Vapsvos efektas (II)

Pirmąją straipsnio dalį galima paskaityti ČIA.

Taigi ko norime iš intelektualų? Ne jie rašo istoriją. Jie selektyviai ją aprašinėja. Pagal savo skonį. Istoriją (nerašytą) rašo intelektualų niekinamas vidurinysis sluoksnis, studentai, šviesuomenė. Vedliai tik nukreipia istorijos energiją. O jos mes kaip tik stokojame – nukraujavusios, emigravusios, užsimiršusios. Todėl ir būtina atgaivinti tiesos balsą, sąžiningai išstudijuoti istoriografiją ir ją nušviesti visuomenei. Negalima daryti paviršutiniškų išvadų, ignoruojant totalitarinių valstybių bei nusikalstamų režimų naudotas konspiracines priemones – dokumentų klastojimą, mėginimą sukiršinti visuomenės grupes, melagingus liudijimus, mūsų valstybei priešiškų planų ir juos atskleidžiančių duomenų įslaptinimą. Kol nebus atkurta istorinė tiesa, tol bus klastojama ir dabartis.

Nūdien visas pasaulis skamba dėl norvego Breiviko įvykdytų žudynių. Bet juk ir mes turėjome tokias žudynes – 1998 metais tokio Zavistonovičiaus išžudytą visą Draučių kaimą. Breivikas žudė iš neapykantos kitataučiams (afroamerikiečiams, musulmonams), lenkas Zavistonovičius – iš neapykantos lietuviams. Ką turime? Breivikas kalinamas ir teisiamas, jis yra pirmuosiuose pasaulio žiniasklaidos puslapiuose, o Zavistonovičius pridengtas spec. tarnybų (kokių?) pabėgo. Spaudoje – tyla, nieko nerasi, lyg nieko nebuvo. Niekas tarptautinėje bendruomenėje šio kraupaus fakto nežino. Peršasi mintis: lietuvis pasaulio akivaizdoje – ne žmogus. Jį galima šaudyti kaip šunį. Kaip sakoma, nė lapė nesulos. Kai apie šį įvykį pasakiau mokslininkui iš JAV Peteriui Heehsui, viešėjusiam balandžio mėnesį Lietuvoje, jis nepatikėjo. O man buvo gėda aiškinti, kad lietuviai iki šiol bijo tarptautinei bendruomenei skųstis dėl savo bėdų. Pasistengiau svečią nuvesti į genocido aukų muziejų. Kai P. Heehsas, per ausines išklausęs valandos paskaitą, priėjo prie nukankintų partizanų stendo ir egzekucijų kameros, jo reakcija buvo baisi – jis buvo taip sukrėstas, kad teištarė: „It's enough“ („Pakanka“). Iš to padariau porą išvadų: pirma, apie sovietų vykdytą genocidą užsieniečiai iki šiol ne kažin ką žino, antra, tiesa jiems pernelyg kraupi. Iki keturiasdešimt penkių sušaudytų žmonių per parą... Septyniasdešimt tūkstančių nekaltų aukų. Be teismo, vedant iš kameros į kamerą, kankinant uždarose begarsėse „minkštose“ vienutėse, karceryje, vandens kamerose. Istoriko, nuolat rašančio į mokslo spaudą XX a. pirmosios pusės indų nacionalizmo ir nepriklausomybės kovų tema, verdiktas buvo trumpas: „Anglų kolonizatorių veiksmai yra niekas, palyginti su sovietais“. Ir matė jis ne visą statistiką – be dviejų šimtų aštuoniasdešimties tūkstančių tremtinių. Dekanozovas, Serovas ir Berija rengė galą septyniems šimtams tūkstančių. Sutrukdė karas. Taigi, ar mes gerbiame savo kankinių atminimą?

