Sergejus Vysockis: Iš Baltarusijos opozicijos padarė „otkato” poligoną (video)

Tokį prie Baltarusijos opozicijos garbstymo pripratusiai ausiai kone šventvagiškai skambantį teiginį tariantis žmogus – Sergejus Vysockis, kurio veikla daug kuo skiriasi nuo „etatinių” Baltarusijos opozicionierių, besimėgaujančių JAV ir Europos dėmesiu bei parama.

S. Vysockio vadovaujama Baltarusijos Laisvės partija veikia pusiau pogrindyje: A. Lukašenkos režimas jau antrą dešimtmetį atsisako ją užregistruoti. Todėl oficialiai egzistuoja ne partija, o tik „organizacinis komitetas”.

„Lukašenka turi tą opoziciją, kurios jam reikia. Jie imituoja veiklą, jis – kad su jais kovoja”, – įsitikinęs S. Vysockis.

Tai, kad valdžia neregistruoja partijos, nesutrukdė jam su bendraminčiais užsiimti konkrečiais darbais. 2001-iais jie gynė nuo išniekinimo Kuropatus, kur masinėse kapavietėse palaidoti tūkstančiai stalininių represijų aukų, o A. Lukašenka sumanė nutiesti plentą. Pasistatę palapinių stovyklą, žmonės 280 dienų budėjo, saugodami kapus nuo buldozerių – nepaisydami suėmimų, grasinimų ir valdžios inspiruoto smurto. Anot S. Vysockio, jo vadovaujama organizacija neleido įsisiautėti Baltarusijos KGB ir Rusijos FSB remiamiems rusų nacionalistams. Kai prieš savaitę kalbėjomės Vilniuje, jis buvo neseniai grįžęs iš Kijevo – savaitę budėjo Maidane, palaikydamas sukilusius ukrainiečius, nakvojo palapinėje, kelis kartus kalbėjo ir nuo scenos:

Anot S. Vysockio, kad Rusijos kolonija tapusi Baltarusija išsilaisvintų ir atsitiestų, pirmiausia turi būti pasakyta tiesa apie dabartinę oficialiąją opoziciją, kuri tapo vakarų paramą grobstančiu mafijiniu dariniu.

Tačiau tai, ką veikia ir kalba S. Vysockis, nėra paranku niekam. Baltarusijoje jam periodiškai kelia bylas KGB, o į Lietuvą metus laiko buvo uždrausta įvažiuoti už tai, kad protestavo prieš atominės elektrinės statybą Astrave.

* * *

Visa informacija, kurią pateikiu – iš viešų šaltinių. Pavyzdžiui, JAV demokratijos Baltarusijoje skatinimui kasmet skirdavo po 40 milijonų. ES – dar daugiau, nurodomos fantastinės sumos. Visai neseniai „Baltarusijos partizanas” paskelbė apie auditą, kurio atlikimą, kiek suprantu, kuravo ES. Ten įvardinta, kad per pastaruosius 5 metus skirta 700 milijonų. Tai fantastinė suma, galima buvo padaryti 5 revoliucijas...

Tai rodo, kad yra didelių problemų, suformuota mafijinė struktūra, o prieš tą, kuris tuos klausimus kelia, nukreipiama didžiulė neapykanta. Man nuo oficialiosios baltarusių opozicijos dabar tenka su kaupu – priešas, provokatorius, nežinia kokių tarnybų agentas... Baltarusių opozicijos priešas... Bet aš nesu prieš opoziciją – aš prieš mafiją, įsitvirtinusią baltarusių opozicijoje.

Iš Baltarusijos opozicijos padarė „otkato” poligoną...

– O tas „otkatas” kur nuteka?

