Europos Sąjunga: perspektyvos ir alternatyvos

Europos Sąjungos Parlamento posėdžių salės fragmentas.

Europos Sąjunga (The European Union) – tai unikalus reiškinys, kuris jungia savyje tarptautinės organizacijos ir daugiatautės valstybės požymius, bet kartu  nėra nei vienas, nei kitas derinys. ES taip pat nėra tarptautinės viešosios teisės subjektas (pavyzdžiui, nėra STO narė),  bet turi teisę dalyvauti visuose tarptautiniuose santykiuose. Toks prieštaringas dvilypumas lemia šios organizacijos turinį, funkcionavimą, vystymosi tendencijas ir tolimesnes  perspektyvas.

Ištakos

Vieningos Europos idėja turi gilias šaknis – pats Europos pavadinimas kildinamas iš vieno graikų mitologijos personažo vardo. Suvienyti senąjį žemyną buvo bandoma seniai ir įvairiais būdais. Iki šiol dažniausiai krauju ir kalaviju. Ir dažniausia „iš viršaus“: Senovės Romos imperatoriai, Karolis Didysis, Napoleonas, Hitleris. XX amžiuje Stalinas ir Čerčilis padalijo ir suvienijo Rytų (socialistinę) ir Vakarų (kapitalistinę) Europos dalis. Europa tapo bipoliarine ir tai turėjo savo pranašumą bei neigiamų pasėkmių žemyno tautoms. Dabartinė Europos Sąjunga susikūrė ir vystosi kaip pokarinis Vakarų Europos modelis, kuris plėtojamas ir į buvusias socialistines rytietiškas europietiškas valstybes.

Kaip žinia, ES kūrimas prasidėjo nuo 1950 metų, kai Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas pasiūlė sukurti Vokietijos ir Prancūzijos Anglies ir Plieno sąjungą. Vėliau prie šių dviejų valstybių prisijungė Italija bei Beneliukso šalys. Taigi, pirmame etape ES vystymasis buvo paremtas grynai ekonominiais motyvais ir ES integracija buvo ekonomiškai pagrįstas procesas.  Viskas pasikeitė po 1991 metų, kai sugriuvo TSRS ir subyrėjo socialistinių šalių blokas. Spaudžiama pirmiausia anglosaksų Europos Sąjunga savo tolimesnėje plėtroje pradėjo vadovautis jau ne ekonominiais, o politiniais interesais. Ir tai tapo jos giluminės krizės ar net galimos pabaigos pradžia.

„Miestas“ ir „kaimas“

Šiandien periferinės ES valstybės, kurios buvo priimtos į Europos Sąjungos sudėtį būtent dėl politinių sumetimų, tapo faktiškai „globaliniu europiniu  kaimu“, kuris teikia išsivysčiusiam „centrui-miestui“ pigią darbo jėgą bei žaliavas ir gauna už tai mainais brangias pramonines prekes ir paslaugas. Kad jos būtų įperkamos, reikia pirmiausia nors šiek tiek išlyginti socialinio-ekonominio vystymosi parametrus bei tinkamai sutvarkyti bankinio kreditavimo sistemą. Šiam tikslui, o taipogi kitoms regioninio ir socialinio vystymosi  reikmėms periferinės valstybės gaudavo iš ES struktūrinių fondų nemažas dotacijas. Pavyzdžiui, per 2005-2012 metų laikotarpį į šias šalis buvo pripumpuota  160 milijardų eurų. 2013–2020 metų laikotarpiui Centrinės ir Rytų Europos Sąjungos šalims numatoma skirti apie 360 milijardų eurų. Deja, šis šaltinis sparčiai senka ir pagal naująjį 2021–2027 metų ES biudžetinį planą  daugelio Europos periferijos šalių, įskaitant Baltijos valstybes, finansavimas bus žymiai sumažintas.

ES struktūriniai fondai, kurie skiriami neturtingų ES šalių palaikymui, formuojami ne iš dangaus. Juos formuoja turtingiausios šalys, pirmiausia Vokietija, Prancūzija, Italija, Olandija ir Švedija. Šia prasme  ES valstybes galima suskirstyti į 2 pagrindines grupes: tas, kurios daugiau sumoka į bendrą ES biudžetą, ir tas, kurios daugiau gauna iš jo. Pavyzdžiui, Lietuvos įnašas į bendrą ES biudžetą tesudaro 0,12 proc. jo struktūros, o Vokietijos – apie 21 proc.  Dotacinės valstybės, tarp jų ir Lietuva, per visą buvimo ES sudėtyje laikotarpį gaudavo žymiai daugiau nei pačios sumokėdavo. Lietuva iš ES struktūrinių fondų formuodavo ir dar tebeformuoja apie 25 - 30% savo metinio biudžeto.  

