Valstybė, kuri veikia prieš savo piliečius, yra svetima valstybė

Vasario 8 dieną Lietuvos (?) valstybė savo prokuratūros vaidmenyje įžūliai paniekino ne tik visuomenės informacijos priemonėse paskelbtus nepriklausomų specialistų, o ypač - signataro Algirdo Endriukaičio, Eglės Kusaitės bylos tyrimus. Ji ignoravo visus gynybos argumentus.

Vietoj jų teisme demagogiškai nuskambėjo su konkrečia byla nesusijęs terorizmo siaubų įvardijimas, kažkodėl adresuotas teisiamajai, tarsi tai mokyklinė pamoka.

Juk šitaip ginant imperialistinės rusų valstybės tradiciškai vykdomą genocidą Čečėnijoje ir Kaukaze, reikia skelbti ilgoką sąrašą ir pačios rusų valstybės teroristinių veiksmų, pvz., 1999 metais bombarduojant vadinamuosius humanitarinius koridorus, kai iš lėktuvų nužudyta ir suluošinta šimtai pabėgėlių moterų, vaikų ir senių, arba kai kartu su gyventojais (tarp kurių, beje, daugelis buvo rusai) sulygintas su žeme Grozno miestas, arba kai šimtai žmonių dingo masinėse kapavietėse po žvėriškų kankinimų, arba kai teisėtai iš prakeikto SSSR išstojusios čečėnų tautos armijos karius iki šiol pagal Lietuvoje pažįstamą pokario tikrovę traktuoja kaip nusikaltėlius, gaudo po visą Europą ir naikina kalėjimuose, o pačioje Čečėnijoje ir Šiaurės Kaukaze vyksta neteisminiai susidorojimai, "dingsta" žmonės, vyksta prekyba lavonais.

Visi šie siaubai toli pranoksta garsių vokiečių fašistų piktadarybes ir sadizmą. Lietuvos prokuratūra ir VSD, su teismų pagalba uzurpavę Lietuvoje valdžią, užtraukė visai tautai gėdą už valstybinį pataikavimą pačią Lietuvą daug metų kankinusiam kaimynui ir, be jokios URM sankcijos, vien tiesioginiu VSD bendravimu su FSB pervadintu nusikalstamu KGB – už lietuvių tautos įtraukimą į faktinį karą prieš sukilusias ir kovojančias už laisvę Kaukazo tautas.

Valstybė paniekina akivaizdžius teisinius argmentus:

1) Net ir priimant kaltinimo poziciją, kad Eglė sąmoningai ketino susisprogdinti Rusijoje (nuo pat 14 metų, tarsi tai įeina į nusikaltimo sudėtį!), tai yra nuosprendis už ketinimą, bet ne už vykdymą. Nerasta jokių sprogdinimo priemonių, neįrodyta konkrečiais įkalčiais, kuris "Muhanadas" ir kur buvo pagautas su paruošta perdavimui bomba, viskas remiasi beletristino pobūdžio prielaidomis.

2) Nuolat kartojama apie kažkokį "strateginės reikšmės objektą", nenurodant, kas būtent ir kur yra tas "strateginės reikšmės objektas", o tai, be abejo, hipotetinė kuri nors kur nors NATO blokui (vadinas, ir Lietuvai) atvirai priešiškoje šalyje esanti karinė bazė.

3) Teigiama, kad Eglė sukūrė tarptautinę organizaciją teroro aktui vykdyti, kuriai priklausė pagal lietuvišką įskundimą Maskvoje areštuoti čečėnai Magmadovai, kuomet Maskvos teismas nuteisė Apti Magmadovą, kad kartu su seserimi verbavo Eglę, bet ne Eglė juos verbavo. Krinta į akis skirtumas: už lietuvės verbavimą Aptis nuteisiamas 6 metams, o Eglę už SMS žinutes siūloma įkalinti 10 metų.

4) Net jei priimtume kaltinimo poziciją, "strateginio objekto sprogdinimas" ne taikos metu, bet realaus išsivadavimo karo sąlygomis (jis yra ignoruojamas pagal rusišką traktuotę) yra ne terorizmas, bet diversija, taigi Eglė teisiama pagal neteisingą kaltinimą - ji ne „teroristė“, bet diversantė, karo dalyvė.

5) Net jei priimtume aukščiau minėtą kaltinimo poziciją, tarptautinė teisė nedraudžia dalyvauti kitose šalyse vykstančiuose vidaus konfliktuose vienoje iš kariaujančiųjų pusių ir nereikalauja dalyvius teisti pagal kitos kariaujančios pusės traktuotę, o Lietuva neįeina į karinę sąjungą su Rusijos valstybe ir niekur neįsipareigojusi ginti šios valstybės interesų (kaip minėta, kova su terorizmu nėra kova su karo kombatantais, bet prieš civilių žudymus). Tokiu būdu Lietuva atima iš savo piliečio tarptautinių normų pripažintą teisę būti kombatantu trečių šalių konfliktuose ir paniekina valstybinį Lietuvos kombatanto Čečėnijoje Lino Velavičiaus pagerbimą 1997 metais.

6) Niekšiškai nutylėtas VSD įstatymo pažeidimas, kai Eglė būtent nuo 14 metų buvo sąmoningai VSD provokatorių traukiama į radikalųjį islamą su tikslu padaryti iš jos teroristę ir sukurpti pateisinimą savo finansuojamai antiteroristinei veiklai.

Su vaikiškais neprofesionaliais argumentais pasirodęs prokuroras Mindaugas Dūda įrodo, kad yra arba trečiųjų jėgų įtakotas, arba sąmoningas kenkėjas ir Lietuvos priešas, t. y. turi būti įtariamas pagal LBK 118 straipsnį.

Kokią tad galime daryti išvadą iš dabartinės Lietuvos tikrovės, kada Prezidentės žodis nieko nereiškia (prieš nepilnametę Deimantę nebus imtasi prievartos), visuomenė paniekinama ir vyksta plataus masto policiniai ir politiniai susidorojimai? Išvada aiški:

Valstybė, kuri veikia prieš savo piliečius, yra svetima valstybė.

Tuo įsitikinome daug kartų. "Laisvė ir nepriklausomybė" yra didžiulė apgaulė, kada Lietuva vėl yra iš svetur valdoma teritorija, o "piliečiai" - beteisiai. "Rinkimai", nacionaliniai simboliai ir įstatymai tėra tik imitacinės nepriklausomybės, imitacinės laisvės ir imitacinės valstybės kamufliažinės dekoracijos.

Pakeista nelaisvės forma, bet ne esmė. 1918 metų Lietuvos Respublika taip ir neatstatyta. Jei Kusaitė bus pripažinta "kalta" (o jei bus išteisinta, reikės teisti už sąmoningą nusikaltimą prokurorus, VSD ir patį teismą, apkaltinusį ją "šmeižtu"), tolesnis buvimas šios "valstybės" "piliečiu" netenka prasmės ir tik legitimuoja apgaulę.

Prasmė galės rastis nebent po to, kai baudžiamojon atsakomybėn bus patrauktas bent vienas iš "Kusaitės bylos" autorių.