Dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo istorijos ir teisės aktų klastojimo

Žmonių partijos patriarchas, dviejų sąjūdžių įkūrėjas, Lietuvos prezidentu pristatomas Vytautas Landsbergis (antras iš dešinės). Nuotr. facebook.com

Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Akto signatarų kreipimasis į Lietuvos Respublikos Seimą

„Dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo istorijos ir teisės aktų klastojimo“

2020 m. liepos 6 d. Vilnius

I. 1990 m. kovo 11-oji – Lietuvos valstybės atstatymo diena. Tą dieną už tai balsavo 124 XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos - paskutiniojo okupacinės valdžios aukščiausio Lietuvos TSR valdymo organo - deputatai. Šios kadencijos LR Seimo Teisės aktų registre (e-tar.lt) LR Aukščiausiosios Tarybos 1990-1992 m. priimti teisės aktai pakeisti į neegzistavusios Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo teisės aktus. Tačiau 1990-1992 m. Atkuriamojo Seimo nebuvo.

II. Esminis faktorius, lėmęs Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymą 1990 m. kovo 11 d., buvo tai, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybės, de-jure nepriklausomos, de-facto buvo Tarybų Sąjungos sudėtinėmis dalimis. Baltijos valstybių aneksijos 1940 m. nepripažinimo politikos teisinis pagrindas – 1928 m. rugpjūčio 27 d. Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos priemonės (Paryžiaus paktas arba Briando-Kelloggo paktas) ir su šiuo Paktu susijusi Stimsono doktrina, nuo kurios prasidėjo agresijos pasekmių nepripažinimo politika tarptautinėje teisėje. Šio pakto dalyvėmis buvo 63 tuometės valstybės, įskaitant ir TSRS bei Lietuvą. Paktu buvo uždrausta agresija tarptautiniuose santykiuose ir įsipareigota visus tarptautinius ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis. 1933 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos ir TSRS Konvencijos užpuolimui apibrėžti¹ II straipsnio 2. dalyje buvo sutarta, kad užpuolike valstybe bus pripažinta ir ta, kuri pirma „įsibraus ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbusi“. Todėl 1940 m. birželio 15 d. Raudonosios armijos ginkluotas įžengimas į Lietuvą po ultimatumo yra ir pačios Tarybų Sąjungos de-jure pripažintas agresyvaus karo aktas. Iš didžiųjų Vakarų valstybių tik Vokietija ir Švedija santykiuose su TSRS nesilaikė šio Baltijos valstybių inkorporavimo į TSRS nepripažinimo principo.

Aukščiausias Lietuvos TSR okupacinės valdžios organas XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1990-02-07 Nutarimu Nr.XI-3650 „Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“² teisiškai nustatė, kad Lietuvos valstybė buvo Tarybų Sąjungos okupuota, ir:

1. Paskelbė, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti.

2. Pareiškė, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“, grindžiamas Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto.

3. Pasiūlė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo.

III. 1988 m. birželio 3 d. gimęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS), Estijos Liaudies Frontas (ELF) ir Latvijos Tautos Frontas (LTF) pasirinko taikų kelią – dalyvauti okupacinės valdžios valdymo organų rinkimuose. Šis rizikingas kelias pasiteisino. Kitas kelias buvo ginklo - jį buvo pasirinkę pokario partizanai.

IV. 1988 m. spalio 22–23 d. vykęs LPS Steigiamasis Suvažiavimas sprendė esminį klausimą, kokiu keliu atkurti Lietuvos Nepriklausomybę, t.y. dalyvauti okupacinės valdžios parlamento rinkimuose, ar ne? Tam prieštaravo Lietuvos Laisvės Lyga, teigusi, kad tuo pripažintume okupacinę valdžią. Tačiau Sąjūdis apsisprendė dalyvauti rinkimuose, nes kitas buvo tik prievartos kelias. LPS Steigiamasis Suvažiavimas Rezoliucija Nr. 21 „Dėl rinkimų“ nutarė, kad Sąjūdžio kandidatai dalyvaus rinkimuose: „Iki šiol rinkimai mūsų šalyje vykdavo formaliai, neatspindėjo piliečių valios: „deputatai“ iš anksto būdavo parenkami pagal statistinius duomenis ir paklusnumo aukštesniems pareigūnams laipsnį. Todėl Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pasiryžęs padėti piliečiams įgyvendinti jų rinkimines teises... Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis kels savo arba rems tuos kandidatus, kurie yra žinomi viešumo demokratijos ir Suvereniteto šalininkai. Kiekvienas kandidatas į deputatus privalo aiškiai suformuluoti ir apginti savo siekius.“ ³

