Hermafroditas, kuris tyliai įsibrovęs keičia mūsų daržus ir gamtą(1)

Gleivėmis apsiginklavęs kenkėjas

Jis juda tyliai, lėtai ir dažniausiai tamsoje. Dieną slepiasi po lentomis, akmenimis, vazonais ar komposto krūvoje, o sutemus iššliaužia maitintis. Ryte apie jo apsilankymą išduoda apgraužti augalai ir saulėje blizganti gleivių juosta.

Ispaninis šliužas (Arion vulgaris) daugelyje Europos vietovių tapo vienu atkakliausių sodų ir žemės ūkio kenkėjų. Jam plisti padeda ne viena išskirtinė savybė, o visas jų derinys: didelis apetitas, vislumas, gebėjimas prisitaikyti ir žmogaus sukurti keliai, kuriais šliužai bei jų kiaušinėliai keliauja kartu su augalais ir dirvožemiu.

Tačiau šis gyvūnas yra kur kas įdomesnis už paprastą daržo naikintoją. Jis juda viena raumeninga pėda, kvėpuoja per kūno šone esančią angą, turi tūkstančius mikroskopinių dantukų ir aplinkoje orientuojasi daugiausia pagal kvapus. Kitų rūšių šliužų gleivės mokslininkams netgi padėjo kurti prie drėgnų žmogaus audinių galinčias prikibti medicinines medžiagas.

„Ispaniškas“ vardas, dėl kurio ginčijasi mokslininkai

Ilgą laiką manyta, kad Arion vulgaris į likusią Europą atkeliavo iš Pirėnų pusiasalio. Iš šios prielaidos kilo ir plačiai paplitęs ispaninio šliužo pavadinimas.

Tačiau genetiniai tyrimai sukėlė abejonių, ar rūšis iš tiesų kilo Pirėnų pusiasalyje. Dėl tikslaus jos natūralaus arealo iki šiol diskutuojama, o dalis tyrimų jį sieja su Vidurio Europa arba teritorija nuo pietvakarių Prancūzijos iki pietvakarių Vokietijos.

Dėl vieno mokslininkai sutaria: per pastaruosius dešimtmečius rūšis labai išplėtė savo paplitimo teritoriją. Didžiausią vaidmenį čia atliko žmogus. Šliužai ir jų kiaušinėliai į naujas vietas patenka su sodinukais, vazonų žeme, kompostu, daržovių kroviniais ir prie technikos ar transporto priemonių prilipusiu dirvožemiu.

Todėl pirmoji apsauga prasideda ne nuo nuodų, o nuo kruopštaus naujų sodinukų, jų šaknų ir žemės tikrinimo.

Kodėl vienais metais jų beveik nematyti, o kitais – pilnos lysvės

Ispaniniam šliužui būtina drėgmė. Didžiąją jo kūno dalį sudaro vanduo, todėl saulėtą ir sausą dieną jis slepiasi nuo išdžiūvimo. Aktyviausias būna vakarais, naktimis, anksti ryte ir lietingu oru.

Palankiausios sąlygos susidaro tada, kai švelnią žiemą pakeičia drėgnas pavasaris ir vasara. Dalis kiaušinėlių bei jaunų šliužų gali sėkmingai peržiemoti dirvožemyje, po augalų liekanomis ar sniego danga. Per šaltą žiemą dalis jų žūsta, tačiau po švelnios žiemos išgyvenusiųjų būna gerokai daugiau.

Todėl vadinamieji šliužų antplūdžiai dažniausiai nėra netikėtas vienos nakties reiškinys. Tai ankstesnio sezono dauginimosi, sėkmingo žiemojimo ir palankių orų rezultatas. Šiltas ir drėgnas pavasaris gali leisti populiacijai augti itin sparčiai.

Lėtumas apgauna: šliužas ėda beveik viską

Suaugęs ispaninis šliužas paprastai būna 7–15 centimetrų ilgio. Jo spalva labai įvairi – nuo oranžinės ir rausvai rudos iki tamsiai rudos ar beveik juodos. Dėl tokio kintamumo jį ne visada lengva atskirti nuo vietinių šliužų.

