Amerikonizmas yra galingiausioji, ryškiausioji Antikristo įsiviešpatavimo išraiška

Oskaras Milašius: „Kiekvienas krikščionis, ne tik katalikas, privalo šventai įsisąmoninti, kad amerikonizmas yra galingiausioji, ryškiausioji Antikristo įsiviešpatavimo išraiška.“

Prisiminiau prancūzų/lietuvių (arba lietuvių/prancūzų) poetą Oskarą Milašių (1877-1939). Tikrą Lietuvos patriotą. Kataliką. Mistiką.

Galima įvairiai vertinti jo „pranašystes“ (jos yra 1935-1936 m.)

Aš tik dėl vieno neabejoju – Oskaras Milašius mylėjo Dievą ir Lietuvą.

Čia pateikiu ilgą ištrauką iš žurnalo „Nemunas“ (1990 m. Nr. 5).

Oskaras Milašius man bus svarbus kitame mano tekste, ir tam, kad neapsunkinčiau to teksto skaitytojo, aš čia noriu priminti tai, į ką duosiu nuorodą.

Tą dieną Oskaras Milašius atėjo į Lietuvos pasiuntinybės saloną. Buvo liūdnas, išbalęs, o rankose nešėsi keletą knygų, smulkiai prirašytą popieriaus lakštą. Atvertė spalvotą, gražiai įrištą atlasą, rodė vieną žemėlapį ir klausė:

– Kas čia? Ar žinote? Ar matote?

Oskaras Milašius.

Sužiuro moterys bei vyrai. Tylėjo. Už visus, nutraukęs nejaukią rylą, atsiliepė Petras Klimas:

– Tai Jungtinės Amerikos Valstijos. Milašius linktelėjo galvą.

– Tegul bus ir Valstijos. Argi nematote slibino? – atlasą sukiojo tai vienu, tai kitu šonu, tiksliau nustatė prieš šviesą. - Štai Apokalipsės žvėris…

Pasiuntinybėje susirinkę žmonės žvilgtelėjo vienas į kitą, kraipė galvas, kai kurie šypsojosi, pataikūnai nežinojo viso kaip elgtis. Drąsesnės moterys įdėmiai tyrė rodomą žemėlapį.

– Keista, bet teisinga. Jungtinės Amerikos Valstybės žemėlapyje primena žvėrį, tikrą slibiną. Milašius atsivertė kitą knygą, ranka rašytą, gerokai mažesnę, tačiau neskaitė, kalbėjo atmintinai.

– 1939 metų karo įvykius jums esu seniau paskelbęs, atsimenate? Kai ką ir dabar pakartosiu. Vokietija bus išdraskyta. Norės vokiečiai susijungti, bet neturės valios. Jie daug kartų tyčiojosi iš Lietuvos, kad ji neturi sostinės Vilniaus. Tas pats jiems atsitiks dėl Berlyno. Kazokų raitelių kanopos mindžios šio miesto gatvių akmenis. Pilsudskinė Lenkija žlugs, patyrusi gilią žaizdą, nes atpildo Dangun šaukiasi Lenkijos valdžios persekiotos, išnaudotos tautinės mažumos. Prancūzija bus padalyta pusiau. Paryžius vergaus vokiečiams. Kelno katedra patirs didžiulį pavojų. Notre Dame de Paris išliks nesunaikinta. Nebeliks ir Lietuvos, Baltojo Žirgo krašto, minimo Apokalipsėje. Ji daug kentės už savo tautos negimusių kūdikių žudymą, girtavimą, paleistuvystes. Gėda! Dar to betrūko. Lietuviai atkartojo senosios Romos nuodėmes, ypač karininkai bei artistai. Yra pederastų, homoseksualistų, sodomiečių. Lietuvos kūnas pagraužtas iš vidaus. Besaikis malonumų ieškojimas kuriam laikui pražudys tautą. Bus pareikalauta skaudžios išpirkimo aukos. Iš bendro Visatos aruodo lietuviai daug išeikvojo, užtat teks skolą grąžinti krauju, ašaromis, kalėjimais bei kitomis kančiomis. Tūkstančiai lietuvių su šaknimis bus išrauti ir perkelti į amžinąjį ledą bei sniegą. Tai žiauru, bet tikra.