Tokiu būdu Sąjūdis apsisprendė politiškai veikti TSRS – LTSR valdžios sistemoje, kurią Lietuvai primetė okupacinė valdžia ir kuri iki Sąjūdžio veiklos tebuvo formalios valdžios institucijos, formaliai patvirtindavusios vienintelės šioje sistemoje konstituciškai įteisintos komunistų partijos sprendimus. Žmonių parama ir jų pasitikėjimas Sąjūdžiu 1988–1991 m. ne tik patvirtino šio kelio teisingumą. Dauguma žmonių pasirinko Sąjūdžio pasiūlytą taikų kelią.

V. Pirmieji šio taikaus kelio įgyvendinimo žingsniai Lietuvoje buvo žengti 1989 m. sausio 15 d. XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT deputatų papildomuose rinkimuose. Įvykių raida patvirtino šio rizikingo sprendimo ir sudėtingumą, ir teisingumą. LPS Seimo tarybos nariai Kazimieras Motieka ir Zigmas Vaišvila buvo išrinkti šio okupacinio parlamento deputatais, 1989-02-26 d. – ir Romualdas Ozolas.

VI. Pasirėmęs 1989 m. sausio 15 d. rinkimų patirtimi, Sąjūdis apsisprendė dalyvauti ir kituose istoriniuose 1989 m. kovo 26 d. vykusiuose TSRS liaudies deputatų rinkimuose. 1989 m. gruodyje II-sis TSRS liaudies deputatų suvažiavimas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Estijos Liaudies Fronto ir Latvijos Tautos Fronto deputatų reikalavimu priėmė nutarimą dėl 1939 m. Molotovo-Ribentropo slaptųjų protokolų pripažinimo negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento. Todėl Sąjūdis be dvejonių apsisprendė dalyvauti ir 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. 1990 m. kovo 11 d. XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, kaip Sąjūdžio atstovą, išrinkome Lietuvos konservatorijos profesorių Vytautą Landsbergį⁴, patvirtinome Deklaraciją dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų (dėl 1990-02-24 rinkimuose rinkėjų suteiktų įgaliojimų ir mandato atstatyti valstybę)⁵, pakeitėme valstybės pavadinimą (iš Lietuvos TSR į Lietuvos Respubliką) ir herbą (Lietuvos TSR herbą – į Juozo Zikaro sukurtą Vytį)⁶. Ir tik po to dokumentu Nr.I-12 priėmėme pakeisto pavadinimo valstybės – Lietuvos Respublikos – Aukščiausiosios Tarybos AKTĄ dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo⁷.

VII. 1989 m. gegužės 18 d. priimta ir LTSR Aukščiausiosios Tarybos Deklaracija Nr.XI-2958 „Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą“⁸. Joje nurodoma, kad Lietuva 1918 m. atkūrė savo valstybingumą, kurį patvirtino ir Tarybų Rusija 1920 m. sutartimi, kuri nedenonsuota, tačiau 1940 m. Vokietijos-TSRS 1939 m. pakto ir papildomų slaptųjų protokolų pagrindu suvereni Lietuvos valstybė buvo prievarta neteisėtai prijungta prie TSRS.