Lėtai judantis gyvūnas neatrodo grėsmingas, tačiau daržui svarbus ne jo greitis, o skaičius ir apetitas. Ispaninis šliužas noriai graužia jaunus daigus, salotas, kopūstus, agurkus, moliūgus, braškes, grybus ir dekoratyvinius augalus. Didelė populiacija per vieną drėgną naktį gali smarkiai pažeisti visą lysvę.

Maisto trūkstant, šliužai minta pūvančiomis augalų dalimis, pernokusiomis daržovėmis, gyvūnų liekanomis ir net žuvusiais savo rūšies individais. Todėl sutraiškyto šliužo palikimas lysvėje nebūtinai padeda – jo kūnas gali tapti maistu kitiems.

Viena raumeninga pėda ir tūkstančiai dantukų

Šliužo kūnas atrodo paprastas, tačiau jo sandara puikiai pritaikyta slaptam gyvenimui drėgnoje aplinkoje.

Visa apatinė kūno dalis yra raumeninga pėda. Ja sklindančios susitraukimų bangos stumia gyvūną pirmyn, o judėjimą palengvina išskiriamos gleivės. Jos mažina trintį, saugo kūną nuo pažeidimų ir padeda išlaikyti drėgmę.

Gleivės gali būti ne tik slidžios, bet ir labai lipnios. Kilus pavojui, kai kurie šliužai jomis tvirtai prisikabina prie paviršiaus, todėl paukščiui ar kitam plėšrūnui juos sunkiau atplėšti.

Šliužas augalų nekanda taip, kaip žinduolis. Jo burnoje yra radulė – savotiškas tūkstančiais mikroskopinių dantukų nusėtas liežuvio pavidalo organas. Juo šliužas gremžia augalo paviršių sluoksnį po sluoksnio. Dantukai nuolat dyla ir pakeičiami naujais.

Kvėpuoja jis per dešinėje mantijos pusėje esančią angą, vedančią į ertmę, atliekančią plaučio funkciją. Vietoj raudono kraujo jo organizme cirkuliuoja hemolimfa. Deguonį joje perneša vario turintis hemocianinas, todėl šis skystis gali būti melsvo atspalvio.

Beveik aklas, tačiau puikiai užuodžiantis kelią

Ant šliužo galvos yra dvi poros judrių čiuopiklių. Ilgesniųjų galuose yra paprastos akys, gebančios daugiausia atskirti šviesą nuo tamsos. Šliužas nemato aiškaus ir spalvingo vaizdo, kokį matome mes.

Kur kas svarbesnė jam yra cheminė informacija. Trumpesnieji čiuopikliai ir kiti jutimo receptoriai padeda aptikti maisto, drėgmės, pūvančios augalijos bei kitų šliužų kvapus.

Todėl šliužo pasaulis primena ne vaizdų galeriją, o kvapų žemėlapį. Jis gali tamsoje judėti link rūgstančių augalų sulčių ar pūvančių lapų, nors paties maisto dar nemato.

Tam tikrą informaciją perduoda ir gleivių pėdsakai. Sausumos pilvakojai gali aptikti kitų individų paliktus cheminius ženklus ir pagal juos orientuotis aplinkoje. Šis gebėjimas padeda ieškoti maisto bei poravimosi partnerių.

Abu partneriai gali padėti kiaušinėlius

Šliužai yra hermafroditai – kiekvienas individas turi ir vyriškus, ir moteriškus lytinius organus. Susitikę du gyvūnai apsikeičia lytinėmis ląstelėmis, todėl po poravimosi kiaušinėlius gali padėti abu.

Ispaniniai šliužai daugiausia poruojasi tarpusavyje, tačiau kai kuriais atvejais gali apsivaisinti ir patys. Be to, į naują teritoriją patekęs jau apvaisintas individas gali pradėti naują populiaciją net ir daugiau nesutikęs kito šliužo.

Per sezoną vienas ispaninis šliužas gali padėti kelis šimtus kiaušinėlių. Jie slepiami drėgnose, nuo saulės apsaugotose vietose: dirvožemio plyšiuose, po lentomis ir akmenimis, komposte ar augalų liekanose.

