Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Neseniai BBC papasakojo istoriją, kad Norvegijos valstybinės televizijos žinių laidų vedėjai Siv Kristin Saellmann buvo uždrausta nešioti auksinį kryželį laidų metu. Tai įvyko, kai žiūrovai musulmonai ėmė tikinti kanalo vadovybę, kad krikščionių simbolis „įžeidžia islamą“.
Šią istoriją apriboti vien norvegišku kontekstu būtų klaidinga. Prieš kelerius metus vienas sekmininkų pastorius Ake Greenas Švedijoje vos neatsidūrė už grotų, nes per pamokslą kritikavo gėjų gyvenseną. Jį nuo gėjų keršto išgelbėjo tik Švedijos Aukščiausiasis Teismas, nusprendęs, kad pastorius nepasakė nieko daugiau, kas parašyta Biblijoje.
Organizacijos, fiksuojančios netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis Europoje atvejus ( Oidce ), kuri yra Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros narė ir glaudžiai bendradarbiauja su ESBO, ataskaita patvirtina plintančias tendencijas. Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis Europoje atvejai yra skirstomi į skirtingas kategorijas: religijos laisvė, saviraiškos laisvė, sąžinės laisvė, diskriminacinė politika, krikščionių pašalinimas iš politinio ir socialinio gyvenimo, religinių simbolių draudimas, įžeidinėjimai, juodinimas ir neigiamų stereotipų platinimas, neapykantą kurstančios kalbos, vandalizmas ir šventvagystės, neapykantos pasireiškimai tam tikrų asmenų atžvilgiu.
Jungtinėje Karalystėje, Džersyje, pašto darbuotojas atsisakė pristatyti kompaktinę plokštelę su evangelijos pagal Morkų įrašais.
2012 m. Vokietijoje užfiksuota 414 išpuolių prieš krikščionis ir krikščionių institucijas. Tarp nusikaltimų – 18 brutalaus smurto atvejų, bažnyčių išniekinimai ir vagystės, 4 nusikaltimai kapinėse, 16 bažnyčios pastatų ir maldos patalpų terliojimų, fasadų ir sienų išmarginimų įžeidžiančio turinio grafičiais atvejų.
Net privatūs pokalbiai tarp piliečių gali būti pretekstas patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Prieš dvejus metus anglų viešbučio klientas musulmonas apkaltino viešbučių savininkus Beną ir Sharon Vogelenzangus „įžeidus žodžiais jo tikėjimą“. Byla buvo nagrinėjama teisme, ir nors sutuoktiniai galiausiai buvo visiškai išteisinti, jų verslas buvo sunaikintas.
Tad nepakantumas krikščionims yra ne tik islamiškų kraštų, bet ir Vakarų Europos realybė. Tik čia už tai, kad neslepi savo krikščioniškų pažiūrų, dar niekas negrūda į kalėjimus ir nekerta galvų.
„Vakarų Europa – vienintelis regionas pasaulyje, kur krikščionybė patiria nuosmukį, o krikščionys – spaudimą slėpti savo tikėjimą, o tai nėra praktikuojama net ir tose šalyse, kurios tik formaliai yra laikomos krikščioniškomis. Šio reiškinio priežastys yra ne persekiojimas, o privatumo mentalitetas.
Europoje nubrėžta aiški skiriamoji linija tarp tikėjimo ir religinės praktikos. Krikščionims nuolat primenama, kad jie gali tikėti kuo nori ir elgtis kaip nori savo bažnyčiose, tačiau neturėtų savo pažiūrų skleisti plačiajai visuomenei.
Tai geriausias būdas padaryti krikščionybę privačiu reikalu ir krikščionis įsprausti į tam tikrus rėmus. Šiuo metu Europoje yra daugybė įstatymų, kurie užkerta kelią krikščionims išreikšti savo nuomonę dėl ginčytinų klausimų ne tik visuomenėje, bet ir iš sakyklos ar privačiuose pokalbiuose.
Šie draudimai yra palaikomi ir baudžiamosios teisės“, – rašė žymus katalikų veikėjas Paulas Colemanas.
Tad nukrikščionėjusios Europos reikalavimas krikščionims – slėpti savo įsitikinimus. Pažiūrų slėpimas, tautinių, religinių ir kultūrinių getų kūrimas, uždarų diskursų konstravimas tampa vakarietiškos mąstysenos ir visuomenės konsensuso bruožu.
