Vytautui Šustauskui atminti, Vytautui Landsbergiui priminti

Birželio 24 dieną amžinam poilsiui išlydėtas Vytautas Šustauskas. Kauno miesto savivaldybė leido jį laidoti prestižinėse Petrašiūnų kapinėse, tačiau jo valia palaidotas gimtuose Kražiuose.

Velionio gyvenimas persipynė su kito Vytauto – Landsbergio - gyvenimu. Vytauto Landsbergio valia dėl jo laidojimo vietos dar neskelbta. Ir urna su Gražinos Ručytės-Landsbergienės, mirusios 2020 m. kovo 10 d., iki šiol, matyt, nerado amžino poilsio vietos. Anot Arvydo Juozaičio, pomirtinei šlovei atminti šis Vytautas numatęs sau vietą Kauno Karo muziejaus sodelio panteone, kur seniai turėjo stovėti paminklas Vaižgantui, palikta vieta „Jo personai“. Reikia daugiau paminklų? Bus jų, - sako A. Juozaitis.

V. Šustauskui, skausme ir neturte nugyvenusiam paskutiniuosius metus, ne paminklų reikėjo. Bent skausmą sumažinti, dar pagyventi. Peršama mintis jį prisiminti kaip „ubagų karalių.“ Tačiau V. Šustauskas vadovavo Lietuvos Laisvės Lygai (LLL) Kaune, kada V. Landsbergį mažai kas pažinojo.

Birželio 9 dieną Seimas minėjo LLL 45-metį, bet LLL Kauno skyriaus vadovo V. Šustausko neprisiminė. Renginio iniciatorius Seimo NSG komiteto pirmininkas Laurynas Kaščiūnas kalboje priminė, kad dėstytojaudamas VU TSPMI jis net LLL vadovą Antaną Terlecką kvietėsi į paskaitą. Tikras didvyris. 2007-2020 m. išdrįso kviestis A. Terlecką į šiandieninių diplomatų kalvę! Drąsus, 2000-2002 metais buvo net antisemitinės Lietuvos nacionaldemokratų partijos, vadovaujamos Mindaugo Murzos, vadovybėje!

Mirus V. Šustauskui, teiravausi, kaip Seimas atsisveikins su buvusiu Seimo nariu. Nejauki tyla. Seimo valdyba posėdžiavo, klausimo nesvarstė. Įprasta, kad buvusius Seimo narius Seimas atsimena, skelbia apie jų mirtis ir laidotuvių komisiją sudaro. Šį kartą – ne.

Vytautas Šustauskas buvo rakštis visoms valdžioms. Ypač tokiai, kuri beatodairiškai šlovina Vytautą Landsbergį.

1992 m. LLL Kauno padalinys atsiskyrė dėl nesutarimų su A. Terlecku, 1994 m. buvo įregistruotas kaip politinė partija Lietuvos laisvės sąjunga (vėliau - Kovotojų už Lietuvą sąjunga), kuri pernai išregistruota Teisingumo ministerijos iniciatyva. Manau, kad netęsti ikiteisminio tyrimo dėl partijos pasisavinimo suklastotų dokumentų pagrindu.

Tėvynės sąjungą – Lietuvos konservatorius V. Landsbergis įkūrė 1993 m. gegužės 1 d.

1995 m. V. Šustauskas buvo išrinktas Kauno miesto savivaldybės tarybos nariu, 2000 m. - Kauno miesto meru, o rudenį -  Seimo nariu.

V. Landsbergio pareigų daugiau. Po nesėkmingų 1989 m. sausio 15 d. rinkimų į 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Vievio rinkimų apygardoje jis pabijojo dalyvauti rinkimuose savo tėvonijoje Kaune, net būdamas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininku. Rinkimuose į TSRS liaudies deputatus ir į istorinę, Lietuvos nepriklausomybę atkūrusią, 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą pagelbėjo Panevėžio miesto sąjūdiečiai, pasisiūlę išspręsti Sąjūdžio vadovo išrinkimą šiuose rinkimuose.