Aišku, kad toks „altruistinis“ ES ekonomikos modelis, kuris buvo padiktuotas ne ekonominės logikos, o politinių interesų sumetimais, negali tęstis amžinai. Šalys – donorės pastaruoju laikotarpiu susidūrė su rimtomis problemomis. Tai ciklinė ekonominė–finansinė krizė, nekontroliuojamas emigrantų antplūdis, teroristiniai išpuoliai, savų gyventojų nepasitenkinimas esama padėtimi, patriotinių ir nacionalistinių nuotaikų bei organizacijų stiprėjimas, ekonominės sankcijos Rusijos atžvilgiu bei atsakomasis šios šalies embargas ES produkcijai, bendras protrekcionistinis globalinio vystymosi trendas link nacionalinių ekonominių bei valstybinių interesų dominavimo.

Rimtos problemos purto ir periferines ES valstybes. Milžiniška darbo jėgos emigracija, ES struktūrinių lėšų iššvaistymas ir tiesioginis išvogimas, didėjanti turtinė ir socialinė diferenciacija, skurdo augimas, visuomenės senėjimas, politiniai skandalai ir nestabilumas, visuomeninės erdvės militarizavimas ir elito korupcija, jo fobijos ir manijos, žodžio ir informacijos laisvės ribojimai, dvasinis ir moralinis degradavimas – visa tai ES „kaimo“ kasdienybė.

Iki šios dienos nesimato jokių perspektyvų, kad artimojoje ateityje giluminiai ES „kaimo ir miesto“ skirtumai išsitrintų. Sakoma, kad nuo ekonomikos globalizavimo laimi tik apie 10% turtingiausių planetos gyventojų. Panašiai atsitiko ir su ES ekonomine integracija. Jos variklis – tai stambus kosmopolitinis kapitalas, kuris ir gavo iš to didžiausius pelnus. Bet reikalas tas, kad struktūrinių ES fondų lėšos dalinamos ne iš kapitalo pelnų, o iš biudžeto, tai yra visų mokesčių mokėtojų sąskaita. Tokiu būdu gaunasi, kad „altruistiškai“ Europos Sąjungos ekonominei politikai aukojasi ne kapitalas, o paprasti daugiau išsivysčiusių ES šalių gyventojai.

Kita vertus, periferinės šalys taip ir nesugebėjo deramai pasinaudoti ES dotacijomis. Žinoma, kai kas padaryta. Suremontuoti keliai, sutvarkytos „vitrininės“ miestų ir miestelių gatvės, renovuotos kai kur mokyklos ir poliklinikos, paremtas smulkus bei vidutinis verslas, sukurtos naujos darbo vietos, padaryti kiti darbai. Bet esminiai savarankiško ekonominio ir socialinio vystymosi klausimai taip ir neišspręsti. Pagal visus ekonomikos ir socialinės saugos rodiklius ES „kaimo“ (tame tarpe ir Lietuvos) valstybės taip ir lieka paskutiniojoje vietoje. Eurostato duomenimis valandinis bei minimalus darbo užmokestis mūsų šalyje vienas žemiausių ES. Panaši situacija su pensijomis, stipendijomis, pašalpomis ir kitomis socialinėmis išmokomis. Lietuva tarp Europos Sąjungos šalių užima priešpaskutinę (po Airijos)  vietą dėl išlaidų socialinei apsaugai. Beveik trečdalis Lietuvos žmonių gyvena ties ar už skurdo ribos. Daugiau kaip 100 tūkstančių dirbančiųjų Lietuvoje gauna minimalų atlyginimą. Pagal pajamų nelygybę Lietuva tapo viena prasčiausių ES šalių. Nedarbo ir korupcijos lygis mūsuose – irgi vienas aukščiausių Europos Sąjungoje. Mūsų valstybė šiandien dėl imigracijos mastų atsidūrė greičiausiai nykstančių pasaulio valstybių sąraše. Lietuva užima pirmaujančias pozicijas pasaulyje ir Europoje pagal savižudybių ir alkoholio vartojimo mastus.

