Gūdžios ir guodžiančios 2014-ųjų pamokos

M. Adomėnas. Nuotr. tsajunga.lt

Netikiu istorijos pasikartojimais ar skaičių magija, tačiau kuo toliau atsitraukiame nuo pasibaigusių 2014 metų, tuo labiau auga tikrumas, kad tai buvo epochinio lūžio metai, tam tikra prasme panašūs į 1914-uosius.

«Европа цезарей! С тех пор, как в Бонапарта
Гусиное перо направил Меттерних,—
Впервые за сто лет и на глазах моих
Меняется твоя таинственная карта!»

„Europa cezarių! Nuo tol, kai žąsies plunksna / į Bonapartą nusitaikėMetternichas, / pirmąsyk šimtmetyje – mano akyse – / keičias žemėlapis tavasis paslaptingas!“, – 1914-aisiais rašė jaunas Mandelštamas, labiau pakerėtas gimstančios naujos istorinės epochos, negu sunerimęs, nenujausdamas, kad tais metais prasidėję pokyčiai galiausiai nulems jo paties mirtį.

Apie šią paralelę komentuota, ir ne sykį: 1914-ieji sugriovė Vienos kongreso sukurtą tarptautinę tvarką; 2014-aisiais pirmąsyk ginklu buvo pakeistos po II Pasaulinio karo nubrėžtos pripažintos Europos valstybių sienos, darsyk užtvirtintos po (beveik) taikaus Sovietų Sąjungos ir jos satelitinių režimo žlugimo 1991 metais. Išjudėjo istorijos traukinys toje pasaulio dalyje, kuri tarsi turėjo būti stabilumo ir taikaus konfliktų sprendimo per „dialogą“ bei tarptautinės teisės normas pavyzdysvisam likusiam pasauliui.

Tai, kad istorija nesibaigė, à la Fukuyama, protu suvokėme nuo 2001-ųjų rugsėjo 11-osios. Nepaisant to, Europos Sąjungos raida buvo konstruojama taip, tarsi tai būtų tik laikinas ir nežymus strigtelėjimas neišvengiamame istorijos marše į galutinę istorijos stadiją – XX a. antros pusės modelio europietišką gerovės valstybę su jos liberalia demokratija.

Panašiai pro pirštus buvo žiūrima ir į revanšistinės neoimperialistinės galios kilimą Putino Rusijoje, ir į pasaulinę ekonominę krizę, atskleidusią gerovės valstybės modelio trapumą, ir į stiprėjančią radikalaus islamo grėsmę pačios Europos viduje – tarsi tai būtų nereikšmingos kliūtys, kurias nesunkiai galima įveikti išrašius dar didesnę dozę iki tol vartotų vaistų: daugiau dialogo, daugiau subsidijų, daugiau multikultūralizmo.

2014-ieji parodė, kad visi šie „vaistai nuo istorijos“, kuriuos Europa vartojo, tebuvo placebas. Karas Ukrainoje, išaugusi Rusijos agresijos grėsmė ES bei NATO narėms, geopolitinės raidos scenarijai, kuriuos šie įvykiai atveria – apie visa tai daug kalbėta ir rašyta. Svarbu, man regis, atkreipti dėmesį į tai, kad istorija nesibaigia ne tik geopolitikos plotmėje.

Praėjusių metų Europos politinė raida, ypač Europos Parlamento rinkimai (bet ne tik jie), radikalių politinių jėgų sėkmė juose parodė, kad liberalios procedūrinės demokratijos modelis patiria krizę ir pradeda eižėti nuo didžiulių socialinių bei politinių įtampų, kurių nebepajėgia neutralizuoti ir suteikti joms sprendimo būdą. Jeigu anksčiau demokratija sėkmingai suteikdavo viešą taikios konkurencijos areną, kurioje visuomenės konfliktai galėjo būti inkorporuoti, suvaldyti ir išspręsti, dabar situacija yra kita ir nauja.

Plinta radikalūs judėjimai, nepripažįstantys liberaliosios demokratijos prielaidų ir instrumentiškai ja tesinaudojantys, auga pačias Europos civilizacijos ir socialinės bei kultūrinės tvarkos prielaidas neigiantis islamiškasis radikalizmas – štai ta nauja tikrovė, kuriai spręsti senieji Europos demokratijos instrumentai gali būti tiesiog nepritaikyti.