Norvegų tauta, pasipiktinusi dėl Nobelio Taikos premijos skyrimo TSRS Prezidentui Michailui Gorbačiovui, Norvegų tautos taikos premiją skyrė lietuvių tautai, kuri 1991 m. sausyje apgynė Lietuvos laisvę. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis nusprendė, kad jis turi valdyti šią, lietuvių tautai skirtą, premiją.

Kauno meras V. Šustauskas išvarė iš kabineto kyšį jam siūliusį asmenį už teisę privatizuoti „Kauno energiją“. Verta ne tik apie tai paskaityti V. Šustausko knygoje „Laisvė ir kraujas“ (Kaunas, Smaltija, 2006).

Dviejų Vytautų veikla savotiškai persipynė, dalyvaujant įvairiapusiškam V. Landsbergio padėjėjui ir patikėtiniui LLL nariui Andriui Tučkui. A. Terleckas pasakojo, kad norėjo šalinti jį iš LLL, tačiau šis išverkė, pažadėjęs, kad nebebendradarbiaus su kuo nereikia. Tai buvo tarybiniai metai - vargo metai A. Tučkui, kurį 1976 m. dėl įsitikinimų pašalino iš vidurinės mokyklos ir kuris, būdamas LLL nariu, 1983–88 metais studijavo Vilniaus valstybinio universiteto Prekybos ekonomikos fakultete, 1987–88 metais dirbo Vilniaus farmacijos fabriko Tiekimo ir realizacijos skyriaus viršininku. Šiais laikais lengviau – sūnui buvo patikėta prekiauti „Independence“ dujomis, dukrai – būti Krašto apsaugos viceministre, atsakinga už tiekimus.

2018 m. sausio 3 d. Seime signataro Zigmo Vaišvilos ir LLL narių Vytauto Šustausko, Žilvino Razmino spaudos konferencijoje „Provokacijų meistras Vytautas Landsbergis ir mūsų tolerancija šioms provokacijoms“ paliudyti šiurpūs faktai.



1990 m. spalio 5 d. skulptoriaus Broniaus Vyšniausko 8 m bronzinę skulptūrą „Kryžkalnio motina“, vaizdavusią ąžuolo šakelę laikančią lietuvę moterį, susprogdinęs tuometinis LLL Šiaulių skyriaus vadovas Ž. Razminas paliudijo, kad tai įvykdyta V. Landsbergio nurodymu, kurį jam perdavė tuometinis LLL Kauno skyriaus vadovas V. Šustauskas. V. Šustauskas paliudijo, kad šį V. Landsbegio nurodymą jam perdavė A. Tučkus, už tai pažadėjęs 1000 USD. Sumokėta 500 USD.

Kaip turėjo jaustis V. Šustauskas ir Ž. Razminas, gavę šią užduotį iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo simboliu tapusio asmens, kuriuo tikėjo? Manyti, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis žinojo daugiau, nei jie. Signatarė Nijolė Oželytė Kryžkalnio Motinos susprogdinimą pavadino labai žemu įvykiu. V. Landsbergis ir jo A. Tučkus dėl to nepasisakė, Lietuvos prokuratūra ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakė.

Knygoje „Laisvė ir kraujas“ rasite V. Šustausko patvirtinimą, kad 1991 m. sausio 13 d. Aukščiausioje Taryboje savanoriai iš Panevėžio jam siūlė imtis sunaikinti 10 pagrindinių V. Landsbergio politinių oponentų – A. Brazauską, K. Prunskienę, V. Beriozovą, B. Rupeiką... Ranka surašytame sąraše buvo nurodytos ne tik pavardės, bet ir vietos, adresai, kur šie asmenys gali slėptis. V. Šustauskas atsisakė. Jis neperžengė ribos. Buvo stiprus įsitikinimais ir drąsa, tiesmukumu, bet ir nuoširdumu, gebėjimu suburti, bet ne skaldyti žmones. Prisipažindavo klydęs.

