Konstitucinio Teismo diktatūra

Štai ir viskas. Politinis elitas pamatęs, kad visai realu sulaukti referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams, išsitraukė iš rankovės tūzus ir jais nukirto šią pilietinę iniciatyvą.

Tuo tūzu tapo Konstitucinis Teismas (KT), kuris nagrinėdamas Seimo kreipimasį į Konstitucinį Teismą, kuriuo buvo prašoma įvertinti, ar dar 2006 m. priimta Lietuvos Konstitucijos 125 straipsnio pataisa, kuria iš Konstitucijos buvo pašalinta Lietuvos Bankui suteikta išimtinė pinigų emisijos teisė, neprieštarauja Konstitucijai, nelauktai padarė „stulbinantį“ teisinį viražą.

Juk KT nutartis skelbia, kad Lietuvoje negali būti tokių Konstitucijos pataisų, kuriomis būtų paneigti Lietuvos narystės ES įsipareigojimai. Dar šiame KT nutarime rašoma: „Minėta, kad Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia inter alia Lietuvos Respublikos narystę Europos Sąjungoje bei būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus; minėta ir tai, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, referendumu nepanaikinus minėtų konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai.“

Išvertus į žmonių kalbą tai reiškia, kad neįmanoma jokia Konstitucijos pataisa, kuri kaip nors iškristų iš bendro ES teisinio konteksto. Šis KT ėjimas yra nedviprasmiška nuoroda, kad galimi referendumai dėl žemės pardavimo užsieniečiams ar dėl euro įvedimo būtų antikonstitucinės iniciatyvos. Net surinkus milijoną piliečių parašų jokia teisinė institucija neleistų organizuoti šių referendumų, nes KT pasisakė aiškiai.

Lietuvos piliečiai jau yra įpratę, kad KT priima sprendimus, kurie priverčia gūžčioti pečiais. KT seniai virto politine institucija, kuri prisidengusi Konstitucija priima sprendimus, būtinus politikų grupuotėms.

Šįsyk KT spiritistų ratelis pranoko pats save, nes paskelbė anatemą ne priimtiems, o galimiems Seimo sprendimams ir net referendumams. Situaciją sudėtingesnę daro tai, kad įsipareigojimai ES gali įgyti vis kitas, išvestines, formas, o šis sprendimas užkerta bet kokias galimybes Lietuvos piliečiams suabejojus ES teisiniais įpareigojimams valstybėms narėms, imtis tiesioginės demokratijos priemonių, kurios leistų ieškoti kitokių sambūvio Bendrijoje formų.

KT tiek norėjo užbėgti įvykiams už akių, kad pamiršo 2006 m. KT atskleistą „pačios Konstitucijos“ viršenybės Europos Sąjungos teisės atžvilgiu principą, kurį savo atskirojoje nuomonėje taip paaiškino KT teisėjas Egidijus Šileikis: „T. y. šios teisės sistemos viršenybės nebuvimas „pačios Konstitucijos“ atžvilgiu“.

Tad KT akivaizdžiai apribojo tautos suverenumą. Čia vertėtų prisiminti vieną citatą:

„Kaip vertinti tokią veiklą, kai neišrinktas, neatskaitingas žmonių būrelis pagal savo išankstinius nusiteikimus ir įsitikinimus lanksto Konstituciją, kaip jiems patinka. Aš manau, kad tai yra nusikalstama veikla, kad taip iškreipiamas Lietuvos įstatymų pagrindas ir tai turėtų kelti didžiulį susirūpinimą visiems piliečiams, kuriems iš tiesų rūpi, kad mūsų įstatymai būtų tautos valios išraiška, o ne didelių, nežinia kieno interesams tarnaujančių interesų grupelių išraiška (...). Aš kalbu ne apie Lukašenką, ne apie kažkokias karines chuntas. Aš kalbu apie vis labiau ryškėjančią teismų diktatūrą, teismų diktatą.”

Šie teisingi žodžiai apie KT, pasakyti 2011 m., priklauso ne Rolandui Paksui, Loretai Graužinienei ar Neringai Venckienei, bet lietuviškojo konservatyvizmo ideologui Mantui Adomėnui.

Juos tikrai verta įgyvendinti. Ir KT nusikalstamą veiklą reikėtų įmanomai kuo greičiau stabdyti, kad dar ko nors, ko paprastas mirtingasis nemato, bet pateptasis teisėjas įžvelgia, nepriaiškintų. Kitaip šios diktatūros amžiais neatsikratysime.