Rimantas Radišauskas: „Jie vietoj žvaigždžių užsidėjo vytis“

Ketvirtadienį, birželio 6 d., Kauno apylinkės teisme (Kęstučio g. 29) bus teisiami du žmonės, kuriems po praėjusių metų gegužės 17-ąją Garliavoje įvykdytos policijos operacijos iškeltos administracinės bylos: dailininkas Rimantas Radišauskas ir 85 metų Antanas Tamulis. Pirmasis teismo posėdis numatytas 9 val. Primename portale Bernardinai.lt skelbtą Daliaus Stanciko interviu su R. Radišausku. Ekspertai.eu.

Šiandieninis pašnekovas – dailininkas Rimantas Radišauskas, surengęs ne vieną parodą užsienyje ir Lietuvoje, autorius unikalios intarsijos technika atliktos portretų galerijos, kurios vienas iš kūrinių – Jono Pauliaus II portretas - puošia Vatikaną. R. Radišauskas yra vienas iš labiausiai nukentėjusiųjų pernai gegužės 17-ąją ir vienas iš tų keturiasdešimties, kuriems buvo pareikšti įtarimai pagal Baudžiamojo kodekso 231 straipsnį.

Prieš Garliavos dramos metines Jūs kaip tik baigėte savo didžiulį, daugiau kaip dviejų metrų paveikslą „Du pasauliai“ iš vadinamojo žiurkių ciklo. Kaip suprantu, jame pavaizdavote savo įspūdžius, susijusius su ta dramatiška diena? Kodėl žiurkės, kodėl du pasauliai, ar seniai pradėjote tą žiurkių ciklą?

Psichologiškai sunkus tas žiurkių paišymas – patapau ilgiau ir pradedu pats blogai jaustis, turiu būtinai išvažiuoti į gamtą ar prie jūros į Neringą patapyti kokį peizažiuką, portretą ar aktą. Paskui vėl grįžtu.

Tai politinis ciklas, protesto tapyba, per kurią bandau pasakyti, kas man skauda, kas atrodo blogai mūsų pasaulyje. Tai mano politinė kalba vaizdiniais.

Brežnevo laikais papaišydavau politines karikatūras, bet tai buvo uždarame rate. O prasidėjus perestroikai jau atsivėrė, kas susikaupė: pirmiausia Sibiro tema, o vėliau ir žiurkių ciklas.

Pirmas piešinys su žiurkėmis (tuomet visai negalvojau apie kažkokį ciklą) atsirado jau Sąjūdžio laikais. Kadangi pats dalyvavau Kauno Sąjūdyje, buvau steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo dalyvis, tai iš arti mačiau tą idealizmo susikirtimą su materializmu – taip gimė pirmas paveikslas. Žmonių ydų simboliu pasirinkau žiurkę, nes tai suktas, agresyvus, kerštingas gyvūnas – prieš tapant apie jį pasiskaičiau enciklopedijoje, o prasidėjus eskizams draugai padovanojo tikrą laukinę žiurkę, tad galėjau tiesiogiai pusę metų studijuoti žiurkės charakterį. Laukinės žiurkės prisijaukint neįmanoma – ji per daug agresyvi.

Žiurkių simbolis skirtas žmonėms, kurie yra iškritę iš žmogiško gyvenimo normų, kurie tik ima, duoti kitiems net nesistengia.

Protesto tapyba yra daugiau ne praeities, bet būsimo laiko kūrinys – turi nuspėti, kokios vertybės ateity labiau išryškės, kokie įvykiai rutuliosis. Tai nėra nieko antgamtiško – tą mūsų šiandienį nusivažiavimą jau buvo galima nuspėti Sąjūdžio laikais, kai nepavyko desovietizacija, kai jau Atgimimo laikotarpiu pradėjo lįsti savanaudiškumo iltys.

Turim pripažinti, kad vidinė okupacija niekur neišnyko, kad Garliavos drama yra tik ankstesnių procesų pasekmė: uždari teisėsaugininkų rateliai, tarybiniais laikais išugdytų teismų pirmininkų pasaulėžiūra – šie žmonės ir šiandien sprendžia mūsų likimus. Nors pasikeitė tik jų kepurės – vietoj žvaigždės užsidėjo vytį. Garliava atskleidė jų tikrą mentalitetą, kultūrą, demokratijos supratimą.

Iki pernai gegužės 17 d. dar suabejodavau, ar ne per griežtai kritikuoju mūsų valdininkiją, gal neturiu tokios moralinės teisės, bet po to valstybės vardu atlikto smurto man jokių abejonių neliko. Taip ir gimė šis paveikslas – „Du pasauliai“. Kai jį tapiau, ir vėl maniau, kad tai bus paskutinis iš žiurkių ciklo, bet dabar jau žinau, kad tikrai bus dar vienas – „Justicija“. Čia atsispindės ne tik mūsų bėdos, bet ir pasaulinės problemos, kuriose vėl matome du labai skirtingus pasaulius: vieni strateguoja savo naudai, o kiti yra tų strategijų sraigteliai.