Vargu. Knygynuose ramiai sau guli knyga apie Lietuvos partizanų „aukas“ iškalbingu pavadinimu „Partizanų teroras“. Knygos rengėjai „pamiršo“, kad stribai vykdė sovietinio NKVD nurodymą apsimesti partizanais, kurie persirengę vykdė akcijas, ir tokiu būdu valstiečiai nesusigaudė, kas apsilankė jų sodybose „baudžiamųjų akcijų metu“. Šioje polemikoje svarbu nepainioti etiniais principais organizuoto rezistencinio judėjimo [kaip tokio] su pavieniais nusižengimais – tai esminis skirtumas. Lietuvos partizanų ir ryšininkų žygdarbiai ne tik nutylimi, bet tapo mada juos smerkti. Akivaizdu, kad tai politinis užsakymas. Galbūt tų, kurie išsijuosę perrašinėja istoriją. Teroras – bolševikų legitimizuotas terminas, jų taktikos ir strategijos šerdis. Kaip visada, nusikaltėlį išduoda jam įprasti žodžiai ar daiktai. Stribukai, („istrebiteli“), vadinkim tiesiai, žmogžudžiai – dar gyvi, o juos pažįstantys tyli. Jų palikuonys nė nesirengia atsiriboti nuo nusikalstamos tėvų ir senelių veiklos, nors jų niekas grupiniais nusikaltimais nekaltina. Todėl, kad sudaromos sąlygos agresyviai ginčiai, paminant tautos didvyrių nuopelnus. Nepaskelbti tautos budelių sąrašai – per dvidešimt dvejus „nepriklausomybės“ metus. Bjauriausia, kad per šventes buvę kolaborantai šildosi tikrų kankinių šviesoje, sako kalbas... Partizanų atminimo išniekinimas – baisiausias dabarties reiškinys, nes aišku, kad jų istorinių darbų pagarsinimas padėtų atsitiesti Lietuvai. 1941–1953 metų rezistencija – ašaka lietuviškojo valstybingumo priešų gerklėje. Todėl taip karštligiškai bandoma užgniaužti tiesą.

Vlado Kalvaičio „Sustiprinto režimo barakas“ (prozos šedevras, kuris privertė ir juoktis, ir verkti), Petro Venslovo „Kartybių taurė – iki dugno“ – vieni reikšmingiausių pastarųjų metų literatūros kūrinių apie tuos laikus. Norėčiau paklausti: kiek žmonių šias knygas perskaitė, juk jos nebuvo iki uždusimo reklamuojamos? Pasitenkinta eiliniu kompromisu: svarbiausia premija įteikta Rūtos Šepetys romanui „Tarp pilkų debesų“. Ir vėl išlindo servilizmas. Knyga išversta į 29 devynias užsienio kalbas, nes autorė gyvena JAV ir turi ryšių Holivude, kuris neva rengiasi statyti pagal ją filmą. Faktiniai netikslumai ir tai, kad knyga buvo cenzūruota, mat išlepintam vakariečiui tikroviški Sibiro tremtinių gyvenimo vaizdai gadintų apetitą (o iš tiesų jis nenori tikėti aprašomomis baisybėmis, nes tai – too much, „per daug“), kad menka jos literatūrinė vertė (vertimas, ko gero, geresnis už originalą), mūsų vertintojams neturėjo reikšmės. Sakyčiau, geriau žvirblis rankoje, nei briedis girioje, bet juk briedžių turime visą bandą! Štai kur kaip ant delno politikos kurtizanių spindesys ir skurdas! Lygiai taip pat pompastiškai apdovanotas filmas „Ledo vaikai“, kurį pažiūrėjus sukyla apmaudas: už didelius europinius pinigus – tokia lėkšta saldi dainelė? Filme rodomi tik išvalyti vagonai, dailiai vienos senučiukės nupasakotas vienas kitas buitinis faktas, o daugiausia vietos skiriama... latvių liudininkams. Ir, be kita ko, pusę laiko žiūrovą gundo Stalino laikų plakatai apie spaliukų ir pionierių rojų, kurie labiausiai ir įstringa į atmintį. Lietuvių tremtinių gyvenimo tikrovė visiškai neatspindėta, net nulakuota. Na žinoma – gal tai ir buvo tik ekskursija į ašigalį? Visiška gėda „filmų kūrėjams“, nesugebantiems sukurti nė vieno padoraus filmo apie Lietuvos išsilaisvinimo kovas ir kančias, o trumpuliai, kurie verti dėmesio, plačiosios visuomenės nepasiekia, rodomi vos kartą ir praktiškai be reklamos. Man mielesnis R. Šepetys nuoširdumas, kai ji prisipažįsta, kad ir jai buvo nepakeliama sužinoti apie tokius sovietų nusikaltimų mastus, ji net buvo nusprendusi darbą mesti. Tačiau ištesėjo, o dabar ją stebina iš viso pasaulio gaunamų atsiliepimų liūtis – iš žmonių, kurie nieko nežinojo. Vienas japonas net parašė autorei, kad nuo šiol jam lietuvių tautos heroizmas – pavyzdys ir įkvėpimo šaltinis. Ką jis pasakytų, jei perskaitytų ne apie eilinių žmonių sugebėjimą išgyventi lageriuose, bet apie ginkluotą partizanų pasipriešinimą? Jei šios temos filmų kūrimui būtų metama bent menkiausia milijardinių Holivudo išlaidų dalis, turėtume galimybę pasirodyti pasauliui visiškai kitaip. Pasimatytų tikroji lietuvių tautos genocido vieta istorijoje. Štai kas ir stengiamasi nuslėpti nuo pasaulio visuomenės akių. Girdėjau George'o W. Busho kalbą Vilniaus Rotušės aikštėje, o jo žodžiai tebeskamba ausyse: „Daugiau jokių Jaltų ir Versalių... Nuo šiol jūsų priešas – mūsų priešas“... Kartais pasidaro iš tiesų gaila, kad JAV taip toli, jog jai ekonomiškai nenaudinga ginti Lietuvą, kaip ir jos partizanų po karo. Ar JAV prezidento žodžiai – tai atsiprašymas už išduotą mūsų rezistenciją? Ar tai nepasikartos?

