skaičius tiek Izraelyje, tiek visame pasaulyje (net Lietuvoje) kasmet auga. Tai atitinka apaštalo Pauliaus žodžius: kai įeis pagonių visuma (o ji jau baigia įeiti - plg. kaip puikiai tai liudija baltų religijos atkūrėjai, atsisakę "žydų mitologijos"), VISAS IZRAELIS (ne jokie krikščionimis save vadinantys pagonys antisemitai) BUS IŠGELBĖTAS. Netikite "mitologinėmis" pranašystėmis? Na tad labai prašau: imkite Šventąjį Raštą ir paskaitykite Izaijo 53-ą skyrių. Jis nedidelis, perskaitykite įdėmiai! Jis parašytas 740 m. prieš Kristaus gimimą. Manau, kad vien to užteks.
del autoriniu teisiu: o Gucevicius paklause ankstesniu autoriu, ar jie sutiktu, kad atsirastu tokio stiliaus baznycia? Jau yra kaip yra, o viskas kitas- politika
Tiek gudragalvių skaitė ir komentavo, bet tik Raigardas suprato straipsnio esmę: skulptūros ant Katedros - grubus autorinių teisių pažeidimas, ir nieko daugiau, nes L. Stuoka-Gucevičius jų nenumatė, neprojektavo ir tokiam sumanymui nepritarė. Deja, negali ir pretenzijų pareikšti iš “anapus“, tai už jį ir padarė Rasa. Nei ji siūlo griauti, nei kažką bausti, tiesiog paaiškina kas, kaip ir kodėl. Siūlau dar pamąstyti, kodėl visi Vilniaus tiltai padabinti “pakabukais“ išskyrus vieną - ar ne todėl, kad autorius dar gyvas? Karaliaus Mindaugo tiltui labiau pasisekė, nei Katedrai. Kol Lietuvos “šviesuomenė“ taip mąsto, dar daug oi daug darbo turės Rasa.
Jūs jau tiek persistudijavote žydiškos mitologijos, kad manau pats laikas jums pasiprašyti savanoriu į Izraelio kariuomenę... Va tada tai sužinotu netikėliai kas kur turi stovėt, o kas gulėt...
Štai jūs rašote: "Su ego susitapatinusiam žmogui šis žinojimas yra uždengtas, paslėptas iki tol, kol žmogus savo valia nusprendžia, jog nori tapatintis su Šventaja Tiesos Dvasia, Dievo išmintim ir pats pasako Jėzui Taip. Aplamai visi keliai veda į BAŽNYČIĄ. Nėra jokio kito kelio". Aš neabejoju, kad jūs galite čia parašyti tris ar 10 tomų apie Šventųjų gyvenimą. Aš nesu šventasis, nes ir ateistas, bet tai neturi jokios reikšmės. Jūs rašote, kad mylite tiesą. Aš už tai, kad žodžiai nesiskirtų nuo darbų. Tai gerbiama Marta, prašau, pateikti kokį nors dokumentą, kur L. Gucevičius tikrai tvirtintu, kad jis tikrai svajojo apie tokią "Nepriklausomos" Lietuvos Kultūros ministeriją, kuri ims ir ant Vilniaus Katedros stogo užkels būtent šias 3 skulptūras. Tada aš tikrai patikėsiu, kad tai yra ne jūsų šventas egoizmas, ne Kultūros ministerijos egositinis noras, kuris šiandien toks, rytoj kitoks ir t. t. Iš viso apie ką jūs kalbate? Štai imu 10 Dievo įsakymų: "2. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų". O štai, kokia yra Katalikų Bažnyčios interpretacija šito 2-o Dievo įsakymo:"Netark Dievo vardo be reikalo". Štai jums pavyzdys 1 Dievo išleisti du panašūs, tačiau iš esmės skirtingi įstatymai. Judaizme yra sakoma apie Dievo įsakymą, kad jis nori išlikti autoriumi ir jis nenori jokių vėlesnių žmonių pakeitimų. Šiuo įsakymu, jis kaip ir reikalauja apsaugoti savo autorystę nuo šitų maniakų, kurie būtinai, aš kartoju BŪTINAI jį norės "patobulinti". Šiandien jau yra sukurtos autorinės teisės, kad vėl apsaugoti autorius nuo tų pačių maniakų, kurie būtinai norės "patobulinti". Štai apie, ką aš parašiau ankstesniame savo komentare. Tai ar turi Kultūros ministerija L. Gucevičiaus leidimą, kad jis sukūrė gana netobulą pastatą ir prašo vėlesnių kartų "patobulinti" šią Vilniaus Katedrą?