Viešuma turi būti tokia, kad nedrumstų niekieno ramybės, todėl joje nėra vietos sąvokai „tiesa“. Šia prasme krikščioniškas liudijimas yra itin neparankus, nes byloja apie pamatinius žmogiškos egzistencijos matmenis, tokius kaip nuodėmė, vertybių perkainojimas, gyvenimo tikslo atvėrimas.
Erdvė, į kurią yra spraudžiami krikščionys, darosi vis siauresnė. Pavyzdžiui, tai, ką propagavo vieni iš Europos kultūros pagrindėjų benediktinai, ragindami dirbti ir melstis, nūdienos visuomenėje darosi neįmanoma.
Darbas neteko savo sakralios pasaulio pašventinimo prasmės, negana to, jis turi būti atribotas nuo bet kokio asmeniškumo. Pastarajai sferai priskiriami ir religiniai įsitikinimai, taip palengva krikščionybė yra paverčiama marginaliniu reiškiniu.
Sakytume, tai vyksta „ten“, Vakaruose, kur yra itin svarbu palaikyti pusiausvyrą tarp skirtingų visuomenės polių, gerbti įvairių įsitikinimų žmones ir neprimesti jiems savo pažiūrų. Tačiau Lietuva nėra izoliuota nuo europinių tendencijų, negana to, ji yra Europos teisinės, politinės ir socialinės sistemos dalis, ir šios liūdnos tendencijos matosi ir mūsų krašte.
Dabartinis Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas Egidijus Kūris, parlamentarė Aušrinė Marija Pavilionienė, žiniasklaidos „žvaigždės“ ir žymūs politologai ne sykį viešai reikalavo, kad Bažnyčia apsiribotų sakykla, kai vyskupai prabildavo visuomenei opiais klausimais.
Ne vienam atrodo: būti religingam yra nenormalu, kalbėti krikščioniškomis temomis gėdinga, reguliariai lankytis pamaldose ir vykdyti savo religines priedermes sektantiška.
Visa tai yra ženklai, kurie leidžia teigti, kad Lietuvoje buldozerinis ateizmas, kaip koks animagas iš Hario Poterio epopėjos, sėkmingai persikūnijo į sekuliarizmą. Tik nesmagu darosi prieš tokius mūsų kovotojus už tikinčiųjų teises sovietmečiu kaip Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ar sesuo Nijolė Sadūnaitė. Negi jie kovojo tam, kad laisvoje šalyje tikintiesiems vėl reikėtų sukti galvas, kaip dėl savo įsitikinimų išvengti nemalonumų?
Jėzaus Kristaus liudijimas yra neatsiejama krikščioniškos tapatybės dalis. Evangelijos žodžiai, kad Žmogaus Sūnus išsigins to, kas jo išsigins, parodo, kad tai yra pirminės svarbos dalykas.
Dar mūsų eros II amžiuje nežinomo autoriaus Laiško Diognetui žodžiai aiškiai nusako krikščionio paskirtį: „Jie myli visus ir yra visų persekiojami. Jie nežinomi, tačiau smerkiami.
Jie yra žudomi, tačiau padaromi gyvais. Jie yra neturtingi, bet praturtina daugelį.
Jiems visko trūksta, tačiau visuose dalykuose jie yra pertekę. Jie apkalbami, tačiau pateisinami.
Juos keikia, o jie patys laimina. Juos niekina, o jie pagerbia.
Jie daro gera, tačiau yra baudžiami kaip piktadariai.“
Vis dėlto keista, kad visuomenėje, kuri turėtų būti dialogo ir sugyvenimo erdvė, reikia kalbėti apie grėsmę, kad spaudimas gali tapti persekiojimu.
Komentarai (16)
o kas tu toks, kad sprendi kurie Biblijos apreiškimai yra klaidingi, kurie teisngi?
