Daugelis prognozavo, kad NATO plėtra sukels karą. Į tai nebuvo atsižvelgta

Daugelis prognozavo, kad NATO plėtra sukels karą. Į šiuos įspėjimus niekas nekreipė dėmesio. Dabar mokame už JAV aroganciją.

Vasario 28 d. straipsnis

JAV užsienio politikos realizmo ir saikingumo principams ištikimi analitikai jau daugiau nei ketvirtį amžiaus įspėja, kad besitęsianti galingiausio istorijoje karinio aljanso plėtra kitos didžiausios galios kryptimi geruoju nesibaigs. Karas Ukrainoje pateikia galutinį patvirtinimą, kad taip nėra.

„Būtų nepaprastai sunku išplėsti NATO į rytus, jei Rusija nelaikytų šių veiksmų nedraugiškais. Net ir pačios kukliausios schemos atves aljansą prie senosios Tarybų Sąjungos sienų. Kai kurios ambicingesnės versijos atvestų prie to, kad aljansas faktiškai apsuptų pačią Rusijos Federaciją.

Šiuos žodžius parašiau 1994 metais savo knygoje Beyond NATO: Staying Out of Wars in Europe, tuo metu, kai pasiūlymai dėl NATO plėtros tebuvo atsitiktinės spekuliacijos užsienio politikos seminaruose Niujorke ir Vašingtone. Pridūriau, kad plėtra „būtų nereikalinga provokacija prieš Rusiją“.

Tuo metu nebuvo viešai žinoma, kad Billo Clintono administracija dar prieš metus jau priėmė lemtingą sprendimą siekti, kad kai kurios buvusios Varšuvos pakto šalys būtų įtrauktos į NATO. Netrukus administracija siūlys pakviesti tapti NATO narėmis Lenkiją, Čekiją ir Vengriją, o JAV Senatas 1998 metais patvirtino šių šalių įtraukimą į Šiaurės Atlanto sutartį. Tai bus pirmoji iš kelių NATO narystės plėtros bangų.

Jau šis pirmasis etapas sukėlė Rusijos pasipriešinimą ir pyktį. Savo atsiminimuose Clinton valstybės sekretorė Madeleine Albright pripažįsta, kad „(Rusijos prezidentas Borisas) Jelcinas ir jo tautiečiai griežtai priešinosi plėtrai, matydami tai kaip strategiją išnaudoti savo pažeidžiamumą ir perkelti Europos skiriamąją liniją į rytus, paliekant juos izoliuotais.“

Valstybės sekretoriaus pavaduotojas Strobe'as Talbotas panašiai apibūdino Rusijos požiūrį. „Daugelis rusų žiūri į NATO kaip į Šaltojo karo reliktą, nuo pat pradžių nukreiptą prieš jų šalį. Jie pabrėžia, kad atsisakė Varšuvos pakto, savo karinio aljanso, ir klausia, kodėl Vakarai neturėtų daryti to paties“. Tai buvo puikus klausimas, ir nei Clinton administracija, nei jos įpėdiniai nepateikė į jį jokio įtikinamo atsakymo.

George'as Kennanas, intelektualus Amerikos sulaikymo politikos šaltojo karo metais tėvas, 1998 m. gegužę interviu „New York Times“ įžvalgiai perspėjo, kad Senatui ratifikavus pirmąjį NATO plėtros etapą, viskas pajudės. „Manau, kad tai yra naujo Šaltojo karo pradžia“, – sakė Kennanas. „Manau, kad rusai pamažu reaguos gana neigiamai, ir tai turės įtakos jų politikai. Manau, kad tai yra tragiška klaida. Tam nebuvo jokios priežasties. Niekas niekam negrasino“.

Jis buvo teisus, tačiau JAV ir NATO lyderiai pradėjo naujus plėtros etapus, įskaitant provokuojantį žingsnį, įtraukiant tris Baltijos respublikas. Tos šalys buvo ne tik Sovietų Sąjungos, bet ir Rusijos imperijos dalis caro laikais. Dėl šios plėtros bangos NATO dabar atsidūrė prie Rusijos Federacijos sienos.

Maskvos kantrybė vis įkyresniam NATO elgesiui išseko. Paskutinis pagrįstai draugiškas Rusijos įspėjimas, kad aljansui reikia atsitraukti, buvo paskelbtas 2007 m. kovą, kai Putinas kalbėjo kasmetinėje Miuncheno saugumo konferencijoje.