ES fundamentas

Taigi, ES ekonomika ir socialinis gyvenimas, ES fundamentas, skyla perpus. Tuo pačiu tai  skaldo ir skandina visą ES konstrukciją ir atskiros šalys pagal savo interesus  pradeda ieškoti lokalaus išsigelbėjimo arba pavieniui, arba besivienijant į atskiras grupes. Vokietija ir Prancūzija 2019 metų pradžioje pasirašė taip vadinamą „Acheno sutartį“, kuri numato  stiprinti integracinius dviejų valstybių ryšius ekonomikos bei gynybos srityse. Taip pat numatyta sudaryti bendrą parlamentinę Asamblėją, į kurią bus deleguota po 50 vokiečių ir prancūzų deputatų. Faktiškai tai alternatyvaus Europarlamento sukūrimas. ES viduje kuriasi arba jau egzistuoja ir kiti grupiniai deriniai, pavyzdžiui Vyšegrado grupė bei kt. Visa tai byloja apie Europos dezintegracijos ir regionalizacijos procesus, kurie šiandien keičia  amerikonizuotos globalizacijos tendencijas.

Fundamentinis ES „plyšys“ – tai pamatinis „statybinis brokas“. Jį kažkaip „suklijuoti“ galima tik laikinai. Bet iš esmės suremontuoti ES pastatą įmanoma tik 2 būdais: demontuoti seną fundamentą ir sukonstruoti vientisą, tvirtą naują ekonominį pagrindą arba panaudojant kažkokias naujas dar nematytas politinėje rinkoje technologijas ir medžiagas kiek įmanoma kokybiškiau „suvirinti“ esamą plyšį, pridengiant visa tai patraukliu „politiniu tinku“.

Esamo plyšio „užtinkavimas“ šiandien yra dominuojanti ES išsigelbėjimo idėja. Politinis šios idėjos apipavidalinimas – „dviejų arba skirtingų greičių“ Europos Sąjunga. Šios politinės linijos  realizavimas dabartiniame etape  tenkina ir Europos kapitalistus ir jų interesus aptarnaujančius politikus-biurokratus. Vieni jau susikūrė palankią strateginę erdvę savo bizniui, turint omenyje pigią darbo jėgą bei kitokius resursus ir naujas prekių rinkas periferinėse šalyse, kiti – tokio kompromiso pagalba užsitikrina sau gerai apmokamas darbo vietas  įvairiose  ES struktūrose bei įspūdingas socialines garantijas, kurios išlieka visam gyvenimui.

Bet iš esmės – tai tik laikinas sprendimas. Ir apie tai byloja vis stiprėjančios ES išcentrinės jėgos, nacionalistinių bei ekstremistinių politinių organizacijų ir lyderių populiarumas, rasistinės  bei  ksenofobinės nuotaikos, prekybinio protekcionizmo idėjos, nauji tarpvalstybiniai deriniai,  lokaliniai karai ir konfliktai visame pasaulyje ir Europoje.

Kitas kelias

Europos  Sąjungos laukia sudėtingi laikai, kurie gali pasibaigti arba jos subyrėjimu ir tada  skęstančiųjų išsigelbėjimas taps pačių skęstančiųjų reikalu,  arba jos transformacija  link „Vokietijos-Prancūzijos sąjungos“, prie kurios galimai prisišlies ir kokie nors šių valstybių satelitai.

Bet kuriuo atveju, apie kokį nors „savarankiškumą, lygiateisiškumą, teisingumą ir subsidiarumą“  šioje ES kalbėti būtų naivu. Kaip rodo „Brexito“ peripetijos, net išstoti iš dabartinės „savanoriškos sąjungos“  yra problematiškas dalykas.

Ar yra koks kitas  Europos vienijimosi kelias, kuris sudarytų alternatyvą dabartinei ES kaip stambaus transnacionalinio kapitalo projektui? Ekonomine prasme šiandien Europos vienijimasis - tai objektyvus ir neišvengiamas darinys. Europos gamybinės jėgos jau seniai peraugo nacionalines valstybines sienas ir reikalauja naujų stambesnių organizacinių gamybinių santykių formų.