VII. Kadangi TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijose tarybinėms respublikoms buvo suteikta teisė išstoti iš Tarybų Sąjungos be jokio reglamentavimo, tačiau dėl to, kad nebūtų pažeistas Lietuvos inkorporavimo į TSRS 1940 m. nepripažinimo principas, Kovo 11-osios Akte formaliai šia tarybinių Konstitucijų suteikiama teise nesinaudota. Pasinaudota nutylėjimo būdu. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva atkūrė valstybingumą XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Aktu, prieš pat jo priėmimą ne tik pakeitus valstybės pavadinimą į Lietuvos Respubliką, bet ir valstybės tęstinumui užtikrinti po Nepriklausomybės Akto priėmus dar ir LR įstatymą Nr.I-13 „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“⁹. Šiuo įstatymu jau Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 7 d. nutarimą „Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, konstatuodama, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus, siekdama atstatyti pažeistas tautos ir Lietuvos valstybės suverenines teises, nutarė:

1. Nutraukti 1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) galiojimą.

2. Nutraukti 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje.

3. Atnaujinti 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės Kontrolės statusą, galiojimą.

4. Nustatyti, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų.

Kad galima būtų gyventi pagal tuometinio gyvenimo realijas, tą pačią dieną buvo priimtas LR Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“¹⁰. Šiuo konstituciniu įstatymu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į būtinumą suderinti atstatytos 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos nuostatas su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais:

1. Sustabdė 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą.

2. Patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą.

3. Nustatė, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.

4. Nustatė, kad šis įstatymas įsigalioja nuo jo priėmimo momento.

Kitą dieną 1990 m. kovo 12 d. Maskvoje prasidėjo neeilinis III TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kurio darbotvarkėje buvo ir TSRS įstatymas dėl išstojimo iš Tarybų Sąjungos.

VIII. Tiesos ir teingumo siekis, pasitikėjimas žmonėmis, nuoširdumas ir atvirumas buvo Lietuvos Atgimimo pagrindas. Jėga, kuri veikdama drauge su Sąjūdžiu, privertė ir tuometinę aukščiausiąją Tarybų Lietuvos okupacinę valdžią – XI-ojo ir XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiasias Tarybas priimti istorinius sprendimus. 1989 m. rugpjūčio 23 d. įvykęs Baltijos kelias buvo to bendro susitelkimo viršūnė.

Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje 1988-1991 m. šių šalių nepriklausomybių neatstatinėjo niekas kitas. Tačiau Lietuvoje Vytauto Landsbergio siūlymu LR Seimas priėmė 1996 m. lapkričio 28 d. Deklaraciją Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo (be numerio) ¹¹, kuria LR Seimas:

- atsižvelgdamas į tai, kad nepriklausomoje Lietuvoje visos šalies piliečių rinktų atstovų susirinkimas vadinamas istoriniu Seimo vardu;

- remdamasis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Aktu dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo ir Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. spalio 29 d. Aktu dėl atkuriamo Lietuvos Respublikos Seimo;

- pripažindamas, kad 1940–1990 m. okupacijų ir pasipriešinimo laikotarpio pabaigoje, išsivadavimo aušroje, Tautos demokratiškai išrinkta ir jos suverenią valią reiškusi Aukščiausioji Taryba, atkūrusi ir apgynusi nepriklausomą Lietuvos valstybę, iš tikrųjų įvykdė atkuriamojo Seimo uždavinius;

nusprendė ir paskelbė, kad 1990–1992 m. dirbusi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba vadinama: Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas.

Ši Deklaracija – tai ne tik istorijos perrašinėjimas, dėl ko Lietuvos valstybė priekaištauja Rusijos Federacijai, bet ir tikrovės neatitinkantis teisiškai nepagrįstas dokumentas:

1. Dėl argumento, kad „nepriklausomoje Lietuvoje visos šalies piliečių rinktų atstovų susirinkimas vadinamas istoriniu Seimo vardu“ – tuometinis LR Seimas neatkreipė dėmesio į tai, kad 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose (antras turas skirtingose apygardose vyko 1990 m. kovo 8 d., 9 d. ir 10 d.) ne tik buvo renkama XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, bet ir į tai, kad šie rinkimai vyko Lietuvos okupacijos metu. Šių rinkimų metu Lietuvoje tebebuvo okupacinės TSRS Ginkluotosios pajėgos.