– Tai klausimas. Bet pasakysiu, kad per 2006 m. rinkimus mane, mano organizaciją taip pat pakvietė į kampaniją. Nenoriu kalbėti apie asmenis, dalyvavo ten ir Lietuvos Respublikos atstovai, bet sprendimus dėl finansavimo, kiek suprantu, priėmė ne lietuviai. Mes nusprendėme dalyvauti toje kampanijoje. O kuo viskas baigėsi? Baigėsi tuo, kad lėšos buvo paskirtos, bet iki mūsų neatėjo, mūsų organizacija negavo jokių lėšų. Juk reikia žmonėms apmokėti kelionę ir pan., jei jau kalbame apie šituos dalykus viešai... Tada aš kreipiausi su paklausimu į tas vakarų valstybių pasiuntinybes, su kuriomis kalbėta apie paramą demokratijai... O vėliau pasirodė, kad 2006 m. revoliucijos metu pinigų neužteko net palapinėms... T. y., viskas buvo išvogta. Kodėl vieni žmonės dirba, o kažkoks tarpininkų klanas viską išvagia?

Manau, kad Vytautas Pociūnas, apie kurį užsiminėte, norėjo perduoti kažkokią informaciją, kad situacija keistųsi, kad tie vakarų pinigai pasiektų Baltarusiją. Jau tada buvo aišku, kad tokie procesai vyksta. Aš žinau kelias tokias istorijas, apie kurias dėl įvairių priežasčių net nebuvo skelbiama. Kodėl? Nes kiltų klausimas, kas perdavė, kur nuėjo tas pavogtas milijonas, keliavęs į vieno opozicijos politiko štabą, kiti... Bet koks viešumas tiems žmonėms kelia grėsmę, jiems viešumo nereikia, geriau tą milijoną pamiršti... Bet kalbame apie tai, koks šitoje srityje buvo korupcijos mastas ir kokie buvo vykdomi nusikaltimai.

– Tai, ką kalbate, Lietuvoje gana neįprasta. Kaip vertinate istoriją su Alesiu Beliackiu, kurioje Lietuva negražiai pasižymėjo?

– Čia yra keli dalykai. Pirmiausia – žmogus, kuris tiek daug nuveikė – o jis nuveikė tikrai nemažai – turi būti laisvėje. Jo veikla buvo teisėta, jis nedarė jokių kriminalinių dalykų, suteikė paramą daugeliui žmonių, tarp jų ir mūsų organizacijos atstovams, pavyzdžiui, Kuropatų akcijos metu, kai sumokėjo baudas, kompensacijas, padengė teismo išlaidas ir kt. Už tai jam padėka ir garbė.

Bet yra ir kitas dalykas. Tada įvyko vadinamasis informacijos „nutekėjimas”, Lietuva paprašė atleidimo. Toks „nutekėjimas” įvyko ir iš Lenkijos pusės. Praėjo dar šiek tiek laiko, ir iš Lenkijos įvyko dar vienas „nutekėjimas”, apie Nekliajevo vadovaujamos organizacijos „Kalbėk tiesą” ir Baltarusijos lenkų finansavimą. Per trumpą laiką – trys „nutekėjimai”. Ir tai – po didžiulio skandalo, po Lietuvos valdininkų pasiteisinimų?.. Aš įsitikinęs, kad tai – niekų pasakos. Supraskite: na nebūna taip, ne tokie jau idiotai sėdi užsienio reikalų ministerijose, kad vienas po kito „nutekintų” autoritariniam režimui duomenis apie ryškiausius opozicijos politikus. Be jokios abejonės, tai buvo sąmoningi veiksmai.

Mano supratimu, čia esama ir kitų žaidėjų. Vakarai – elegantiška dama. Jie nežudo savo satelitų, kaip tai periodiškai daro Maskva. Jie elgiasi kitaip: apkabina, myluoja, o po to „nutekina”. Aš manau, kad tai buvo opozicijos „nutekinimas”. Jie nepateisino vilčių. Be to, buvo gerai žinoma apie pavogtus pinigus. Aš neabejoju, kad Beliackis yra žinomas žmogus, jo veikla garbinga – bet juk teisme paaiškėjo apie didelius išteklius. Vien oficialiai, jei neklystu, 580 tūkst. eurų, nekilnojamasis turtas ir t. t. – tai didžiuliai ištekliai.

O juk ten („nutekinimo” istorijoje, – R. K.) figūravo ir daugiau žmonių. Apie 100 žmonių. Čia, Lietuvoje, per savo kolegą, deputatą Kazimierą Uoką, bandžiau išsiaiškinti: apie kokius gi žmones Lietuva perdavė informaciją? Mes taip ir nesužinojome tų pavardžių. Klausiau Baltarusijoje, taip pat ir „Laisvės” radijo žurnalistų. Ir ten niekas man nepasakė. T. y. visi apie tuos žmones žino, Lukašenka žino – tik tauta nežino.