Šia ekonomine aplinkybe pirmiausia pasinaudojo tarptautinis globalinis kapitalas, kuris ir sukūrė ES. Politiniame lygmenyje šį projektą „stūmė“ liberalai, konservatoriai ir socialdemokratai, nes visos šios politinės srovės dabartinėmis sąlygomis būtent ir atstovauja stambaus kapitalo interesams. Socialdemokratai, kurie beveik visą pokario laikotarpį turėjo valdžią daugumoje Vakarų Europos šalių bei vis „tobulino“ kapitalizmą, jau seniai atsisakė  autentiško ir kūrybiško marksizmo ideologijos. Kaip dar prieš 20 metų rašė žinomas Vakarų publicistas Ignasio Ramone: „Dėl savo teorinio tuštumo ir oportunizmo Europos socialdemokratai tapo paklusniais neoliberalistinės ideologijos gynėjais ir vykdytojais. Jie prarado savo orientyrus ir nebeturi savarankiško teorinio pagrindo. Teorijos, kuriomis jie vadovaujasi (E. Gidenso „Trečiasis kelias“ arba B. Chonbaho “Geresnis pasirinkimas”), - tai iš esmės liberalistinės teorijos.“(Šaltinis: La Monde, 1999, balandis).

Socialdemokratai puikiai „įsipaišė“ į esamą sistemą ir gauna iš jos atitinkamus dividendus įvairiausių finansinių, politinių ir institucinių privilegijų pavidalu. Lietuvoje jie kelius kartus turėdami parlamentinę daugumą taip ir nesugebėjo įvesti progresinės mokesčių sistemos, o per paskutinę savo kadenciją net inicijavo darbuotojų teises ribojantį naują liberalų darbo kodeksą.
Kitas kelias – tai tikrų kairiųjų, liaudiškų bei demokratinių  partijų vadovavimas integraciniams Europos procesams, kuris vyktų visuomeninės nuosavybės ir planinės ekonominės raidos pagrindu, užtikrintų darbo žmonių teises, solidarumą ir  savivaldą, valstybinį suverenitetą ir nacionalinį  savitumą, liaudišką demokratiją ir kultūrinę įvairovę,  tautų draugystę ir taikų sambūvį,  skatintų natūralius bei vaisingus bendradarbiavimo ir internacionalizavimo procesus, kurie kyla iš giluminių žmonijos vystymosi tendencijų.

Tik toks kelias gali sustabdyti iš kapitalo prigimties išplaukiančią dabartinę priverstinę civilizacinės ekspansijos, tautinės asimiliacijos, socialinės – turtinės diferenciacijos bei nelygybės politiką.

Marksizmas ir Europos Sąjunga

Visa tai verčia sugrįžti prie mokslinės marksistinės metodologijos,  nagrinėjant ES esmę ir perspektyvas. Marksizmas iš pat pradžių ir pagal savo ištakas buvo ir lieka internacionalinis reiškinys. Gamybinių jėgų ir išvis istorijos internacionalizavimas, arba kaip dabar madinga sakyti, globalizavimas, - tai tas pirmasis objektyvus pagrindas, kuriuo rėmėsi K. Markso metodologija ir teorija. Antras pagrindas – objektyvus gamybos procesų visuomenėjimas ir nuosavybės formų pasikeitimas. Todėl marksizmo klasikai dvejopai analizavo ir vertino Europos vienijimosi tendencijas. Žmonija objektyviai turi susivienyti į vieną visumą, bet svarbu kokiu socialiniu pagrindu ji bus suvienyta. K. Marksas manė, kad socializmas nugalės vienu metu visose išvystytose Europos valstybėse. Bet reikalai pakrypo kitaip ir beveik visą XX amžių Europos gyvavimą ženklino kapitalizmo ir socializmo priešprieša.

V. Leninas savo veikale „Dėl suvienytų Europos valstybių šūkio“ rašė, kad kapitalizmo sąlygomis ekonominiu požiūriu suvienyta Europa arba neįmanoma, arba ji bus reakcinga. Šioje struktūroje pelnas bus dalijamas „pagal kapitalą“ ir joje dominuos 3 pagrindinės Europos valstybės – Didžioji Britanija, Vokietija ir Prancūzija. Jos susitarusios tarpusavyje ir valdys suvienytą Europą. Dabar po „Brexito“ lieka tik Vokietija ir Prancūzija ir jos (kaip paminėta aukščiau) jau pradėjo savo dominavimo mechanizmo sukūrimą.

