Valstybė laikosi ant melo pamatų

Antstolė Sonata Vaicekauskienė.

Niekas ir niekada neįtikins manęs, jog pedofilijos nebuvo. Niekas. Nei šimtai teismo sprendimų, šūsnys prokurorų nutarimų. Nei manęs, nei Deimantės artimųjų, šalia kurių būdama ji patyrė laimingos vaikystės akimirkas.

Ir kurie ne iš teisminės valdžios sausa kalba surašytų sakinių, o iš vaiko lūpų tiesiogiai girdėjo žodžius, nuo kurių kraupo. O vėliau jau kraupo nuo grėsmingiausių institucijų siunčiamų raštų, reikalaujančių, įsakančių, grasinančių...

Patikėkite, jog liko Deimantės žodžių, kurių net nesiryžome dėti į knygą ar net sakyti žmonėms.

Ir aš, ir mano artimieji žino tiesą ne iš akivaizdžiai „parsiduodančių“ žurnalistų ar redakcijų antraščių. Ir tiesa suteikia stiprybės priešintis neteisybei iki galo.

Nepaisant teisminės valdžios nurodymų - sprendimų, netiesiogiai reikalaujančių atsisakyti, pasiduoti, nutilti, palūžti.

Bent kiek pabandykite įsivaizduoti, ką jaučiame mes, Deimantės artimieji, iš kurių fizine prievarta išplėšiamas mūsų vaikas ir pradanginamas. Kai mes tikrai žinome ką teko jai patirti ir kam ji vėl grąžinama. Ar mes galėjome elgtis kitaip. Ar mes galime elgtis kitaip dabar?

Kai net nemirksintys į filmavimo kameras žiūrėdami valdžios pareigūnai meluoja, esą, prievartos nebuvo.

Tie, kas matė mano sūnaus išplatintą Deimantės pagrobimo įrašą, gali dabar įsitikinti.

Taip. Jokios prievartos. Tik baudomis nubausti tą nelemtą dieną budėję ir smurtaujančius policininkus stebėję žmonės, dužę stiklai, išpjautos mano, turinčios teisėjos imunitetą, tėvų namo durys ir įsibrauta į vidų, išsukiotos mano, teisėjos, rankos, atplėšta nuo teisėjos imunitetą turinčios kaklo apsivijusi rankomis klykianti Deimantė.

O šiaip tikrai – jokio pasipriešinimo, jokios prievartos.

Netgi viskas priešingai.

Tai teisėjos imunitetą turinti aš priešinausi, naudojau fizinę prievartą – „spardžiau vargšę mamą pasipuošusią neperšaunama liemene“, žalojau „mielą policininką antausiais, sutrikdydama gerajam žmogui sveikatą“.

Ir šūsnys tai patvirtinančių prokurorų ir teismų sprendimų, kad prievartos nebuvo, viskas gerai.

„Nusiraminkite“, - vienas po kito siuntė žinią štampuojami teisminės valdžios nurodymai. „Nieko nebuvo, o jūs už jūsų pasipriešinimus dabar atsiimsite.“

Ir toks teisminės valdžios elgesys tęsiasi ištisą dešimtmetį. Kai juoda teisme tampa balta, ten kur gilu – seklu, o pedofilija virsta rūpestinga motinyste.

Apie video įrašą, darytą namo viduje teisėsaugos šturmo metu

Vakar mano sūnus Karolis Venckus išplatino video įrašą, kuris buvo slepiamas aštuonerius metus, apie tai, kas vyko 2012 m. gegužės 17 d. Garliavoje namo viduje.

Jį slėpė buvęs Generalinis prokuroras Darius Valys 2012 ir 2013 metais nuo Seimo, nors Seimui to ir nereikėjo.

Seimo nariai nereikalavo video įrašo, tokiais veiksmais palaikydami teisėsaugos melą, slėpdami kas įvyko 2012 m. gegužės 17 d. Garliavoje. Apgailėtini konservatoriai, liberalai ir socialdemokratai, panaikinę mano kaip teisėjos ir vėliau – kaip Seimo narės teisinę neliečiamybę. Seimo komisijai pakako 12 sekundžių, kad aš trenkiau sužalojusiam mane, tuo metu teisėją, policininkui Mindaugui Gušauskui, ko aš niekada neneigiau.

Video įrašą Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis ir jo pavaldinys Tomas Krušna taip pat slėpė – nuo Jungtinių Amerikos Valstijų.

Aš pati asmeniškai pirmą kartą pamačiau šį vaizdo įrašą, kai prokuroras Darius Jakutis perdavė jį man, grįžus į Lietuvą.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausti Laimutė Stankūnaitė, Sonata Vaicekauskienė, Gražina Didžbalienė, Evelina Talalienė, Sigita Kilkutė, Romas Oželis, Gintaras Černiauskas, Mindaugas Gušauskas apklausti ikiteisminio tyrimo metu duoda melagingus parodymus apie įvykius 2012 m. gegužės 17 d. namo, esančio Klonio 5, Garliavoje, viduje.

Jie liudija, kad prieš vaiką nei fizinė, nei psichinė prievarta nebuvo naudota. Melagingus liudijimus prokuroras Darius Jakutis perrašo į kaltinamąjį aktą kaip mano kaltę patvirtinančius įrodymus.

Kaip gali taip būti? Prokuroras D. Jakutis, man atidavęs vaizdo įrašą, pats jo nematė? Matė vaizdo įrašą, bet nesuprato, kad visi, pradedant S. Vaicekauskiene, buvę namo viduje 2012 m. gegužės 17 d., apklausiami meluoja? Tikri, kad niekas niekada to video įrašo nepamatys?

Skaitydama baudžiamąją bylą, kurioje aš esu kaltinamąja, peržiūrėdama ir peržiūrėdama video įrašus, darytus policininkų namo viduje, klausiu: kaip jie galėjo naudoti tokią prievartą vaikui? Kaip jie dar gali jaustis nukentėjusiaisiais?

Nėra jokių abejonių, kad antstolės S. Vaicekauskienės ir policijos darbuotojų leidimu bei veiksmais vaiko atžvilgiu buvo panaudota fizinė bei psichologinė prievarta, neužtikrinta vaiko teisių apsauga. Mergaitę draskė ne tik L. Stankūnaitė.

Vaiko rankas plėšė Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos Gražina Didžbalienė ir Evelina Talalienė. Naudoti prievartą padėjo Sauliaus Skvernelio atsiųsti policininkai.

Taip ir norisi paklausti iškilių valstybės vyrų ir moterų: ar Jūs, vykdantys teisingumą, vadovaujantys valstybei, nematote baisios, protu nesuvokiamos prievartos vaiko atžvilgiu? Ar Jums tokie vaizdai yra „teisėtas teismo sprendimo vykdymas“? Kodėl aš teisiama? Kodėl neteisiami jie?

Teisėsaugos veiksmai, kai persekiojamos aukos, rodo, kad tam tikros valstybėje egzistuojančios jėgos siekia nukreipti tautos dėmesį nuo valstybėje egzistuojančio pedofilijos nusikaltimo ir akivaizdžiai deda pastangas dezinformuoti visuomenę.

Po video paviešinimo jau daugelis žino kaip „teisėtai“ 2012 m. gegužės 17 d. buvo įvykdytas teismo sprendimas.

Mūsų valstybė laikosi ant melo pamatų, kurie pradeda trūkinėti.