Tarybiniais laikais apie KGB sakydavau – pavojingi yra ne tie, kurie korteles dėlioja ar žiūri pro rakto skylutę, pavojingi yra tie institutai prie KGB. Tokių yra ir mūsų laikais – protai dirba, kaip valdyti tautų ekonomiką, psichologiją. Esu dėkingas V. Putinui, kad jis pirmą prezidentavimo kadenciją atvirai pasakė – iš KGB neišeinama.

Palietėt KGB temą. Simboliška, kad Garliavos įvykiai datomis sutapo su protestais Kaune po 1972 m. Romo Kalantos susideginimo. Simboliška ir tai, kad Policijos generalinio komisaro pavaduotojas Renatas Požėla sakė, kad jie tokias galingas pajėgas Garliavai skyrė išsigandę, kad ten neįvyktų dar vienos kalantinės. Jūs tas dvi dramas taip pat galite palyginti, nes dalyvavote jaunimo protestuose po Romo Kalantos susideginimo - tas laisvės fakelas tuomet supurtė visą imperiją, jaunimo eisenų išsigando net Kremlius.

Taip, tai buvo stiprus laisvės proveržis. Man buvo 24 metai, tada dirbau krovėju (mano tėvas anksti užsimušė, todėl teko nuo 15 metų pradėti dirbti fizinius darbus). Asmeniškai R. Kalantos nepažinojau. Pamenu, tuomet kažką tvarkiausi kieme Žaliakalnyje, kai atėjo draugai ir pasakė. Be jokių svarstymų – viską metėme ir ėjome. Kai pagavo, nuvežė į Šančių kareivines, apklausė, per naktį sugrūdę pralaikė ankštame kambariuke, o ryte, matyt, sutikrinę duomenis, paleido. Eik, sako. Išėjau į koridorių, o ten kareiviai išsirikiavę „bananais“ daužo – taip ir nurideno laiptais. O kitą dieną reikėjo vėl eiti į miliciją atsiskaityti už tas mėlynes ir prakirstą lūpą.

Ar nebijojote? 24 metai, jau turėjote žinoti, kuo baigėsi Prahos pavasaris?

Kažkaip nebijojome. Buvom jauni, karšti – buvo svarbu išreikšti savo valią ir protestą. Gal drąsos suteikė ir tai, kad buvau sportiškas, nuo penkerių metų užsiiminėjau vandens sportu: plaukimu, irklavimu, vandens slidinėjimu, tad buvau pripratęs kovoti. Dar jaunystėje mąsčiau, kad gyvenimas yra kova tarp gėrio ir blogio, o ne šiaip koks savanaudiškas egzistavimas. Tai buvo visiškai neorganizuotas, spontaniškas protestas, noras prisidėti prie nepriklausomybės. Mes tada labai didžiavomės esą lietuviais. Aišku, tie įvykiai, Romo Kalantos auka liko visam gyvenimui. Kaip ir smurtas Garliavoje – per jį labiau nukentėjau. 

Garliavoje gegužės 17-ąją stovėjote šalia kito kovotojo už laisvę –  Algirdo Petrusevičiaus, septyniolikos metų jau sukūrusio pogrindinę moksleivių organizaciją, vėliau kelis kartus kalinto, už pabėgimus iš lagerio šaudyto, vos likusio gyvo, netekusio dešinės rankos, vieno svarbiausių parlamento gynėjų 1991-ųjų sausį. Ar tai atsitiktinis sutapimas, ar buvote pažįstami?

Gražus atsitiktinumas. Pažinojau jį tik iš matymo, iš ankstesnių budėjimų Klonyje. Tik vėliau peržiūrėdamas gegužės 17-osios nuotraukas pamačiau, kad jis laikėsi mane apsikabinęs. Mums abiem tada į akis pripurškė kažkokio skysčio.

Jūs jau dešimt metų garliaviškis. Atėjote budėti į Klonio gatvę, nes pažinojote Kedžius ar Venckus?

Nepažinojau jų – gyvenu kitame Garliavos gale. Tiesiog kai viešumoje kilo tas didelis triukšmas, nuėjome pasižiūrėti, kas gi ten dedasi. Pabendravome su budinčiais žmonėmis – jie buvo visai ne tokie, kaip nušviesdavo žiniasklaida. Gal apsirengimu neatitiko elito standartų, gal primityvokai aiškino savo tiesas, bet ten buvo nemažą gyvenimo patirtį turintys Lietuvos piliečiai su savo patirtais skauduliais, savo problemomis. Tokie moka labiau kitą užjausti. Taip, jie politikos diletantai, bet jie širdimi jautė, kad yra negerai. Išsikalbėjom, kad reikia keisti tą sukurtą tamsios minios įvaizdį, tad nunešiau į Klonio gatvę kelis savo paveikslus iš žiurkių ciklo, Juozas Valiušaitis pakabino savo menines nuotraukas – taip prasidėjo Klonio gatvės kultūrinis gyvenimas, į kurį vėliau įsitraukė ir daugiau menininkų. Ir taip patekau į specialią policijos kartoteką – mus ten visus juk sekė.