Žiūrint į dvidešimt metų vykdomą valstybės žmonių demoralizavimo procesą, į dirbtinį reliatyvizmo chaosą, ryškėja visai nechaotiška tendencija aršiai propaguoti, reklamuoti ir viešinti „Naujosios kairės 95“ apologetų ir visokių Europos Sąjungos finansais remiamų lygių teisių institutų bei mažumų veiklą. Nors Nidos Vasiliauskaitės aforizmas apie tai, kad vertybių buvimą apkritai reikia įrodyti ar pagrįsti („vertybės – ne tai, kas tiesiog yra, o tai, kas kam nors svarbu arba nesvarbu“), tapo delfinės žiniasklaidos norma, nėra nieko stebėtina, kad knygų mugėje kaip didžiausią literatūrinę vertybę net kelios televizijos kameros fiksavo Audronės Urbonaitės „Cukruotą žuvį“, o paskui rodė tarsi mugės sensaciją per „visuomeninę“ TV. Tad pacituokime autorę: „Sukčiams lengviausia išpažinti tiesą apie save“ (p. 34); „Mano profesija – nevertybių platintoja“ (p. 38); „Žmonės be vietos ir biografijos įgyja teisę elgtis kaip tinkami: galimybė tapti nepakaltinamam visų tautybių klajūnus iššauna į kelią. Svarbu pasirinkti vaidmenį“ (p. 150). Štai koks yra šalyje propaguojamos liberalistinės santvarkos etinis smaigalys, išreikštas visiškai atvirai. Išreikštas ir per patį knygos pristatymą, kuriame dalyvavo rinktinė reliatyvios moralės, reliatyvios lytinės arba politinės orientacijos ar kilmės publika, kuri savuoju dvilypumu taip didžiuojasi, tarsi tai būtų nelygstama vertybė. Trumpų žurnalistinių žinučių rašymo įprotis, įvardintas kone rašytojo stiliumi, tinka atskleisti kai kurių kovotojų už „pilietinės“ visuomenės teises pagrindinius motyvus, o jie vien dėl propaguojamo estetinio atgrasumo, tuštumo, kažkokio nenusakomo luošumo ir akivaizdaus suktumo liktų tuščiu aidu, jei ne galinga suinteresuotų grupių finansinė bei medijų parama. Taigi reliatyvizmas, kad ir ką tvirtintų jo apologetai, turi prasmę ir suvokiamas kaip kažką reiškianti nuoroda būtent tada, kai yra bent numanoma jo priešybė – vertybių sistema. Antraip niekas ir dėmesio nekreiptų į visokius rėkautojus – juk stipri demokratija tai leidžia. O kad antivertybių diegimas proporcingai susijęs su absurdo lygmenį pasiekusiu lietuvių kaip tautos ujimu, žeminimu, mistiniais kolektyviniais įvairiausio pobūdžio kaltinimais, provokacijomis, tiesiog patyčiomis – jau tapo lyg ir antrąja vikšro oda. Kažkaip keistai ir kryptingai išlenda atvirkštinės vertybinės nuostatos: pradedamos sverti tautų kančios, ir paaiškėja, kad genocidas genocidui nelygu, kad yra išskirtinių genocidų, kiaulių, lygesnių tarp lygių, kad kankinamam ir žudomam lietuviui skauda mažiau, kad skaičiuoti kitataučių komunizmo nusikaltimų dalyvių Lietuvoje, šiukštu, nevalia, nes „procentas nieko nereiškia“, tuo tarpu kitų tautų išskirtinio genocido pamatu nuolat nurodomas būtent aukų ir budelių skaičius, o jei jo nepakanka, apkaltinama visa tauta. Tai yra vienas baisiausių šiuolaikinės dvigubos moralės pasireiškimų, reiškiamų „humanistinių intelektualų“. Geriau kaip Gűnteris Grassas pusę amžiaus patylėtų, jei jau savo akyse rąsto nemato. Užtat nūnai bet kuri mažuma Lietuvoje turi teisę žygiuoti pagrindiniu sostinės prospektu ir, pavyzdžiui, kovo 17–tą streikuoti, o iš tikrųjų minėti Lietuvos valstybingumui grasinusią datą. Tuo tarpu taikus jaunimas kovo 11–tosios laisvai minėti jau negali, nes iš anksto apšaukiamas fašistų sambūriu, ruošiamos provokacijos, spaudoje pasirodo iš anksto sukurpti melaginti aprašymai to, ko nebuvo. Į kontekstą įvedamas netgi toks oksimoronas, kaip „sovietų remiami partizanai“ (Global Post). Pats techninis „mažumų“ terminas yra labai sąlyginis, politiškai angažuotas ir pavojingas, nes istorijoje apstu pavyzdžių, kaip juo manipuliuojant kurstoma etninė, religinė ir socialinė neapykanta, kartais perauganti į katastrofą. Būtent ši kategorija atitolina tikros pilietinės visuomenės perspektyvą, kurioje visi žmonės jaučiasi laisvi ir lygūs, savo kultūrinio ar kitokio savaimingumo jokiu pagrindu dirbtinai nediferencijuoja ir nepriešina kitiems. Ypač graudu, kai mažai vos trijų milijonų tautai, kuriai gresia išnykimas, taikomi drakoniški įstatymai iš daugiamilijoninių tautų pusės, kurie primena vilkų įstatymus avidėje.