Tai gal inicijuokime "savojo" Kaziuko sukeitimą su ta, Palmaičio žodžiais, "ruskių" globėja, nes dėl to, kad globoja "euroazijatus" (kito "modernaus europiečio" žodis), gal Jos skulptūra iš tikro neverta būti ant pačio kraigo? Pritariu Pravoslavui, kad net inteligentai negali peržengti per save, neįžeidę kaimyninės šalies, ir jos vienos iš tautų. Tai iš tikro genuose, bet turėtume valdytis... Beje, ir publikacija būtų negimusi, jei ta Šventoji kokią nors kitą, mums tinkančią šalį globotų.
apie vertybes - kur einama, ar beisgelbes sv.Elena? youtube.com/watch?v=3SSQMww3Ks0 antijujuagency.org/search/label/Lithuania
Aš taipogi žaviuosi jūsų kai kuriais politiniais komentarais, bet kadangi esate ateistas, kaip beje ir autorė, tai kalbant apie kriksčionybę jums verčiau tiktų patylėti. Nes apie tai, ko visiškai nepažįstate, ar pažįstate tik iš priešų užsipuldinėjimų, negalite teisingai spręsti. Nei iš knygučių nei iš pačios Knygos apie kriksčionybę nesužinosite nieko, nes žinojimas ateina palaipsniui... per religinę patirtį... Su ego susitapatinusiam žmogui šis žinojimas yra uždengtas, paslėptas iki tol, kol žmogus savo valia nusprendžia, jog nori tapatintis su Šventaja Tiesos Dvasia, Dievo išmintim ir pats pasako Jėzui Taip. Aplamai visi keliai veda į BAŽNYČIĄ. Nėra jokio kito kelio. Galima rinktis tik trumpesnį arba ilgsnį. Tai kam veltui delsti?
atvirai pasakius, darosi jau nuobodu nuolat taisyti ekspertų rašytojų - L. Jakimavičiaus, Vilucko, o dabar ir R. Gečaitės klaidas. Sąmoningai šie rašytojai klaidina skaitytojus ar iš durnumo? Ar ne laikas "ekspertams" pasieškoti rimtesnių autorių? ..... Visų pirma, Šv. Eleną savo globėja pasirinko ir Frankfurtas prie Maino (Vokietija) ir Bazelis (Šveicarija), Askolio, Pezaro, Trevizo (Italija), Bambergo ir Frakfurto (Vokietija) vyskupijos. Ji taip pat laikoma dažytojų, adatų ir vinių gamintojų globėja. Vikingų ikurtos Kijevo Rusios taip pat netapatinčiau su Rusijos imperija, jei ką. Visų antra yra du šventieji Stanislovai. Stanislovas yra Krokuvos globėjas. Jis buvo kanonizuotas 1253 m. Šventojo vyskupo mirties scena nutapyta Vilniaus arkikatedros didžiojo altoriaus paveiksle (1799, dail. Pranciškus Smuglevičius). Vilniaus arkikatedra tituluota šv. Stanislovo ir Vengrijos karaliaus Vladislovo vardu, šventasis vyskupas po Lietuvos krikšto laikomas Lietuvos globėju. Dažniausiai šv. Stanislovas vaizduojamas vyskupo rūbais, apsisiautęs kapa, su mitra ir pastoralu. Šv. Stanislovas turėjęs galių gydyti žmones, prikelianti juos iš mirusiųjų... Manau, kad Stanislovas KUZMA atgamino šio šventojo skulptūrą. Kitas Stanislovas - Stanislovas Koska - kanonizuotas 1726 m. 1962 m. rugpjūčio 31 d. Jonas XXIII patvirtino jį Lenkijos ir Lietuvos globėju; jis globoja novicus, mokinius ir studentus, bei beviltiškus ligonius. Ikonografijoje vaizduojamas kaip jėzuitų novicas, klūpantis prieš Švč. Sakramentą, priimantis Komuniją, laikantis ant rankų Kūdikėlį Jėzų. Pagrindinis jo atributas – skaistybės simbolis – lelija. Tad koks tikslas šio straipsnio?