Viskas išsipildys.

– Kodėl taip liūdna Lietuvos ateitis? – pokalbin įsikišo moterys.

– Per daug lietuviai iki šiol mylėjo žemiškąją tėviškę, o nesirūpino amžinąja, todėl svetimtaučiai engėjai prievarta išmokys juos neturto meilės, įskiepys klusnumo, sandoros, tarpusavio meilės, atpratins nuo amerikietiškojo besaikiškumo kaupiant turtus.

– Parodykit dar kartą žemėlapį. Kur tas slibinas? – tikslinosi abejoja vyrai.- Jungtinės Amerikos Valstijos iš teisybės baisusis Apokalipsės žvėris?

Milašius nykščio galu prispaudė amerikietiškąją slibino galvą.

– Argi nematote? Šio žemyno valdžia viešai visam pasauliui meluos, nesigirdama: „Mes – laisvė, mes – pavergtų tautų išvaduotuojai, mes – lygybė, brolybė. Ant mūsų ir ant mūsų vaikų niekados nekris Jėzaus Kristaus kraujas. Mes nesame antikristai“. Štai koks akiplėšiškas Apokalipsės slibino melas. Savo tamsius darbus jie slėps visais būdais.

P. Klimas užsirašė šiuos žodžius. Jis dažnai taip darydavo, užtat niekas tuo nesistebėjo.

– Gerai darai,- pritarė Milašius- Tau bus lemta, nors, ir ne iš karto, antrąjį Apokalipsės aiškinimą perduoti Lietuvon. Tik neužmiršk visur pažymėti: „Milašius taip kalbėjo ne savo vardu asmeniškai, bet išaiškinęs Apokalipsės slaptaraštį, kurį MALONĖ leido jam atskleisti visiems suprantama kalba“.

Moterys susižvalgė, kai kurios vogčiomis šypsojosi. Nė viena netikėjo šių laikų pranašu.

– Keista! – subruzdo jos-mums Jungtinės Amerikos Valstijos yra laisvės, techninės pažangos šalis. Kaip tai suprasti? Nuo kada jos tapo Antikristo žvėrimi?

Milašius karčiai šyptelėjo.

– Ne tik iš jūsų girdžiu panašius priekaištus. Bet tiesą sužinojau ir tvirtinu: neabejokite, supratote teisingai. Pasaulio pabaigos ženklai kaip tik iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Kol jos nepaliestos revoliucijos ugnies – paskutinio Žemės sunaikinimo nelaukite. Per anksti.

– Revoliucija? – stebėjosi vyrai.- Laisvės šalyje?