Letai, esate labai smarkokai paklydęs. Bet Jūsų kai kurios įžvalgos yra geros. Ypač šios" ------------------"Paties D-vo paskelbtų švenčių (Laodikėjos susirinkimas 364 m. ), galų gale nuvedė į žydų persekiojimus ir į jų atsakomąją neapykantą, o tai nepadėjo žydams praregėti (tiesa, tol, "kol įeis pagonių visuma"! ). Pagaliau tai pavirto nieko bendra su tikėjimu nebeturinčia rasine neapykanta žydams, grįsta buka populistine logika" --- "Vieno D-vo vienas ir pranešimas, message, visame pasaulyje, nepriklausomai nuo to, kaip talmudiniai judėjai, krikščionys ir musulmonai tarp savęs peštųsi varžydamiesi Jo Garbei dėl ištikimybės Jam. Tie, kurie pastato savo tautiškumą auksciau tautiškumo Davėjo ir dar keikia JHS, Jo Motinos ir apaštalų tautą, yra bepročiai"--------------- Kitur matau gana nemažai Jūsų fanatizmo, besiremiančio klaidingais Biblijos pranašavimais. Dievas yra Meilė, o meilė neturi pykčio ar neapykantos. Tad dar kai kas iš tikro Apreiškimo: "Kada tik Dievo idėją jūs imate suvokti kaip teisingą ir mylintį Tėvą, tokios vienintelės sampratos visą laiką mokė Jėzus, tada nedelsiant, visiškai nuosekliai, jūs turite iš viso atsisakyti visų primityvių sampratų apie Dievą, kad jis yra kaip įsižeidęs monarchas, griežtas ir visagalis valdovas, kuriam didžiausias malonumas yra išsiaiškinti, kurie iš jo pavaldinių daro piktadarystes, ir pasirūpinti, kad jie būtų tinkamai nubausti, nebent kokia nors būtybė beveik prilygstanti jam pačiam pati pasisiūlytų kentėti už juos, mirti kaip pakaitalas ir vietoje jų. Visa idėja apie išpirkimą ir atpirkimą yra nesuderinama su tokia Dievo samprata, kokios mokė ir kokią pademonstravo Jėzus iš Nazareto. Dievo begalinė meilė nėra antrinė, kad dieviškojoje prigimtyje eitų po ko nors kito."
Nacionalizmas yra ne D-viškasis Apreiškimas (pranešimas žmogui), bet šio žemiško gyvenimo tam tikros epochos politika. Tai ne amžinybė, bet laikinybė, nes šis pasaulis yra laikinas. Nacionalizmas gali būti (dažnai ir yra) antikrikščioniškas ir pagoniškas. Pamatinė krikščionybę priėmusių pagonių bėda - nesuvokimas, kad jie yra įskiepyti į D-vo išrinktąją tautą ir tik todėl patys yra Išrinktoji tauta, JHS Kūnas Bažnyčia (joje, suprantama, nebėra nei graiko nei žydo, kada visi joje - arba genetiniai, arba įskiepyti dvasiniai žydai, iš akmenų padaryti Abraomo vaikais) - žr. Rom 11, taip pat žr. messianic. lhosting. info. Atstūmimas žydų, su kuriais tik ir sudaromos visos D-vo Sandoros, kaip neva totaliai išdavusių JHS ("Jo kraujas ant mūsų ir mūsų vaikų" - ne "referendumo" rezultatas, bet Kajafo šalininkų saujelės riksmai priešais Pilotą) ir neva "praradusių išrinktumą", kuris neva "perėjęs" buvusiems pagonims, ir kartu paneigimas Paties D-vo paskelbtų švenčių (Laodikėjos susirinkimas 364 m. ), galų gale nuvedė į žydų persekiojimus ir į jų atsakomąją neapykantą, o tai nepadėjo žydams praregėti (tiesa, tol, "kol įeis pagonių visuma"! ). Pagaliau tai pavirto nieko bendra su tikėjimu nebeturinčia rasine neapykanta žydams, grįsta buka populistine logika (maždaug: kadangi Rotšildai ir kiti galingiausi bankininkai - žydai [iš tikrųjų - globalinės anglosaksų imperijos finansinis taranas], vadinas, "žydai užgrobia pasaulį"). Visur, kur plinta anstisemitizmas, iš paskos eina prakeikimas pagal Pr. 12, 3: "Laiminčius tave laiminsius, o tave keikiančius prakeiksiu". Už sėslumo zoną, savęs skelbimą išrinktąja tauta vietoj žydų