Vien tinklaveika liko neįveikta, nors bandymų būta. Tik stebėtis gali, kiek protingų ir gerai informuotų, situacijoje aiškiai susigaudančių, neabejingų Lietuvos likimui žmonių gyvena mūsų šalyje ir kitose valstybėse. Iš daugelio tekstų ir komentarų gali pasimokyti „nieko nematantys“ skydinės laidų vedėjai. Žmonės buriasi aikštėse, dalijasi nerimu ir paskutinėmis žiniomis. Prasidėjęs antrasis Sąjūdis rodo dirbtinai sukeltą krizę. Vapsvos efektas įgijo atvirą formą.

Ir vis dėlto – kodėl? Mažiausiai dėl trijų priežasčių. Pirmoji ta, kad dėl neįvykusios desovietizacijos šiuolaikinėje Lietuvoje nebuvo pasmerkti ir iš principo tebėra taikomi bolševikų įteisinti kriminaliniai valdymo principai, laikomi normalia priemone. Valdžios supriešinimas su visuomene taip pat yra tiesioginis stalinizmo reliktas. Žlugdant jaunų demokratijų autoritetą, tai labai veiksminga. Ryškiausias tokio susidorojimo pavyzdys – didžiausia Europos šalis Ukraina. Antra, stalinizmo nusikaltimų niekas Vakaruose aukščiausiu politiniu lygmeniu neįvertino taip kaip hitlerizmo, nors studijų pakanka įrodyti ne tik jų giminingumą, bet ir savitarpio sąveiką. Trečia, vadinamoji vakarietiška realioji politika yra sociopolitinės eugenikos ir socialinio darvinizmo porūšis. Todėl žmogaus teisėmis ir laisvėmis dangstomas leidimas tenkinti net deformuotus biologinius poreikius negali nekontrastuoti su faktais, kad tolydžio pažeidžiamos kitų visuomenės grupių teisės ir laisvės. Tokiu atveju veiksmingiausia priemonė – teisės ir teisingumo atskyrimas. Be to, kas turi valdžią ir pinigų – tas ir teisus, ir teisė jo pusėje. Tokioje hipokrizės krečiamoje vakarietiškoje sistemoje nestebina ne tik nacijoms ar asmenų grupėms taikomi dvigubi standartai. Iškalbingas faktas, kad niekam, be JAV Prezidento Baracko Obamos, nerūpi Tibete susideginantys vienuoliai ir net Kinijos planuojamas Dalai Lamos nužudymas šiam teikiant palaiminimą (apie šią jį pasiekusią informaciją Jo Šventenybė kalbėjo spaudai). Dvasinio Tibeto vadovo pastangos atkreipti pasaulio dėmesį į tibetiečių tautos agoniją vakariečių paverčiamas antžmogišku farsu. Dalai Lamai teikiamos taikos premijos ir kabinami ordinai, tarsi jis būtų popžvaigždė, tačiau sykiu realiai nedaroma nieko, kas pateisintų šios civilizacijos žmogiškumą (prancūzai sukūrė jaudinantį filmą būtent apie tai, bet niekas nepasikeitė). Lietuva, pradėjusi modernėjimo kelią su trispalve, simbolizuojančia žmonių lygybę, laisvę ir brolybę, tampa šių pačių vakarietiškų vertybių įkaite, nes XXI a. pradžioje jos esmiškai reprezentuoja pakitusią, natūralistiškai suvokiamą gerovę. Tuomet kūniškos silpnybės pamažėle legalizuojant biologinių poreikių pirmenybę (narkotikus, prostituciją) tampa galinga priemone valdyti valstybę, vis dar manipuliuojant išlikusia baime būti išviešintam. Bet tik tol, kol nebus įteisintos vis atviresnės ir žemesnės tų poreikių tenkinimo formos, už kurias dar neseniai buvo baudžiama kalėjimu. Liberalizuotas – išlaisvintas – nusikalstamumas aukštesniajai žmogaus prigimčiai. Štai tokia liberalizmo kaina, ir toks mūsų visų saugumas. Vapsvų puota ant aukos kūno.