Kita vertus, kaip rašė V. Leninas, Jungtinė Europa (nors ir reakcinga) įmanoma  tik susitarus kapitalistams ir valstybėms. Jie turės susitarti dėl 2 dalykų: 1. Kaip kartu slopinti socialinį darbininkų judėjimą; 2. Kaip kartu konkuruoti su JAV ir Japonija (dabar dar su Kinija bei Rusija). Tuo pačiu V. Leninas reikalavo visų pirma kalbant apie “Suvienytas Europos valstybes” apsvarstyti ekonominę reikalo pusę. Ir tik po to kalbėti apie politiką. O politika, kaip žinia, tai koncentruota ekonomikos išraiška.

Deja, pagal dialektikos dėsnius, politika tam tikromis aplinkybėmis gali diktuoti ekonomikos raidą. Ir ekonomika, ir politika Europos Sąjungoje – tai pirmiausia kapitalo  interesų ekonomika ir politika. Pastaroji visiškai susitapatina su biznio reikalais ir pati tampa kapitalu.

Europietiškos politikos ypatumai

Ne paslaptis, kad politinis gyvenimas Europos Sąjungoje  vyksta pagal rinkos dėsnius. Rinkos politikos principas, kuris būdingas liberalios demokratijos sistemai, reiškia, kad politika praranda tam tikrų socialinių grupių atstovavimo turinį ir tampa gana ciniška „profesionalių politikų“ veiklos ir biznio sritimi. Praktiškai susiformavo naujas socialinis sluoksnis – savotiška „politinė klasė“ su milžinišku „eurobiurokratijos“ aparatu.

Būtent dėl šios priežasties politikai taip lengvai keičia savo politinę orientaciją. Vakar jie buvo komunistai, šiandien socialdemokratai, o rytoj bus liberalais. Tai iš dalies paaiškina ir kodėl jie taip lengvai atsisako savo politinių tikslų: vakar jie kovojo už valstybės nepriklausomybę, šiandien jos šaltai atsisako, o rytoj kartu su pasaulio galingaisiais engs ir žlugdys siekiančias nepriklausomybės kitas tautas.

Iš politikos išstumiami sąžiningi ir nuoširdūs žmonės, kurie lieka ištikimi savo principams ir turi savo idėjas. Žmonės liberaliems politikams yra tik rinkėjai, o rinkėjai tik vartotojai, kuriems reikia įpiršti vienadienę politinę prekę, o po kurio laiko ją atitinkamai papudravus ir „patobulinus“ pasiūlyti dar kartą. Politinėje rinkoje nugali ne geriausias, dvasingiausias ir dorovingiausias žmogus, o apsukriausias, sugebantis sužadinti primityviausius rinkėjų-pirkėjų jausmus, prekeiva. Tuo pačiu menkinamas žmonių-rinkėjų bendras kultūrinis-dorovinis lygis. Jie tampa politinės mašinos sraigteliais, kurių pagrindinė politinė funkcija – pačių politikų nustatytą dieną paspausti balsavimo aparato mygtuką arba įmesti į balsadėžę balsavimo biuletenį. Liberalizmas ir neoliberalizmas  kultūrą ir moralę aukoja politinės rinkos efektyvumui.

Eurožmogus

Iš politikos ir ekonomikos šios tendencijos skverbiasi ir į eurožmogaus moralę bei kultūrą.  Šie  deriniai degraduoja ir primityvėja. Ir tai „įsipaišo“ į bendrą Vakarų Europos dvasinių procesų kontekstą. Vakarų civilizacija vystosi naikindama gamtą, moralę ir kultūrą, naikindama etninį, kultūrinį ir regioninį savitumą. Būtent šie dalykai ir sudaro žmogaus dvasingumo pagrindą, žmogaus kaip tam tikros socialinės ar/ir nacionalinės visumos atstovo. Bet liberalioji žmogaus teisių interpretacija atomizuoja žmogų, izoliuoja jį nuo socialinės ir nacionalinės aplinkos. Jis net supriešinamas su ta aplinka. Ir tokiu būdu jo dvasinės jėgos susilpninamos ir jis priverstas vadovautis tik savo kaip biologinio padaro instinktais, tampa globalizuotu vartotoju.