Schema tokia: jie pasodino vieną Beliackį, kuris yra tarp ryškesnės nacionalinės pakraipos politikų, o likusius paliko „pamautus ant kabliuko”. Jie imituoja opozicinę veiklą, o Lukašenka imituoja, kad su jais kovoja. Ir visiems gerai. Blogai tik Baltarusijos tautai. Tai antrasis situacijos aspektas.

Trečias dalykas – visiems jau akivaizdu, kad projektas, pagal kurį Baltarusijoje siekta suformuoti opoziciją „be nacionalistų” ir sukurta tokia grynai projektinė struktūra, patyrė visišką fiasko. Šitas suvokimas matyti iš ryškiausių JAV, Europos analitikos pasisakymų, pastarieji Vladimiro Socoro arba Rodgerio Potockio pasisakymai yra triuškinantys. Jie sako, kad Baltarusijos opozicijoje įsigalėjo agentai, korupcija, mafijinis veikimo būdas, todėl reikia pradėti iš naujo. Gerai, žinoma, kad jie tai pripažino, bet juk Lukašenka valdžioje jau dvidešimt metų... Ir visus dvidešimt metų vyko finansavimas. Todėl Baltarusijos tautinės patriotinės jėgos, kurioms aš atstovauju, klausia labai paprastai: kur, kam nuėjo tos lėšos? Kas vyko? Kaip gali taip būti? Niekas nesusilaukė jokios atsakomybės, niekas neatsistatydino, viskas puiku... O jie ir tokiau veikia, daro pareiškimus...

– Ką reiškia opozicijoje „įsigalėjo agentai”?

– Apie tai yra ir oficialios informacijos. Žmonės, kurie buvo laikomi vienais iš Baltarusijos opozicijos lyderių, viešai prisipažino, kad bendradarbiavo su KGB – pvz., Dmitrijevas, dešinioji Nekliajevo ranka (per Baltarusijos televiziją buvo parodytas vaizdo įrašas su Andrejaus Dmitrijevo pasakojimu, jog 2010 m. gruodžio 19 d. per prezidento rinkimus mitingo dalyviai patys išprovokavo brutalius policijos veiksmus, – R. K.), Jaroslavas Romančiukas (buvęs kandidatas į prezidentus, per Baltarusijos televiziją apkaltino tuo metu kalėjime sėdėjusį savo kolegą Andrejų Sanikovą ir jo žmoną Iriną Chalip riaušių kurstymu, – R. K.), Michalevičius (taip pat buvęs kandidatas į prezidentus, čia jis pats pasakoja, ką KGB-istams pasakė apie savo kolegas, – R. K.), Kobec, vienas iš pirmųjų žmonių „Chartijoje”. Jie prisipažino, kad jiems darė spaudimą, šantažavo, ir todėl jie buvo priversti apšmeižti savo kolegas politikus demokratus, perduoti informaciją. O kokios gi viso to pasekmės? Jie vėl užima pagrindinius postus, jie vėl daro pareiškimus – kas Vašingtone, kas Prahoje, kas dar kitur. Turbūt žinote, kad Kanados parlamentas neseniai įteikė Michalevičiui premiją už didvyriškumą...

– Tam, kuris prisipažino...

– ...kad bendadarbiavo su KGB. Dabar jis, žinoma, jau atliko atgailą. Bet svarbiausia ne tai. Man gaila šitų žmonių, aš dariau viską, kad jie išeitų į laisvę. Tačiau tai nereiškia, kad jie ir toliau turi užsiiminėti politika. Jie aukos, o ne didvyriai. Jiems ne vieta viešame politikos lauke. Tai diskredituoja visą judėjimą – toks paprastų baltarusių požiūris. Būtent tai ir yra atsakymas, kodėl Lukašenkos populiarumas mažėja, bet opozicijos politikų populiarumas nedidėja nė procentu.