Gerbiamas Letai Palmaiti, žaviuosi jūsų drąsa ir jūsų patriotiškumu. Tačiau, kada kalba užeina apie krikščionybę, tai jūsų visi tie žmogiškieji pliusai išnyksta ir jų vietoje matosi fanatiškas krikščionybės gynimas. Būtent šita disharmonija labai stipriai sumenkina jūsų tas teigiamas savybes. Manau, daugelis iš mūsų pastebėjo, kad yra kategorija žmonių, kurie nenori jums suteikti galimybę pasirinkti, todėl jie nersis iš kailio, bet primes jums savo tikėjimą ar įsitikinimus. Krikščionybė naikino ankstesnę Lietuvos kultūrą ir todėl, mes labai sunkiai galime atgaminti mūsų ankstesnę kultūrą. Krikščionys stengėsi sunaikinti tautos atmintį. Vėliau, valdžią užgrobė kitos rūšies mankurtai. t. y. mankurtai ne su kryžiumi, o mankurtai su pjautuvu ir kūju. Dabar mes turime jau "Nepriklausomos" Lietuvos mankurtus, t. y. mes turime savus mankurtus. Įdomus dalykas, kad šitie žmonės niekada nieko negali sukurti patys. Bet dėl savo intelekto stokos, jie visą laiką siekia "patobulinti" kokį nors genialų darbą ir taip save sureikšminti. Be abejonės, šitos skulptūros yra griozdai, ir tie griozdai labiau primena chimeras, kurios visada pasiruošsios "papuošti savimi" bet ką. Jeigu L. Gucevičius būtų norėjęs, tai jis pats būtų tai ir suprojektavęs. Jeigu valdžia pasikeis ir vėl sugrįš į valdžią mankurtai-bolševikai, tai jiems, savaime aišku, nepatiks tie griozdai ir jie uždės savus griozdus. Yra toks dalykas, kaip AUTORINĖS TEISĖS. Formaliai mes turime Kultūros ministeriją, kuri ir turėjo apsaugoti L. Gucevičiaus sukurtą Vilniaus katedrą. Bet, deja, tiek Kultūros ministerija, tiek VSD, tiek GP, tiek Teisingumo ministerija, tiek Švietimo ministerija dirba taip. kad atrodo, kad šiose ministerijose tiesiog viskas yra organizuota taip, kad ten nedirbtų profesionalai, o dirbtų nemokšos, diletantai ar net užsimaskavę patriotai-kenkėjai. Kultūros ministerija šiuo atžvilgiu nusispjovė į autorių, ir nutarė jo unikalų darbą patobulinti griozdais, kurie atspindi dabar ne ką kitką, o dabar į Kultūros ministeriją atsibasčiusius mankurtus, išstūmusius bolševikinius mankurtus. Šios skulptūros tiktų Vatikane, bet ne Lietuvoje. Lietuva yra milijonus kartų daugiau, nei krikščionybė, kuri dėl savo noro per prievartą primesti kitiems savo pažiūras buvo išvaryta iš visų Europos valdžios institucijų ir iš buvusios galingos Šventosios Romos Imperijos tapo mažyte Vatikano valstybe, kuri yra mažiausia pasaulyje, ir kurioje Vatikano pilietybę turi tik 350 piliečių. Panašiai atsitiko ir su bolševikais, kurie reiškiasi dabar, nebent Graikijoje ar Šiaurės Korėjoje. Ypač Šiaurės Korėjoje mėgsta griozdus. Jeigu Egipte valdžią užgrobs kokie nors komunistai, tai jie būtinai norės "patobulinti" sfinksą. O jeigu katalikai, tai "patobulintų" piramides ir ten užkeltų kryžių. Bet čia dar ne viskas. Dabar ateina nauja banga - tai pedofilai ir homoseksualai. Jie taip pat norės primesti savo "kultūrą" mums ir savaime aišku, kad su laiku, jeigu jie atsidurs valdžioje, tai jie norės taip pat patobulinti Vilniaus Katedrą. Ir ant stogo, galimai, jau bus patupdytos naujos chimeros su naujais vaizdais - seksualinės orgijos ant Vilniaus Katedros stogo. Pedofilams, galimai, taip pat bus nusispjauti į L. Gucevičiaus autorystę ir jie jį būtinai "patobulins". Įdomus ir toks reiškinys, kad jeigu jūs pavažinėsite po Europos šalis, tai jūs beveik visur pamatysite ant bažnyčių bokštų kryžiaus tupintį Gaidį. Ir šitie Europoje Gaidžiais papuošti kryžiai išdygo ne vakar.
