I. Kurklietytė: „Gegučių vaikai“ yra palaiminti“

„Atokiame vienkiemyje prie Šilutės gyvena dvylika paliktų vaikų. Mamą jiems atstoja Ona, pati užaugusi našlaite. Ona veža savo globotinius į pasimatymus pas tikrąsias mamas, kad vaikai žinotų ir pažintų savo šaknis. Trys spalvingi susitikimai po kelių metų nesimatymo. Ar gegutės pažįsta savuosius vaikus?“ Toks yra naujausio režisierės Inesos Kurklietytės filmo „Gegučių vaikai“ aprašymas. Šio jos kūrinio premjera įvyko „Kino pavasaryje“. Filmas trunka vos 25 minutes, tačiau per šį laiką papasakojami trys skaudūs našlaičių išgyvenimai.

„Vaikai mano gyvenime ir filmografijoje užima ypatingą vietą. Jie žiūri į pasaulį pro didinamąjį stiklą. Jų sielos dar neapaugusios skaudžiomis nusivylimo dulkėmis. Sugebėti matyti pasaulį vaiko akimis – kiekvieno menininko siekis. Meluoti išmokstama vėliau. „Gegučių vaikai“ – tai dokumentinis žvilgsnis į tuos, kurie su realybe susidūrė labai anksti“, - yra sakiusi režisierė I. Kurklietytė.

Apie naujausią režisierės kūrinį, jo gamybą susitikome pakalbėti Kinematografininkų sąjungoje. „Noriu padėkoti, kad tokį gražų, saulėtą vakarą iškeitėt į nelabai malonią temą. Į šitą gyvenimą žiūrėti nėra labai patogu. Man pusę metų su tais vaikais ne tik kad gyventi, bet ir matyti juos nebuvo lengva“, - pradėjo susitikimą režisierė.

Kaip kilo ta idėja, kaip tą šeimą suradote?

Idėja kilo ne man, o Vaikų teisių apsaugos tarnybai, kuri buvo mačiusi ankstesnius mano filmus, ir jie man paskambino. Pasakė, kad turi tam filmui šiokį tokį finansavimą ir jie man duoda visišką žodžio laisvę, leidžia kurti filmą ta tema ir aš turiu pasirinkti vieną iš tokių Lietuvoje egzistuojančių šeimynų. Jų yra kiekviename rajone po kelias. Vaikų teisės man davė šūsnį pobaisės vietos televizijų medžiagos - tokių reklaminių smagių vestuvinių filmukų. Pasirinkau tolimąją Šilutę, nors ta šeima nepasirodė pati kinematografiškiausia ir aplinka neestetiškiausia, bet man ji atrodė tikriausia. Kodėl neprašoviau dėl Onos? Buvo filmo premjera Šilutėje. Kitos šeimynos labai graži ponia, labai gerai atrodanti, sako: „Aš naikinu šeimyną, vaikams reikės grįžti į vaikų namus, aš pavargau.“ Tie vaikai antrą kartą gyvenime bus išvaryti. Onai dabar labai sunku, ją pačią vyras palieka, neapsikentęs tokio gyvenimo, bet ji sako: „Aš numirčiau, jei kas iš manęs vaikus atimtų.“ Tai aš galvoju, kad žmogus tikrai iš pašaukimo tai daro.

Mano tėtis paskambino per Motinos dieną ir sako: „Pasveikink Oną, nes ji kartais yra daug tikresnė mama už tikras, nes ji tų vaikų nesisavina, neturi į juos jokių teisių.“ Užaugins juos iki 18 metų ir tie vaikai eis, kur norės. Aš jos klausiu, ar bus, kas paduos stiklinę vandens senatvėje? Ji sako: „Ai, net nežinau, aš apie tai negalvoju." Aš galvoju, tai pati gražiausia misija, kokia gali būti. Iš tų vaikelių, kurie turės jos pavardę, ji niekada nieko negalės paprašyti. Dar galvoju, kad yra tiek daug žmonių, kuriems būna taip blogai, kad jau nebeturi už ko užsikabinti, o jei kiekvienas iš mūsų išgelbėtume vieną žmogų, padėtume jam, galbūt ir kiti mums padėtų sunkią akimirką.

Filme rodoma, kad karvė, atsivedusi veršiuką, iškart jį atstumia... Atsiranda įdomios paralelės.

