Putino-Trumpo akistata: ar turime jėgų priimti šį iššūkį?

Putinas laimi? Nors Rusijos rinktinė kapituliavo futbolo čempionate, jau pats čempionatas Rusijoje buvo propagandinė pergalė Putinui.

Milijonai žmonių, prikaustytų prie ekranų, kuriuose be kita ko nuolat mirgėjo Gazprom reklama, atsipirko. Gal ne taip, kaip paskutinės Olimpinės žiemos žaidynės Sočyje, kuomet buvo okupuotas Krymas. Tačiau susitikimas su JAV Prezidentu Donaldu Trumpu Helsinkyje savaime yra didelė Putino pergalė – po Ukrainos okupacijos pažemintas tarptautine izoliacija, sankcijomis, ekonomiškai silpnas, visą pokario tvarką sugriauti bei savo imperiją atstatyti pasiryžęs Kremlius šiandien nepelnytai sugrįžo į aukščiausią lygą.

Neįvykdęs jokių esminių sąlygų – neatitraukęs karių iš Sakartvelo (nors ir pažadėjo tai padaryti prieš dešimt metų pagal Sarcozy planą), Ukrainos (nors ir įsipareigojo pagal Minsko susitarimus), subombardavęs Siriją, nekalbant apie kišimąsi į rinkimus Vakaruose, kasdienį hibridinį, informacinį, energetinį karą prieš mus, nužudytą demokratiją ir aktyvias pastangas ją sunaikinti visame regione, Putinas šiandien už nieką gauna paguodos prizą.

Paprastai šlovės viršūnėje gaunami tokie signalai diktatorius paskatina veikti dar agresyviau. Vakarų atvirumą – Tony Blair inicijuotą G-7 atvėrimą Rusijai, Baracko Obamos perkrovimą ar George‘o Bush‘o pastebėtą sielą Putinas išnaudoja kaip Vakarų silpnumą, naivumą ar net kvailumą. Ir žengia toliau. Laikas yra idealus – vasara, dauguma europiečių atostogauja, čempionatas pabaigtas, Nord Stream 2 bent jau Europoje priimtas, belieka įtikinti Prezidentą D. Trumpą legitimizuoti Putino agresiją regione ir žengti toliau.

Tikrieji Putino – Trumpo susitikimo rezultatai paaiškės tik po kurio laiko, bet šiuo metu akivaizdu, kad, JAV Prezidento noras skurti „ypatingus“ santykius su Rusija, taip pat pačios JAV, o ne Rusijos kaltinimas dėl dabartinių santykių būklės yra pavojaus signalas Lietuvai. Deja nepaminėta net. Sakartvelo ir Ukrainos okupacija, nors būtent Rusijos agresija Ukrainoje buvo esminė priežastis buvusį dialogą nutraukti. Prieš dešimt metų, panašiai paneigdamas Prezidento Busho politiką ir užmerkdamas akis į Sakartvelo okupaciją, kalbėjo Prezidentas Obama. Istorijos ratas užsisuka iš naujo. Atostogaujančiai Lietuvos diplomatijai nusimato daug darbo.

Akivaizdu, jog užsimezgęs JAV-Rusijos dialogas gali tapti esminiu iššūkiu Lietuvos interesams. Nuo šiol mūsų diplomatija (bei vis labiau atostogaujanti Vyriausybė) privalo sutelkti visus resursus apginti ir įtvirtinti šiuos interesus: JAV/NATO karių nuolatinį buvimą Baltijos šalyse, mūsų oro gynybą, bendrą kovą su Rusijos kibernetinėmis, informacinėmis, energetinėmis atakomis. Vašingtonui turime iškelti aiškų sąlygą – jeigu žadate toliau žaisti diplomatiją su Kremliumi tokiu lygiu, privalote savo karius Baltijos šalyse laikyti nuolat, taip pat padėti mums uždaryti Astravo AE, kaip šiuo metu padedate stabdyti Nord Stream 2.

Žinoma, jeigu norime, kad Trumpas mus išgirstų, neužteks kelių gražių nuotraukų ir rankos paspaudimų. Lietuvos diplomatiniai, finansiniai resursai, kuriuos skiriame JAV, šiuo metu yra gėdingai minimalūs – daugelį dešimčių kartų mažesni nei skiriame Briuseliui bei kitoms ES šalims, kur ambasadas turime beveik kiekvienoje valstybėje. Tuo tarpu JAV dengiame tik keturiuose taškuose (Vašingtonas, Niujorkas, Čikaga, Los Angeles), o mūsų Garbės konsulai veikia mažesnėje dalyje JAV valstijų, nors šios dažnai pranoksta ES šalis pagal dydį ir įtaką. Deja, šiuo metu vis dar esame JAV atrandantys pionieriai.

Mūsų verslas šiuo metu tik pradeda žengti į JAV, o mūsų ryšiai su JAV lietuvių bendruomene yra palaikomi, visų pirma, pačios bendruomenės pastangomis, bet ne valstybės iniciatyva, o neapsisprendimas dėl pilietybės išlaikymo lietuviams šiuos ryšius ilgainiui gali sugriauti.. Rimtai JAV dirba tik penkios ministerijos – Užsienio, Krašto apsaugos, Žemės, Ūkio ir Kultūros.