Po Vakarų pergalės Šaltajame kare į liberalią demokratinę santvarką pripratome žvelgti kaip į galutinę politinės istorijos fazę, hegeliškos „absoliučios istorijos dvasios“ regimą įsikūnijimą. Deja, paprastas žvilgsnis į praeitį rodo, kad istorijos šalikelės nuklotos santvarkų, laikiusių save „paskutiniu istorijos žodžiu“, lavonais.

Be abejo, nei Europos Sąjunga, nei demokratija, nei gerovės valstybė dar nežlugo; po iššūkių ir krizės beveik visuomet ateina santykinės stabilizacijos laikotarpis. Tačiau kelia nerimą tai, kad užuot ieškojusi esminių savo silpnumo priežasčių, jas įvardijusi,svarsčiusi kelius transformacijai, kardinalioms reformoms, Europa, jos dominuojantys elitai toliau atkakliai neigia akivaizdžias problemas.

Dabar Europos politinė, socialinė ir ekonominė tvarka patiria ne tik vidinę krizę. Ilgą laiką didžioji Vakarų lygtis – liberalioji demokratija+ekonominė laisvė+gerovės valstybė – neturėjo dialektinio priešininko.

Autoritariniai režimai buvo laikomi istorinės raidos anomalijomis, pažangos akligatviais, kurių transformacija į demokratines valstybes – tik laiko klausimas.

Tačiau kitaip nei Vakarų demokratija, autoritariniai režimai nestovėjo vietoje – jie evoliucionavo, mokėsi iš demokratijos stiprybių bei silpnybių, su ja (kiek vienašališkai, sau patiems) polemizavo, perėmė technologines, ekonomines ir socialines naujoves – ir stiprėjo kaip alternatyva Vakarų demokratijai.

Kitur rašiau apie „naujuosius despotizmus“, kurie įsišakniję Eurazijos žemyne, nuo Minsko iki Pekino, nuo Rusijos iki Kataro – jie „anaiptol nelaiko savęs tarpinėmis istorijos raidos stadijomis, visiškai atvirkščiai, manosi esą atsakas į demokratines visuomenes kamuojančias problemas: jų ekonominę stagnaciją, Vakaruose plintančias politines nusivylimo ir nepasitenkinimo nuotaikas, išsiliejančias stiprėjančiais radikaliais judėjimais bei grasinančiais demokratinės sistemos stabilumui, ir Vakarų negebėjimą ryžtingai veikti netgi akivaizdžios grėsmės akivaizdoje.

Visa tai naujieji despotizmai dedasi į galvą – „mes augantys, politiškai stabilūs, vieningi ir ryžtingi“, sako jie sau ir savo valdiniams, o drauge ir nusivylusiesiems demokratija Vakaruose, – „mes esame ateitis“.”

Rusijos karas Ukrainoje – tai pirmas tokio masto tiesioginis iššūkis, kurį „naujasis despotizmas“ metė Vakarų demokratinei sistemai. Vakarų atsakas nebuvo toks bestuburis ir amorfiškas, kaip Kremliaus režimas akivaizdžiai prognozavo, tačiau šio konflikto, kuris, mano nuomone, yra tolesnių ir platesnių civilizacinių konfliktų pirmtakas, baigmė anaiptol nėra aiški.

Šis konfliktas diktuoja neišvengiamas pamokas Lietuvai. Kad ir kokia galiausiai būtų jo baigmė, augančioje naujųjų despotizmų tiesioginės ir netiesioginės, išorinės „kietosios“ ir vidinės „minkštosios“ grėsmės akivaizdoje Lietuvai reikia realistiškai, kritiškai ir nesentimentaliai apsispręsti dėl savo raidos orientyrų ir scenarijaus.

Ar vis tebekeldami sau uždavinį „konverguoti“ su Vakarų Europos gerovės valstybe, tuo vidurinės klasės, demokratijos ir neįstangaus klestėjmo rezervatu, netapsime nuo scenos nueinančio civilizacinio pavidalo žavesio įkaitais?

Dabar išsikelti vakarietišką gerovės valstybę kaip siekiamybę truputį primena mėginimus sugrįžti į Veimaro respubliką: it was fun while it lasted, žavingas idealas, bet nestabili ir trapi santvarka, subyranti naujos, grėsmingos istorinės tikrovės akivaizdoje.