Instinktai liberalizmui nėra baisūs. Atvirkščiai, patenkindama instinktus sistema tuo pačiu apsidraudžia nuo daug „baisesnių dalykų“, pirmiausia nuo kritinio mąstymo, kuris gali įsigalėti žmoguje, jeigu jis netampa instinktų vergu. Kapituliuodami  prieš instinktus žmonės supriešinami su visa istorine – kultūrine tradicija, kuri būtent ir suteikia argumentus bei kriterijus žmogaus kritiškam požiūriui i dabartinę visuomenę. Todėl liberalizmo sistema suinteresuota ne tik ekonomiškai, bet ir ideologiškai skatinti instinktyvaus žmonių gyvenimo standartus.

Kita vertus, moralinis ir dvasinis „laisvojo Vakarų žmogaus“ degradavimas sukelia tam tikrą pavojų ir pačiai sistemai. Formuojasi savotiška masinė „militaristinė psichologija“ pagal principą „mano namai-mano tvirtovė“. Masinė kultūra neįmanoma be agresijos ir prievartos instinktų patenkinimo. Būtent liberalizavimo politika ir verčia, ir leidžia kurtis visuomenėje įvairiausioms privačioms apsaugos firmoms, detektyvų agentūroms, ginklų prekybinėms organizacijoms, teroristinėms grupuotėms. Valstybė sukuria aibę spectarnybų, kurios skverbiasi į privatų žmonių gyvenimą, o kriminalinės bei ekstremistinės struktūros savo ruožtu vis dažniau tarpusavio santykius ir santykius su valstybe aiškinasi ginkluotų susirėmimų pagalba. Visa tai verčia dar daugiau stiprinti represinių tarnybų veiklą, tobulinti policiją bei kariuomenę ir šių procesų pasekoje  ryškėja ir stiprėja tendencija link  policinės valstybės kontūrų. Šioje situacijoje neišlaiko ir eilinio „instinktyvaus“ vartotojo nervai. Jis nusiperka ginklą ir pradeda šaudyti mokyklose, parduotuvėse, gatvėse. Militarizuojami ir valstybė, ir pilietinė visuomenė, ir žmogus.

Šioje vietoje veikia ir biologinis faktorius. Cerebralinės evoliucijos ypatumai Europos teritorijoje suformavo žmogų, kuris sugeba effektyviai egzistuoti tik savotiško socialinio – ekonominio „šiltnamio“ sąlygomis. Dabarttinėje globalinio diskomforto situacijoje jis gali išlikti tik susimaišęs su azijietiško ir afrikietiško genofondo pasionariniais nešėjais. Deja, tai reiškia europiečio kaip tam tikro socialinio-etninio istorinio tipo degradavimą ir jo transformavimąsi į kažkokią naują būtybę.

Eurovaldžia

ES valdžia, nuo kurios veiksmų bei sprendimų ir priklauso paprastų ES piliečių gyvenimas, yra korporatyvinė, elitinė ir laisva.

Korporatyvinė ta prasme, kad ji  visiškai susijusi su verslo interesais ir jo atstovais. Vieningos ekonominės erdvės sukūrimu pirmiausia suinteresuotos transnacionalinės korporacijos. Valdžiai politika – tai ekonomika, o ekonomika – tai finansai. Tuo tarpu transnacionalinėms korporacijoms pinigai - tai valdžia. Valdžios ir kapitalo sąjunga, nuo kurios stalo kai kas gali nubyrėti ir paprastam žmogui - ES politinės valdžios kredo.

Elitinis valdžios pobūdis apsprendžiamas politikų tapimu ypatinga visuomenės kasta. Individualizmas, kaip liberalizmo teorijos pagrindinė idėja, savaime negali suburti žmonių bendram socialiniam vyksmui. Jų dalyvavimas valdyme apsiriboja tik   rinkimais be pasirinkimo. Jų teisinis lygiateisiškumas ekonomiškai nepagrįstas ir todėl daugiau formalus nei realus, o jų laisvę rinktis tinkamą kandidatą apsprendžia ne jie patys  bet žiniasklaida, kuri pati tampa elitinės valdžios dalimi.