– Nesistebiu jūsų vaikiškumu, nors užimate svarbias vietas tautos smegenyse. Daugelio žmonių žvilgsniai dabar krypsta į JAV. Lietuviai ten daug kur turi artimų giminių, pažįstamų, kartais pralobusių, o dažniausiai pavergtų, užguitų, sunaikintų. Antikristo katile verda tautos, lydosi, gaila, kad to niekas nenori laiku pastebėti. Daug kas gėrisi JAV tariama pažanga. Be reikalo. Iš kvailumo, trumparegiškumo. JAV įvairūs materialistai, pozityvistai iš pagrindų pakerta bet kokį idealistinį nusiteikimą. Man neišaiškinama, kodėl katalikai žavisi šia piktojo šalimi. Mane dėl to apima liūdesys, prarandu viltį. Jeigu kuriam iš čia esančiųjų teks keliauti po JAV, ir jis turės progos susitikti šios sugadintos šalies gyventoją, ypač iš valdančiųjų tarpo, tai be vargo įsitikins kai kurių papročių, nuotaikų antikristiniu aiškumu tai Evangelijos dvasiai prieštaringiausias kraštas. Panašaus istorija dar nežino. Buvo visokių valstybių, visokių yra, atvirai persekiojusių ar persekiojančių dabar krikščionis, tačiau šitokios apsimetėlės, gražios, o klastingos ištvirkėlės Žemė nebuvo išdaiginusi. Kiekviename Žingsnyje I ten veidmainiai šlovina laisve ir kiekviename žingsnyje apskaičiuotai, šaltai, atkakliai, sukčiausiais būdais lauk rauna krikščionybės dvasią. Daroma tai išradingai, Šėtoniškai klastingai. Dvasiniai reikalai JAV nerūpi. Žmonės prievarta įmurdomi į tokias aplinkybes, kur skamba vienintelis šūkis: „Laikas – pinigai!“ Kiekvienas JAV gyventojas – jeigu nenori likti sutrintas – privalo skubėti nuo ryto iki vakaro, nedorai spekuliuoti, apgaudinėti. Nesustodamas skuba tiek turtuolis fariziejus-sadukiejus, tiek ir vargšas proletaras, samdinys ar šioks toks savininkas, negaudamas menkutės akimirkos pamąstyti apie gyvenimo prasmę, didžiąją mįslę – mirtį. Italijoje nors kapinėse, puošniose bažnyčiose galima susitelkti, medituoti. JAV net ir kapines pavertė kaukiančiu fabriku, pelninga įmone, o ne amžinąja poilsio vieta. Jeigu kuris nors beprotiškai skubąs žmogelis užsikala šiokį tokį pinigą, tai nenurimsta, toliau serga karštligišku lobio dauginimu. Viešoji spauda – ištvirkėlė apkurtina jo ausis, gena vis didesnėn beprotybėm Mokslas, menas, literatūra, kultūra, dora, religija – viskas pajungta tik PINIGUI. JAV ginklų fabrikai – didžiausi pasaulyje. Už dolerį jie visoje Žemėje lieja kraują bei ašaras, skleidžia nelaimes. Milijardierius fariziejus-sadukiejus, valdąs tris dešimtis gatvių, veidmainingai klykia, kad turi būti garantuota iniciatyvos, veiklos, apgaudinėjimo laisvė. Tą šūkį lyg papūgos kartoja mulkinamos masės, minia. Pagrindiniai lobiai priklauso penkiems procentams išnaudotojų, parazitų, tikrų erkių, o 95 procentai skęsta vergijoje. Visagalė, milijardierių pagimdyta ir maitinama spauda Šiuos 95 procentus apkurtina, apkvailina ir nuskandina sąmoningai palaikomame sekso kulte. Nuo purvino sekso minia visai netenka proto, suglemba, ištyžta. Nuo pasaulio pradžios dar nebuvo tokios rūšies purvino minios pavergimo.

– Jūs iš esmės besąlygiškai smerkiate Jungtines Amerikai Valstijas? – tikslinosi P. Klimas.

– Iš mano lūpų kalba atskleista Apokalipsė. Kiekvienas krikščionis, ne tik katalikas, privalo šventai įsisąmoninti, kad amerikonizmas yra galingiausioji, ryškiausioji Antikristo įsiviešpatavimo išraiška.

Pasiuntinybėje valandėlę visi tylėjo. Laukė, nes nesuprato, kad Milašius šį neeilinį kartą turi daugiau ką pasakyti.

Nenusivylė.