2. Dėl argumento, kad remiamasi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Aktu dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo - tuometinis LR Seimas neatkreipė dėmesio į tai, kad šį Aktą priėmėme dar okupuotoje Lietuvoje, o po to pirmieji Lietuvos Seimo rinkimai įvyko tik 1992 m. spalio 25 dieną, kada mūsų Tauta referendume priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją.

3. Nepagrįstas rėmimasis ir LR Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. spalio 29 d. Aktu dėl atkuriamo Lietuvos Respublikos Seimo Nr. I-3022¹². Šis Aktas tik nurodo, kad 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos piliečiai priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją, kad Lietuvos Respublikos parlamentas pagal šią Konstituciją atgauna savo tikrąjį vardą – Seimas, kad 1992 m. spalio 25 d. išrinktas Lietuvos Respublikos Seimas yra ankstesnių nepriklausomos Lietuvos Respublikos Seimų ir 1990 m. išrinktos Aukščiausiosios Tarybos, pagal Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą 1990–1992 m. turėjusios šį sąlyginį vardą, teisių ir tradicijų tęsėjas. Tad šiame Akte nėra net užuominos apie 1990–1992 m. veikusios Aukščiausiosios Tarybos kitokį statusą, nei jis buvo, nei apie pavadinimo keitimą.

IX. Dėl nurodytų priežasčių nebuvo ir nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo okupacijos metu išrinktą Lietuvos parlamentą vadinti laisvoje valstybėje renkamu Seimu ir klastoti įspūdingą ir dvasiškai pakilią mūsų Atgimimo istoriją, kurios unikalumu turime didžiuotis, bet ne perrašinėti ją.

Tai patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2002-06-19 nutarimu byloje Nr.29/2000¹³ nagrinėjęs klausimą dėl Respublikos Prezidento pensijos mokėjimo 1990 -1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos buvusiam Pirmininkui Vytautui Landsbergiui ir išaiškinęs, kad tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nenumatė valstybės vadovo pareigybių, kad teisiškai bei istoriškai jokio Lietuvos Atkuriamojo Seimo tuo metu nebuvo. Pagrįstai manome, kad turime didžiuotis unikalia Lietuvos patirtimi – Tautos valia išrinkta okupacinė valdžia 1990 m. kovo 11 d. atstatė Lietuvos valstybės Nepriklausomybę.

X. LR Seimo Teisės aktų registre (e-tar.lt) nėra, nors ir privalo būti, po kruvinųjų 1991 m. sausio įvykių ir sėkmingo 1991 m. vasario 9 d. plebiscito dėl Lietuvos Nepriklausomybės LR Aukščiausiosios Tarybos priimto 1991-02-11 LR konstitucinio įstatymo Nr.I-1051 „Dėl Lietuvos valstybės“¹⁴:

„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba,

atsižvelgdama į tai, kad daugiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų, turinčių aktyviąją rinkimų teisę, 1991 m. vasario 9 d. per visuotinę apklausą (plebiscitą) slaptu balsavimu pasisakė už tai, kad „Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika“,

pažymėdama, kad šiuo suvereninių galių ir valios pareiškimu Lietuvos tauta vėl patvirtino savo nekintamą nuostatą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės,

suprasdama plebiscito rezultatus kaip visuotinį pasiryžimą stiprinti ir ginti Lietuvos nepriklausomybę bei kurti demokratinę respubliką ir

vykdydama Lietuvos tautos valią,

priima ir iškilmingai skelbia šį įstatymą.

1. straipsnis. Teiginys “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas.

2. straipsnis. Šio įstatymo pirmajame straipsnyje suformuluota konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas gali būti pakeisti tik Lietuvos tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis, Vilnius, 1991 m. vasario 11 d., Nr.I-1051“

Šio konstitucinio įstatymo nuostatas 1992 m. spalio 25 d. priimtoje Konstitucijoje mūsų Tauta įtvirtino referendumu, jos nepakeistos ir po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą - liko nepakeistas LR Konstitucijos I skirsnis „Lietuvos valstybė“, kuriame nurodoma, kad Lietuva yra nepriklausoma respublika.