Vakarų žmogus vis daugiau desocializuojamas ir dehumanizuojamas. Jis paliekamas vienui vienas su savo problemomis. Tai vadinama laisve. Būdami tokiu būdu laisvi savo problemas įvairūs žmonės sprendžia įvairiai. Neretai būtent desocializuotais ir dehumanizuotais būdais. Šiame fone formaliai priklausomu, bet iš esmės laisviausiu Europos Sąjungos socialiniu tipu tampa korporatyvinis elitinis eurobiurokratas, kurį niekas į jo postą nerinko ir kuris laisvai ir privilegijuotai migruoja iš vienos šalies į kitą su nešiojamu   kompiuteriu portfelyje ir su kreditine kortele kišenėje bei kuris nurodinėja ir dalina „namų užduotis“ buvusių nacionalinių valstybių vadovams.

Ir tik vienu atveju jis negali kištis į šalies „vidaus reikalus“, kai kalbama apie valstybinę vėliavą, valstybinį himną ar kitą valstybinę simboliką. Tai „nacionalinio suvereniteto“ reikalai. Jų išsaugojimu rūpinasi nacionaliniai parlamentai, nacionalinės vyriausybės, Prezidentas bei mokesčių mokėtojai.

Tendencijos

Vakarų pergalė šaltajame kare baisiai supaprastino ir mitologizavo vakarietiškos civilizacijos strategų mąstymą. Tai ir suprantama, nes vakarietiško gyvenimo būdo ekonomizavimas, politinė liberalios demokratijos modelio  hegemonija formuoja ir „vienmatį žmogų“ (G. Markuzės terminas), kuris neturi vertybių, o turi tik interesus.

Deja, visa žmonijos istorija išryškina vieną aplinkybę: pačios galingiausios civilizacijos, valstybės ir sąjungos, kurios ekonominiu – techniniu požiūriu toli pralenkdavo kitas, žlugdavo kaip tik savo klestėjimo ir žydėjimo laikotarpiu būtent dėl vidinės dvasinės, kultūrinės ir moralinės degradacijos. Ir alternatyvos šiam žlugimui atsirasdavo kaip tik iš materialiai skurdesnių, bet dvasingesnių  socialinių organizmų. Kultūra – tai socialinių alternatyvų lobynas.
Todėl Vakarų noras atmesti ir asimiliuoti visas nevakarietiškas kultūras labai nuskurdina istorinį vystymąsi, panaikina jo galimas alternatyvas, jeigu ateityje „žmonijos vėliavnešys“ suklystų ir bankrutuotų savo „pergalingajame kelyje“. Alternatyvos šia prasme būtinos nesugrįžtant prie buvusio nacionalinio izoliacionizmo (tai eilinė utopija), o ieškant naujų socialiai priimtinų internacionalizavimo bei globalizavimo formų ir būdų.

Žmogaus ir tautos demoralizavimas strateginiu požiūriu daug pavojingesnis, nei jos nuskurdinimas. Net ir sugriautą ekonomiką galų gale galima atkurti ir atgaivinti, jeigu žmonės išsaugojo savo kultūrą, profesinę dorovę ir atsakomybę už save, už savo vaikus ir vaikaičius, už savo ateitį. Jeigu visa tai sugriauta ir traktuojama kaip „ekonomiškai nerentabili chimera“ – reiškiasi tauta praranda istorinę perspektyvą.

Kai šiandien kalbama apie „turtingus ir demokratiškus Vakarus“, turima omenyje situacija, kuri būdinga tam tikroms šalims ir tam tikru istoriniu laikotarpiu. Šiandien Europos Sąjunga – tai realybė ir reikia ją priimti kaip realaus dabartinio gyvenimo faktą, su kuriuo negalima nesiskaityti. Bet dar didesnė klaida būtų nematyti istorinio, konjunktūrinio ir prieštaringo šio derinio turinio, potencialiai vis konfliktiškesnę ES  raidą.

Lietuvai ES sudėtyje reikėtų ne bėgti „traukinio priešakyje“, entuziastingai raportuojant apie „pergalingus laimėjimus“ artėjant prie Sąjungos standartų ir kovojant su „teroristine“ Rusija bei komunistine Kinija, o veikti apdairiai ir atsargiai, suvokiant vieną istorinę tiesą: dar ne istorijos pabaiga. Tam, žinoma, reikalingi galingi impulsai „iš apačios“, liaudies ir tautos aktyvumas, nes mūsų šalies politinis elitas jau tapo kosmopolitinės eurobiuroktatijos dalimi ir pajuto „laisvo ir saldaus europietiško“ gyvenimo skonį.