-1939 metų karas bus seniai pasibaigęs. Žemę slėgs naujos nelaimės: dvasinės, stichinės, ekonominės. Vietomis drebės žemė, vietomis siautės vandenys, vėjai, atsivers ugnikalniai, atskris retai pasirodanti kometa. Žmonės ims šnekėti apie pasaulio galą. Bet jūs nesiduokite panikai, apgaulei. Pirma dar turi įvykti Apokalipsėje užrašyti įvykiai. Didžių ženklų belaukite, nesitikėkite Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Sunkią valandą nukreipkite akis į JAV. Tik čia pasirodys pirmieji tikri pasaulio galo ženklai. JAV kils žiauri revoliucija. Panašios revoliucijos Žemė niekados nebuvo regėjusi. 1917 metų revoliucija dabar atrodys kaip nekalti bukų žaidimai. Išnaudojamos, pavergtos JAV masės sukils, joms vadovaus geležinių gangsterių gauja, iš pradžių dar remiama pačių milijardierių. Ji nušluos savo globėjus fariziejus-sadukiejus, valdančiuosius sionistus iki paskutinio žmogaus. Žlugs dievažudžių fariziejų-sadukiejų kėslai užvaldyti pasaulį, pasigrobti Žemės lobių skrynios raktus. Gangsteriai, atviri, kruvini plėšikai, iškėlę demono vėliavas, pasigrobs valdžią ir įsitvirtins. Čia man trūksta žodžių. Nežinau, kokias sąvokas sudarinėti. Tokių žodžių dar nėra dabartiniuose žodynuose. Gangsteriai į rankas gaus baisų, viską griaunantį ginklą – jėgą. Užteks vos saujelę tos medžiagos panaudoti – miestai virs pelenais, žlugs valstybės, žemynai, geležis tirps į vašką, akmenys liepsnos sakytum popierius, taip, bus atrastas baisus įrankis, šiurpesnis už dujas, patrankas, tankus, lėktuvus. Juo bus, galima sunaikinti Žemę. Šituo įrankiu JAV gangsteriai grasins visam pasauliui išdidžiai, suktai, akiplėšiškai, išlupdami milžiniškus mokesčius, kalbėdami apie taikos saugojimą. Bet vieną kartą patys žus savo susikurtoje ugnyje. Net pelenų neliks iš Antikristo žvėries nūdienės didybės. Žemė degte degs. Žolė ten šimtmečiais nežels. Štai jums „laikas – pinigai!“ Tai tikriausias Antikristo ištvirkėlės ženklas. Kas juo save paženklins, tas pražudys ne tik kūną, bet ir sielą.

– Daugiau ženklų nebus prieš pasaulio pabaigą? – klausėjo P. Klimas – Vien besąlyginis JAV sunaikinimas?

– Bus. Antrasis pasaulio pabaigos ženklas – tai Anglija, ji pirmiausia iš lengvo žlugs kaip valstybė, nuo galingos imperijos centro atsiskirs kolonijos. Bet čia tik mirties – žlugimo pradžia. Kas dieną augs vandens pavojus. Anglija skęs, netikėtai kris ugnis iš dangaus. Įvyks visuotinis šios salos sunaikinimas. Tai pelnyta bausmė. Anglai per ištisus šimtmečius išgėrė daug kraujo, ašarų, svetimo prakaito iš kolonijų vergų. Po visiškai pelnyto Anglijos žlugimo vandenyje, bei ugnyje turėtų būti matomas Izraelio sugrįžimas krikščionybėn. Izraelitai bus išsigandę JAV sunaikinimo rykštės. Žydai turės valstybę. Bet tos valstybės pavojai – Talmudas, fariziejų-sadukiejų valdžia. Kad ir kas būtų, juokingos ir menkos Hitlerio pastangos sunaikinti Izraelį. Hitlerio kritimas bus labai ir labai naudingas viso pasaulio žydams. Kiekvienai valdančiai tautai yra didis perspėjimas. Kiek iš Visatos lobyno ji išgers tautų kraujo, lygiai tiek pat teks atiduoti ir savojo. Regėsite savo akimis, galėsite mąstyti ir suprasti. Hitleris daug žydų išžudė, daug jų išžudys. Bet tiek pat bus išžudyta ir vokiečių. Amžiams Vokietija nebus pasmerkta. Izraelis turės valstybę. Daug sunaikins vergų arabų ir kitų tautų žmonių, bet lygiai tiek pat neteks ir savo vaikų. Dar pavyzdys. Turkai sunaikino daug armėnų. Bet turkai lygiai tiek pat neteko ir saviškių. Amžinoji Aukščiausiojo teisė seikėja dantį už dantį, akį už akį. Nė vienas pavergtos, kankinamos tautos kraujo lašas nežūva. Taip pat atodūsis, ašara, išlieta vogčiomis slapčiausiame kampelyje. Viskas surenkama ir prisikelia atpildo valandą. Tokia amžinoji Visatos tvarka. Žmogus jos nepakeis.

– Kokia Lietuvos ateitis? – P. Klimas kalbą suko kiton pusėn.- Ar Lietuva minima Apokalipsėje?