Iš tiesų ta karvė jį atstūmė, ne visi šitos medžiagos filme norėjo. Bet man pasisekė, tikriausiai man Dievas taip davė, kad filmuočiau gimdymus. Atvažiavom per Žolines ir ta karvė visų dėmesį atėmė, niekas net į bažnyčią nėjo. Tame ūkyje iš dešimt apsiveršiavusių karvių trys veršiukai negyvi, žmonės labai išgyveno dėl to. O ši karvė peržengė veršiuką ir daugiau niekad prie jo nepriėjo. Aš su šeimininke pusę nakties tryniau skudurais tą veršį, gaivinom. Tai ir dabar jis yra.

Paralelė su karve nepaprastai graži tai tikrajai šeimynai. Šito filmo stiprybė, kad tie vaikai, kurių tikros motinos atsisakė, gelbsti tą veršiuką....

Tas vaikas, kuris nešė, iš tikrųjų pats yra našlaitis. Muštas muštą neša.

Vaikas, kuris važiuoja į apleistą sodybą, sako: „Jeigu mama nebus sumušta, tai bus gerai...“

Šis vaikas, ko gero, bus mano kito filmo herojus. Dabar ta šeimyna laukia kraupios žinios, nes šis vaikas galbūt turi nepagydomą ligą.

Valstybė remia tas šeimas?

Remia ir todėl yra labai daug pavyduolių ir pikčiurnų, nes jie gauna už tuos vaikus pinigėlius, o tos tikrosios mamos... Kraupiausia filme man ta vieta, kur sako viena iš tikrųjų mamų: „Atėmėt vaikų pinigus, pasiimkit ir vaikus.“

Filme yra labai tiksliai perteiktas jautrumas, vaikų žvilgsniai labai nuoširdūs. Jie su Jumis gerai sutarė?

Jie laukiniai žemaičiukai, ir dar našlaičiai. Aš kelis pasisodinau ir bandžiau su jais kalbėtis. Supratau, kad su jais kalbėtis yra tas pats, kas juos nurenginėti, – tai sunkiai įmanoma. Aš supratau, kad šitų vaikų aš nenoriu kalbinti, jie neturi ką pasakyti. Jų intelektas yra žemas, kai pradeda šnekėti gudriomis frazėmis. Kai jie pasako: „Bijau, kad mano mama gali būti sumušta“, tai yra gudriausia ir protingiausia, ką jie gali pasakyti.

Ar neplanuojate po kelerių metų padaryti tos šeimos filmo tęsinį?

Visada verta sugrįžti. Kartais nesinori, pavyzdžiui, po visų šitų „Lengvų raganavimų“ aš žinau, kad jos labai norėtų, jog kurčiau antrą filmą, bet aš tik publicistiką bematau. Ir aš jų atsisakau ne todėl, kad ko nors bijočiau, bet nematau čia kinematografinio sprendimo.

Minėjote, kad vienas iš vaikų bus kito jūsų filmo herojus, ar jau sugalvota, koks tas filmas bus? 

Aš jį jau turiu sugalvojusi, nes baisiai buvo įdomu su juo važiuoti, jis laisvas klajotojas. Tik tas filmas gal jau ne į tą pusę nueis, nes kai su juo važiuoji Šilutės rajone, jis aiškina: „Va, ten gyvena mano mergina, kuriai 18 metų.“ Tai jau yra istorija, jis yra pasakotojas, turintis lakią fantaziją. Mes buvome prie jo senelio kapo, man buvo įdomu, kaip jis reaguos. Turbūt kiekvienas iš tų 12 vaikų yra vertas atskiros istorijos.

Turėjote surinkusi daug medžiagos filmui „Gegučių vaikai“?

Ne tiek daug, kiek norėjau. Buvo trys vizitai su nakvynėmis. Tiesiog galvojau, kad pusę metų ten gyventi nei fiziškai, nei kaip nors kitaip nėra įmanoma. Tai ne tas filmas, kurį dvejus metus diena iš dienos plėtoji. Be to, įpareigoja trumpo metražo formatas.

Tai nebuvo medžiagos keliems filmams?

Ne, tikrai ne. Mes surankiojome tai, kas mums buvo reikalinga. Grįždavome ten... filmas netgi skirtingais metų laikais nufilmuotas, įdomu, kad ten, kur dangus šviesus ir saulėtas, yra lapkritis, o kur tamsus ir baisus - rugpjūtis.

