Naujame romane „Masturbacija“ Vilis Normanas žada pasakoti apie tai, apie ką visi tyli

Vilio Normano slapyvardžiu pasirašinėjantis septynių romanų autorius netrukus išleis naują kūrinį skandalingu pavadinimu „Masturbacija“. Tiesa, žodį „skandalingas“ šiais laikais turbūt galima prirašyti prie beveik bet ko, tad teiraujuosi paties autoriaus, apie ką naujasis romanas, kurį leidžia bene drąsiausia šalyje leidykla „Kitos knygos“.

Oficialus knygos anonsas

„Kitos knygos“ V. Normano „Masturbaciją“, kuriai sukurtas ir profilis feisbuke (2014 m. sausio 26 d. jis turėjo 132 gerbėjus), anonsuoja štai taip: „Naujausia septynių romanų autoriaus Vilio Normano knyga – apie vienišumą komfortabiliame pasaulyje. Kai yra visko: nuo brangiausių ir gražiausių daiktų iki mokslo stebuklų, bet nėra laiko bendrauti, nėra drąsos atsiverti, drąsos būti nenaudingam, kitaip sakant, kai nėra laiko būti žmogumi. Mes galime keisti pasaulį – tik jį aprašydami tokį, koks jis yra, pradėdami nuo jo supratimo.

Pagrindinis romano veikėjas ir pasakotojas rašo apie tai, ką išgyvena, specialiai atmesdamas bet kokį stiliaus manieringumą, bet kokį dirbtinį literatūrinį blizgesį. Jis trokšta literatūros, kuri įkūnytų dabartį: ekonomiškos, taupios, lengvai vartojamos ir visuomet optimistiškos, pozityvios. Net iš juodžiausios nevilties jis juokiasi, dėl nieko nesigaili, nenori keistis. Ir tik tarp eilučių lieka esminis klausimas: ar jis turi iš ko rinktis? Masturbacija – tai nesugebėjimas patirti malonumo su kitu ir drauge bandymas tenkintis savimi. Postmodernistinis individualizmas jau seniai užgožė bet kokią solidarumo, pasiaukojimo ar altruizmo idėją. Vienatvė masturbuojantis geriausiai atspindi šiuolaikinio žmogaus, nesugebančio vergauti komercinėms idėjoms, aporiją.“

V. Normanas atsakė į kelis klausimus.

- Kokia knygos idėja?

- Knygos idėja – papasakoti apie tai, apie ką visi tyli. Knygų idėja šiais laikais gali būti vienintelė – rašyti tiesą, tai, kas kitur cenzūruojama, taip pat tai mano būdas kažkur rasti erdvę laisvei, visiškai ir niekieno nevaržomai.

Tai iš esmės romanas apie šiandienos žmogų, kuris yra tik rinkos dalis. Norėjau parodyti komforto tuštumą, kurią propaguoja visi idiotai. Norėjau išrėžti viską, ko negaliu padaryti niekur kitur. Ir, aišku, specialiai rašiau taip, kad knyga laužytų visus įmanomus standartus. Jau pats pavadinimas buvo iššūkis leidėjams. Nežinau, ar knyga kam nors patiks. Bet man ji patinka tuo, kad sugebėjau apie XXI amžiaus tuštumą papasakoti labai juokingai. Romanas tragikomiškas. Ir galbūt paskutinis, kurį parašiau...

- Ar šiais laikais dar verta rašyti romanus? Jei taip, kodėl?

- Ne, neverta, nes sakydamas tiesą tampi visų priešu. Be to, finansiškai jie nuostolingi. Aš rašau tik dėl to, kad neišprotėčiau nuo banalumo, kad kažkur turėčiau Utopijos salą.

- Kokia proporcija meilė vs. smurtas turi būti gerame romane?

- Geras romanas neturi turėti recepto. Jis pirmiausia turi būti originalus. Jeigu kam nors atrodo, kad žino, kas yra literatūra, tai reikia rašyti taip, kad to, kas vadinama literatūra, nebūtų. Aišku, leidėjai dėl to visada pyksta. Jie nori, kad jų pažįstami pseudomenininkai nesityčiotų, jog išleido kažkokį grafomaną. Bet visi romanai, kurie tampa klasika, tuo metu, kai yra išleidžiami, sukelia tik nemalonumus leidėjams ir sulaukia vien kritikos.