– Keisti, netikėti istorijos vingiai. Kadaise Lenkija prievartavo Lietuvą, užkabino Uniją. Ilgą laiką Lietuva vargo, murdėsi „veto“ pragare bei anarchijoje, taip būdingoje lenkiškam, „poniškam“ protui. Po Vokietijos žlugimo ir išdalijimo Lietuva kurį laiką bus galingesnė už sutriuškintą Lenkiją ir atsiims prarastas žemes kartu su sostine Vilniumi. Tačiau Lenkija iš naujo stiprės, nebus pasimokiusi iš praeities klaidų, Seinuose ir kitur uždraus lietuviškai melstis, geis atkurti senąją valdžią, persekios, trems kai kuriuos lietuvius, bet Vilniaus neatgaus.

Moterys ėmė ploti rankomis. P. Klimas irgi šypsojosi patenkintas, nors širdyje pranašystėmis visai netikėjo. „Čia gražios, įdomios poeto svajonės“,- galvojo. Milašius užčiuopė slaptąsias Klimo mintis.

– Tamsta per daug neabejok. Mano žodžių prasmę giliau ir tinkamai suprasi, tik perėjęs dešimtis kalėjimų. Petro veidas apsiniaukė.

– Būrimais, pranašystėmis nelabai tikiu. Bet už ką man tektų tokia bausmė?

– Sužinosi vėliau. Vienas kunigas per išpažintį tamstai viską atskleis. Pilsudskinės Lenkijos neliks ir pamatų. Tautų kalėjimas subyrės nuo vokiečių smūgių per keliolika dienų. Šis smūgis Lenkijai daug kainuos, bet proto neduos. Lenkiškai katalikiškas tikėjimas, prisotintas atgijusiu fanatizmu, kitų tautų zoologine neapykanta, dar kartą pakels galvą. Ilgą laiką čia bus nei šiokia, nei tokia taika, bet šioji taika lenkus labiau išvargins negu karas. Lenkai šauks: „Laisvės, laisvės!“ Bet tautinėms mažumoms patys laisvės jokiu būdu neduos. Niekas nenorės – pagal amžinąją tautos tradiciją – dirbti prasto fizinio darbo. Tuomet lenkai pasiges juodnugarių lietuviškų pagonių – artojų. Vienas aukštas dvasininkas skelbs: „Aš pirma gimiau lenku, tik po to buvau krikštytas kataliku. Užtat lenkiškumas man svarbiau“. Baltarankių bajorų ainiai ims kliedėti apie nusavintų, išdraskytų dvarų susigrąžinimą. Taip triukšmaujant, purvą aplink save didinant, įsigalės toks skurdas, kad Lenkija bus viešai galingųjų valstybių apšaukta prasiskolinusia elgeta. Gailestingi žmonės jai rinks aukas, išmaldas. Lietuvoje tada bus žymiai sočiau gyventi, nes čia Žmonės gaus sąlygas savam darbštumui parodyti. Ne visi lenkai savo noru trokš grįžti Lenkijon, bet dalis jų prievarta turės kraustytis tėvynėn ir paragauti „brolių“ meilės. Vienas aukštas, lenkas dvasiškis paskelbs tokią tiesą: „Pusė mano širdies Lietuvoje. Lenkijoje jau nėra lietuvių, o Lietuvoje – lenkų. Lenkijoje gyvena vien sulietuvėję lenkai, o Lietuvoje – sulenkėję lietuviai. Taika abiem besiginčijančioms tautoms“. Lenkija paskęs šiurpesnėje anarchijoje negu Žečpospolitos laikais. Lietuviams jokiu būdu ne pakeliui su lenkais. Lietuvos kelias – tegul ir kruvinas, skausmingas, bet savitas, grynai lietuviškas. Lenkija dar ryškiau atkartos amžinąją klaidą, besistengdama atnaujinti lenkišką katalikybę. Tarptautinė, universalinė katalikybė jiems svetima.

Didžios, paslaptingos, mums iki šiol dar nepažįstamos galybės pajudins Mėnulį, atskels jo trečdalį. Kokiu būdu įvyks šioji nelaimė, sunku išaiškinti. Gal tai bus anos šiurpios medžiagos suradimo pasekmė? Trečdalis Mėnulio nukris Žemėn. Gal ant Juodosios jūros. Bet dar bus ne visiškas sunaikinimas. Jūrose atsiras naujos salos, kalnai, pasikeis dabartinis žemynų vaizdas. Mėnulio jūros pasižiūrėti atvažiuos žmonės iš tolimų kraštų. Bet ar liks Mėnulio jūros krantai, negaliu tikrai pasakyti. Dar nekrito paskutiniai išsipildymo lašai. Žmonės gali pasitaisyti, prisikelti iš nuodėmių vergijos. Aš bijau galvoti, tačiau Mėnulio jūra gali neaplenkti ir Lietuvos, ne tik jos kaimynų.