Pavyzdžiui, vizitas pas tą mergaitę, kuriai užtrenkiamos durys ir motina nenori jos matyti... Mes jau buvome iš anksto apsisprendę į vidų nelįsti, kad vaiko netraumuotume. Nors ją mama išgrūdo pro duris, ji būtinai norėjo važiuoti antrą kartą. Mes nutarėme, kad galbūt ją įleis, kai mes ten nevažiuosime ir nefilmuosime, tačiau jos vis tiek neįleido. Motyvacija - kad ta mergaitė turi invalidumą, nes ją tėvas mėtydavo į sieną. Motina prarado visas teises į vaiką ir už jį pinigų negali gauti, todėl jiems nebereikalingas. Tačiau kitus tris vaikus jie reguliariai ima iš vaikų namų, nes tikisi už juos gauti kažkokias išmokas.

Kaip vyksta šio filmo platinimas? 

Jis neplatinamas. Su gyvais žmonėmis gyvos istorijos yra labai jautrios, todėl filmas nė vienam kioske nebus pardavinėjamas. Praeito mėnesio pradžioje jį rodė Lietuvos televizija. Tačiau filmas yra nuolat rodomas, bet ne ta prasme, kad nuėjai jį ir nusipirkai, o tiesiog jis vežiojamas ir rodomas. Šitas filmas sukūrė vieną darbo vietą, nes viena darbuotoja iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos nuo sausio mėnesio važinėja po šalies miestus, miestelius, rajonus, rodo šitą filmą ir kalbasi su žmonėmis.

Aš vis galvoju apie tuos vaikus, kaip tai juos paveiks, bet jau supratau po „Varnų ežero“ (2007 m. I. Kurklietytės filmas), kad vaikai, kai atveria savo „dūšią“ ir kažkokį skausmą ištraukia, lyg jo ir atsikrato. Aš jų neverčiau išpasakoti savo skaudžias istorijas. Nežinau, kiek reikia su jais pragyventi, kad jie tai pasakytų, net nežinau, ar reikia, kad jie tai pasakytų, bet aš nemanau, kad juos sužalojau tai parodydama, jie atsikrato skausmo. Po „Varnų ežero“ vienas berniukas, kuris mirtinai bijojo motociklo, po pusės metų nuo filmo, kai aš jį sutikau, pasakė, kad taupo pinigus tokiam pačiam motociklui, kuris buvo filme. Žodžiu, jis iš vidaus išliejo tą skausmą.

Ar tikrosios tų vaikų mamos matė šį filmą?  

Ne, ten ne toks lygis, kad eitų filmų žiūrėti. Kam jiems to reikia? Kai kur, kai žmonės gauna šį filmą, klausia, kodėl toks piktas pavadinimas? Tačiau, pasirodo, tautosakoje laumės persikūnija į  gegutes ir, kai vaikas gimsta, iškukuoja jam likimą. Tie „Gegučių vaikai“ kaip tik yra palaiminti. Ir iš tikrųjų juos pasiėmė į geras rankas. Pavadinimas man kažkaip atėjo iš karto ir tikrai nenorėjau tų moterų įžeisti. Gegutė – smagus paukštelis.

Tačiau čia tik užgriebtas siūlas, visko nepapasakosi. Galbūt buvo mintis rištis tik prie vieno vaiko, tačiau aš supratau, kad jų pačių istorijos yra tabu.

Yra ir ilgesnė filmo versija, kur daugiau kalbama apie tą globėją Oną, daugiau televizinis variantas, kur sudėti visi interviu. Ten Ona pasakoja, kaip ji užaugo be motinos, kad buvo našlaitė ir šeimos ilgesys paskatino ją auginti kitus. Trumpesnėje versijoje galbūt tos Onos ir trūksta.

Ji vaikus priėmė į savo namus ar skyrė valstybė? 

Ne, nieko neskyrė ir juos (vaikų globėjus) nuolat tikrina, jie viską privalo turėti savo. Jie net jokios algos negauna, turi gyventi iš tų vaikų pinigų. Jie dirba 24 valandas per parą. Mes su operatoriumi net patys pasijutome globojami, nes ten tiksliai tą pačią valandą tris kartus per dieną visi gauna valgyti. Rankų visi stovi eilėje plauti, visiems paglostytos galvos, ten yra tokia tvarka... Viešpatie, aš su trimis nesusitvarkau, o čia visais pasirūpinta, nėra nė vieno nereikalingo. Sakau, kur jūsų vaikų portfeliai dedami, kai jie grįžta iš mokyklos? Viskas būna sutvarkyta, niekas nesivolioja ne vietoje. Ir vaikai vieni kitiems padeda. Yra dar vienas niuansas: globėjai bijo tiems vaikams duoti dirbti, nes kas nors gali paskųsti, kad vaikai yra išnaudojami. Jie dirba tik tada, kada patys nori.