J. Starkas: euro zonos krizė gali sustiprėti rudenį – paramos gali kreiptis net stabilioji Prancūzija

Euro zonos šalių narių vyriausybės praėjusių metų rudenį sulaukė pažado, kad dėl euro bėdos nebus, ir suteikė Europos centrinio banko vadovui Mari Draghi laiko valiutai stabilizuoti.

Tačiau šis laikas buvo iššvaistytas tuščiai, interviu „Handelsblatt“ pareiškė buvęs Europos centrinio banko (ECB) vyriausiasis ekonomistas Juergenas Starkas, atsistatydinęs 2011 metais, įsivyravus nesutarimams su M. Draghi dėl vykdomos obligacijų išpirkimo programos.

J. Starkas įsitikinęs, kad euro krizė sustiprės, nes euro zona įžengė į naują stadiją – krizės valdymo.

Pasak eksperto, po parlamento rinkimų Vokietijoje rugsėjo pabaigoje Prancūzija sustiprins spaudimą ECB ir Berlynui, reikalaudama, pirma, atsisakyti taupymo programų ir, antra, suteikti jai paramą. Nors obligacijų pirkimo programą planuota naudoti gelbėjant Ispaniją ir Italiją, Prancūzija taip pat norės pasinaudoti šiuo instrumentu, ir jos spaudimas bus didžiulis.

Prancūzija – antroji pagal svarbą euro zonos ekonomika po Vokietijos. ECB teks palaikyti Prancūziją naudojant obligacijų pirkimo programą, įsitikinęs buvęs ECB vyriausiasis ekonomistas.

Eltos inf.



Teisus ir neteisus Jürgenas Starkas

Pastarosiomis dienomis linksniuojamos ekonomisto Jürgeno Starko prognozės dėl euro krizės paaštrėjimo, paskelbtos vokiečių dienraštyje „Handelsblatt“. Ekonomisto poziciją lengviau suprasti žinant priešistorę.

J. Starkas yra neoliberalas, vienas aršiausių atsakingos taupymo politikos, vadinamojo diržų veržimosi, valstybių skolų ir biudžetų deficito kontrolės atstovų Europoje. Nuo 2006-ųjų jis atstovavo Vokietijai Europos centrinio banko valdyboje (ECB Executive Board).

2011-aisiais dėl „atsakingų struktūrinių reformų”, veržiantis diržus, sukelto nuosmukio ir didžiųjų Pietų valstybių – Italijos ir Ispanijos – obligacijų rinkų panikos Europos centrinis bankas buvo priverstas keisti strategiją. Valdyba (ECB Governing Council) nusprendė įsikišti ir pradėjo supirkinėti obligacijas antrinėje rinkoje. Pasipiktinęs J. Starkas atsistatydino.

J. Starkas iš dalies buvo teisus. Europos centrinis bankas neturėjo ir iki šiol neturi mandato įsikišti ir supirkinėti atskirų šalių obligacijas. Tai nedemokratiška, be to, toks veiksmas – ES sutarčių pažeidimas.

Tiesą sakant, ES sutartys nenumatė krizių. Kai kurie ekonomistai dar iki įvedant eurą prognozavo, kad euro zonos valiuta ir ekonomika bus nestabilios, valiutai stabilizuoti reikės fiskalinių intervencijų, o mechanizmai joms nenumatyti. Taip ir atsitiko.

Grįžkime prie krizės. 2012 metų birželį Europos šalių vadovai susitarė kurti ECB kontroliuojamą Bankų sąjungą, o jau rugpjūtį banko prezidentas Mario Draghi „paėmė vadžias į tvirtas rankas“, pažadėdamas neribotais kiekiais pirkti skęstančių valstybių obligacijas. Jam pažadėjus, kad obligacijų bus nupirkta tiek, kiek tik reikės, Europos finansų sektorius buvo laikinai stabilizuotas.

Tačiau nesibaigiantis euro zonos ekonomikos nuosmukis, augantis nedarbas, didėjančios Pietų Europos valstybių biudžeto skylės daugeliui atvėrė akis. Paaiškėjo, kad jo „atsakinga taupymo politika“ ekonominių nuosmukių sąlygomis tik pablogina situaciją. Pradėta galvoti apie kitas priemones, galinčias išjudinti sustingusias ekonomikas. 2012-ieji merkel, grybauskaičių, šimonyčių propaguotos „atsakingos“ finansų politikos metai baigėsi fiasko. ES valstybės narės buvo priverstos prisiimti įsipareigojimus, kurių jau nuo 2013-ųjų pradžios niekas neketino laikytis.

2013-ieji prasidėjo jau nauja gaida – nebegirdėti deficitų mažinimo isterijos. Europos ekonomikos nuosmukis lėtėja, metų pabaigoje numatomas net nedidelis augimas. Vyksta ekonomikos stimuliavimas. Tiesa, neaišku, pagal kokias taisykles ir kokiuose koridoriuose pasiektais susitarimais įliejami pinigai. Akivaizdu, kad problemų išlieka daug: Bankų sąjungos kūrimas virto farsu, disproporcijos tarp valstybių narių nemažėja, nedarbo lygis tragiškai aukštas, finansų sistema nestabili, o politinė įtampa didelė.

Bet J. Starkas dėl to nemato krizės. Jis jaudinasi tik dėl infliacijos ir siaurai suprantamų Vokietijos interesų.

Taip, kaip J. Starkas supranta „nekrizinę Europą“, Sąjunga veikti negali. Galėtų veikti, jeigu neoliberalią monetarinę ideologiją pakeistų padoriu ir legaliu fiskalizmu – pradedant solidariais europiniais kovos su nedarbu ir socialinės apsaugos projektais.

Gal kada nors, pasikeitus lyderiams, taip ir atsitiks. Kol kas vilties maža.