V. Landsbergis labai tvirtai pasisakė dėl Tautos valios po 1991 m. vasario 9 d. balsavimo: „...per 90% Lietuvos plebiscite dalyvavusiųjų pareiškė – tebūnie Lietuva nepriklausoma valstybė! Ir tų žodžių, kuriuos įtarė beveik visa Lietuva, niekas nebegalės atšaukti, pakeisti, paneigti. Jokia partija, jokia kariuomenė, joks prezidentas ar caras, net viso pasaulio gelbėjimo arba priežiūros komitetas, net šita mūsų Aukščiausioji Taryba, sakykim, kokiomis nors dujomis apsvaiginta ir sušaudyti prigrasinta, negalėtų priimti nutarimo, kuris teisėtai pakeistų visos tautos, vienintelio šios žemės suvereno, sprendimą. Visų Lietuvos žmonių nutarimas, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, yra aukščiausias ir galutinis, nebent jie patys rytoj balsuotų priešingai, o to jau gal nesitikėtų nė velionis Molotovas. Tai kertinis akmuo, kuris šiandien jau padėtas į konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus. Ant jo toliau statysim teisinę valstybę su žmonių rinkta valdžia, kuri pati yra pavaldi įstatymui.“ ¹⁵

XI. Dar 1989 m. IV sesijos I posėdžio LPS Seimo pareiškimu Lietuvos žmonėms dėl pateikto svarstymui Lietuvos TSR Konstitucijos projekto buvo pareikšta: “…Pagal tarptautinės teisės sampratą valstybinis suverenitetas reiškia aukščiausiąją valstybės valdžią ir yra nedalomas, todėl negali būti iš dalies suverenių valstybių. Suverenitetas yra valstybės nepriklausomybė – teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus, laisvai pasirinkti ir vystyti politines, socialines ir ekonomines sistemas, priimti savo įstatymus. Kitokia suvereniteto samprata tarptautinei teisei nėra žinoma. Suvereniteto sąvoka yra detalizuota Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte ir apima aštuonis suvereniteto požymius. … Suverenios valstybės Konstitucija turi apibrėžti valstybės vidaus sandaros principus, bet neprivalo nusakinėti ryšių ar sąjungų su kitomis valstybėmis pobūdžio. Suverenių valstybių sąjungos ir ryšiai turi būti nustatomi tik tarptautinėmis Sutartimis. Negali būti suverenios valstybės kitos valstybės sudėtyje. …“

LPS Seimo sesijos I posėdžio pirmininkai V. Čepas, V. Plečkaitis Vilnius, 1989 m. balandžio 1 d. ”

XII. Mūsų jaunimas, kuris yra Lietuvos ateitis, to nematė, bet Kovo 11-ąja gyvena ir džiaugiasi. 1988-1991 m. mes buvome, visų pirma, siekiantys tiesos ir teisingumo. Todėl mūsų Atgimimo ištakos negali būti klastojamos. Ir V. Kudirkos Tautiška giesmė mus įpareigoja stiprybės semtis iš praeities. Šios istorijos dalyviai buvome ir mes.

Signatarų statuso nuostatų pagrindu kviečiame Lietuvos Respublikos Seimą:

1. Pripažinti netekus galios LR Seimo 1996 m. lapkričio 28 d. Deklaraciją Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo (be numerio)¹⁶.

2. LR Seimo Teisės aktų registre (e-tar.lt):

2.1 Įpareigoti ištaisyti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pavadinimą į LR Aukščiausiąją Tarybą, kuri priėmė 1990-1992 m. teisės aktus, juos visus paskelbti.

2.2 Įrašyti LR Aukščiausiosios Tarybos priimtą 1991-02-11 LR konstitucinį įstatymą Nr.I-1051 „Dėl Lietuvos valstybės“¹⁷.

Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Akto signatarai ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai