V. Antonovas papasakojo, kaip buvo užgrobtas ir apiplėštas „Snoro” bankas

Buvęs „Snoro“ banko savininkas Vladimiras Antonovas prisipažino kaltas dėl visų jam inkriminuojamų nusikaltimų.

Kitaip jis ir negalėjo elgtis, nes, bandęs gintis ir įrodinėti savo nekaltumą, jis sulauktų maksimalios bausmės.

Todėl teismo procesas vyksta taip, kaip ir turi būti – pagal scenarijų. Tiesa, teisme paaiškėjo, kad „Snoro“ likimas buvo nulemtas dar iki Lietuvos banko valdybos ir Vyriausybės sprendimo stabdyti jo veiklą 2011 m. lapkričio 16 d. Mat prieš tai bankininkai buvo Kijeve, ir Lietuvos bankas jiems išsiuntė kvietimą kitą dieną dalyvauti posėdyje dėl naujos „Snoro“ akcijų emisijos registravimo. Per kažkieno kvailumą prie kvietimo buvo pridėta ir posėdžio darbotvarkė, kurios vienas iš punktų nurodė, kad bus sprendžiamas klausimas dėl „Snoro“ veiklos sustabdymo. Todėl Antonovas sužinojo, kad kitą dieną „Snoras“ bus sustabdytas, ir todėl kitą dieną „Lietuvos ryte“ atsirado straipsnis apie „Snoro“ uždarymą.

Kitaip sakant, LB jau buvo gavęs komandą uždaryti „Snorą“ ir nušalinti jo valdytojus, nes prieš kelias savaites buvo pasamdęs laikinąjį banko administratorių Simoną Freakley.

Mano patarimas Antonovo advokatams – mat Komercinių bankų įstatymas nurodo, kad jeigu LB mano, jog banke yra problemų, jis raštu kreipiasi, ir bankas turi mėnesį laiko, kad atsilieptų į pretenzijas ir galėtų ištaisyti klaidas. Šiuo atveju LB tokios teisės „Snorui“ nesuteikė, o nurodė atvykti į posėdį svarstyti naujos akcijų emisijos registravimo, nors jau turėjo laikinąjį banko administratorių ir žinojo, kad nacionalizuoja banką. „Skambinome Vasiliauskui, sakėme, kad per dvi valandas būsime Vilniuje ir pateiksime paaiškinimus, tačiau niekas su mumis nesikalbėjo. Bankas veikė iki kitos dienos 16 val., kai į „Snoro“ būstinę įsiveržė Freakley su LB komanda ir fiziškai išjungė visus pervedimus.“

Tačiau V. Antonovas savo pasakojime pateikė keletą detalių, kurios įrodo, kad Lietuvos Vyriausybė bandė visais būdais uždarinėti banką, o jo savininkas bandė visais būdais jį gelbėti.

<strong>V. Antonovas papasakojo, kaip buvo užgrobtas ir apiplėštas „Snoro“ bankas</strong>

Kodėl žlugo bankas „Snoras“? V. Antonovas yra Rusijos pilietis, kuris pradėjo dirbti banke – Rusijos taupomajame banke – dar paprastu tarnautoju, paskui pakilo pareigose, galiausiai dėl valiutų svyravimų uždirbo nemažus pinigus ir pats įsigijo vieną nedidelį Rusijos banką. Vėliau šis bankas pateko į Rusijos bankų dešimtuką. Antonovo verslo grupė sparčiai plėtėsi, taip jis nusipirko ir Lietuvoje veikusį „Snorą“, tiksliau, nusipirko įmonių grupę, kuriai ir priklausė šis bankas. „Snoras“ turėjo didelių problemų, todėl Antonovui pavyko jį įsigyti nebrangiai, ir per kelerius metus bankas visiškai atsigavo. Tada jis ir susipažino su Raimundu Baranausku, kuris buvo banko valdybos pirmininkas, o Antonovas – stebėtojų tarybos pirmininkas. Vėliau buvo nupirktas ir Latvijos taupomasis bankas.

„Snoras“ iki 2008 m. veikė puikiai ir uždirbo nemažą pelną, ateitis atrodė nuostabi, – teisme pasakojo V. Antonovas, – tačiau 2007 m. JAV sprogo nekilnojamojo turto burbulas, kuris paskandino daug bankų, tarp jų ir „Lehman Bank“. Tai turėjo didelę įtaką ir bankams Europoje. Dėl krizės „Snoras“ 2008 m. patyrė apie 200 mln. dolerių nuostolį, ir banko kapitalo rodikliai tapo nepakankami, nors jis ir toliau vykdė visus įsipareigojimus. Todėl mums kilo pasirinkimas – arba skelbti banko bankrotą, arba bandyti jį gelbėti visomis priemonėmis, tarp jų ir neteisėtomis. Taip aš ištraukiau bilietą į pragarą, nes kiti bankai nustojo skolinti vieni kitiems, o Švedijos bankai Lietuvoje apskritai sustabdė bet kokį kreditavimą. Tačiau „Snoras“ toliau teikė kreditus ir iš šių operacijų gavo pelno.“

V. Antonovas pasakojo, kad jis tada nusprendė gelbėti savo verslą neteisėtomis priemonėmis – tai yra tam, kad bankas atrodytų likvidus, jo savininkai ėmė klastoti buhalteriją – banko turimus vertybinius popierius perkeldavo į savo asmenines sąskaitas kaip garantą už gaunamas paskolas iš kitų bankų, kad už gautus pinigus išpirktų naują „Snoro“ akcijų emisiją ir taip padidintų banko kapitalą. Tokiu būdu pavyko stabilizuoti banko kapitalą, kad jis atitiktų normatyvus.

„Supratome, kad tai vienintelis kelias išgelbėti banką, ir stengėmės laimėti laiko“, – pasakojo bankininkas.

Antonovas sakė, kad „Snoras“ dar 2011 m. sudarė daug puikių sandorių. Vienas iš jų – bankas sutarė įsigyti Švedijos automobilių gamintoją SAAB. „Švedijos automobilių gamintoją buvome sutarę parduoti gruodžio mėnesį Kinijos įmonei už labai gerą kainą, kuri būtų padengusi visus „Snoro“ nuostolius, tačiau lapkričio 16 d. Lietuvos bankas nutarė nacionalizuoti banką „Snoras“. Žinoma, kad sandoris su kinais žlugo, nes po nacionalizacijos niekas su mumis nebekalbėjo.“

Antonovas pasakojo, kad jis visokiomis machinacijomis bandė gelbėti „Snorą“, tačiau jo likimas jau buvo nulemtas. „Derėjomės dėl didelės grupės verslo pardavimo arba naujojo investuotojo atsiradimo, tačiau mums pritrūko apie 12–18 mėnesių, kad išgelbėtume banką, – pasakojo jis, – nepaisant visų mano iliuzijų, banko išgelbėti nepavyko.“

Lapkričio 16 d., kai Lietuvos banko valdyba priėmė sprendimą nušalinti „Snoro“ valdytojus ir paskirti laikinus administratorius, Antonovas ir Baranauskas buvo Kijeve, kur tvarkė dar vieno banko Ukrainoje įsigijimo reikalus.

„Gavau kvietimą atvykti į LB posėdį, kuriame turėjo būti sprendžiama dėl naujos „Snoro“ akcijų emisijos įregistravimo, tačiau LB, matyt, padarė klaidą ir šalia kvietimo į posėdį pridėjo ir jo priedą, kuriame buvo nurodyta, kad bus sprendžiama ir dėl „Snoro“ laikinojo administratoriaus paskyrimo. Supratome, kad „Snoro“ likimas nulemtas, ir aš skambinau Lietuvos bankui, sakiau, kad po dviejų valandų galime būti Vilniuje, nes turėjome pasisamdę lėktuvą, ir kad norime pateikti savo paaiškinimus. Niekas su mumis net nesikalbėjo.“

„Snoras“ veikė iki tos akimirkos, kai į „Snoro“ centrinę būstinę atvyko naujasis banko administratorius su savo komanda, kurie smūgiu „išjungė“ banko apsaugos viršininką ir, įsiveržę į pervedimų skyrių, fiziškai atjungė jo pavedimus.

„Nežinau, kodėl Freakley pardavė turimą banko turtą tokiomis kainomis, kokiomis pardavė“, – pasakojo bankininkas, prisipažinimu, matyt, norėdamas išvengti ilgų kalėjimo metų.

Vėliau Lietuvos bankas paskelbė „Snorą“ bankrotu, o jo laikinasis administratorius Freakley išpardavė 8 mlrd. litų banko turto už grašius.

„Noriu pasisakyti ir dėl man inkriminuojamų kaltinimų, – pasakojo Antonovas. – Dėl 183 str. – turto pasisavinimo. Prisipažįstu kaltas, kad vykdžiau neteisėtas operacijas, bandydamas išgelbėti banką ir suprasdamas, kad negalėjau to daryti. Norėjau sumažinti toksišką banko balansą. Dėl kaltinimo turto išvaistymu galiu pasakyti tiek, kad banko turimomis vertybinėmis obligacijomis įkeisdavau naujas paskolas, kad padidinčiau kapitalą. Norėjome, kad banko kapitalas būtų pakankamas, kad laimėtume laiko, parduotume turtą ir išsaugotume banką. Nesuprantu man pateikto kaltinimo tyčiniu įmonės bankrotu. Tyčinis – kai savininkas bando išgelbėti savo įmonę, o mes turėjome kitą tikslą – banką išgelbėti. Dar keistesnis kaltinimas nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimu. Įkeisti vertybiniai popieriai, siekiant išgelbėti banką, nėra nusikalstamu būdu gautų lėšų legalizavimas. Nors ir prisipažįstu, kad veikiau neteisėtai, negalvojau apie pasekmes. Vadovavausi verslo logika. Gailiuosi dėl to, ką padariau, galvoju apie tai kasdien jau 15 metų. Tačiau laiko atgal neatsuksi.“

Po to, kai banko veikla buvo sustabdyta, Antonovas su Baranausku nutarė skristi į Jungtinę Karalystę, nes ten dar veikė didelis banko padalinys. „Turėjau iliuziją, kad dar galima išgelbėti dalį banko turto, tačiau po 10 dienų į mano namus Londone pasibeldė policija. Nuo to laiko 15 metų slapstausi.“

Antonovas sakė, kad jis grįžo į Rusiją, tačiau kai pabandė atgauti tai, kas buvo „Snoro“ banko turtas Rusijoje, prieš jį buvo įvykdytas pasikėsinimas. Nuo to laiko jis gyveno Prancūzijoje, ir čia kažkas bandė jį dar kartą nužudyti. Tačiau išgelbėjo sūnus, iškvietęs policiją, kuri atvyko labai greitai.

„Pastoviai gaudavau informaciją apie tai, kad Lietuvoje mano gyvybei gresia pavojus iš tų asmenų, kurie pasipelnė iš „Snoro“ subankrotinimo“, – sakė Antonovas.

Po to, kai pernai gruodžio 9 d. į jo gyvybę Prancūzijoje vėl kažkas pasikėsino, Antonovas suprato, kad jis niekur nepasislėps, ir tik laukė suėmimo. Priešinosi ekstradicijai tik todėl, kad kalėjimo sąlygos Prancūzijoje geresnės nei Lietuvoje.

b. d.