Panašiai yra ir su Vilniaus herbu.Kristupas ar Kristoforas su vaiku ir kryžium nėra tikrasis sostinės herbas.Geležinis vilkas turėtų būti tikrasis Vilniaus herbas.
jei sventas tai ir sventas! O dar ir grazu!O gal ir Prezidentura reikia nugriauti, nes irgi rusu pastatyta ir gubernatorius ten sedejo, reiskia, jokios vertes neturi.
tik politika! Kiek galima?!
Ekspertai pastatuoju metu dažnokai vaikėziškai prašauna pro šalį. Ir šį kartą - nereikalinga, grubu, rėksminga, trumparegiška
Ištraukos iš Wikipedijos: Aleksandras (Jogailaitis) yra vienintelis Vilniuje (arkikatedroje)palaidotas Lietuvos Didysis Kunigaikštis ir Lenkijos karalius. Aleksandras, kaip ir daugelis kitų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, rūpinosi lietuvių kalbos vartojimu LDK katalikų bažnyčiose. Pritardamas Vilniaus vyskupo Alberto Taboro siekiui padidinti Vilniaus vyskupijoje lietuviškai mokančių kunigų skaičių, 1501 m. rugsėjį Aleksandras šio vyskupo naudai atsisakė vad. valdovo patronato teisės 28 Vilniaus vyskupijos parapijose bei dar 5 atskirose bažnyčiose. Kai kurie tyrinėtojai Aleksandrą laiko paskutiniuoju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, mokėjusiu ir kalbėjusiu lietuviškai (kad Aleksandras mokėjo lietuvių kalbą, netiesiogiai rodo tam tikri nuo jo valdymo pradžios fiksuojami LDK kanceliarinės slavų kalbos pokyčiai, – Aleksandro raštininkai, skirtingai nei Kazimiero raštinėje dirbę jų pirmtakai, jau nebeiškraipydavo didžiojo kunigaikščio lietuviškai diktuojamuose tekstuose pasitaikydavusių socialinės ūkinės srities lituanizmų, o ir pačių šių lituanizmų Aleksandro padiktuotuose dokumentuose yra kur kas daugiau nei ankstesnių Lietuvos valdovų dokumentuose). Dalis tyrinėtojų Aleksandrą laiko pirmuoju Lietuvos valdovu judofobu. Mat 1495 m. šis Lietuvos žydams prasiskolinęs monarchas išvarė iš LDK beveik visus joje gyvenusius judėjus, t. y. LDK žydus ir karaimus; tiesa, vėliau, jau tapęs Lenkijos karaliumi, Aleksandras suprato, kad be gaivinančio žydų kapitalo poveikio sunkių karų su Maskva bei nuolatinių grobiamųjų Krymo totorių puldinėjimų nualintą LDK ūkį gali ištikti tikra katastrofa, ir nuo 1503 m. jau nebedraudė LDK judėjams gyventi jų gimtosiose vietose. Maskvos didžiosios kunigaikštystės karas, pasibaigęs 1494 m. vasario mėn. sudaryta LDK ir Maskvos „amžinosios taikos“ sutartimi, 1495 m. vasarį dar sutvirtinta Aleksandro (Jogailaičio) ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukters Elenos vedybomis. Na kodėl negalvoti, kad centrinė figūra skirta ir vienintelio arkikatedroje palaidoto Didžiojo kunigaikščio Aleksandro žmonai Elenai atminti? Kas, kad ji buvo stačiatikė.
Dėl filmo - spėju, Gricius panaudojo kronikos medžiagą. Dėl skulptūrų tikimo - man jos neatrodo labai netinkančios. Bulhako nuotraukose jos atrodo labai įtikinamai. Jelskio buvo geresnės, negu Kuzmos. Kuzma pataisė į realizmo pusę, bet atrodo per liaunos. Simbolika - aišku Elenos prasmė dviprasmiška: tai krikščionybės kaip oficialios europiečių religijos pradininkė, bet kartu tai ir Rusijos globėja. Statytojai tai, aišku, žinojo. Griovėjai, jei ir žinojo, tai su krikščioniška Rusija nesitapatino. O ir mašinų traktorių stočiai tokie papuošimai netiko. Ar vertėjo atstatyti? Gal ir nevertėjo. Bet dabar tai jau meno ir kultūros istorijos dalis.
