Maidano šviesa: V. Putino propaganda ir V. Landsbergis apie „fašistų“ grėsmę

Maidane susibūrė Ukrainos žmonės, siekiantys nusimesti savosios valstybinės korupcinės sistemos pančius. Maidanas – laisvinimosi iš savųjų valdžios priespaudos vieta ir simbolis, kurio šviesa palietė milijonų ukrainiečių širdis. Atgavusiems nepriklausomybę ukrainiečiams nepavyko susikurti demokratinės valstybės pamatų – valdžion sugrįžo ar atėjo didžiųjų oligarchų palaikoma partinė nomenklatūra, kuri nepaliaujamai stiprino savo valdžią. Nedaug kas pasikeitė ir laimėjus vadinamajai „oranžinei revoliucijai“ – naujieji lyderiai, o su jai ir ryškiausia politikė Julija Tymošenko pasirodė esą tos pačios korupcinės nomenklatūrinės sistemos puoselėtojai, visuomenei paliekantys tik teisę vaikščioti į rinkimus. Vėliau prezidento rinkimus laimėjęs V. Janukovyčius savo partijos padedamas perėmė ir parlamento galias, suformuodamas aiškią „valdžios vertikalę“ – visa politinė, juridinė ir ekonominė galia sutelkiama prezidento rankose. Jose ir visi svarbiausi valstybinio korupcinio mechanizmo valdymo svertai. Valstybė išvaginėjama ir praskolinama atvirai ir begėdiškai, o visuomenei belieka tik tylėti arba pritarti. Maidanas sudrebino šitą sistemą ir nušlavė V. Janukovyčių. Nereikėjo ilgai laukti, kad į Ukrainos reikalus karingai įsijungtų ir Rusija.

Rusija iš Ukrainos niekur nebuvo pasitraukusi, tačiau Maidanas vis dėlto jaukė jos strateginius planus. Maidaniečiai ir visa permainų trokštančių Ukrainos piliečių dalis buvo apšaukta „benderoviečiais“, „fašistais“, o Europos valstybės imtos gąsdinti naujo „fašizmo“ grėsme. Tokios propagandos mašina veikė dieną naktį. Ji ruošė dirvą kariniam įsikišimui – demokratinėms valstybėms bus sunku rimtai priešintis Rusijos siekiams sustabdyti „fašizmo“ plitimą. Juk visiems žinomas Vakarų šalių diplomatų minkštumas, ypač kai Rusija pareiškia apie savo gyvybinius interesus. Savo veiklos taktiką ir strategiją naujomis geopolitinėmis sąlygomis Rusija sėkmingai išbandė Gruzijoje. Dabar laukia didesnis „kąsnis“. Toje strategijoje svarbiausi du elementai – pakankamai didelė vietinė rusakalbių ar su Rusija susisaisčiusių žmonių bendruomenė ir masyvi propaganda, kurios esminis žodis yra „fašizmas“ ir jo grėsmė. Rusijos propagandai „fašistai“ yra visi laisvę mylintys ukrainiečiai, o ypač dėl jos kovoję ir kovojantys. „Fašistais“ buvo vadinami visi pokario pasipriešinimo dalyviai. Tad naudojamos senos, komunistinės propagandos išbandytos priemonės.

Lietuvoje taip pat prabilta apie „fašistus“. Vytautas Landsbergis tokių įžiūrėjo tarp referendumo organizatorių ir referendumui pritariančių. „Fašistams“ priskirtini „visokie pankos“ ir kitokie „apkvailintieji“, keliantys balsą dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Tačiau referendumas kalba ne tik apie žemę, bet ir apie piliečių teisę svarstyti valstybinės svarbos reikalus ir reikšti savo valią. Juk Lietuvoje įsitvirtino tos pačios rytietiškos prigimties korupcinė nomenklatūrinė politinė sistema. Referendumu siekiama įgalinti visuomenę tą sistemą pertvarkyti. Partinė nomenklatūra referendumą suvokią kaip kėsinimąsi į jų valdžią, tad – tūžmastingas, su žodžiais nesiskaitantis propagandinis atsakas. Iškalbingi V. Landsbergio žodžiai: „Vyriausiajai rinkimų komisijai blaškantis dėl antieuropinio ir antikonstitucinio referendumo, jos vadovui lemtingai balsuojant ne teisinėse pozicijose, piliečiai pradeda susivokti, kas ištiktų Lietuvą „tautinio socializmo“, tai yra nacionalsocialistų laimėjimo atveju“. Šiuos sakinius dera kiek išsamiau pasvarstyti.

Kam tos mintys skiriamos? Ne tiek vietinei publikai, kiek Europos Sąjungos politiniam elitui. Juk vietiniai nė su žiburiu neįžiūrės jokių „tautinio socializmo“, juolab „nacionalsocializmo“ apraiškų. Tiesa, profesorius užmiršta, kad dažnai politikų minima pavyzdinė gerovės valstybė Švedija kūrėsi iš esmės kaip tautinio, švedų socializmo šalis, o pats socializmas yra vakarietiškas socialdemokratinis paveldas. Tačiau čia svarbiausia kitas reikšminis žodis – „nacionalsocializmas“, kuris jau siejasi su fašizmu. O su kuo siejas fašizmas? Manau, atsakymas visiems aiškus. Propagandinių veiksmų logika ir retorikos pobūdis – iš sovietinės praeities. Vieniems ji įaugo į kraują dalyvaujant komjaunuoliškoje veikloje, lavinantis partinėse mokyklose ir akademijose, dėstant „mokslinį komunizmą“, kiti atranda šiuo metu, tik jau vakarietiškai paspalvintą. Prisiminkime, kaip sovietmečiu buvo vadinami lietuvių partizanai – „buržuaziniais nacionalistais“ ir „fašistais“. Taip, partizanai visiškai teisingai įvardyti kaip „buržuaziniai nacionalistai“, nes jų nacionalizmas ir buvo laisvės troškimo ir patriotiškumo šaltinis. Kaip ir šiuo metu Rusijos užmačioms besipriešinančių ir iš savųjų vergovės siekiančių išsivaduoti ukrainiečių. „Fašistais“ laisvės siekiančius ukrainiečius vadina ir nuverstasis V. Janukovyčius. Lietuvoje prieš korupcinės partinės nomenklatūros visagalybę kylantys taip pat apšaukiami „fašistais“. Šitai neabejotinai rodo ir politinių sistemų giminingumą, ir partinės nomenklatūrinės valdžios požiūrį į visuomenę – visuomenė demokratinė, pilietinė, pažangi tol, kol tyli ir prireikus balsuoja. Kai tik visuomenės dalis prabyla apie savo konstitucines teises, politinę galią ar sumano naudotis referendumų teise – tose pastangose tuoj įžiūrima „nacionalsocializmo“ ar „fašizmo“ grėsmė. O prieš tokią grėsmę juk galima panaudoti visas priemones, visą valstybės prievartos galią.