Ir taip bus, kol bus taikomi dvigubi standartai, kol bus laikomasi dabartinio požiūrio į nacionalinę Baltarusijos inteligentiją, nacionalinį elitą. Mūsų niekas nenori girdėti. Aš kalbu ne tik apie save – kalbu apie tokius žmones, kaip profesorius Aleksandras Ostrovskis, didžiulį autoritetą turintis Anatolijus Fiodorovas, tėvas Leonidas Okolovičius, Baltarusijos dailininkų sąjungos vadovas ir vienas iš Baltarusijos inteligentijos rados vadovų Genadijus Drozdovas... Tai milžinišką autoritetą turintys žmonės. Bet kur galima išgirsti jų poziciją? Tai paprastų baltarusių pozicija. Ir visus tuos metus ji buvo ignoruojama.

Pasirinko šitą klaną iš amžinų autsaiderių, kurie patiria nuolatinius pralaimėjimus ir vėl lyg niekur nieko eina kovoti... Dabar, artėjant rinkimams (2015 m. rudenį vyks Baltarusijos prezidento rinkimai – R. K.), jie sako: vėl vienykimės. Vienykimes, didvyriai ir provokatoriai, milijonieriai ir buvę kaliniai – viską pamirškim, viską sumeskim į vieną krūvą ir toliau kovokim. Na, negalima vienytis neišsiaiškinus. Tai niekšiška. Tai puvėsis, ėdantis iš vidaus. Toks pastatas pasmerktas griūti, tai namas, statomas ant smėlio. Turi įvykti apsivalymas, turi atsirasti naujos jėgos, reikia atrasti naujus kelius.

– Kokią Jūs matote Baltarusijos perspektyvą?

– Nemažai žmonių, mūsų kaimynai, nesupranta baltarusių, sako – kodėl jie tokie bailūs... Baltarusija dabar primušta, tai žeminantis dalykas. Kai grįžau po Kijevo, man buvo tiesiog negera nuo šito – kabo prorusiški šūkiai... Visa tai, žinoma, yra. Bet baltarusiai turi šalį. Tegu ji ir kolonijinė, bet tai daugiau, nei buvo anksčiau, Sovietų Sąjungoje. Labai daug žmonių į Lukašenką reaguoja taip, kaip yra pasakęs mano bičiulis, baltarusių rašytojas Rygoras Borodulinas: pergyvenom vasarą kaitrią, ištversim ir šuns šūdą. Žmonės galvoja: iškentėsim šitą purvą, šitą nusižeminimą prieš Maskvą, tai praeis, mes turime šalį, ir po truputį atsitiesim... Bet ne viskas taip paprasta. Aš puikiai suprantu, kad be kovos nieko nebus. Baltarusijos laukia labai sunkūs laikai. Tai akivaizdu, nes degradacija didžiulė.

Jūs turbūt žinote, kad Baltarusijoje vyksta labai baisūs procesai. Industrinėse zonose apgyvendinami kiniečiai – demografiniu požiūriu tai gali turėti šiurpių pasekmių (apie Kinijos investicinius projektus, kuriems Baltarusijoje sudaromos lengvatinės sąlygos, galima paskaityti čia – R. K.). Žmonės „pritvirtinami” prie gamybos įmonių – tai iš esmės baudžiavos elementas, kai žmogus savo noru negali išeiti iš darbo... Visa tai labai tragiška.

Bet yra ir permainų troškimas. Ir, be jokios abejonės, žmonės nori, kad šalis būtų nepriklausoma. Pagal visas sociologines apklausas, net ir rusiškas, apie 90 procentų baltarusių palaiko šalies nepriklausomybę. Tai jau turime. Bet žmonės nelaiko opozicijos jėga, kuria galima pasitikėti, nelaiko jos alternatyva režimui. Tai yra problema.

Rusija, Putinas, ir, deja, dažnai Vakarai visas jėgas skyrė būtent tam, kad Baltarusijoje neatsirastų jėga, kuria būtų galima pasikliauti. Yra tautos noras, bet nėra organizuotos struktūros. Jeigu tokia jėga būtų, esu įsitikinęs, kad žmonės ją palaikytų. O ką palaikyti dabar? Tuos, apie kuriuos žino, kad tai vagys, ar tuos, kurie patyrė pralaimėjimus visur, kur tik įmanoma? Dabar, prieš rinkimus, jie vėl užsiėmė kosmetiniais pertvarkymais: „surenkime demokratinių jėgų kongresą” su tais pačiais žaidėjais... Viskas puiku, visi susivienijo – didvyriai su išdavikais ir KGB angentais... Jeigu vėl viskas taip vyks, ir rezultatą turėsime tą patį.