– Lietuvą pasiglemš vandenys? – moterys gąsčiojo.

– Net ir Lietuvą! – tvirtino Milašius.- Jeigu čia bus įsigalėję šėtoniški nusikaltimai. Nesinori man prie moterų plačiau aiškinti. Bet reikia. Mūsų laikų kai kurios moterys daugiau žino ir patyrė negu vyrai. Išsiplatino Sodomos nusikaltimas. Ne veltui kai kuriose šeimose šunys laikomi vietoje vaikų. Atsirado mesaliniečių. Pasklis homoseksualizmas ne tik tarp artistų, karininkų. Tauta Žudys negimusius kūdikius. Beveik visų šeimų namų slenksčiai bus paženklinti krauju. Nedaug kas liks išgelbėtas. Jeigu tauta laiku nedarys tikros atgailos, čia tyvuliuos Mėnulio jūra, Metėlės kartybėje plaukios žuvys, o niekas jų nežvejos.

– Jūs užkliudėte homoseksualizmą, pederastiką, Sodomos nusikaltimus,- šypsojosi Klimas.- Pagal jūsiškį mokymą, tai sunkios, mirtinos nuodėmės. Bet kultūringose šalyse į šitą elgesį žiūrima gana atlaidžiai, be pasibaisėjimo. Štai kad ir Paryžiuje. Jūs pats žinote. Veikia homoseksualistų,

sodomiečių viešbučiai, klubai, draugijos, restoranai, viešnamiai. Šarlis Bodleras tokius ir panašius nusikaltimus pakėlė į „Piktybės gėlių“ lygį. Ką gi veiks vieniši žmonės, praradę gyvenimo meilę? Situos klubus, draugijas, restoranus, viešbučius globoja valstybiniai įstatymai. Tik arabai senoviškai veikia, Korane tematydami vienintelę tiesą.

– Priminėte arabus,- atsiduso Milašius.- Jie akmenimis žudo homoseksualistus, kitus panašius iškrypėlius. Gal ir nieko. Apšvarina tautą nuo išsigimimo rykštės. Tačiau kita bėda, kad arabus ėda baisi nuodėmė. Jie nežmoniškai paniekino moteris, įsisteigę haremus. Už tai didelė jų dalis bus nušluota nuo Žemės paviršiaus. Neteisink, tamsta, iškrypėlių, ne mano čia žodžiai ir nuomonė. Argi užmiršai, kas atsitiko Sodomos miestui, senajai Romai? Kodėl Žemės gyventojai buvo sunaikinti tvanu? Nė viena tauta neliks gyva, jeigu nusikals Šiomis baisiomis nuodėmėmis. Vienos pražus ugnyje, kitos kris karuose, trečios nuskęs atsivėrusiuose vandenyse. Tokia Dievo bausmė. Iš griuvėsių turi išdygti švarus, tyras tautų augalas.

– Lietuva sykiu su Lenkija, ko gero, pasieks amžiną uniją Mėnulio jūroje? – tarsi rimtai klausinėjo Klimas.

– Jeigu nesitaisys, neatgailaus. Apskritai visokios piktžolės tautose ypač suklesti prieš katastrofas, didžiosiose kryžkelėse. Atsiminkite Evangelijos šauksmą pasižvalgyti lauke. Jeigu figos medis sprogsta, pavasaris arti. Jeigu aplinkui klesti paleistuvystės, girtavimai, visokie iškrypimai, neapykanta, masinis melas, masinės vagystės, pridengtos tariamos tiesos vardu, tai sunaikinimo bausmė artėja sparčiais žingsniais.

– Kurią dabartinę tautą ar valstybę laikote tikrai katalikiška? – teiravosi moterys.- Lenkijos katalikybę jau atmetėte.

– Lenkai per dideli nacionalistai, visai panašūs į hitlerininkus. Artimo meilės čia nėra.