O Vytautas Landsbergis?

1991 m. kovo 19 d. naktį ir dieną jis be perstojo reikalavo, kad Lietuvos VRM šturmuotų TSRS VRM pavaldaus Vilniaus OMON bazę ir išlaisvintų Krašto apsaugos departamento vadovą Audrių Butkevičių. A. Butkevičius liudija, kad iš Vilniaus OMON vado Boleslovo Makutinovičiaus ir štabo viršininko Vladimiro Razvodovo sužinojo, jog apie tai, kur ir kada tą dieną jis vyks, informaciją Vilniaus OMON gavo iš V. Landsbergio sekretoriato.

1991 m. rugpjūčio 23 d. V. Landsbergis mitinge prie M. Mažvydo nacionalinės bibliotekos pakvietė minią veržtis į KGB rūmus Vilniuje, nors žinojo, kad juose yra TSRS KGB pasieniečių kuopa, kuriai įsakyta šaudyti įsiveržusius.

Artūro Skučo knyga „Pėstininko užrašai“ (Vilnius, VĮ Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 2012) tvirtina, kad V. Landsbergis dar prieš įvykius žinojo, jog 1990 m. balandžio 20 d. VĮ „Spauda“ spaustuvėje Maironio gatvėje Vilniuje TSRS kariškiai panaudos karinę jėgą. Ten buvo sumušti 25 Lietuvos piliečiai, t.t. ir AT Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas Z. Vaišvila,

1992 m. gegužės 23 d. referendume tautai nepritarus LR Prezidento institucijos atkūrimui, V. Landsbergis mitinge Lietuvos piliečius pavadino „šunauja“. Ar įsivaizduojate taip su žmonėmis kalbantį V. Šustauską?

Dėl asmeninių V. Landsbergio prezidentinių ambicijų neįgyvendinimo anksčiau laiko 1992 m. spalio 25 d. veiklą baigė Lietuvos Aukščiausioji Taryba, buvo išrinktas Lietuvos Seimas, kuriame daugumą laimėjo buvusieji – komunistinė nomenklatūra. V. Landsbergis nebesivaldė. Politinio revanšo siekis po 1992 metais prarastos valdžios galių jam temdė akis, jis provokavo Lietuvą aukoms, grėsmėms. Kiek dar tokių paminklų jis prisistatė Lietuvoje?

1992 m. liepą Lietuvos valstybės gynimo tarybos posėdyje Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis paprašė Ministro Pirmininko pavaduotojo Z. Vaišvilos skirti lėšas lengvos ginkluotės pirkimui iš Rusijos. Paaiškėjus, kad šis sandoris įgyvendinamas per tarpininkus privačią Genadijaus Konopliovo korporaciją „Lietverslas“ ir jo banką „GeKa“ (vėliau – „Tauro“ bankas), Z. Vaišvila šias privačias struktūras pašalino iš sandorio ir įgyvendino jį per valstybinį Lietuvos ginklų fondą. Iš G. Konopliovo atėmus dokumentus, paaiškėjo, kad šiuo 52,35 mln. USD dydžio lengvosios ginkluotės ir šaudmenų sandoriu dangstytas 1,675 mlrd. USD sandoris, kuriuo be lengvosios ginkluotės Lietuvos vardu turėjo būti perkami 66 lėktuvai (20 vnt. SU-25, 2 vnt. SU-25UBK, 20 vnt. MiG-29, 2 vnt. MiG-29UB, 20 vnt. SU-27, 2 vnt. SU-27UBK), 40 vnt. sraigtasparnių Mi-8MT, 6 vnt. sargybos laivų PSKP, aibė automobilių, kurie turėjo būti perparduoti vienai arabų valstybei. „Ostankino“ televizijos „Vzgliad“ laidoje „Politbiuras“ demonstruoti Lietuvos valstybės raštai, kuriais Lietuvos Vyriausybė buvo suteikusi įgaliojimus „Lietverslui“ vykdyti šį sandorį ir teisę firminiuose blankuose naudoti Lietuvos valstybės herbą. Po 1992 m. spalio 25 d. V. Landsbergio komandos pralaimėtų Seimo rinkimų, pasikeitusiai valdžiai nusprendus AT Apsaugos skyrių perduoti VRM, A. Skučas ir didžioji dalis šio skyriaus vadovaujančių darbuotojų neteko darbo. Dalį jų įdarbino „Tauro“ bankas. Dalis jų vėliau buvo nuteisti. 1997 m. birželio 23 d. G. Konopliovas nusišovė. Galbūt. Neaiškiomis aplinkybėmis žuvo ir dalis „Tauro“ banko darbuotojų, prieš tai dirbusių AT Apsaugos skyriuje.