Kiaušinėliai primena mažus permatomus ar balkšvus rutuliukus. Juos galima supainioti su trąšų granulėmis, todėl tikrinant įsigytų sodinukų šaknų gumulus verta atkreipti dėmesį į susitelkusias vienodo dydžio „perliukų“ grupes.

Tylus vietinių šliužų nykimas

Ispaninis šliužas kenkia ne tik daržams. Jis konkuruoja su vietinėmis rūšimis dėl maisto, drėgnų slėptuvių ir teritorijos.

Problema ta, kad Arion vulgaris gali būti labai panašus į kai kuriuos vietinius Arion genties šliužus. Vien spalvos ir dydžio dažnai nepakanka. Patikimam rūšies nustatymui kai kuriais atvejais prireikia anatominio arba genetinio tyrimo.

Todėl beatodairiškai naikinant visus didelius rausvus ar juodus šliužus galima sunaikinti ir vietines rūšis. Daugelis jų daugiausia minta pūvančia organine medžiaga, prisideda prie jos irimo ir yra maistas paukščiams, varlėms, rupūžėms, vabalams bei kitiems gyvūnams.

Mokslininkai taip pat tiria Arion vulgaris kryžminimąsi su vietiniu juoduoju šliužu Arion ater. Hibridizacija gali keisti vietinių populiacijų genetinę sudėtį, todėl invazijos poveikis pasireiškia ne tik tiesiogine konkurencija.

Kaip kovoti: vienos stebuklingos priemonės nėra

Veiksmingiausia yra nuolatinė kontrolė, derinant kelis skirtingus metodus.

Pirmiausia verta mažinti šliužams tinkamų slėptuvių skaičių: nepalikti lysvėse lentų, drėgnų augalų atliekų, tankių piktžolių ir ilgai nejudinamų vazonų. Daržą geriau laistyti ryte, kad iki vakaro dirvos paviršius spėtų pradžiūti. Vakarinis laistymas kaip tik sukuria šliužams idealias naktines sąlygas.

Patikimas, nors ir daug darbo reikalaujantis būdas – rinkti šliužus sutemus arba anksti ryte. Galima padėti drėgną lentą, apverstą vazoną ar kitą priedangą: dieną po ja susirinkusius gyvūnus bus lengviau aptikti.

Alaus gaudyklės dalį šliužų privilioja rūgimo kvapu, tačiau visos populiacijos neišnaikina. Be to, stiprus kvapas gali pritraukti šliužų ir iš aplinkinių teritorijų.

Varinės juostos, kiaušinių lukštai, pelenai, žvyras ir kiti barjerai realiame sode veikia nevienodai. Šliužai neretai sugeba juos įveikti, ypač kai aplinka drėgna.

Biologinei kontrolei naudojami šliužus parazituojantys nematodai, tačiau jie veikia tik tinkamoje temperatūroje ir drėgnoje dirvoje. Be to, tokia biologinė priemonė gali paveikti ne tik invazinius, bet ir vietinius šliužus.

Cheminius preparatus būtina naudoti tiksliai pagal etiketėje pateiktus nurodymus. Metaldehido turinčios priemonės gali kelti pavojų gyvūnams ir aplinkai, o ir mažiau toksiškais laikomi preparatai nėra visiškai nekenksmingi.

Druskos berti ant dirvožemio nereikėtų. Ji šliužą nužudo, tačiau kartu blogina žemės savybes ir gali pakenkti augalams.

Ką turi žinoti šunų šeimininkai

Pats šliužas nėra nuodingas, nekanda ir negelia. Tačiau šliužai bei sraigės gali būti tarpiniai kai kurių parazitų šeimininkai.

Šunims pavojingas parazitas Angiostrongylus vasorum, gyvenantis užsikrėtusių gyvūnų plaučių kraujagyslėse ir dešinėje širdies pusėje. Šuo gali užsikrėsti prarijęs parazitų lervų turintį šliužą ar sraigę.

Taip gali nutikti ne tik tada, kai šuo šliužą ar sraigę suėda tyčia. Mažas šliužas gali prilipti prie žolės, žaislo ar lauke palikto dubenėlio ir kartu su juo patekti į gyvūno organizmą.