Bet svarbiausia tai, kad šalis bus nepriklausoma, kad ir kaip būtų sunku. Tai neįvyks greitai, kova bus sunki. Jokiu būdu negalima tikėti tomis pasakomis, kurias eilinį kartą pasakoja tie Baltarusijos veikėjai – duokit mums milijoną, šįkart tai jau tikrai... arba du milijonus... o dar geriau 60. Mulkinimas. Reikia juodo, sunkaus darbo.

– Baltarusijoje Jums kelia bylas KGB, bet ir Lietuva metus laiko neleido įvažiuoti – dėl to, kad protestavote prieš atominės elektrinės statybą Astrave?

– Savo veiklą mes nukreipėme išimtinai tik prieš Astravo atominę elektrinę. Paradoksalu, bet smūgį patyrėme ir iš Lietuvos Respublikos pusės. Minint sprogimo Černobylio AE metines, Baltarusijoje įvykdėme akciją prieš Astravo AE. Užsidėjome tokius geltonus kombinezonus, aš pasakiau kalbą, OMON'as puolė suiminėti... Bet svarbiausia padarėme – pranešėme, kad pradedami rinkti parašai prieš AE statybą. Buvo sudarytos parašų rinkimo grupės, tikėjomės, kad mūsų akcija susilauks viešumo, palaikymo. Kaip centrą pasirinkome Vilnių, nes iš čia galėtume koordinuoti veiklą, mūsų sąlygomis tai neįmanoma, tuo labiau, kad mūsų organizacija neregistruota, o Baltarusijoje tai reiškia – teroristai. Ir kas gi įvyko – mums uždraudė įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Man ir dar maždaug 40 mano kolegų. Taip pat ir ekologams. Daugiau nei metus mes negalėjome patekti į Lietuvą.

– Kokią nurodė draudimo priežastį?

– Ant popieriaus, kurį gavau – beje, ne Minske, Minske iš manęs net dokumentų neėmė, o Kijeve – buvo pažymėta „varnelė” prie žodžių „grėsmė nacionaliniam saugumui”. Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje pažįstu labai protingų, puikių žmonių, kuriuos aš gerbiu, kurie mus palaikė. Bet išeina taip, kad viena ranka nežino, ką daro antroji. Matyt, yra kažkokių povandeninių srovių.

– Kas dabar vyksta Astrave?

– Vyksta statyba, nors ir ne taip sparčiai. Ten kabo Rusijos vėliavos, Rusijos specialistai, Rusijos įmonės, Rusija viską kontroliuoja. Mes protestavome ir prieš melą, dvigubus standartus šitoje istorijoje. Juk iš pradžių kalbėta, kad statyba vyks jau užterštoje teritorijoje – Mogiliovo srityje. Jau buvo priimtas sprendimas. Buvo mokslininkų patikrinta vieta, kur niekada nebuvo jokių lūžių... Ir staiga prezidentas pakeitė sprendimą. Ne prezidentas – aš jo nelaikau prezidentu, o šalies valdytojas – pakeitė sprendimą. Kažkas atsitiko, ir jis staiga perkėlė jėgainę į šitą regioną, ekologiškai patį švariausią, kur draustiniai, prie sienos su Lietuvos Respublika, netoli Latvijos. Net neabejoju, kad tas sprendimas buvo padiktuotas iš išorės.

Kitas dalykas – prancūzų gamintojai buvo pasiūlę geresnį variantą, tik jie nesiruošė kišti į statybą savo milijardų. Ir čia atėjo Rusija, iškart su milžiniškais pinigais. Juk iš esmės tai Rusijos statyba. Tai ne Baltarusijos atominės elektrinės statyba – tai Rusijos eksperimentinės atominės elektrinės statyba už Rusijos pinigus, Rusija kontroliuos produkciją.

– Daugiau niekur pasaulyje tokios elektrinės nėra...