Garliavoje Jūs buvote vienas iš labiausiai fiziškai nukentėjusių (jei neskaičiuosim Kęstučio Dudėno, kuriam gulinčiam su šautuvo buože tvarkos sergėtojas daužė į paslėpsnius) – pripurkštos akys, pargriautas, apspardytas.

Mano problema ta, kad turiu tik vieną inkstą, kuris taip pat ne itin gerai funkcionuoja. Kada padaužė jį tenai, turėjau didelių problemų – ir šiandien dar neatsigaunu. Kitą dieną vos nuėjau iki poliklinikos – visas ištinęs. Ką ten su manimi policija darė, gerai ir neatsimenu – kad pargriautą spardė ir tampė po kiemą, mačiau tik filmuotoje medžiagoje. Pamenu, kad dar stovėdamas tarp žmonių išgirdau komandą: dailininkas čia stovi, imkit. Paskui papurškė į veidą skysčio, bandžiau jį valytis ir „atsijungiau“. Nors pasakytų, kokia ten cheminė sudėtis, koks poveikis, – žinočiau, kaip toliau gydytis, bet ne – neigia, kad išvis naudojo chemines medžiagas. Toliau prisimenu tik kažkokias akimirkas, kad guliu ant betono kieme, ir policininkai ant manęs sugulę. Aš negalėjau paeiti, tai kažkoks civilis priėjęs paliepė: dailininką jau turime, greitai neškite į mašiną. Ir išvežė į komisariatą. Tokie tie mano prisiminimai. Bet tą, kuris purškė, – atsimenu, jis matomas ir nuotraukose, tad pasistengiau savo paveiksle jį įamžinti.

Man sunku suprasti, kodėl policininkai taip brutaliai elgėsi gegužės 17-ąją. Juk per pirmą mergaitės ėmimą kovo 23-iąją buvo visai kitaip: kieme buvo apie du trys šimtai žmonių, atėjo apie 20 policininkų, gražiai žmonės juos praleido. Niekas pareigūnams netrukdė, jų neįžeidinėjo, nešvilpė. Tai, kad jie ten viduj brutaliai elgėsi, – čia kitas dalykas. Bet štai gegužės 17-ąją kieme buvo apie 70–80 žmonių, atėjo net 240 policininkų ir taip nuteikti, kad akyse kažkoks sužvėrėjimas.

O į policiją dėl sumušimo nesikreipėte?

Policijos sumuštas kreipiuosi į policiją?! Sovietiniais laikais labai gerai sakydavo: direktoriumi nepatenkintas, rašyk skundą direktoriui. Kai kurie kreipėsi – ir ko sulaukė?

Po visų teismų sprendimų, kad jokios pedofilijos nebūta, po tokios gausos žiniasklaidos straipsnių viena kryptimi ar nesuabejojote, kad gal buvote neteisus, neteisingai įvertinote, kas šioje dramoje geri ir kas blogi?

Ne. Nes ten buvau ir savo akimis mačiau ir ten budėjusius žmones, ir stiprų ryšį tarp Neringos ir jos dukterėčios, mačiau, kad ten mergaitei buvo gerai. Kita pusė, dauguma Seimo narių, žurnalistų, garsiai besireiškiančių Garliavos tema, taip pat žino, kaip ten viskas buvo, nors TEN NEBUVO. Taigi turim dvi puses – vieni, kurie savo akimis matė, ir kiti, kurie žiūrėjo televizorių. Kuo tikėtumėt?

Jei matau atvirą teisėsaugos melą dėl kelių dalykų, tai kodėl turiu tikėti, kad jie nemeluoja kitur? Jei meluoja, kad gegužės 17-ąją nevartojo dujų, nors man asmeniškai purškė į akis, tai negi turiu nebetikėti tuo, ką jaučiu? Arba kai sako, kad advokatas Gintaras Černiauskas nenešė mergaitės, o fotografija rodo ir tiesioginiai liudininkai teigia visai ką kita, tai kodėl turiu tikėti tais kelių instancijų prokurorais ir teismais, kurie apklausia tik vieną pusę? Kodėl Seimo nariams parodo tik 12 sekundžių filmuotą medžiagą, o daugiau bijo? Kodėl L. Stankūnaitė sako, kad mergaitei dabar blogai, skauda galvą, o valdžia teigia, kad viskas gerai? Tų "kodėl" galima vardyti ir vardyti.

Jei žinotumėte iš anksto, kaip viskas baigsis gegužės 17-ąją ir su mergaite, ir su Jūsų sveikata, ar vėl ten eitumėte?

Eičiau. Žmogus yra sukurtas kovoti. Už tiesą, už demokratiją turi kovoti. Juk kad ir kaip ten būtų, mes visi esam pasauliui kažkiek skolingi – už tai, kad esame čia. Tad stengiuosi gyventi taip, kad galėčiau kiekvienam žmogui drąsiai į akis pasižiūrėti, o kaip tai pavyksta – ne man spręsti.

Kalbėjosi Dalius Stancikas

Bernardinai.lt