– Gal Airija?

Milašius susimąstė.

– Daugiausia vilčių, aišku, žadina Airija. Ji arčiausiai katalikybės. Kad tik nebūtų teroristų. Katalikai negali žudyti viešai ir iš pasalų. Reikėtų pasimokyti iš pagoniškosios Indijos vadų. Mahatma Gandis nurodė geresnį, išmintingesni pasyvaus priešinimosi kelią be teroristinių aktų. Airija tamsią naktį Lietuvai parodys Šlovingos Mergelės paveikslą. Neaišku, kokiu būdu tai atsitiks, bet kai kuriems lietuviams bus siaubinga atsiminti, kad prisidėjo prie žydų žudymo. Keistas reiškinys, tikrai skaudus: kol kas Žemėje nėra tikrai katalikiškos tautos ar valstybės. Gerų pavienių katalikų yra visur ir daug. Tai pasaulio druska, išsigelbėjimas, šviesa. Jeigu Sodomos mieste anuomet būtų buvę daugiau skaisčių žmonių – ugnis nebūtų kritusi iš dangaus.

– Kaip jūs galėtumėte apibudinti tobulą kataliką? – klausinėjo moterys, „kataliko“ žodyje iki šiol mačiusios atsilikimą, tamsumą, prietarus.

Milašių šis klausimas pasiekė lyg iš tolo, gerokai pavėlavęs.

– Atsakysiu kiek vėliau… Dabar papildysiu ankstesnę mintį. Vaizduotėje išvydau Mėnulį. Atsidalino jo trečdalis. Kybo jis erdvėje viršum Lietuvos, Lenkijos, Rusijos. Tai sunaikinimo rykštė, angelų rūstybės taurė. Žūtų tuomet ir mano gimtinė, protėvių žemė. Koks turi būti geras katalikas? Girdėjau jūsų klausimą,- Milašius atsigręžė kitu šonu.- Tai budintis žmogus. Išganytojas nupiešė mums puikų jo paveikslą: žiburys rankose, apsiaustas rankose. Norite dar aiškesnio apibūdinimo? Prisiminkite šventąjį Pranciškų Asyžietį. Šitą žmogų gerbia ne tik katalikai. Prisiminkite Izidorių Artoją. Ar girdėjote ką nors apie šiuos didvyrius, tobulus katalikus?

Moterys nenorėjo apsijuokti. – Pranciškus mylėjo žvėris, paukščius, gyvulius, daug pasninkavo, grojo prastu savo darbo smuikeliu, elgetavo, mylėjo neturtą,- skubėjo aiškinti, norėdamos parodyti kuklią žiniją.

– Jorgensenas paraše puikų Pranciškaus gyvenimo aprašymą,- pridūrė Klimas.

Milašius šyptelėjo.

– Na, o Izidorius Artojas? – teiravosi.

– Motiejaus Valančiaus „Gyvenimų šventųjų“ neskaičiau,- teisinosi Petras.- Gerokai pasenusi knyga. O kur kitur rašoma apie šį garbingą vyrą? Teologai dar neparūpino tinkamos knygos.

– Gaila. Aš paaiškinsiu trumpai. Darbšti Lietuva myli šitą šventąjį. Izidorius Artojas – darbininkas, savo prakaitu laistąs žemę. Jis neužmiršo taip pat ir maldos, taigi dvasinių reikalų. Fizinę veiklą jungė su dvasine. Vieną kartą Izidorius meldėsi, o angelas suarė jo dirvą. Štai kur tobula katalikybė: sąžiningai, su meile atliekamas fizinis darbas, toliau – nusižeminimas, paukščių, gyvulių meilė, ne tik žmonių, bet ir nuožmiausių priešų, pagarba grožiui, gamtai, neturtas…

– Ką mes artimiausiu metu privalome daryti? – sujudo i moterys ir ėmė žiovauti; keistas pokalbis joms darėsi nuobodus.

Klimas sugalvojo kitonišką klausimą.