ir už nuosekliai iš to atsiradusius pogromus yra prakeikta Rusija, kuri XX a. gavo bolševizmą sau pačiai naikinti. Tas pats gresia Lietuvai, jei eis paskui maniakus bukagalvius, šaukiančius apie "žydkrikščionybę", "žydelius" ir "žydukus". Juk nuo to, kad grupelė nemokšų pasvaičios, koks turi būti, jų manymu, D-vas, niekas nesikeis! Jei D-vas ir Jo Valia nepatinka, nuo to kitoks Vienas D-vas neatsiras, tik beprotis gaus galą. Kurėjas negalėjo neduoti žmogui Savo žinios. Išskyrus Torą, Evangeliją ir Koraną (nededu lygybės ženklo, miniu tik faktą), kitokios Vieno D-vo žinios (su tomis pačiomis sąvokomis ir tais pačiais pranašais) nerasi visame pasaulyje - Avesta nėra dabartinis neva monoteistinis zoroastrizmas, nes seniausiuose Gatuose ne vienas, bet du, tamsos ir šviesos, gėrio ir blogio, dievai. Jei Gediminas rašė apie vieną D-va, arba panteistai kalba apie vieną D-vą (tuo pačiu - apie tapatų Visatai, bet ne apie anapus Visatos esantį Visatos Kurėją - kitaip PAN-teizme, kuriuo remiasi visos "natūralios religijos", nė būti negali! ), tai jokia D-vo žinia, joks Jo pranešimas. Vieno D-vo vienas ir pranešimas, message, visame pasaulyje, nepriklausomai nuo to, kaip talmudiniai judėjai, krikščionys ir musulmonai tarp savęs peštųsi varžydamiesi Jo Garbei dėl ištikimybės Jam. Tie, kurie pastato savo tautiškumą auksciau tautiškumo Davėjo ir dar keikia JHS, Jo Motinos ir apaštalų tautą, yra bepročiai, pražudantys save ir savo šalį.
Iš tikro Apreiškimo: ---------------------------------------"Pasaulietiškam maištui jūs turite būti dėkingi už Amerikos industrializmo stebinantį kūrybingumą ir už Vakarų civilizacijos precedento neturinčią materialią pažangą. Ir kadangi pasaulietinis maištas nuėjo perdaug toli ir iš akiračio prarado Dievą ir tikrąją religiją, dėl to taip pat buvo pasaulio karų ir tarptautinių neramumų nelauktas derlius. Nebūtina paaukoti įtikėjimą į Dievą tam, kad būtų galima pasidžiaugti šiuolaikinio sekuliaristinio maišto palaima: pakantumu, visuomenine tarnyste, demokratiniu valdymu, ir pilietinėmis laisvėmis. Pasauliečiams nebuvo būtina priešpastatyti tikrąją religiją tam, kad būtų skatinamas mokslas ir vystomas švietimas. Bet sekuliarizmas nėra visų šitų nesenų laimėjimų išplečiant gyvenimą vienintelis šaltinis. Už dvidešimtojo amžiaus laimėjimų stovi ne tiktai mokslas ir sekuliarizmas, bet taip pat ir Jėzaus iš Nazareto gyvenimo ir mokymo nepripažinti ir neįvertinti dvasiniai poveikiai. Be Dievo, be religijos, mokslinis sekuliarizmas niekada negali koordinuoti savo jėgų, suderinti savo skirtingų ir besivaržančių interesų, rasių, ir nacionalizmų. Šita pasaulietinė žmogiškoji visuomenė, nežiūrint savo nematytų materialistinių pasiekimų, iš lėto byra. Pagrindinė išlaikanti jėga, kuri priešinasi šitam antagonizmo byrėjimui, yra nacionalizmas. O nacionalizmas yra pagrindinis barjeras pasaulinei taikai. Sekuliarizmo neatskiriama silpnoji vieta yra tai, kad jis atmeta etiką ir religiją dėl politikos ir valdžios. Jūs tiesiog negalite sukurti žmonių brolystės ignoruodami arba atstumdami Dievo tėvystę. Sekuliarinis visuomeninis ir politinis optimizmas yra iliuzija. Be Dievo, nei laisvė ir nepriklausomybė, nei nuosavybė ir turtas į ramybę neatves. Mokslo, švietimo, pramonės, ir visuomenės visiškas sekuliarizavimas gali vesti vien tiktai į katastrofą." --------------------------------Ar kas nors gali pasiginčyti su šia Tiesa?