1993 m. vasaryje V. Landsbergio nurodymu KGB rūmuose rastą informaciją apie Vilties Prezidentu vadintą Stasį Lozoraitį, kuria disponavo tik VSD ir AT Apsaugos skyrius, A. Skučas perdavė kandidato į Prezidentus A. Brazausko rinkimų štabo vadovui Vladimirui Beriozovui. Prieš šiuos Prezidento rinkimus dar vyko Justino Marcinkevičiaus „neutralizacija“.

Protestuodami dėl V. Landsbergio prarastos valdžios, 1993 m. liepos 31 d. ginkluoti Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos savanoriai, vadovaujami Jono Maskvyčio, savavališkai išėjo į pakaunės Altoniškių mišką. Atsisakė prisiekti išrinktajam LR Prezidentui A. Brazauskui, kuris vėliau liudijo, kad buvo sulaukęs tiesioginių grasinimų savo gyvybei.

Krašto apsaugos ministras A. Butkevičius nedelsdamas grįžo iš Turkijos, pasirašė įsakymą dėl jų grįžimo į dislokacijos vietą ir Altoniškių miške susitarė su savanoriais, kad jie nutraukia maištą. A. Butkevičiui susiskambinus su Sauliumi Pečeliūnu, šis susiekė su V. Landsbergiu. Po to savanoriai vėl tęsė maištą. V. Landsbergis knygoje apie šį savanorių maištą rašė, kad savanoriai su ginklais į mišką išėjo grybauti, dėl maišto apkaltino Rusiją. 2016 m. LRT laidoje, kurią vedė Audrius Siaurusevičius, atsakant į A. Butkevičiaus klausimus, Algirdas Patackas patvirtino pakaunės miško savanorių veiksmų derinimą su V. Landsbergiu ir kitais parlamentarais. Seimo nario signataro Nikolajaus Medvedevo vadovaujami parlamentarai įtikino savanorius baigti maištą. Tai įvyko 1993 m. rugsėjo 22 d.

1993 m. spalio 30 d. netoli maištininkų stovyklos sodyboje nušauta Žaneta Sadauskaitė. Kaltu pripažintas vienas maištininkų Haroldas Valaitis. Pasibaigus savanorių maištui, buvo suimtas jo dalyvis Remigijus Kuršas. Jis pabėgo iš areštinės ir netrukus rastas iškritęs iš trečio aukšto.

1994 m. lapkričio 6 d sprogdintas Bražuolės geležinkelio tiltas. Laimingas atsitiktinumas padėjo išvengti dviejų traukinių avarijų. Geležinkelio apsaugos būdelėje nusišovė buvęs maišto dalyvis Irmantas Ruplys. 1996 m. Kauno SKAT rinktinės štabo pusrūsyje rastas nusišovęs štabo vyr. sandėlininkas Edmundas Simanavičius. 1997 m. sausio 31 d. nužudytas Juras Abromavičius, tyręs pakaunės savanorių maištą. Šį nužudymą tyręs prokuroras A. Marcinkevičius buvo nušalintas.