Galimi požymiai – kosulys, vangumas, dusulys, bloga fizinio krūvio tolerancija ir kraujo krešėjimo sutrikimai. Kilus įtarimui reikėtų kreiptis į veterinarijos gydytoją, o ne mėginti diagnozuoti gyvūną savarankiškai.

Žmonėms svarbiausia įprasta higiena: kruopščiai plauti iš daržo parsineštas salotas, uogas ir žalumynus, o surinkus šliužus nusiplauti rankas. Šliužus geriausia rinkti su pirštinėmis arba tam skirtu įrankiu.

Gleivės, įkvėpusios medicinos išradimą

Paradoksalu, tačiau tai, kas šliužuose labiausiai atstumia žmones, mokslininkams tapo vertingu įkvėpimo šaltiniu.

Harvardo Wyss instituto ir Inžinerijos bei taikomųjų mokslų mokyklos tyrėjai sukūrė elastingą biologinę klijuojamąją medžiagą, įkvėptą kitos rūšies – Arion subfuscus – apsauginių gleivių.

Svarbu pabrėžti, kad šis atradimas nėra tiesiogiai susijęs su ispaniniu šliužu. Vis dėlto jis parodo, kokių neįprastų savybių gali turėti šliužų išskiriamos medžiagos.

Sukurta medžiaga geba tvirtai prikibti prie šlapių biologinių audinių, išlikti lanksti ir nepažeisti ląstelių. Jos sukibimo stiprumas buvo lyginamas su žmogaus kremzlės tvirtumu. Tokie principai tiriami kuriant chirurginius klijus, medicininius pleistrus ir žaizdų uždarymo medžiagas.

Šliužas gali prisiminti vienintelę klaidą

Tyrimai su kitais sausumos šliužais, ypač Limax genties rūšimis, parodė, kad šie gyvūnai geba mokytis ir formuoti kvapų atmintį.

Laboratorijoje šliužui pateikus patrauklų maisto kvapą kartu su nemaloniu skoniu, jis vėliau gali to kvapo vengti. Kai kuriuose bandymuose pakakdavo vienos tokios patirties, o susiformavęs prisiminimas išlikdavo kelias dienas ar ilgiau.

Tai nereiškia, kad tokie patys bandymai buvo atlikti būtent su ispaniniu šliužu. Tačiau jie rodo, kad iš pažiūros paprasta šliužų nervų sistema gali mokytis, įsiminti ir keisti elgesį pagal ankstesnę patirtį.

Dėl šios priežasties sausumos moliuskai naudojami tiriant bendruosius atminties susidarymo mechanizmus.

Ne piktadarys, o žmogaus atvertų durų pasekmė

Ispaninis šliužas nepasirinko tapti invaziniu kenkėju. Žmonės pervežė jį ir jo kiaušinėlius kartu su augalais bei dirvožemiu. Naujoje aplinkoje jis rado daug maisto, tinkamų slėptuvių ir palankias oro sąlygas.

Todėl jo plitimas yra ne vien biologinė keistenybė ar nemaloni sodininkų problema. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip tarptautinė prekyba, kraštovaizdžio keitimas ir švelnios žiemos kartu sudaro sąlygas rūšims persikelti už ankstesnio arealo ribų.

Kovoti su jau įsitvirtinusia populiacija sunku ir brangu. Kur kas veiksmingiau neleisti jai įsitvirtinti: tikrinti sodinukus, nepervežti užkrėsto dirvožemio, stebėti pirmuosius radinius ir veikti nelaukiant, kol pavieniai šliužai virs tūkstantine kolonija.

Kai kitą kartą sode pamatysime blizgančią gleivių juostą, verta prisiminti: prieš mus nėra vien lėtas ir nemalonus kenkėjas. Tai itin sėkmingas gyvas organizmas, pasinaudojęs durimis, kurias jam atvėrė žmogus.

Publikacija parengta pagal: dainiuszalimas.lt, cec.lu.se, keskkonnaamet.ee, rhs.org.uk, rhs.org.uk, jic.ac.uk, harvard.edu, esccap.org, pubmed.ncbi.nlm.nih.gov