Ukraina siekia, kad JT Krymo referendumą pripažintų negaliojančiu(2)

Mindaugas Peleckis jau pats savaime yra parodija. Iš pradžių jis įsivaizdavo, kad jis yra rašytojas. Paskiau jis įsivaizdavo, kad jis yra žurnalistas. Dabar, gal įsivaizduoja, kad jis yra filosofas. Mat, Mindaugas Peleckis įsivaizduoja, kad jeigu jau turi Vilniaus Universiteto diplomą, tai reiškia tu esi žurnalistas.,,,

Rezoliucijos projektas yra dorai sumanytas. Pritarimas jam galėtų gerokai suvaržyti Kremliaus demagogijos galimybes. Sudėtinga tikėti Rusijos duodamais pažadais. Blogio imperija taip vadinama dar ir dėl to, kad ji - Melo imperija. Pirmiausia tai skirtina Rusijos politikai su iškreipta demagogijos mašina. Kebliausia būna tada, kad Rusijos režimas pažada ką nors daryti ar nedaryti. Dažniausiai viskas būna padaroma priešingai. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. "Savi šaudė į savus, Krymo nepulsim, kariuomenės neįvesim, uniformas gyventojai pirko parduotuvėje ir t. t." Kur pirko paskutinio modelio ginklus ir transportą? - nutylėta... Verta nepamiršti, kad Rusijos aukščiausias karinių pajėgų vadas yra ne KAM ministras S. Šoigu ar URM ministras S. Lavrovas, o prezidentas V. Putinas. Jei "caras" pasakė, kad, "jei panorėsiu kariuomene įvesiu, nes man tas leista", tai taip ir yra. "Jei panorės..." Ministras S,Šoigu aiškina, kad kariai "nevykdys jokių agresyvių veiksmų". O taip, nevykdys... Argi rusų apgynimas nuo "fašistų ir benderovcų" agresyvus? Tai pagal Kremliaus logika - draugiškos pagalbos ženklas. Rusijos ryškiai padidėjusį agresyvumą kitų valstybių atžvilgiu galime pastebėti žvelgiant į "planuotas pratybas" prie Ukrainos, Estijos ir Lietuvos sienos. Sunerimusi Lenkija ir Moldova, nežinanti ar ir joms ką nors S. Šoigu pažadės. Tada visai bus blogai, nes tokie pažadai, kurie skirti laisvų šalių dėmesio praradimui, yra dar labiau pavojingi. Net jei V. Putinas uždėjęs ant Švento rašto ranką prisiektų "nevykdyti agresyvių veiksmų", tai būtų tik oro virpinimas. Tokie veiksmai kasdien jau vykdomi "žalių žmogeliukų" Kryme, kuris taip pat de jure išlieka Ukrainos dalimi. Pasaulio politikai ir politologai bando suprasti, kodėl Ukrainos armija Kryme nesiėmė turimų ginklų ir jais nedavė atkirčio? Manau, kad būtent tai griovė imperijos generolų planus išprovokuoti karinių kovų pradžią. Tas periodas leido aiškiai suprasti Pasaulio šalims, kas yra konkretus agresorius, vykdantis Krymo aneksiją. Būtent dėl tokios Ukrainos valdžios taktikos Rusijos veiksmus pateisino tik Venesuela, Sirija ir Š. Korėja. V. Putinas įsigijo daug naujų priešų ir prarado netgi kai kuriuos bendražygius. Bent jau šios karinės avantiūros metu. NVS sumažėjo vienu nariu - Ukraina, o kiti nariai daugiau stebi, negu pritaria V. Putinui. Beje, gyventojų rusų yra visose buvusiose sovietinėse respublikose. V. Putinas panoro "išleisti džiną iš butelio". Išleisti lengviau, negu atgal įprašyti. Tai gali padaryti tik Aladinas, o ne Buratinas su ilga nosimi. Sovietinio lagerio respublikos - dar ne viskas. Ne visas tauteles suspėta sunaikinti Sibiro platybėse, o kiniečių darbo kolonijos ten vis didėja. Kai Kinijos valdžia ėmė toleruoti antrą vaiką šeimoje, tolimesnę perspektyvą galima nuspėti. Įrodyti, kad geltonosios rasės gentainiai buvo ar yra skriaudžiami ar net išnaikinti, sunkumų nesudarytų. Visos kaltės carinei Rusijai nesuversti, nes prie tos demografinės plėtros ir bolševikmetis prisidėjo. Vieni rusai traukėsi iš Europos žemyno ir tapo kolonistais Sibire ar Altajaus krašte todėl, kad europinėje dalyje jiems gyventi darėsi slogu, kitus Stalino režimas nugrūdo sunaikinimui ar "perauklėjimui". O juk tai irgi istorija, nemažiau įspūdinga negu Kryme vykusi kaita. Beje, Ukrainos prezidento rinkimuose ne kartą matėme trapią pusiausvyrą. Krymo gyventojai su rusiškais pasais balsuoti nebegalės, tad vien tik dėl to pora procentų reikia nuimti nuo Rusijos "caro" pasiilgusios lėkštelės. Maskva jau gal jaučia, kad Prezidento ir Rados rinkimus agresiją demonstruojantys rusakalbiai prakiš, todėl darys viską, kad tuos rinkimus sutrukdyti ar kad neįskaityti. Jei vertinti trumpai, tai Rusija galėjo turėti Europos pietuose draugą, o dabar turės nusivylusį (ne)draugą, kuris Kremliaus pasakomis niekada nebetikės. Argi tai- pergalė?