1997 m. vasarą maudydamasis nuskendo maišto dalyvis Rumšiškių kuopos vadas Kornelijus Rudauskas, mirė karininkas Gediminas Pulokas. 1997 m. gruodžio 10 d. nusišovė Juro Abromavičiaus nužudymo bylos įtariamasis Vladas Grybauskas. 1998 m. Varėnoje nusišovė dar vienas maišto dalyvis Remigijus Kazokaitis.

2000 m. spalio 2 d. Kauno apygardos teismas Joną Maskvytį nuteisė ketverių metų laisvės atėmimo bausme tik už neteisėtą šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų įsigijimą, laikymą ir realizavimą.

2006 m. rugsėjį prokuratūra tyrimą dėl J. Abromavičiaus nutraukė, nustačiusi, kad J. Abromavičiaus žmogžudystę įvykdęs asmuo nebegyvas, o su konservatoriais susijusių įtariamųjų žmogžudystės užsakymu kaltei įrodyti nesurinkta pakankamai įkalčių, todėl bylos tyrimas sustabdytas. J. Abromavičiaus nužudymo senaties terminas baigėsi 2017 m.

2007 m. gruodį Seimas pritarė Seimo komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms tirti išvadoms. Jose teigiama, kad „J. Abromavičiaus nužudymą galima vertinti kaip žmogžudystę, įvykdytą teroristinės organizacijos požymių turinčios grupės asmenų, kurie turėjo ir tebeturi ryšių su kai kuriais politinių Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių), Krikščionių demokratų ir buvusios Demokratų partijų tuometinės ir dabartinės vadovybės bei kitais šių partijų nariais“. Komisijos išvadose teigiama, kad J. Abromavičius buvo surinkęs duomenų apie savanorių maištą, Bražuolės tilto sprogdinimą.

1998 m. rugsėjo 11 d. konservatorių ir krikščionių demokratų daugumos Vyriausybė pasirašė su „Williams International“ laikinąją „Mažeikių naftos“ valdymo sutartį, 1999 m. spalio 29 d. - „Mažeikių naftos“ privatizavimo sutartį, kuria šiai JAV įmonei atiduoti 33% „Mažeikių naftos“ akcijų ir įmonės valdymas, suteika aibė lengvatų, o Lietuvos valstybė šiai įmonei paskolino per 1,5 mlrd. Lt. Privatizavimo fondas už „Mažeikių naftos“ 33% akcijų paketo perleidimą amerikiečiams negavo nė lito. 75 mln. USD buvo pervesti į „Mažeikių naftos“ sąskaitą Londone, o tokiai pat sumai išrašytas vekselis liko neapmokėtas. Lietuvos valstybė negavo nė lito ir šių lėšų nereikalavo. V. Šustauskas skelbė sumą, jam siūlytą už „Kauno energijos“ privatizavimą, „Williams“ aferos organizatoriai jiems siūlytos sumos neviršino.

2000 m. liepos 6 d. nužudyti buvęs „Mažeikių naftos“ vadovas Gedeminas Kiesus, jo sūnus Valdas ir vairuotojas Alfonsas Galminas. G. Kiesus pagrįstai neigė blogą finansinę „Mažeikių naftos“ būklę.

2002 m. birželio 18 d. sutartimi už 150 mln. USD „Mažeikių naftą“ valdymą perėmė Rusijos koncernas Yukos („Williams International“ – 26,86% akcijų, Yukos - 26,86% akcijų, Lietuvos Vyriausybė – 40,66% akcijų). Lietuvai priklausiusių akcijų likučio pardavimas Lenkijos valstybiniam koncernui „Orlen“ – jau Ministro Pirmininko A. Brazausko „nuopelnas“.