Visos kitos daug kalba, bet daro labai mažai. Seime žmonių, kurie turėtų tvirtus ryšius JAV Kongrese, yra daugiausiai penki ar šeši ir jie visi priklauso dešiniesiems. Tuo tarpu mūsų Vyriausybės vadovas taip ir nesugebėjo apsilankyti JAV. Kol kas santykiai su JAV aukščiausiu lygiu palaikomi tik Prezidentų dėka – anksčiau Valdo Adamkaus, šiandien Dalios Grybauskaitės, bet, kaip žinia, ir ši istorinė linija netrukus gali būti nutraukta.

Jeigu nenorime tapti Trumpo – Putino meniu dalimi, privalome drąsiai, gal net kiek įžūliai, patys atsisėsti prie stalo ir patys pasiūlyti meniu – ne tik sprendimus mūsų regione, bet ir pačioje Rusijoje, kurios demokratiją Vakarų pasaulis paaukojo Putinui jau prieš aštuoniolika metų. Privalome ne tik sukurti ateitį Rusijos žmonėms, bet ir apginti ukrainiečių, sakartvelų, moldovanų, galų gale, baltarusių teisę pasirinkti tuos aljansus, kuriems jie iš tikrųjų nori priklausyti.

Šiuo metu šių tautų valią rinktis yra pavogęs ar sukaustęs tas pats Putinas. Tikiu, kad ateis laikas, kai JAV Prezidentas spaus ranką ne tam, kuris laisvę regione žudo, o tautų atstovams, kurie už ją regione kovoja. Manau, kad šį vaizdą pamatysime kaip tik Prezidento Trumpo kadencijos pabaigoje, visi JAV Prezidentai su Putinu susitiko vasarą, apsikeitė šiltais pareiškimais ir visų JAV Prezidentų pabaiga įvyko žiemą, kai santykiai buvo sukaustyti ir viltys žlugusios. Esu įsitikinęs, kad Trumpas atsibus nuo Putino sirenų daug greičiau – tai iki šiol demonstravo šio JAV Prezidento veiksmai (ne tik žodžiai).

Galų gale, Prezidentas Trumpas, kaip ir jo kritikai, neturėtų pamiršti, kad jis atstovauja ne tik JAV, bet ir mums visiems, t. y., visoms laisvoms ir demokratiškoms šalims, susitelkusioms ES ir NATO, kurios remiasi vertybėmis, pirmą kartą įtvirtintomis būtent JAV Konstitucijoje. Putinas nėra ir niekada nebus šių vertybių puoselėtojas, jis buvo, yra ir bus šių vertybių esminis priešas. Putinas nėra ir negali būti mums lygus, jo vieta – šalia kitų šio pasaulio diktatorių, istorijos šiukšlyne.

Vienintelis JAV Prezidentas iki šiol – Reagan‘as – sugebėjo nesusitikti su jokiais sovietų lyderiais savo pirmos kadencijos metu, o kai susitiko tai darė iš jėgos pozicijų, aiškiai žinodamas, ko nori, ką gina ir ko siekia. Reagan‘as puikiai suprato, kad vienintelė kalba, kurią supranta sovietiniai lyderiai (Putinas ne tik yra, bet ir pats teigia, esantis šios sistemos teisių perėmėjas), yra jėga – tada, jeigu už nugaros kažką turi, gali kalbėtis švelniai. Kol kas nėra aišku, kokį kelia pasirenka Prezidentas Trumpas, bet tikėkimės, kad jis nepakartos visų buvusių JAV Prezidentų klaidų. Tačiau ar mes patys Lietuvoje sugebėsime šias vertybes bei savo interesus apginti, suformuoti tokią darbotvarkę Vakarams, kuri atspindėtų visus esminius mūsų interesus, ar pasiduosime naujai dialogo su Kremliumi bangai, šiuos interesus Kremliui parduodami, netrukus pamatysime.

Dialogo su Kremliumi šalininkai tikrai pasinaudos Helsinkio susitikimu, bandydami mus įtikinti būtinybe priimti „teisėtus“ Kremliaus interesus ir atkurti pragmatiškus santykius su Kremliumi. Deja, istorija jau ne kartą parodė, kuo šie „dialogai“ baigėsi – paprastai būtent Putino interesų įtvirtinimu.

Tikiu, kad mes šios klaidos nepadarysime, kaip ir nepasiduosime gundymams skaldyti mūsų aljansą. Privalome ir toliau rodyti pavyzdį, investuodami į savo gynybą, vienydami Vakarus ir mūsų regioną, nuosekliai ir griežtai gindami savo interesus. Taip, kaip NATO viršūnių susitikime neseniai darė mūsų Prezidentė (iki šiol Kremliaus draugų kritikuojama už griežtą liniją, nors būtent tokiu būdu Reagan‘as pakeitė visą mūsų pasaulį, o mes Adamkaus – Grybauskaitės laikais sugebėjome įtvirtinti savo laisvę).

Esu įsitikinęs, kad kadencijos pabaigoje, o gal ir anksčiau, Trumpas elgsis taip pat, kaip mes iki šiol. Pirmieji Trumpo metai, prieš susitikimą su Putinu įvykęs viršūnių susitikimas su Baltijos šalimis, kaip ir pagarba mūsų Prezidentei, yra pamatai, ant kurių atostogaujanti Skvernelio vyriausybė turi sukurti visą rūmą, jeigu ji tik nesugalvos pasinaudoti šiuo istoriniu momentu ir pereiti į kitą barikadų pusę.