Taip, mane sudomino jūsų pastebėjimas ir pačią iškart pagavo smalsumas. Ačiū. Bet tikra tiesa, kad 1950 metais skulptūros buvo nugriautos. Galbūt filmo kūrėjai taip išreiškė savą protestą prieš skulptūrų nugriovimą ir išradingai panaudojo ankstyvesnę filmuotą medžiagą?
Gerbiama Rasa gal galėtumėt atsakyti į 6 komentatoriaus klausymą.
Straipsnis labai išsamus, laiku ir vietoj. Nėr ko teisintis. Pagarba... Tik balvonam šaus į galvą tobulinti genijaus darbus balvonais...
Gerbiamiems skaitytojams, tarp jų ir Letui Palmaičiui, noriu pasakyti, kad kaip šio straipsnio autorė neketinau raginti nieko nugriauti, bet tik pristačiau tikrą tų skulptūrų istoriją ir pakviečiau pasikalbėti apie meno kūrinių autorystės dalykus. Vis dėlto turime ypatingai talentingo vilniečio architekto Lauryno Gucevičiaus sukurtą klasicizmo šedevrą, kuriam buvo ypač svarbu proporcijos ir visa šventovės darni puošyba. O jau mūsų akies pripratimas prie vaizdo su skulptūromis, kurios turėjo dar ir labai aiškų dirbtinį uždavinį, yra visai kitas dalykas.
Pasispjaudom... Aš tai tuos balvonus nukelčiau, kunigėlius - pedarastėlius išvaikyčiau... Kokia nauda Lietuvai iš tų krikščioniu, katalikų, pravoslavų ir t.t.t. jei jie meldžiasi - žydai dievo išrinkta tauta... Vergų ir nebrendylų giesmės... užuojauta Dievo neišrinktiesiems... :)))
Nei viena tauta nėra tiek prisisavinusi kaip euroazijatai rusėnai, vienžo kur prišikau teni ir tėvynė.!!!
Sakote, nereikia savintis, bet savinamės, kaip kad tą patį šv. Kazimierą mes, šv. Stanislovą lenkai... O štai ko tikrai nereikia, tai, pono Palmaičio pavyzdžiu, norą spjaudyti ant kokios nors tautos ar šalies krikščioniškumo ar kokios šalies krikščioniškumu abejoti. Nes ir kitiems šėtonas pamėtės tokį grieką- abejonę, ypač tais, kurie paskutiniai Europoje bei už menką kyšį- marškinius tikrąjį Dievą priėmė, kurie aktyviai padėjo pas save sunaikinti Dievo išrinktosios tautos piliečius, kurie tuoj tuoj įsiteisins Dievo smerkiamus seksualinius iškrypimus. Kažkoks primityvus, sakyčiau, gyvūniškas, genuose tūnantis nekentimas. Taip šuneliai draskosi ir inkščia iš baimės, vos pajutę vilką, nors yra vienos su juo kilmės. Atleisk, Viešpatie, mano nesusitūrėjimą...
yra viso pasaulio Sventieji ir jie is tikruju apsoliuciai ne prie ko,kai kazkas bando juos pasisavinti.