Kaip Vakarai priėjo ribą, kai kraštutinis liberalizmas baudžiasi demokratiją paversti policine santvarka, kuri visuomenės balso slopinimo bruožais primena totalitarines? Kaip atsitiko, kad Lietuvoje išoriškai gyvenimas teka ramia vaga, liaudis turi duonos ir žaidimų, bet šalia, tarsi paraleliniame pasaulyje, vyksta tiesos balso slopinimas ir susidorojimas su jos siekiančiais padoriais žmonėmis? Iš tiesų sisteminis liberalizmas yra bejėgis, nes kasa duobę viskam, ką deklaruoja ginąs. Kažkurioje fazėje jis virsta parazituojamos kirmies sindromu, o ši fazė, kurios vardas biopolitika, gimdo baimę, abejingumą ir nihilizmą. Žmogus negali jaustis saugus visatoje, iš kurios pašalintas dvasinis transcendentinis matmuo. Vis smarkiau veržiami pančiai ant tų žmonių rankų, kurie stengiasi šį matmenį išsaugoti. Teismai, virtę savo priešybe, žmogų teisia už tiesą ir viešą vertybių išpažinimą. Sutinkama su saujelės diktuojamu galios diskursu, kurio tikslas yra išplauti trapią sunkiai sukurtų vertybių hierarchiją, atsigręžiant į barbariškas žmonijos evoliucijos fazes ar recidyvus šiuolaikiniame pasaulyje. Teismai, kurie remiasi įtakos grupės įtvirtintais melagingais postulatais, nėra teisėti. Kaip galima įrodyti savo tiesą teisme, jei teisėjai a priori sprendimus grindžia į vertybes neatsižvelgiančiomis nuostatomis? Dar blogiau, kai manipuliuojama tomis vertybėmis dvigubų standartų principu. Taip pat ir Lietuvoje, paminant visą kompleksą pamatinių mūsų kultūros puoselėjamų vertybių, pataikaujama atavistiniams ir grobuoniškiems „žmogiškųjų išteklių“ santykių modeliams. Atsiranda vietos revanšistiniams buvusių okupacinių režimų perėmėjų kėslams, restauruojama žeminanti, atsilikusi būklė santykiuose su kaimynais išorėje ir viduje, užuot stiprinus ryšius ir bendradarbiavimą su  kaimynystėje koegzistuojančiais pažangiais judėjimais, kurie taip pat bando išsiveržti iš ydingos praeities rato ir sukurti geresnes visuomenes. Tai psichologinio pobūdžio negalia, sąmonės užtemimas, kuriam priešnuodis tik vienas: stiprus bendrystės ir tiesos jausmas. Žmonių laisvė, lygybė ir brolybė turėtų remtis tiesa, kylančia iš prigimtinio gėrio, duoto žmogui ne žmogaus, o Dievo. Konstruoti bendrabūvį ne socialinės konkurencijos ir neigimo dvasia, nesiekti išskirtinumo, kur jo nėra ir negali būti, bet ieškoti to, kas tautas, žmonių bendrijas jungia. Mokytis iš žmonijos šviesulių, kurie peržengė zoologinio statuso ribas. Žemesnioji prigimtis negali diktuoti sąlygų aukštesniajai. Šito nepripažįstanti anarchija ir chaosas, pasaulis be kompaso reikalingas ne žmogui ir Dievui, bet jo priešui. Jei netarnausime Dievo priešui, tarnausime Dievui. Remdamiesi Dievu širdyje, neieškosime priešų ir jų neteisime.

Spausdinta Rašytojų sąjungos leidinyje „Metai“, 2012 Nr. 8–9.