Kairiosios Europos  vizija

Kokia galėtų būti kairiųjų politinių jėgų  pozicija dėl Europos Sąjungos, į kurią Lietuva įstojo 2004 metais per garsų „alaus ir skalbimo miltelių“ referendumą.

Deja, dabartinėje Lietuvoje kol kas nėra įtakingos tikros kairiosios pakraipos politinės – visuomeninės organizacijos, kurios dalyvavimas ES parlamento rinkimuose būtų gaivi alternatyva buržuazinių partijų kandidatams  į šiltas eurodeputatų vietas su jų kosminėmis algomis ir socialinėmis garantijomis.

Iš esmės  kairiųjų – socialistinių bei liaudiškų – demokratinių pažiūrų Lietuvos gyventojams tikslinga būtų veikti išvien su ES komunistinėmis, socialistinėmis ir darbo partijomis, kurios remiasi marksizmo teorija bei metodologija ir  atstovauja samdomo darbo žmonėms.

Lietuva jau 15 metų yra Europos Sąjungos narė. Tačiau gyvenimas pagerėjo tik valdžiai ir turtingiesiems. Kodėl nepradėjome gyventi „kaip Švedijoje“? Nes Europos Sąjunga – tai didžiulė kapitalistinė rinka. Kas joje  seniau veikia, turi galingesnes transnacionalines kampanijas, naudoja pigesnę darbo jėgą, siurbia resursus iš trečių šalių, geriau tvarkosi, turi stabilią stambiam kapitalui tarnaujančią politinę sistemą bei finansiniams magnatams priklausančią žiniasklaidą – tas ir gyvena geriau. Dažniausiai – kitų sąskaita.

ES apstu įvairių socialinių problemų. Šiai dieniai Europos Sąjungoje  priskaičiojama 16 milijonų  bedarbių, 21 % darbuotojų priversti dirbti nepilną darbo dieną. Kas penktas europietis (tai apie 109 milijonus žmonių) gali atsidurti ant skurdo ir socialinės izoliacijos ribos. Pagrindinės darbininkų teisės siaurinamos, vis dažniau praktikuojami masiniai atleidimai iš darbo, didinamas pensijinis amžius, pačios pensijos kai kuriose ES šalyse mažinamos, plėtojamas privatus socialinis aprūpinimas valstybės sąskaita. Smulkus ir vidutinis verslas neišlaiko konkurencijos su stambiomis monopolijomis ir priverstas bankrutuoti. Stiprėja diskriminacija darbe lytiniu, nacionaliniu bei amžiaus pagrindu.

Migrantai persekiojami ir išnaudojami, nors pati europinė politika emigraciją ir skatina. Atsiranda vis nauji darbo kontrolės mechanizmai. Nesiliauja atakos prieš demokratines žmonių teises ir žodžio bei informacijos  laisvę, toleruojami kitaminčių persekiojimai, falsifikuojama istorija, skatinamos visuomenės fašizavimo tendencijos.

ES vis daugiau tampa reakcingu Europos susivienijimu – reakcingu socialine, nacionaline ir geopolitine prasme. Šis darinys tampa kapitalo revanšo instrumentu, ypač po TSRS ir socialistinės sistemos žlugimo.

Ir dabartiniai euroentuziastai su „Europos federacijos“ idėja, ir dabartiniai euroskeptikai su „Tautų Europos“ vizija nemato arba nenori matyti, kad ir vienu, ir kitu atveju tai būtų Didžiojo kapitalo Europa, kurioje paprastam žmogui atitenka tik trupiniai nuo poniško stalo.

Tik socialistinė Europa gali garantuoti užtikrintą ateities perspektyvą. Kokiu būdu ji susikurs: sugriuvus esamai sąjungai, pertvarkius ją naujais pagrindais, atsiradus greta kokiai kitai, ar dar kaip nors – dabar spėlioti beprasmiška. Palikime tai spręsti ateities kartoms. Bet dirbti tokiai perspektyvai svarbu jau šiandien.