Sukūrimo metu skulptūros tikrai turėjo politinį atspalvį ir derėjo prie imperinių Rusijos ambicijų: Lenkija ir Lietuva po broliška imperine globa. Įtariu, kad ši simbolika net nebuvo itin sąmoninga: valdžios pamaloninti menininkai tiesiog taip įsivaizdavo tikrovę ir galbūt tyčia nieko ir nemąstė. Toliau veikė pačios dailės faktoriai. Negalima nesutikti, kad barokas ir klasiciamas skiriasi. Tačiau architektūros istorijoje kiek norint rasi skirtingų epochų eklektikos, net gotikos ir baroko kompozicijų, jei pastatas tikrai senas. Klausimas tik ar tai padaryta skoningai, ar bjauriai. Rusijos imperijai žlugus, o Vilnių okupavus lenkams, nė vienam lenkui neatėjo į galvą patriotinė mintis nugriauti skulptūras dėl neva politinės simbolikos - sunku įtarti lenkus patriotizmo stoka! Nekliuvo jiems ir baroko derinys su klasicizmu. Be to, yra dar ir toks dalykas, kaip istorinis miesto veidas. Per 100 su viršum metų būtent šitokia katedros išvaizda tapo reprezentacinė. Ne vienos kartos keliautojas pargrįžęs į savo tėvynę pasakojo apie tris gražias skulptūras virš Vilniaus katedros. Esu tikras, nė vienas iš jų neminėjo jokių "balvonų" - mat nebuvo liberalas ateistas... Tad kodėl šis klausimas iškeliamas šitaip pavėluotai? Autorė siūlo nugriauti rusiškos simbolikos "balvonus"? Matyt taip, nes jai šventoji Elena - Rusijos globėja. Man asmeniškai nusispjauti, kokią globėją pasirinko abejotino krikščioniškumo Rusija. Aš tik žinau, kad šventoji Elena gyveno III ir IV a. sandūroje (apie 246-330 m. ) Jos sūnus imperatorius Konstantinas, nors ir įteisino imperijoje krikščionybę, pats pasikrikštijo tik artėjant mirčiai. Tuo tarpu jo motina Elena jau buvo krikščionė. Elena labai aktyviai ėmė tvirtinti imperijoje krikščionybę, nuvyko į Jeruzalę, kurioje tyrinėjo pagal II a. padavimus netoli Golgotos buvus Kristaus kapo vietą, virš kurios buvo tyčia pastatyta pagonių šventovė, kad krikščionys liautųsi ten lankytis. Dėka Elenos pastangų buvo rastas Viešpaties kryžius - smulkiau sk. Vikipedijoje "Helena (Mutter Konstantins)", geriau vokiškai, nes išdėstyta išsamiausiai ir objektyviausiai. Su tuo kryžiumi ji ir vaizduojama. Sakykite, kuo čia dėta ruskių imperija, kada net tokio dalyko, kaip Maskva, nė kvapo dar nenusimatė ir net Kijevo Rusia (o Kijevo Rusia apskritai nieko bendra neturi su Rusija pasivadinusia finougrų-mongolų Maskvos Orda) atsirado tik IX a. pabaigoje! Iš tikrųjų nuo autorės straipsnio dvelkia sovietine politine indoktrinacija ir giliu ateizmu. Apgailėtinai atrodo ir komentarai, išskyrus viena kita. Dėkoju 5-am Komentatoriui.
Spasyba autorei. Dabar kitomis akimis matysiu Katedrą. Beje, niekada neatrodė, kad tos skulptūros darko pastatą. Jos labai proporcingos pastatui, ir labai natūraliai parodo jo sakrališkumą, kad tai ne kokie buvę Kultūros rūmai...
Aš čia vieno dalyko nesuprantu, yra parašyta kad šventuosius nuo katedros nukėlė 1950 metais bet yra pastatytas 1966 metais meninis filmas,,laiptai į dangų''kuriame yra scena pafilmuota katedros aikštėje ir ten dar matosi ant katedros tos statulos.Filmas trunka 1h ir 30 min,tas epizodas matyti 1h 04min....Gal kas galėtų pakomentuoti...???
dirbtinai mėginta surasti problemą. Šventieji yra kiekvieno kataliko draugai. Niekaip neišeitų jų supriešinti. Jie nėra balvonai... Skulptūros yra labai brangios ir dėl to, kad jos yra skulptoriaus Stasio Kuzmos, kurio asmenybė švietė ir jo dvasingumas buvo neabejotinai tikras.
Nesupratau straipsnio tikslo - kažkoks briedas
tai ir aciu Dievui,svarbiausia ,kad neplusta ,draugyste nuosirdi svarbiau uz bet kokius nesamoningus prisiminumus, nenorekim,kad butu taip kaip toje pasakoje, patiko gerve gandrui, ar kokiam ten pauskciui, bet taip ir nesusidraugavo,tik vaiksciojo ir vaiksciojo iki mirties vienas pas -kita,nes matai isdidumas neleido,o ir nezinojo kuriam pirmam meilei prisipazinti,- a-a-a!
labai gerai kad skulpturos pagarba rusijai, mes vieno kraujo seima, rublis daug valde
Nesiblusinėkim; jau turim vamzdecą tai tikrai nacionalinis "Lietuvos Šedevras" pastatytas nepriklausomybės metais