Lietuvai raidos modeliu veikiau galėtų būti, kaip esu argumentavęs, Izraelis arba Taivanas – nedidelės valstybės agresyvių milžinų pašonėje, sugebančios atsilaikyti, augti bei klestėti kūrybingos, išmanios, nepaprastai dinamiškos ir proaktyvios politikos dėka.

Juo labiau, kad Ukrainos įvykiai parodė, jog Lietuva yra pajėgi tokią politiką vykdyti, dinamiškai burdama Europoje naujus aljansus, lyderiaudama formuojant Vakarų diskursą Rusijos agresijos atžvilgiu ir apskritai sėkmingai imdamasi vaidmens, pranokstančio jos dydį ir turimos ekonominės bei karinės galios apribojimus.

Su Ukraina susijusios ir dar kelios 2014-ųjų metų pamokos Lietuvai. Pirmiausia – solidarumo su Ukraina banga parodė, kad LDK nemirė, kad ji paliko po savęs istorinės atminties ir bendrystės klodą, ant kurio platformos galima kurti ambicingą Lietuvos kaip regiono lyderės politiką.

Ne kartą yra kalbėta ir apie tai, kad įvykiai Ukrainoje atnešė staigios pilietinės ir patriotinės brandos bangą Lietuvos visuomenėje, ypač jauniausioje, Nepriklausomybės metais gimusioje jos dalyje.

Aš norėčiau į šį vyksmą pažvelgti kiek kitu kampu: tai, kas vyksta Ukrainoje, tai, ką pats mačiau Kijeve ir Rytų Ukrainoje, yra herojinės politikos grįžimas, kai tautos istorija visiškai tiesiogiai atsiduria jos piliečių, imančių ginklą ir stojančių ginti savo valstybę, pasiryžusių aukoti už ją savo gyvybę, rankose.
Tai – Ukrainos istorijos posūkis, tačiau negalima nematyti, kad šios herojinės politikos grįžimas turi didžiulę trauką Lietuvos jaunajai kartai, reikšmingai jos daliai. Kelionės į Maidaną, Ukrainos vėliavos, paramos akcijos yra ne tik solidarumo ir atjautos ženklai, bet ir noras būti herojinės istorijos dalimi – noras, kurį aiškiai mačiau atvaduotuose Sloviansko ir Kramatorsko miestuose besilankančių Lietuvos jaunuolių akyse.

Herojinės politikos ilgesys – tai pirmiausia vilties ženklas Lietuvos valstybės raidai ir politikai, kad bręsta karta, kuri nesitaikstys su business as usual ir rezignacija įsišaknijusių, stagnuojančių galios struktūrų akivaizdoje, kuri norės imtis aktyvaus Lietuvos raidos formavimo.

Vėlgi tikiuosi, kad ta naujoji valstybės raida spręs ekonomines ir socialines Lietuvos problemas, bet neapsiribos tik jų sprendimu. Yrančių Europos civilizacijos raidos aksiomų, iškylančių naujų grėsmių akivaizdoje privalu savęs klausti, vardan ko verta sergėti valstybę, vardan ko visa tai yra daroma.
Ekonominei gerovei užtikrinti Lietuva yra nebūtina – tą galima sėkmingiau ir greičiau padaryti kituose kraštuose, kaip sau įrodė šimtai tūkstančių naujųjų emigrantų iš Lietuvos. Jeigu valstybė yra verta mūsų pastangų ir ištikimybės, tai dėl to, kad ji turi dimensiją, pranokstančią kaštų ir naudos skaičiavimus.
Niekas 2014-aisiais metais manęs taip neįkvėpė, kaip latvių mokslininko pastaba, netyčia numesta aptariant Lietuvos įvaizdį mūsų kaimynų akyse. „Lietuviai – didi tauta“, tarė jis.

Cituoju šią frazę anaiptol ne tam, kad galėtume puikuotis ir girtis prieš kaimynus tokiu įvertinimu. 2014-aisiais Lietuva parodė, kad netgi būdama maža, gali būti didi valstybė – ne savo BVP augimu, nedarbo mažinimo tempais ar užsienio investicijų apimtimis (nors to, be abejo, irgi būtinai reikia), bet tuomet, kai drąsiai ir ryžtingai, demonstruodama senojo žemyno stokojamą politinę valią, tampa vienu iš aktyvių veikėjų klojant naujos tarptautinės tvarkos pamatus ir stoja padėti savo teisę į laisvę ginančioms tautoms.