Lietuvos prezidentas Vytautas Landsbergis: „Ypatingas puslapis“

Šiandien minime ypatingą istorijos įvykį ir jo sukaktį. Lietuvos sukilimas 1941 metais papiktino abi Antrojo pasaulinio karo pradininkes: draudusią tai daryti, ypač valstybės restituciją skelbti Hitlerio Vokietiją bei įsiutino Lietuvos okupantę Rusiją – Sovietų Sąjungą.

Sovietai jau buvo paskelbę Lietuvą savo „amžina“ valda, įliejama į Sovietijos kūną, o jos žmones – to neprašiusiais Maskvos valdiniais, neva „tarybiniais“ piliečiais. Nuo pirmos okupacijos dienos 1940-06-15 staliniečiai įvedė savo valstybės baudžiamuosius įstatymus ir slaptųjų tarnybų terorą.

Sukilimas nušlavė jų melagienas apie tariamai džiaugsmingą nepriklausomos Lietuvos savižudybę. Tą kolaborantų džiaugsmą skelbė kai kurie nukairėję literatai, kaip antai buvęs Lietuvos patriotas Liudas Gira savo eilėmis: „Lietuvos senos nebėr! Lietuva – LTSR!”.

Teisingai tarus: Lietuvos nebėr, ji vėl Rusijos kolonija!

Kokia laimė! „Ačiū Stalinui už laimę” ir taip toliau.

Dabar laimė buvo atidaryti kalėjimus ir vyti priešą lauk, iš kur atėjęs.

Įžengianti Vokietija, jos kariuomenė „Wehrmachtas“ ir slaptosios SD bei Gestapo tarnybos, turėjo Berlyno nurodymą nepripažinti jokios Lietuvos, tik naudotis užgrobiama žeme - būsimu Vokietijos Ostlandu – ir žmonių bei ūkio resursais.

Sukilėlių paskelbtosios Laikinosios vyriausybės veikla buvo pasipriešinimas tokiai kolonijinei Vokietijai, kuri po šešių savaičių neapsikentusi ją išvaikė, tuo aktu vis dėl to pripažindama, kad egzistavo.

Sukilėliai išlaisvino, kur pajėgė, daug politinių kalinių, kurių būtų laukęs baisus bėgančių raudonųjų kerštas; jį patyrė Rainių ir Pravieniškių kankiniai, taip pat žmonės daugelyje kitų mažesnių vietų.

Laikinoji Lietuvos Vyriausybė pakvietė buvusias Nepriklausomos Lietuvos institucijas tęsti administracinę, ūkinę, juridinę veiklą; ir tą tęstinę, dalinę Lietuvos valdžią, ne valstybę, vokiečių kariai faktiškai pripažino. Vietose net bendravo, nors Berlynas draudė.

„Šį keistokai nutylimą, varžomą Lietuvos kovų puslapį dera atversti ir tirti, kiek jis bebūtų aptaškytas okupantų aukų krauju. Kruvinosios žemės. Galų gale – anie abeji okupantai ir jų okupacijos yra praeitis, o teroro pasikartojimo grėsmė – dabartis. Kad nepasikartotų, kaip sakoma, nors žvėriškai kartojasi Ukrainoje, reikia ir atminties, ir visapusiško žinojimo".

Svarbus tuomečio Lietuvos pasipriešinimo veiksnys buvo tikrųjų Lietuvos Respublikos diplomatų užsienyje veikla. Ji pateikta neseniai pasirodžiusiame dokumentų ir tyrinėjimų dvitomyje „Birželis kvietė į Kovą“.

Dvitomis atsirado, kad kartu su ankstesniais istorikų tyrimais atsivertų naujas Lietuvos istoriografijos ir visuomenės susivokimo etapas. Reikia įveikti keistą, ligi šiol juntamą, varžymąsi išsamiai kalbėti apie Lietuvos kovą.