Mums reikia tikros diskusijos apie Ukrainos karą

Atėjo laikas mesti iššūkį nusistovėjusiam požiūriui į karą Ukrainoje.

Neteisėtam ir žiauriam Rusijos puolimui žengiant į ketvirtą mėnesį, poveikis Europai, globaliems Pietums ir visam pasauliui jau yra didžiulis. Esame naujos politinės ir karinės pasaulio tvarkos atsiradimo liudininkai.

Klimato kaitos problema nustumiama į šalį, nes didėja priklausomybė nuo iškastinio kuro; dėl maisto stygiaus ir kitų išteklių poreikio kyla kainos, ir atsiranda pasaulinio bado grėsmė; didžiuliu iššūkiu tampa pasaulinė pabėgėlių krizė – šiandien yra daugiau tarptautinių pabėgėlių ir šalių viduje perkeltų žmonių negu bet kada anksčiau nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Be to, kuo ilgiau tęsis karas Ukrainoje, tuo didesnė bus branduolinės katastrofos ar incidento rizika. Ir atsižvelgiant į Baideno (Biden) administracijos strategiją „susilpninti“ Rusiją tiekiant Ukrainai ginklus, įskaitant priešlaivines raketas, teikiant JAV žvalgybos pagalbą, akivaizdu, kad JAV ir NATO Ukrainos rankomis kariauja su Rusija.

Ar šio karo svetimomis rankomis pasekmės, pavojai ir sąnaudos neturėtų būti pagrindine žiniasklaidos nušvietimo, taip pat argumentuotos analizės, diskusijų ir debatų tema?

Vis dėlto tai, ką turime žiniasklaidoje ir politiniame isteblišmente, dažniausiai yra vienpusis požiūris be jokios realios viešos diskusijos ir debatų. Atrodo, kad gyvename tame, ką žurnalistas Matas Taibi (Matt Taibbi) pavadino „intelektualia neskraidymo zona“.

Tie, kurie nukrypsta nuo ortodoksinės linijos Ukrainos atžvilgiu, yra šalinami iš didžiųjų žiniasklaidos priemonių arba yra marginalizuojami. Rezultatas yra tas, kad alternatyvių ir priešingų požiūrių bei balsų, atrodo, nėra. Ar nebūtų sveika turėti daugiau požiūrių, istorijos ir konteksto įvairovės suvokimo?

Tie, kurie kalba apie Vakarų vaidmens Ukrainos tragedijoje istoriją ir kontekstą, nepateisina Rusijos nusikalstamo išpuolio. Tokio mąstymo ir intelektualinės neskraidymo zonos rezultatas yra tai, kad tokios iškilios asmenybės, kaip Noamas Čiomskis (Chomsky), Čikagos universiteto profesorius Džonas Miršaimeris (John Mearsheimer) ir buvęs JAV ambasadorius Časas Frimanas (Chas Freeman), yra demonizuojamos tiesiog už tai, kad pateikia kontekstą ir istoriją, labai reikalingus paaiškinant šio karo priežastis.

Mūsų trapioje demokratijoje kitamanystės kaina yra palyginti maža.

Kodėl tuomet tiek nedaug žmonių, dirbančių ekspertų grupėse ar akademinėje bendruomenėje, žiniasklaidoje ar politikoje, kurie ginčija ortodoksinį JAV politinės žiniasklaidos naratyvą?

Ar neverta klausti, ar siųsti ukrainiečiams vis daugiau ginklų, yra išmintingiausias sprendimas?

Ar per didelė prabanga klausti ir diskutuoti apie tai, kaip geriausiai sumažinti branduolinio konflikto pavojų?

Kodėl nonkonformistai šmeižiami už tai, kad atkreipė dėmesį į nacionalistinių, kraštutinių dešiniųjų ir – taip, neonacistinių – jėgų vaidmenį Ukrainoje?

Fašizmo ir neonacizmo atgimimas šiandien yra realus reiškinys daugelyje šalių – nuo ​​Europos iki JAV. Kodėl Ukrainos istorija pernelyg dažnai ignoruojama, netgi neigiama?

Kaip pasakė vienas buvęs jūrų pėstininkų korpuso generolas, „karas yra reketas“.

JAV ginklų konglomeratai rikiuojasi maitintis prie lovio. Kol karas nepasibaigs, daug ukrainiečių ir rusų žus, o Raytheon, Lockheed Martin ir Northrop Grumman uždirbs turtus.

Tuo pat metu interneto ir kabelinės televizijos naujienose gausu žinovų ir „ekspertų“ – tiksliau, konsultantais tapusių karinių pareigūnų – kurių dabartinės darbovietės ir klientai žiūrovams neatskleidžiami.

Tai, ko dabar trūksta internete, televizijoje, Kongrese – tai alternatyvių požiūrių. Santūrių nuomonių, nesutinkančių su tuo, kad kompromisas derybose – tai susitaikėliškumas, ir tų, kurie reikalauja atkaklios ir kietos diplomatijos tam, kad nutraukti ugnį.  

„Pasakyk man, kuo tai baigsis“, – praėjus keliems mėnesiams po beveik dešimtmetį trukusio Irako karo pradžios, generolas Deividas Petreusas (David Petraeus) paklausė  „The Washington Post“ rašytojo Riko (Rick) Atkinsono.

Norint užbaigti šį karą, reikia naujo mąstymo, gebančio mesti iššūkį įprastiniams mūsų laikmečio požiūriams.

Kaip kadaise pastebėjo garbingas amerikiečių žurnalistas Valteris Lipmanas (Walter Lippmann): „Kai visi galvoja vienodai, nė vienas daug negalvoja“.

Šaltinis: washingtonpost.com