2006 m. rugpjūčio 23 d. nužudytas Vytautas Pociūnas, kuris, kaip VSD pareigūnas, domėjosi Lietuvos ekonominiais klausimais. V. Landsbergis apkaltino Baltarusiją. Praėjus savaitei po V. Pociūno žūties, Baltarusijos Generalinė prokuratūra spaudos konferencijoje paskelbė, kad ji paskelbs, kas ištikrųjų įvyko, jei Lietuva tęs šios temos politizavimą. V. Landsbergis buvo 2007 m. Ministro Pirmininko Gedimino Kirkilo dėl V. Pociūno sudarytos darbo grupės nariu. Darbo grupė buvo paleista dėl neveikimo.

Daug beprasmių šių provokacijų aukų dėl vieno Vytauto paminklų. Bet tai dar ne viskas.

2009 m. V. Landsbergis nustebino konservatorių partiją ir Lietuvą, pasiūlęs Lietuvos Prezidentu rinkti Dalią Grybauskaitę, kuri, kaip paaiškėjo, iki šiol yra Rusijos Federacijos valstybės paslaptis. Nuolatinis „Regnum.ru“ autorius, Lietuvos ekspertas Viktoras Olžičius 2009 m. gegužės 11 d. atvirai skelbė reveransus šiai kandidatei, pristatydamas ją, kaip kovotoją su klanais ir oligarchais. “Klanai desperatiškai bando sustabdyti eurokomisarės Dalios Grybauskaitės triumfo žygį”, “eurokomisarės kompromitacijos kampanija” užsiima „profesionalūs polittechnologai“ - paminėtas Nepriklausomybės akto signataro Z. Vaišvilos interviu “Balsas.lt”. Prezidentės D. Grybauskaitės „nuopelnų“ Lietuvai sąrašas – labai didelis.

V. Landsbergis nepaaiškino, kodėl S. Lozoraitis Prezidento rinkimų kampanijos metu buvo apgyvendintas „Draugystės“ viešbutyje, kurio visuose kambariuose dar KGB buvo įrengusi pasiklausymo aparatūrą. V. Landsbergis neatsakė ir į signatarės Birutės Nedzinskienės viešą klausimą jam, kodėl derybos su NATO pareigūnais dėl Lietuvos stojimo į NATO vykdavo „Karolinos“ viešbutyje, kurio savininku tuo metu buvo KGB padalinio Lietuvoje skyriaus, sekusio Sąjūdžio veiklą, buvęs vadovas Petras Vozbutas?

Po 2012 m. spalio 14 d. referendumo, kuriuo mūsų tauta nusprendė, kad AE Lietuvoje nebebus statomos, V. Landsbergis tautą išvadino „kurdupeliais“, „vaikų darželiais“ ir kitais panašiais epitetais. Po šio Lietuvos referendumo Rusija sustabdė Baltijos AE statybą Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje. Prieš 2014 m. birželio 29 d. Žemės referendumą V. Landsbergis visiškai nebesivaldė, referendumo iniciatorius išvadino „refrendūmininkais“, kuriuos nusamdė Rusija, atvirai pasisakė prieš konstitucinę tautos teisę spręsti bet ką šioje valstybėje. Nuo tada visi, kurie už lietuvių tautos referendumą bet kokiu klausimu, visi jie – Rusijos agentai. Tik ne D. Grybauuskaitė. Ji – „tik“ Rusijos Federacijos valstybės paslaptis. O Vytautas Landsbergis?

Abu Vytautai stiprūs, tačiau jie ir skiriasi. V. Šustauskas sugebėdavo pasakyti, kad klydo, atsiprašyti, V. Landsbergis – ne. Paminėkime Vytautą Šustauską, palinkėkime jam ramybės išėjus iš šios sudėtingos skausmo kupinos Lietuvos žemės.