Čia iš tikro Apreiškimo: ---------------------------------------------- " Bažnyčia, būdama visuomenės priedėlis ir politikos sąjungininkė, buvo pasmerkta patirti vadinamųjų Europos “viduramžių” intelektualų ir dvasinį nuosmukį. Per šitą laikotarpį, religija buvo vis labiau ir labiau suvienuolinta, suasketinta, ir suįstatyminta. Dvasine prasme, krikščionybė miegojo žiemos miegu. Per visą šitą laikotarpį, kartu su šita miegančia ir sekuliarizuota religija, egzistavo nenutrūkstanti misticizmo srovė, fantastinis dvasinis patyrimas, besiribojantis su nerealybe ir filosofiškai giminingas panteizmui. Per šiuos tamsos ir nevilties amžius religija iš esmės vėl tapo antraeile. Individas beveik pradingo valdžios, tradicijos, ir bažnyčios diktato šešėlyje. Naujas dvasinis pavojus iškilo sukūrus galaktiką “šventųjų,” kurie, kaip buvo nepagrįstai tvirtinama, esą turi ypatingos įtakos dieviškuosiuose teismuose, ir kurie, dėl to, jeigu į juos yra veiksmingai kreipiamasi, galės žmogų užtarti prieš Dievus. Bet krikščionybė buvo pakankamai suvisuomeninta ir supagoninta, kad, nors ji ir buvo nepajėgi sulaikyti ateinančių tamsiųjų amžių, bet ji buvo geriau pasiruošusi išgyventi per šitą ilgą moralinės tamsos ir dvasinės stagnacijos periodą. Ir ji iš tikrųjų išsilaikė per ilgą Vakarų civilizacijos naktį ir vis dar tebeveikė kaip moralinis poveikis pasaulyje, kada išaušo renesansas. Dėl krikščionybės atstatymo, praėjus tamsos amžiams, atsirado daug krikščioniškojo mokymo sektų, tikėjimų, pritaikytų žmogiškosios asmenybės ypatingiems intelektualiems, emociniams, ir dvasiniams tipams. Ir didelė dalis iš šitų ypatingų krikščioniškųjų grupių, arba religinių šeimų, vis dar egzistuoja ir šiuo metu, kada yra pateikiami šitie dokumentai. Krikščionybės istorija yra tokia, kad ji atsirado nesąmoningai transformavus Jėzaus religiją į religiją apie Jėzų. Toliau ji patyrė helenizavimą, supagoninimą, sekuliarizavimą, suinstitutinimą, intelektualų nuosmukį, dvasinį išsigimimą, moralinį žiemos miegą, gresiantį išnykimą, vėlesnį atsinaujinimą, fragmentavimąsi, ir visai neseniai, santykinį atgimimą. Tokia geneologija rodo įgimtą gyvybingumą ir milžiniškus atstatomuosius resursus. Ir šita pati krikščionybė dabar yra civilizuotame Vakarų tautų pasaulyje ir dėl savosios egzistencijos turi akivaizdžiai stoti į kovą, kuri yra net dar grėsmingesnė negu tos įsimintinos krizės, kurios apibūdino jos praeities mūšius dėl viešpatavimo. Dabar religija susiduria su mokslinių protų ir materialistinių polinkių naujo amžiaus iššūkiu. Šitoje gigantiškoje kovoje tarp to, kas yra pasaulietiška ir kas yra dvasiška, galų gale triumfuos Jėzaus religija." ---------------------------------------------------- paskelbto pasauliui dar 1955 metais.
Ačiū autoriui už švietėjišką rašinį.