„NATO pastatė savo fronto pajėgas prie mūsų sienų“, – skundėsi Putinas. NATO plėtra „reiškia rimtą provokaciją, mažinančią abipusio pasitikėjimo lygį.

Ir mes turime teisę paklausti: prieš ką ši plėtra skirta? O kas nutiko mūsų Vakarų partnerių garantijoms po Varšuvos pakto nutraukimo?"

Savo atsiminimuose „Duty“ Robertas M. Gatesas, ėjęs gynybos sekretoriaus pareigas George'o W Busho ir Baracko Obamos administracijose, pareiškė esąs įsitikinęs, kad „santykiai su Rusija buvo blogai tvarkomi po to, kai (George'as HW) Bushas neteko pareigų 1993 m.“. Be kitų klaidų, „JAV susitarimai su Rumunijos ir Bulgarijos vyriausybėmis rotuoti karius per bazes šiose šalyse buvo nereikalinga provokacija“.

Netiesiogiai priekaištaudamas Bushui jaunesniajam, Gatesas tvirtino, kad „bandymas įtraukti Gruziją ir Ukrainą į NATO buvo tikrai perteklinis“. Jis tvirtino, kad šis žingsnis buvo padarytas „grubiai ignoruojant tai, ką rusai laikė savo gyvybiškai svarbiais nacionaliniais interesais“.

Kitais metais Kremlius pademonstravo, kad jo nepasitenkinimas nuolatiniu NATO įsiveržimu į Rusijos saugumo zoną peržengė žodinius prieštaravimus. Maskva pasinaudojo kvaila vakarietiškos Gruzijos vyriausybės provokacija pradėti karinį puolimą, atvedusį Rusijos karius į sostinės pakraščius. Po to Rusija visam laikui atskyrė du separatistiškai nusiteikusius Gruzijos regionus ir perdavė juos veiksmingai Rusijos kontrolei.

Tačiau Vakarų (ypač JAV) lyderiai ir toliau švietė raudona įspėjamąja lempute po raudonos įspėjamosios šviesos. Sukrečiančiai arogantiškas Obamos administracijos kišimasis į Ukrainos vidaus politinius reikalus 2013 ir 2014 m., kai buvo teikiama parama padėti demonstrantams nuversti išrinktą Ukrainos prorusišką prezidentą, buvo viena iš įžūliausių provokacijų, dėl kurios išaugo įtampa. Maskva nedelsdama sureagavo pasiimdama Krymą, o naujas šaltasis karas prasidėjo su nauja jėga.

Ar buvo galima išvengti Ukrainos krizės?

Pastarųjų kelių mėnesių įvykiai buvo paskutinė galimybė išvengti karšto karo Rytų Europoje. Putinas pareikalavo, kad NATO suteiktų garantijas keliais saugumo klausimais. Konkrečiai, Kremlius norėjo įpareigojančių garantijų, kad aljansas sumažins savo augančio karinio buvimo Rytų Europoje mastą ir niekada nepasiūlys narystės Ukrainai. Tuos reikalavimus jis parėmė didžiuliu karinių pajėgų padidėjimu prie Ukrainos sienų.

Bideno administracijos atsakas į Rusijos siekį gauti Vakarų nuolaidų ir saugumo garantijų buvo švelnus ir išsisukinėjantis. Tada Putinas aiškiai nusprendė eskaluoti įvykius. Vašingtono bandymas paversti Ukrainą NATO politiniu ir kariniu įrankiu (net jei šalis nėra oficialiai narystės aljanse) gali brangiai kainuoti Ukrainos žmonėms.

Ukrainos tragedija

Istorija parodys, kad Vašingtono elgesys su Rusija dešimtmečiais po Tarybų Sąjungos žlugimo buvo didžiulio masto politinė klaida. Buvo visiškai nuspėjama, kad NATO plėtra galiausiai sukels tragišką, galbūt smurtinę santykių su Maskva pabaigą. Įžvalgūs analitikai perspėjo apie galimas pasekmes, tačiau į šiuos įspėjimus nebuvo atsižvelgta. Dabar mokame už JAV užsienio politikos struktūrų trumparegystę ir aroganciją.

Tedas Galenas Carpenteris yra Cato instituto gynybos ir užsienio politikos studijų vyresnysis bendradarbis. Carpenter ėjo Cato užsienio politikos studijų direktoriaus pareigas 1986–1995 m., o 1995–2011 m. – gynybos ir užsienio politikos studijų viceprezidentu.

Šaltinis: theguardian.com