– Ką jus galėtumėte palinkėti ateities Lietuvai? – Atsakyti sunku. Ne todėl, kad nieko nežinočiau. Tamstos dar nepasiruošę tinkamai mane suprasti. Nežinau, apie kurio laiko lietuvius kalbėti. Pavyzdžiui, dabar mano raštų daugelis neskaito. Ateis laikas, kai žmonės jų ieškos ir negalės gauti. Taigi nežinau, į kuriuos lietuvius kreiptis. Bet kai kas yra bendra keliolikai amžių. Pirma, tegul lietuviai nieko nesimoko iš lenkų ir tegul neugdo tautinės katalikų bažnyčios, tos „polskos vieros“. Tautiškumas negali nustelbti krikščioniško visuotinumo. Mylėti kaip brolius reikia visų tautų žmones. Girdėjau, kad yra lietuvių saleziečių, kurie vyksta Evangelijos šviesos skleisti į Afriką, kitus kraštus. Štai kur tobula katalikybė. Bus laikas, kuomet Lietuvos žemdirbiai sulauks paniekinimo. Bet malonė ir garbė jiems sugrįš. Varguose, bandymuose tegul Lietuvoje įsigali Šventojo Pranciškaus dvasia. Jau šiandien reikėtų kalbėti apie Mahatmą Gandį, Vydūną, Rabindranatą Tagorę. Kilnaus žmoniškumo dvasia bus itin reikalinga. Tiesos kelias – ne vienas. Lietuvoje gyvena ne vien katalikai. Pastarieji mokysis iŠ savo kilnių, skaisčių, tvirtų kunigų, mokytojų. Kitų tikėjimų žmonėms sektinas Vydūnas, Mahatma Gandis. Viską reikia daryti, kad būtų pašalinta neapykanta. Sektinas Rericho taikos paktas. Saugokime paukščius. Milašius atsistojo, bet tarpduryje dar stabtelėjo, liūdnu žvilgsniu stebėjo vyrus bei moteris.

– Matau prieš save lietuvius, prašau jiems iš Dievo palaimos. Perduokite būsimoms kartoms manąjį testamentą. Gal jau paskutinį kartą juos regiu. Nesižavėkite ir jokiu būdu netikėkite Jungtinių Amerikos Valstijų pažadais ir antikristine pasaulėžiūra. Neužmirškite: JAV yra Apokalipsės žvėris. Budėkite, nes Viešpaties atėjimas arti. Gaivinkite širdyse šventųjų Pranciškaus bei Izidoriaus Artojo dvasią. Lietuviams, ne katalikams, linkiu nuoširdžiai pamilti Gandžio, Vydūno, Tagorės, Rericho mokymus,- Milašius kurį laiką tylėjo.- Lietuvos katalikų laukia labai sunkūs išbandymai. Bet perduokite jiems žinią: Jėzus Kristus nugalės! Ateis tokia diena. Mokslinės, estetinės ir moralinės varžybos duos dirvą kovos instinktui pasireikšti. Tautos paskelbs viena kitai šaunią ir nepermaldaujamą kovą intelekto srityje. Bažnyčios įsakymai bus užlaikomi drausmingai. Katalikų metinės sukaktys ar šventės švenčiamos su negirdėtu iškilmingumu ir prabanga – mat viena ir kita simbolizuoja aukščiausias mokslo ir filosofijos tiesas. Nemirtinga menkų žmonių tuštybė, apvalyta nuo šiandieninio materialistinio barbariškumo, bus atiduota kuo greičiausiai moralinei disciplinai. Tos neišsenkamos jėgos išnaudojimas bus pavestas ne intrigantams, bet psichologų tarybai, kurią pašauks tam tikra patikimųjų kongregacija. Ši kongregacija valdys Suvienytas Pasaulio Valstybes. Visuotinės Monarchijos steigėjas įkurs Taikos Katedrą. Universitetai, observatorijos, ligoninės, politikos ir administracijos departamentai, teatrai ir muziejai, skirti vieninteliam to vardo vertam menui, religijos menui, sąmoningam ir sintetiškesniam, teisingesniam negu Egipto ar Graikijos menas. Visa tai susiburs aplink naują būsimą Švenčiausiosios Mergelės-Motinos bažnyčią… Durys užsivėrė. Vos girdimi pranašo žingsniai tolo ir tolo…

Ištrauka iš žurnalo „Nemunas“ 1990 m. Nr. 5.