Kokie prezidentai, vadovai tokia ir tvarka. Mastantis zmogus jei jis mato, kad blogai vadovauja zmones ju daugiau nerenka. Lietuvoje niekas nesikeicia 23m. Reiskiasi tokia Tauta ir Valstybe nors ir kaip gaila, turi isnykti nes ji nera atspari atejunams. Nors ta krikscionybe ir nera lietuviu tikejimas/
Kaip gali susivienyti "krikščionys", pripažįstantys ne D-vo Valdžią (teokratiją) pagal Jo apreikštąjį Žodį, bet rinkėjų daugumos (kad ir satanistinės) priimtų įstatymų valdžią, t. y. žmogaus valdžią (demokratiją)? Nuo pat XI a. pradžios ir iki šiol krikščionys ne tik nesivienija, bet vis labiau susiskaldo. Įvedus satanistinę tolerastų ideologiją, net ir formaliai krikščioniškų šalių jau nebėra. Esame apokaliptiniame laike, bet tai ir džiugu: artėja pergalingas Viešpaties atėjimas, Maranata! Paskutinieji Jam ištikimieji turi tarpkonfesiškai vienytis prie savo judėjiško alyvmedžio Šventojoje Žemėje, kur Jis ir ateina ir kur dabar Jo tikėjimą platina prareginanti D-vo Išrinktoji tauta (Izraelyje visuose miestuose jau veikia mesijinės bendruomenės, jungiančios iki 20000 įtikėjusių žydų). Skaitykite Rom 11 ir aplankykite svetainę messianic. lhosting. info
O gal ir gerai? Kriskcionys pagaliau susivienys, nustos ziureti vieni i kitus kaip i sektantus. Kaip zinoma, naciu koncentracijos stovyklose ir gulage skirtumai neatrode tokie dideli.
Šiuolaikinis nepakantumas krikščionims islamo kraštuose (panašiai kaip ir islamofobija Vakaruose) yra dirbtinai sukeltas karikatūrų piešėjų ir panašių provokatorių, pradedant nuo 911 ir anksčiau. Abiejų tipų nepakantumas reikalingas tam, kad giminingos abraominės religijos bendro pavojaus akivaizdoje nesusivienytų prieš bendrą priešą. Istoriškai sunitiško islamo šalyse krikščionys ir judėjai buvo ginami šariato įstatymų, kaip „Knygos (t. y. Šv. Rašto) žmonės“, jei tik mokėjo privalomą valstybinį mokestį (džizją). Užtat jie nemokėjo zakiãto, privalomo musulmonams. Zakiatas ir džizja buvo vieninteliai mokesčiai. Manau, kad abudu (juo labiau - zakiatas, nuo kurio buvo visai atleidžiami nepasiturintieji) nė iš tolo neprilygo dabartinių satanistų mokesčiams, kurių tikslas - išnaikinti viduriniąją klasę ir materialiai pavergti asmenį.
Nesuprantu, tai džiaugiesi?
juk parašyta:"Ar Jėzus grįžęs ras tikėjimą žemėje..." Deja, Jis ras jo mažai. Pritariu Pauliui, dabar vyksta pelų nuo grūdų atskyrimas. Visi netikintys - tai pelai. Ir iš jų dabar išrenkami grūdai (tikintys), kad būtų išgryninta Kristaus bažnyčia, kuri yra Jo nuotaka ir bus paimta nuo žemės prieš Didijį suspaudumą. O visi pelai bus sudeginti neužgęsinama augnimi. Krikščionys tai žino ir jų nebaugina persekiojimai, nes jie žino, kad jie yra laikini ir jie yra tik čia, žemėje, jų laikinoje buveinėje. Amžinybėje Dievas nušluostys visas jų ašaras.
Nieko naujo,tas buvo išpranašauta seniai pranašų, kad tai bus prieš laikų pabaigą.Reiškiasi artėjam prie galutinio taško.O visos ydos klesti tam, kad atsijotų grūdus nuo piktžolių.KRIKŠČIONYBĖ-NENUGALIMA!
manau tiesiog būtina nubrėžti aiškią liniją visiems religiniams fundamentalistams Kurios peržengimas būtu savime traktuojamas kaip kriminalinis nusikaltimas su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis Už toki grubu žmogaus orumą pažeidžianti reikalavimą uždraust net auksinio kryželio viešą nešiojimą manau būtu tikslinga pradžiai skirti bent jau tris metus turmos Tačiau tai turėtu galioti ir priešingu reikalavimu pateikėjams
Krikščionims jau draudžiama viešai reikšti įsitikinimus, o homoseksulams viešai skleisti įsitikinimus (tiksliau, kad homoseksualumas yra normalu) yra leidžiama, nors daugelį tokia homoseksualumo sklaida labai piktina. Juk tai ne kas kita kaip manipuliacijos "žmogaus teisėmis", siekiant laipsniško Europos nukrikščioninimo, krikščionybę pakeičiant palaidu gyvenimu.
Kryžiuočiams artinasi pabaiga. Vaivorykštiniai su mėnuliu juos pribaigs.