- Kuo skiriasi grafomanas nuo ne grafomano?

- Grafomanu laikomas žmogus, kuris nerašo taip, kaip buvo rašoma viduramžiais. Taip kartais nutinka dėl to, kad žmogus nemoka rašyti, arba todėl, kad nenorima rašyti, kaip buvo rašoma viduramžiais.

- Kas lėmė naujojo romano pavadinimo pasirinkimą?

- Romanas vadinsis „Masturbacija“. Ir visiems atrodo, kad toks pavadinimas pasirinktas tik siekiant skandalo, šokiruoti. Iš tiesų, pavadinimas trikdo, bet ne tuo, kad jis skandalingas, o tuo, kad geriausiai iliustruoja šiandienos visuomenę. Niekas nebijo sakyti net ir skandalingiausių dalykų, kurie madingi, ir niekas nedrįsta kalbėti apie tai, kas nemadinga, net jei tai tik toks paprastas dalykas kaip masturbacija.

Man labai patinka, kad šis pavadinimas niekam nepatinka. Jis toks, kaip ir aš. 

- Kada pasirodys „Masturbacija“?

- Pasirodys šį pavasarį, ir yra tik viena leidykla, kuri gali ryžtis tokiai avantiūrai. Kalbu apie leidyklą „Kitos knygos“. Nežinau, kas nulėmė jų pasirinkimą (manau, ir jie patys nežino). Tačiau bus labai smagu stebėti, kai jie nesigailės. Nors dabar taip ir neatrodo. Be to, jų prašymu informuoju, kad romanas velniškai kitoks nei visi kiti mano grožinės literatūros kūriniai. 

- Apie ką jis?

- Tai romanas apie daiktų pasaulį, kuriame žmonės irgi virto daiktais. Pagrindinis veikėjas, kurį specialiai pavadinau Viliu Normanu, skęsta komfortabiliame debilume ir mielai išmainytų visa tai į nors vieną jį suprantantį žmogų. Bet jam taip nepasiseka. Norėjau parodyti dabar beveik neaptarinėjamą dalyką – laimę, prasmę ir džiaugsmą suteikia tik žmonės. Ir, aišku, romane gausu maišto prieš viską, kas laikoma normaliais dalykais. 

- Kam rašei šį romaną?

- Į šį klausimą atsakiau pačiame romane – nes reikia daryti kažką, kas nenaudinga. Būti nenaudingam šiais laikais yra didžiausia vertybė. Dar viena priežastis – niekur kitur neįmanoma sakyti tiesos. Tik grožiniuose kūriniuose. Nors dar neaišku, ar knyga nebus uždrausta, kaip pavojinga visuomenei.

- Ar gali nerašyti?

- Taip, galiu, bet man labiau patinka rašyti. 

- Kuo dabar užsiimi gyvenime?

- Studijuoju politikos mokslų doktorantūroje, rašau žiniasklaidai. Tiesa, praeitais metais dar parašiau pjesę vienam teatrui. 

- Ar dažnai masturbuojiesi (ne tik fiziškai)? Ar mūsų visuomenė tai dažnai daro?

- Masturbuojuosi ir fiziškai, ir ne fiziškai, kada noriu ir kiek noriu. Ir nežinau, kas yra dažnai, o kas – retai. Juk žmonės iš esmės bijo apie tai kalbėti, ir tik retai tai aptariama filmuose (dažniausiai – komedijose).

Kiekvienas tekstas, kurį rašau ne dėl pinigų, – intelektuali masturbacija. O apie visuomenę nieko nežinau. Neklausinėju kitų žmonių, ką jie daro privačiai savo gyvenimuose. Bet jei klausimas būtų, ar visuomenės nariai dažniausiai visom prasmėm tenkinasi savimi, tai taip. Malonumui su kitu žmogumi patirti reikia pastangų, aukojimosi ir daugybės kitų dalykų. Tarkim, čia visai ne apie seksą, bet ar daug žmonių bendrauja tiesiog dėl paties bendravimo? Visi teisinasi, kad nėra laiko, nors tiesa tokia, kad nėra sąlygų, nes mes visi bijom būti atviri ir įskaudinti.