Amnezija (Ačiū politiniam elitui, kad tiesiai šviesiai pasakė, kuo mus laiko)

Be jokios abejonės, pagrindinis praeitos savaitės įvykis, sukrėtęs Lietuvą, buvo kraupi moksleivės egzekucija, atskleidusi sistemos per visą teisėsaugos vertikalę neįgalumą, tiktų ir kur kas riebesnis epitetas. Dabar bus ilgi aiškinamasi, komisijų steigimas Seime, kas, kur ir ką pražiūrėjo, kas už šimtus milijonų kūrė neveikiančią 112 pagalbos sistemą ir visokios kitokios „smulkmenos“, pvz., į kokį smėlį tie milijonai nepalikę pėdsako susigėrė. Kaip ir po kiekvieno rezonansinio įvykio, šunys palos, nulėks viena kita iešmininko galva, įvykis ilgainiui nublanks, užsimirš, ir karavanas keliaus toliau. Taip jau pas mus yra. Kol koks nors girtas policininkas kokiame nors Skuode nesuvažinėja dviejų vaikų, einančių iš mokyklos šalikele, kol kažkas nenušauna teisėjo ir keistomis aplinkybėmis neišžudo susijusių su įvykiu asmenų, neeliminuoja liudininkų, karuselė sukasi toliau, iš valdžios atrakcionų gramofonų, tarytum iš užstrigusios plokštelės tebeskambant tai pačiai groteskiškai muzikai.

Pirmadienio rytais mėginu įsiklausyti į žiniasklaidininkų ir politologų savaitės įvykių aptarimus. Kitas bendrapilietis, vos tik pakirdęs iš miegų ir neįdėmiai klausantis, sakytų, kad viskas tvarkoj, aptarta, kas vyko, kartais paspėliojama, kas ir kaip vyks, kai kuriems klausimams nuolatos laiko pritrūksta, kai kas neprisiskambina į tiesioginę radijo laidą, kai kurie nuolatiniai visados prisiskambina. Bala nematė – žmogus juk nėra čia kiek nors svarbus vaidinimo subjektas. Geriausiu atveju žiūrovas, sėdintis ant pristatomos kėdės ir spektaklį scenoje stebintis iš tolimiausios pakampės. Tegul sau pasižiūri, vis viena tuoj pat užmirš, nes bus nauji įvykiai, o trumpoji atmintis turi tokią „gerą“ savybę nugramzdinti užmarštin tai, kas buvo, ką galima būtų susieti į logišką įvykių seką – siužetą, savo potekstėje slepiantį nusikaltimą ar sąmokslą prieš „veršių visuomenę“, kaip tiksliai yra pasakęs a.a. pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės finansų ministras Romualdas Sikorskis.

Todėl kiekvienam tikrovės stebėtojui kartais labai pravartu pavartyti senus popierius, neištrinti iš kompiuterių atminties senų tekstų ir citatų, kurios dabarčiai gali suteikti tiesiog gluminančios akivaizdybės. Vieną iš tokių sensacingų senų citatų atkapstė iš praeities ekspertai.eu ir priminė visuomenei, ką apie pedofilijos skandalą jo apyaušryje yra pasakęs tuometinis generalinis prokuroras A. Valantinas. Citata iš praeitą savaitę ekspertai. eu tinklalapyje paskelbto straipsnio: „Psichiatras D. Pūras kursto piliečius nepasitikėti prokuratūra, teismais ir prezidente“ – Štai 2010 m. sausio 27 d. – praėjus pusketvirto mėnesio nuo žudynių Kaune – A. Valantinas viešai teigia, kad pedofilijos byla baigiama ir keliaus į teismą, vienintelis įtariamasis bus Andrius Ūsas, ir šioje byloje yra pakankamai jo kaltės įrodymų:

Anot generalinio prokuroro, byla teismui turėtų būti perduota artimiausiu metu. Jo žodžiais, turima pakankamai duomenų, kurie, pareigūnų manymu, leistų įrodyti įtariamojo kaltę. Paklaustas, ar pernai nušautas teisėjas Jonas Furmanavičius, jei būtų gyvas, byloje taip pat būtų įtariamasis, A. Valantinas pasiūlė: „Atsakykite į klausimą: Kas būtų, jeigu būtų?“

Ši iš netolimos praeities „atkapstyta“ citata ir priminimas žiniasklaidinininkų ir politologų gildijose turėjo būti tarytum perkūnas iš giedro dangaus ir viešai aptarinėjama kaip akis badantis faktas, liudijantis totalią teisėsaugos institucijų ir visuomenės amneziją, tačiau vietoj viešos reakcijos – kapų tyla. Žiniasklaida gerai išmoko ir įsikalė galvosna Nicolas Sarkozy patarimą „nepraleisti geros progos patylėti“ dėl visiems žinomų priežasčių. Galima suprasti ir paaiškinti, kodėl tyli aukščiau minėtų gildijų atstovai, formuojantys visuomenės sąmonę, nuostatas ir kuriantys norimus vaizdinius, bet yra ir paaiškinimas, kodėl tokioje gilioje užmarštyje skendi „laiminga“ mūsų visuomenė. Mano kompiuterio bibliotekėlė pilna senų citatų, kurias kaupiu, turėdamas mintį, kad gal kada kokia ir pravers. Daug jų galėčiau pateikti iš mūsų didžiųjų kalbėtojų viešumoje, tokių kaip R. Valatka, R. Janutienė , D. Grybauskaitė, V. Mazuronis, A Butkevičius ir daugelio kitų, tačiau, taupydamas Jūsų akis ir laiką, kaip iškalbingą metonimiją pateiksiu tik vieną politologų grando V. Liaučiaus citatą iš straipsnio, skelbto Delfi.lt portale:

„Dvidešimtmečiai paaugliai viešumoje „auklėja“ už save dvigubai vyresnius ir daug labiau išprususius žmones. Žygelių (gal Žygaičių? O koks skirtumas? Tebūnie Buduliškių) kaimas sprendžia, kokia turi būti Lietuvos energetika. Referendumas atsako į klausimą, dėl kurio suka galvas finansininkai, ekonomistai, politikai: ar reikia Lietuvai atominės elektrinės? Analfabetai šiandien viską žino geriau.

Mes įžengėme į kvailių erą. Įžengėme į ją ne todėl, kad kvailių – daug ir, deja, daugėja. Įžengėme į ją todėl, kad pradėjome pasitikėti kvailiais ir sulyginome visas nuomones. Mes manome, kad Penktadienis gali auklėti Robinzoną Kruzą. Ateina penktadienių karta. Švietimo epochos idėjos nyksta. Buduliškės lemia madas“.

Ačiū politiniam elitui, kad tiesiai šviesiai pasakė, kuo mus laiko. Eidami prie rinkiminių urnų būtinai šią citatą prisiminkime, nors tada politinis elitas kalbės apie Budulį kaip apie sąmoningą, ir politiškai išprususį bei įžvalgų rinkėją. Budulių medžioklė jau prasidėjo. Gal kaip nors tegul robinzonai šį kartą apsieina be mūsų – kvailių.