– Bet brutaliausia ne tai. Patys pagalvokite: šalies teritorijoje statoma elektrinė, kurios ta šalis nekontroliuoja... Tai dar vienas kolonijinis projektas.

– Kaip Jūs paaiškintumėte, kodėl pakeitė jėgainės vietą, perkėlė arčiau Lietuvos?

– Tai puikus būdas kontroliuoti Baltijos šalis, nes net ir nedidelė avarija joms gali tapti lemtinga tragedija. Na ir Baltarusija – juk po Černobylio tik šiaurinė dalis liko daugiau ar mažiau švari... Černobylis baltarusiams buvo didžiulis smūgis. Galbūt čia mažai informacijos, bet jūs turite žinoti, kad Baltarusija užima pirmą vietą Europoje pagal vėžinių susirgimų procentą, pirmą vietą pagal vaikų onkologinius susirgimus. Klestinčios Baltarusijos, kaip tai vadina valdžia, žiniasklaida šios informacijos neskelbia. Jeigu vėl įvyktų radioaktyvus nuotėkis ar avarija, baltarusiams iškiltų gyvybinės erdvės klausimas – kur dingti?.. Šalis imama už gerklės... Aš jau nekalbu apie ekonominę priklausomybę ilgiems metams, apie atliekas. Tai labai baisus projektas, todėl jis buvo ir liks vienu svarbiausių klausimų mūsų organizacijos ir mano veiklos programoje.

– Ar tiesa, kad tie žmonės, prieš atominės elektrinės statybą Astrave protestavę Jūsų bendraminčiai, iki šiol neįleidžiami į Lietuvą?

– Taip. Parašėme jiems kvietimą nuo Lietuvių-baltarusių centro, kurį esame užregistravę su K. Uoka, bet ir vėl neleido...

– Ar galėtumėte trumpai papasakoti apie tuos žmones, kurių Lietuva neįsileido?

– Tai profesorius Aleksandras Ostrovskis – tas pats, kuris Gardine atidarė pirmąją mokyklėlę baltarusių kalba. Ten buvo tik lenkiškos, o baltarusiškos nenorėjo atidaryti, kol prof. Ostrovskis nepakėlė bangos, nesurengė piketo, po kurio jį pasodino į areštinę su mažu vaikeliu, nes buvo atėjęs su visa šeima... Tas žmogus turi didžiulį autoritetą, jis sustabdė Gardino polonizaciją (tai vyko 2010 m., kai vienoje Gardino mokyklų buvo atidaryta pirmoji klasė baltarusių kalba; apie baltarusių kalbos padėtį Gardine galima paskaityti čia, – R. K.). Prof. Ostrovskį kadaise kvietė dirbti į JAV, mikrobiologijos srityje jis yra pasaulinio lygio mokslininkas.

Kitas žmogus – tėvas Leonidas Okolovičius, kurį galima vadinti disidentu dar nuo sovietmečio. Jis laikė pamaldas per šaltį Kuropatų akcijos metu, ne kartą buvo areštuotas. Kai nuvažiavo į JAV, baltarusiai prie jo puolė beveik kaip prie šventojo...

Dar Genadijus Drozdovas, mano bičiulis ir mūsų organizacijos narys, vadovauja Baltarusijoje parsekiojamai patriotinei dailininkų sąjungai „Погоня”, yra vienas iš Baltarusijos inteligentijos rados vadovų. Ir kiti, tegu ir mažiau žinomi žmonės.

Mes prašome bendrais pagrindais, už pinigus. Norėtume, žinoma, daugkartinių vizų – bet juk jie atvažiuotų ne apsipirkti, o dirbti, tie žmonės yra Lietuvos sąjungininkai... Ir kas gi vyksta? Pasakysiu, ką mačiau savo akimis. Tuo pat metu, kai šitiems žmonėms neleidžia įvažiuoti, į pasiuntinybę atėjo oficialiosios opozicijos atstovai, praėjo į VIP skyrių, atidavė pasus... Sako: po valandos ateisim, gausim daugkartines vizas... Štai dvigubi standartai.

Susiję:

Eksperimentinio tipo atominė elektrinė statoma net neturint statybos projekto